Lidžita Kolosauskaitė. Apie Lietuvą: tokią, kokia ji yra iš tikrųjų

Emigracija vėl auga. Tauta evakuojasi. Iš žemių, kurias prieš 26 m. plikomis rankomis išplėšė iš rusų. Regis tik tam, kad galėtų iš č...

Emigracija vėl auga. Tauta evakuojasi. Iš žemių, kurias prieš 26 m. plikomis rankomis išplėšė iš rusų.

Regis tik tam, kad galėtų iš čia pabėgti.

Kažkaip paradoksalu, kad, valdant rusams, mes kovojome už teisę gyventi savo šalyje pagal savo taisykles, tačiau valdant pačių demokratiškai išrinktiems atstovams kovojame už teisę išvykti gyventi kitur.

Nes dabar madinga galvoti, kad teisė susikrauti lagaminus ir pabėgti yra laisvė. Nors aš vis dar tikiu, kad laisvė – gyventi savo šalyje, pagal savo taisykles ir sąžinę. Būtent tai, dėl ko varėme okupantus lauk. Ir tai, ko negavę, bėgame patys.

Kas nutiko šiai tautai, kad iš didvyrių tapo bėgliais? Nieko nenutiko.

Tas ir blogiausia, kad nieko nenutiko. Tai, kas buvo „prie ruso“ sėkmingai liko „prie Briuselio“: socialinė nelygybė, skurdas, empatijos stoka, nepagarba vieni kitiems ir taip – žymusis alkoholizmas, kuris daugeliui kelia juoką, nors dėl jo kasmet žūva daugybė žmonių, vaikai auga be priežiūros, prarandama daug protų ir rankų.

Gini indeksas rodo socialinę nelygybę. Bent jau šiuo klausimu Lietuva stipriai lenkia ES.

Nors ekonominė situacija toli gražu nėra tokia džiuginanti kaip bandoma pateikti ir augantis darbo užmokesčio vidurkis de facto reiškia augančią socialinę nelygybę, aš linkusi manyti, kad tai nėra pagrindinė priežastis, kodėl žmonės nebenori gyventi savo šalyje, šalia savo tėvų ir draugų.

Taigi, kas veja mus iš savo sunkiai atkovotų žemių?

Pirmiausia empatijos stoka, kuri Lietuvoje visuotinė ir labai teigiamai vertinama. Kažkoks tyrimas atskleidė, kad lietuviai yra vieni mažiausiai empatiškų žmonių pasaulyje. Ir tas matyti – net kalbant apie įvykius, kurie turėtų sukrėsti ir suvienyti, garsiau skamba ne užuojautos, o keršto natos, pvz. visuomenėje nuaidėjus skandalui apie patėvio į kiemą išmestą vaiką, dominavo sadistiniai svarstymai, ką reikėtų padaryti motinai arba patėviui.

Kaskart, kai nutinka kažkas blogo, lietuviai atrodo kaip kokie kukluksklano atstovai, atėję sudeginti blogiečių. Net labai nesigilinant, kas tie blogiečiai. Nes pats deginimas yra pramoga. Ir užtat kažkas blogo yra įdomiau, nei kažkas gero.

Visiškas empatijos nebuvimas pastebimas ir kitose gyvenimo srityse – kalbant apie kalinius, dauguma norėtų laikyti juos surakintus grandinėmis, iki kaklo panardintus lediniame vandenyje. Nepaisant to, kad tik maža dalis atliekančių laisvės atėmimo bausmę nuteisti už smurtinio pobūdžio nusikaltimus.

Lygiai taip pat abejingai žiūrima ir į skurdo problemą – netekti darbo ar pajamų, bankrutuoti, neišgalėti atsiskaityti Lietuvoje yra nusikaltimas, kurį padarę nusipelno visokeriopo pasmerkimo.

Man sveiku protu nesuvokiamą situaciją, kai skolininkės daiktai buvo mėtomi pro penkto aukšto langą, dauguma interneto komentatorių vertino teigiamai, aiškindami, kad jei jau prasiskolinai, tai turi susitaikyti su viskuo. Greičiausiai net ir tuo, jei tave patį išmes pro langą.

Gretimame bute klykiantys vaikai yra problema nebent dėl to, kad trukdo miegoti, bet ne dėl to, kad prieš juos smurtaujama.

Ir būtent šis visuotinis empatijos stygius, visuotinis pyktis ant visų ir dėl visko aiškiausiai rodo, kad Lietuva vis dar gyvena okupacijos sąlygomis.

Nejautrumas yra gynybinė reakcija nuo aplink vykstančio neteisingumo. Kai žmogus jaučiasi bevertis, kai žino, kad jis ir jo artimieji nėra saugūs, jis primityviai stengiasi prisitaikyti – nesikišti į kitų reikalus, niekam neužkliūti, su niekuo per daug nesuartėti. Būtent taip gyvena žmonės Šiaurės Korėjoje, Rusijoje, Baltarusijoje. Taip gyvena ir Lietuvoje. Diena iš dienos tiesiog stengdamiesi išlikti ir „neapsisunkinti“ galvos svetimais vargais. Nes ir savieji – vos pakeliami.

Tam, kad galėtum kažkuo pasidalyti, visų pirma turi turėti tai pats. Dauguma Lietuvos gyventojų neturi kuo pasidalinti, nes patys gyvena finansiniame arba dvasiniame skurde.

Glaudžiai susijusi su empatijos stoka ir nepagarba vieni kitiems. Nepagarbus elgesys yra toks pat visuotinas ir toleruojamas kaip empatijos stoka. Lietuvoje įprasta darbuotojas vadinti „mergaitėmis“, kęsti pakeltą darbdavio toną ar įžeidžiančias replikas.

Girdėjau, kad vienos didžiausių Lietuvos įmonių pagrindinis akcininkas atvirai giriasi apie savo darbuotojus žinantis viską. Ir jo darbuotojams tai neatrodo problema.

Nes Lietuvoje žmogus vertas tiek kiek jis turi pinigų ar įtakos. Ir jei jis ko nors stokoja, tai su juo galima elgtis kaip su antrarūšiu.

Būtent todėl „eilinis“ žmogus, nuėjęs į „eilinę“ lietuvišką įstaigą, turi penkis kartus nusilenkti, septynis kartus paprašyti, sugrįžti dar tris kartus dėl tos įstaigos darbuotojų nekompetencijos ir jų už tai atsiprašyti.

Nes jeigu tau reikia, tai tu turi nusižeminti.

Korupcija ir protekcionizmas yra kitos to paties medžio šakos. Dauguma prisitaikiusiųjų prie primityvios sistemos žino, kaip svarbu turėti „teisingų“ draugų ir „teisingą“ darbą. Užtat stengiasi žūtbūt įlisti į „teisingą“ vietą bei įtaisyti ten savo artimuosius.

Mūsų nestebina vienodos pavardės teismuose, prokuratūroje, savivaldybėje ir kitose iš biudžeto išlaikomose įstaigose. Mūsų nestebina, kad atskiros institucijos tapusios atskirų partijų bastionais.

Mums įprasta, kad visi reikalai tvarkomi per „savus“ ir užtat niekas nesidrovi nubėgti pas draugą/kaimyną/bendrapartietį, kad jis padėtų jo vaikui įstoti, išlaikyti kokį nors egzaminą ar laimėti kokį nors kokursą. O po to garsiai svajoti, kad jaunoji karta tai jau kitokia. Nors išties tėvus keičia vaikai, o vaikus – anūkai. Iš sovietų išmoktos pamokos sėkmingai perduodamos iš kartos į kartą.

Liustracijos buvo išvengta tam, kad valstybės valdyme galėtų likti tie patys, kurie ją valdė iki 1990 m. Ir nors valstybė pasikeitė, bet valdančiųjų požiūris ir įpročiai liko tie patys.

Na, ir alkoholizmas – vienintelė paguoda tiems, kurie neturi proto ar galimybių išvykti. Problema ir kartu jos sprendimas. Maras, kuris žudo tautą, tačiau vien kalbos apie jo pažabojimą kelia revoliucijas.

Man neteko girdėti, kad lietuviai aršiai kovotų už vaikų teises, didesnes algas, mažesnius mokesčius, pagarbų elgesį viešajame sektoriuje ar kitais svarbiais klausimais, tačiau užtenka paminėti, kad bus sunkiau prasigerti ir tauta pasiunta.

Nes gyventi kaip Skandinavijoje gal ir norėtųsi, tačiau suvokiant, kaip tai menkai realu, svarbiau, kad prisigerti būtų galima lietuviškai.

Tokia yra Lietuva, kurią labai sunku mėgti ir iš kurios labai norisi išvykti. Ir tik viltis, kad ji gali būti kitokia, sulaiko mane nuo šio sprendimo.

Kol kas.


Susiję

Politika 5577761476142152734

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-12-17 13:01

    ačiū autorei už tiesą į akis.

    AtsakytiPanaikinti
  2. "užtenka paminėti, kad bus sunkiau prasigerti ir tauta pasiunta" - hmm... kažkaip nemačiau to pasiutimo apraiškų. Gal ką praleidau? :)
    O šiaip, autorė iš esmės teisi - tik, manyčiau, ji palietė tik VIENĄ iš kelių lygmenų - t.y. mūsų žeminimą asmeniniame lygmenyje kaip autodestrukcinės neapykantos priežastį. Bet yra ir kitas lygmuo - mes žeminami, niekinami kaip TAUTA: tyčiojamasi iš mūsų didvyrių, iškilių asmenų, kultūros, istorijos, net pačios valstybės. Štai, net tokie iškilūs mąstytojai, kaip A. Jokūbaitis aiškina, kad už Lietuvos valstybę turime būti dėkingi svetimiems užkariautojams - ką jau kalbėti apie visokius bumblauskus, nikžentaičius, liekius, vanagaites, putinaites ir pan. fauną? Kaskart įsijungęs televizorių ar atsivertęs "žiniasklaidos portalo" tinklapį, tūlas tautietis gauna kibirą srutų ant galvos - ir NIEKO negali padaryti (nebent parašyti piktą komentarą ar iškeikti televizorių), nes tokia yra oficiali politika. Ko stebėtis, kad žmonės kaip pūliniai pritvinkę pykčio ir nedega noru gyventi valstybėje, kuri visais oficialiais kanalais paišoma kaip nepavykęs kažkokios atsilikėlių ir nevykėlių tautos eksperimentas? Tuo pat metu nepamirštant visomis vaivorykštės spalvomis (nors užtektų tik šešių :)) vaizduoti "tobuluosius" beigi "pažangiuosius" Vakarus, kuriame frustracijos apimtų tautiečių laukia "sėkmės istorijos" beigi šiaip rojus. Tikėtina, kad tai ne tik sovietinis mentalitetas (nors jis, be abejo, niekur nedingo), bet ir agresyvi, kryptinga politika.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-12-17 19:18

      joo,pritariu Pikcui.Štai aną savaitę per Nacionalinį transliuotoją,kalbininko Smetonos parengta visa laida apie tai,kaip nenuovkūs lietuviai, savo geriems kaimynams lenkams,nenori būti draugiški ir neleidžia lenkiškų raidžių LIETUVIŠKUOSE pasuose rašyti.Man įdomu kas tokias laidas UŽSAKINĖJA.

      Panaikinti
    2. Gal kas galit nuorodą kokią pateikt( ar laidos pavadinimą) , kur ten Smetona savo erezijas skleidė?

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2016-12-17 17:36

    Aišku, gerai yra lygiuotis į lyderius, bet nepraraskime perspektyvos. Palyginkime save su Rumunija, netgi Rusija, o ką jau kalbėti apie Siriją ar kokį Somalį...

    Atrodo, kad judame teisingu keliu. O galvoti, kad tauta, pradėjusi nuo nulio, aukščiausią klestėjimo lygį turėtų pasiekti per 25 metus, yra truputį per daug optimistiška. Linkiu tautiečiams kantrybės ir neprarasti ambicingų tikslų, bet tuo pat metu suvokti, kad nesame tokie jau pasaulio nevykeliai, kokiais save laikome, ir, kad Roma nebuvo pastatyta per vieną dieną (o skandinavai neatsidūrė ten, kur dabar yra, per 25 metus).

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Teisingas požiūris - tik gal patikslinčiau, kad mes ne laikome save nevykėliais, o esame įtikinėjami (labai agresyviai), kad tokiais save laikytume. Mano galva, naudinga būtų identifikuoti tokios politikos užsakovus ir imtis atitinkamų priemonių.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2016-12-17 19:50

    Keistas nusistebėjimas, kad emigruoja, juk 50 metų buvo aptvaras, o jame buvo ganomi, dvikojai, nuėmus aptvarus prasidėjo lakstymas, po kiek laiko kažkiek nusistovės, procesas pasidarys natūralus, vieni sugrįš kiti išvyks, dirbtinai šį procesą reguliuoti galima, tik reguliuotojai turi būt labai protingi ir sumanūs.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Teisybės yra - bet, mano galva, reikia pripažinti, kad emigracija ne šiaip vyksta - ji SKATINAMA. Gi net stojimo į eurosajūzą reklamos orientavosi į tai, kaip gerai bus išvažiavus - tik tada žmogeliai buvo naiviai įtikinti, kad Vakaruose jų laukia nesuskaičiuojamos verslo nišos, kur jie galės daryti bizniuką iš cepelinų su "spirgi". :) Kadangi netikiu politinių organizacijų ir darinių (įskaitant eurosajūzą) filantropija ir manau, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose, įtariu, kad emigracijos (iš Vakarų pusės žiūrint - pigios, nereiklios (nes džiaugiasi vien tik galimybę išbėgti į "laisvę" ir "civilizaciją") ir lengvai asimiliuojamos ("suvirškinamos") darbo jėgos importo) vajus didele dalimi buvo paskatintas iš išorės (bet jokiu būdu nenuvertinu vidaus politikos "subtilumų" įtakos).

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2016-12-17 22:24

    "tačiau valdant pačių demokratiškai išrinktiems atstovams"


    Gal kažką ir išrinkome mes patys, bet kitas klausimas, kas valdo. Akivaizdu, kad "valdžia" tik miglą pučia, jog sprendžia čia vardijamas blogybes...

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2016-12-17 23:10

    LRT mediateka "Lietuva mūsų lūpose",2016 12 11

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2016-12-17 23:12

    LRT mediateka "Lietuva mūsų lūpose" 2016 12 11

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkui ,radau. Grietinė prarūgus čia , o ne smetona :)

      Panaikinti
  8. Anonimiškas2016-12-18 11:41

    Žemiau dar vienas mums peršamo nevisavertiškumo ir autodestrukcijos pavyzdys- šįkart valstybės,t.y. mūsų mokesčiais išlaikomo Lietuvos {?} Istorijos instituto pastangos:
    {...} Programa „Vilniaus istorija. Tyrimai“ kviečia į seminarą – diskusiją „Vilniaus ir Vilniaus krašto lituanizacijos XX amžiuje“. Diskusijoje dalyvaus dr. Dangiras Mačiulis, dr. Rimantas Miknys, dr. Vladas Sirutavičius, dr. Vitalija Stravinskienė, dr. Artūras Svarauskas, moderuos dr. Darius Staliūnas.Žemiau dar vienas pavyzdys mums peršamo nevisavertiškumo

    AtsakytiPanaikinti
  9. Anonimiškas2016-12-18 21:46

    "Kazkoks tyrimas parode" Jei nezinot tyrimo tai geriau nemineti jo.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Anonimiškas2016-12-19 01:23

    Yra ir dar vienas visiskai paprastas, bet labai svarbus dalykas ne tik valstybes valdyme - tai apskritai gyvybiskai svarbu visuomenes funkcionavimui. Turiu omeny artimaji dialoga. Autore teisi, sakydama, kad Lietuvoje labai truksta empatijos ir apskritai vieningumo. Is dalies si trukuma diktuoja isskaiciavimas, o dar labiau - savotiska naujo emocinio smugio baime. Sit kodel Lietuvos priesai taip efektyviai naudojasi tokiu is pirmo zvilgsnio visiskai paprastu ginklu - BENDRAVIMU. Sit ka reikia istobulinti, be to, info erdveje butina akcentuoti tiek pozityvius dalykus, tiek ir progresa. Viduramziu universitetu viesieji disputai buvo toli grazu ne toks jau blogas dalykas - kodel gi ko nors panasaus nepameginti ir musu dienomis? Is tiesu lietuviai yra labai skvarbaus proto tauta, be to, pasizymi ir puikia intuicija, gabus technokratai ir medikai. Ko reikia labiausiai? Pirmiausia reikia i vadovaujancius postus paskirti tokius zmones, kurie yra talentingi, charizmatiski ir tiesiai stengiasi pasakyti, kas teisinga ir kas ne, o taip pat - kodel. Tai iskart pades mibilizuoti visuomene. Ir nesistebekite piktais komentarais ar siaip piktais zodziais: daugelis zmoniu jaucia slapta pykti del nevykdomo teisingumo, o toks jausmas gali tapti didele jega. Taciau pirmiausia reikia tobulai ivaldyti ARTIMA DIALOGA - situo budu valdomos valstybes ir galima padaryti daugeli kitu puikiu dalyku.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item