Jamie Glazov. Kodėl kairuoliai verkė, kai mirė Fidelis

Fidelio Castro mirtis į kairuolių širdį įvarė kuolą ir privertė viso pasaulio progresyvistus raudoti ir aimanuoti, kad neteko savo sekuli...

Fidelio Castro mirtis į kairuolių širdį įvarė kuolą ir privertė viso pasaulio progresyvistus raudoti ir aimanuoti, kad neteko savo sekuliaraus dievuko. Šiaurės Korėja bei Raulis Castro įvedė privalomo gedulo dienas, o kairuoliai laisvame pasaulyje į krūtines mušėsi ir aimanavo savanoriškai ir su įspūdinga aistra.

Pavyzdžių galybė: Kanados ministras pirmininkas Justinas Trudeau atviravo, kaip sužinojus apie Castro mirtį jį apėmė „gilus liūdesys“ ir pareiškė pagarbą „legendiniam revoliucionieriui“. JAV Atstovų rūmų narė Barbara Lee taip pat gyrė Castro ir maldavo visų akimirkai „sustoti ir pagedėti“.

Kiti įprastiniai kairuoliai taip pat nenuvylė. Jungtinės Karalystės Leiboristų partijos vadovas Jeremy Corbynas, JAV Žaliųjų partijos kandidatas į prezidentus Jillas Steinas, baptistų pastorius ir pilietinių teisių aktyvistas Jesse Jacksonas ir buvęs JAV prezidentas Jimmy Carteris - visi jie išreiškė gilų liūdesį ir prakalbo apie Castro „herojiškumą“, kovą už „socialinį teisingumą“ ir kitus įprastus revoliucionierių „laimėjimus“. Šį žmonių sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti.

Ir vis dėlto, kas gi čia vyksta?

Norint suprasti, kodėl kairuoliai, ypač Vakaruose, aprauda Castro mirtį, pirmiausia būtina suprasti progresyvistų teiginių sistemos pamatus. Kairuolis tiki politiniu tikėjimu, kurio tikslas - beklasė visiškos lygybės ir „socialinio teisingumo“ utopija. Šis tikėjimas glaudžiai susietas su jaučiamu pasibjaurėjimu demokratine-kapitalistine visuomene, kurią kairuolis mato kaip represyvią ir neteisingą bei kurią siekia sunaikinti. Ir būtent ant šio naikinimo pamatų kairuolis kartu su kitais tokiais pat „socialiniais atpirkėjais“ tikisi pastatyti sekuliarų socialistinį rojų.

Iš šių ideologinių pamatų išauga daugybė patologijų, taip pat ir filosofija, teigianti, kad mano priešo priešas yra mano draugas. Logiška, jog visi, taip pat siekiantys sunaikinti visuomenę, kurios nekenčia kairuoliai, yra laikomi sąjungininkais. Tai suprantant, akivaizdu, kodėl, kaip aprašė Davidas Horowitzas, Šaltojo Karo metu Vakarų kairuoliai suformavo Nešventą Aljansą su komunizmu, ir kodėl kairieji šiandien tęsia tą tradiciją aljansu su islamiškuoju teroru.

Nešventas Aljansas, žinoma, yra gilesnis reiškinys nei vien ryšiai, išaugantys iš bendro priešo turėjimo. Kairuolis, tikintis savo politiniu tikėjimu, garbina ideologinį savo priešo priešą ne tik dėl jo destruktyvios veiklos, bet ir todėl, kad jis įkūnija patį stipriausią kairuolių politinį troškimą: visą būtį palenkti totalitarei esybei. Čia svarbu įvertinti, jog tikėdamas socialistine utopija, kairuolis nekenčia žmogaus už tai, kas ir koks jis yra. Kairuolis bjaurisi asmens realybe ir viskuo, kas susiję su žmogaus prigimtimi. Būtent todėl jis siekė, ir vis dar desperatiškai siekia, įgyvendinti Naujojo sovietinio žmogaus idėją, tikėdamas, kad žmogus yra lengvai formuojamas kaip molis, ir gali būti perlipdytas ir performuotas.

Todėl kairuolis galiausiai nekenčia savęs ir trokšta savęs paties išnykimo. Taip jis išplaukia į totalitarinę odisėją, kad atsikratytų nenorimo savojo aš ir aptemdytų bei išsižadėtų savo asmens dėl didesnės totalitarinės kolektyvinės visumos. Savo knygoje „Suvienyti neapykantoje“ (angl. United in Hate) parodau, jog ši istorija yra būtent dviejų bendrakeleivių - politinių piligrimų, keliavusių (ir vis dar tebekeliaujančių) į totalitarinį komunizmą bei islamiškąjį pragarą, ieškodami savo utopinio rojaus.

Šis fenomenas taip pat susijęs su pačių kairuolių asmeninėmis psichologinėmis bei socialinėmis kliūtimis ir giliai slypinčiu noru pritapti. Čia regime negatyvios identifikacijos procesą, kurį glaustai aprašė istorikas Davidas Potteris: asmuo, negalintis pozityviai identifikuoti savęs su savo aplinka, palenkia savo asmenį galingesnei, autoritarinei esybei, kurios dėka patiria galios ir pramingumo pojūtį. Kitaip tariant, kairuolį desperatiškai į priekį varo valia valdyti. Jis ieško galios, padėsiančios jam nugalėti bejėgiškumą, kurį jis jaučia savo gyvenime.

Todėl kairuoliams Castro reprezentuoja totalitarinę galią, kurios pagalba jie ne tik gali atgauti savo asmeninės galios pojūtį, bet taip pat ir išreikšti savo totalitarinius troškimus.

Tad kai Justinas Trudeau ir Barbara Lee pareiškia apie gilų liūdesį dėl masiškai žudžiusio sadisto mirties, turime suprasti, jog tai yra visiškai normalu nykiame ir siurrealiame progresyvisto tikinčiojo gyvenime. Kaip politinio tikėjimo nariai, šie kairuoliai paprasčiausiai išgyvena agoniją dėl netekties žudymo mašinos, suteikiančios jiems tapatybę ir priklausymo pojūtį. Jie jaučiasi tarsi netekę sekuliaraus dievuko, duodančio jiems moralinės viršenybės jausmą ir leidžiančio matyti save kaip tam tikrus socialinius atpirkėjus, statančius tobulą pasaulį. Ir skausmingiausia, kad Fidelio mirtis jiems reprezentuoja sudegimą simbolio, per kurį jie įsivaizduoja savo pačių tariamą galią ir per kurį gali niekinti bei kankinti žmones, primenančius jiems apie taip nenorimą savąjį aš.

Versta iš Breitbart.com


Susiję

Politika 1732747754317828057

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-12-14 17:06

    wow, kaip smarkiai

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-12-15 11:02

    Teisingas logiškas straipsnis, psichinės ligos yra pavojingos, jei galvoje nėra loginio balanso, visi judėjimai yra savotiškai pavojingi, stabilumas ir protas galvoje, yra unikali savybė neišprotėti, o tada galima pridaryti beprotiškų darbų.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item