Kun. Robertas Urbonavičius. Džiaugsmas abejonėse

Visuomet džiaukitės Viešpatyje!

 Ir vėl kartoju: džiaukitės! 

Viešpats yra arti!

(Mišių introitas)

Lotyniškoje Romos rito liturgijoje viduriniai advento ir gavėnios laikotarpių sekmadieniai (III advento ir IV gavėnios) yra išskirtiniai: jie pertraukia susikaupimo bei atgailos laiką, pakviesdami išgyventi džiaugsmą dėl artėjančių svarbiausių mūsų Išganymo įvykių: Viešpaties Įsikūnijimo ir Prisikėlimo. Šie sekmadieniai vadinami džiaugsmingaisiais (lot.: Gaudete ir Laetare – lietuviškai reiškia tą patį). Vietoje violetinės liturginės spalvos, kuri simbolizuoja atgailą, auką ir pasirengimą, naudojama rožinė spalva (tik šiuos du sekmadienius!), kuri išreiškia džiaugsmą bei laukimą.

„Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“, – šis provokuojantis ir tiesmukas klausimas Jėzui nuskamba ne iš abejojančio fariziejaus lūpų, bet iš Jono Krikštytojo – to, kuris Jį paskelbė, kuris pareiškė, kad Jėzus yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Po manęs ateis vyras, pirmiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane.“ Ir štai dabar būdamas Erodo kalėjime dykumų asketas išgyvena abejonių naktį. Galėtume svarstyti, koks blogas Jonas, kaip jis taip galėjo pasielgti ar pagalvoti? Tačiau juk tikėjimas, kuris nėra išbandytas abejonių ir nevilties, nėra tikras tikėjimas. Daugybė šventųjų ir mistikų patyrė tai, ką Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė vadino „siena iki Dangaus“. Jonas buvo atviras ir nuoširdus su visais ir iki galo: tiek su karaliumi Erodu, tiek ir su Viešpačiu Jėzumi. Ir pats Išganytojas nepasmerkia Jono už šio klausimą, tik liepia žiūrėti į Jo darbus: „aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena.“ Kiekvienam iš mūsų, net ir Jonui – „didžiausiam tarp gimusių iš moters“ – reikia pereiti apvalančią Dievo Meilės ugnį. Esame linkę „nurodyti“ Dievui, kaip Jis turi elgtis, kaip elgtis mūsų gyvenime, pasaulyje bei Bažnyčioje. Visi norime būti Jo patarėjais. Kuomet pamatome, kad Dievas pranoksta mūsų suvokimą, neišpildo mūsų lūkesčių ar delsia „padaryti tvarką“, pasiduodam abejonėms, nusiminimui bei irzlumui.

Tačiau Viešpats ir mums kaip Jonui Krikštytojui atsako: žiūrėk į Mano veikimą tavyje, Bažnyčioje, pasaulyje. Jei nematai – prašyk, kad atverčiau akis; jei esi kurčias – prašyk, kad išgirstum Mano balsą širdyje; jei esi nebylys – prašyk, kad Mane šlovintum dvasia ir tiesa; jei esi raišas – maldauk, kad vaikščiotum tiesiai Mano mokslo keliu; jei esi miręs savo nuodėmėse – prašyk, kad prisikelčiau naujam gyvenimui; jei tikrai esi nuolankus – tau bus skelbiama Geroji Naujiena. Nepasipiktink Manimi, bet džiaukis, nes Aš noriu, kad tu būtum Mano mokinys ne pagal savo supratimą, bet pagal Mano. Tik tada galėsi tapti didesniu net už Joną Krikštytoją.

Sakykite mažadvasiams: „Būkite tvirti, nebijokite! 

Pats Dievas ateis ir mus išgelbės.

(Komunijos antifona)