Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: Vilniaus gubernijos lietuvių XIX a. demografinė depopuliacija

Petras Kalnius, Alkas.lt nuotr.

Autorius - Petras Kalnius. Skelbta: Liaudies kultūra, 2004, p. 15–26. Ištraukos.

***

Etniniai lietuviai, XIX a. gyvenę paribyje su slavais, demografiniu gyvybingumu buvo lygiaverčiai slavams, tad lietuvių mažėjimo čia priežastis nebuvo susijusi su natūralaus prieaugio jų bendruomenėje smukimu, o su palaipsniu kitos kalbos (gudų, lenkų) perėmimu, kitos savimonės įgijimu.

Šiuo metu nesiginčijama dėl Mažosios Lietuvos lietuvių (vadinamų lietuvininkais arba mažlietuviais) bendruomenės žūties veiksnių ir priežasčių. Socialiniu ir kultūriniu požiūriu modernesnėje Prūsijos, vėliau Vokietijos, valstybėje tapusi negausia ir nekonkurencinga diaspora, ilgainiui ji neteko ir rezistencinio potencialo. Kelis šimtmečius ten etninės asimiliacijos procesą lėmė spartesnė nei Didžiojoje Lietuvoje ekonominė, kultūrinė pažanga, etnocido, o Antrojo pasaulinio karo metais – genocido politika visiškai nutraukė lietuvininkų bendruomenės egzistavimą.

Kitaip pakrypo lietuvių etninės bendruomenės likimas rytiniame paribyje su slavais. Čia etnodemografinės raidos procesą galima apibūdinti kaip kelis šimtmečius trukusią ir iki XXI a. užsitęsusią lietuvių agoniją bei desperatiškas pastangas išlikti. Visiškai akivaizdūs tuo požiūriu yra du faktai. Pirma, etniniai lietuviai (kaip etnokultūrinė bendruomenė ir tarpetninių santykių realija, tuo pačiu – ir tarpvalstybinių santykių vienas iš objektų) už Lietuvos valstybės sienos egzistuoja dar ir šiuo metu. Antra, lietuvių apgyventas plotas rytuose nuo pirmųjų mokslinių jų etninės teritorijos aprašymų bei etnografinių žemėlapių sudarymo iki šiol yra sumažėjęs keliasdešimt kartų. Demografiniu požiūriu dar labiau yra sumažėjusi nuo tautos branduolio atskirtų lietuvių populiacija.

Abu šie reiškiniai, ypač pastarasis, XX a. turėjo labai svarbią reikšmę teisiškai nustatant Lietuvos valsybės (taip pat ir pseudovalstybinio darinio – sovietinės Lietuvos) rytinę sieną. Motyvuodamos žymiais etnodemografiniais pokyčiais, įvykusiais ten XIX–XX amžiais, gretimos valstybės ne kartą uzurpavo Lietuvos valstybės teises valdyti rytinės lietuvių etnines žemes. Dėl to tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Lietuvos valstybė buvo netekusi trečdalio savo etninės teritorijos bei istorinės sostinės. Rytinės lietuvių etninės teritorijos suslavėjimas, ten likus tik lietuvių apgyventų plotų saloms bei kyšuliams, lėmė ir Lietuvos teritorijoje likusių rytinių žemių didelį etninį mozaikiškumą, lietuviškojo elemento demografinį ir kultūrinį marginalumą (Šalčininkų bei Vilniaus rajonuose, Švenčionių, Ignalinos bei Zarasų rytiniuose pakraščiuose).

„Liūdnosios Lietuvos“ įvaizdžiu (stereotipu) apibūdinamas lietuvybės vegetavimas minėtose teritorijose tuo metu, kai lietuvių nacija ėmėsi kurti modernią visuomenę, XX a. lietuvių humanitarinį elitą vertė telkti dėmesį į klausimą, kokios yra giluminės „liūdnosios Lietuvos“ susiformavimo priežastys: gretimų tautų grobuoniškumas, savanaudiškumas, pačių padarytos fatalinės politinės klaidos ar objektyvios lietuviškojo etnoso demografinio, kultūrinio nusilpimo priežastys.

Pagrindą teigti, kad etniniai lietuviai neva „demografiškai nusilpo“, suteikia statistiniais ar kitais empiriniais duomenimis patvirtinamas faktas: viduramžiais lietuviai gausumu nedaug skyrėsi nuo kitų didelių Europos tautų, tačiau į Naujuosius amžius atėjo tuo požiūriu nuo pastarųjų labai atsilikę. Ilgalaikius etnoso demografinius pokyčius nulemia trejopi veiksniai: 1) natūralusis gyventojų prieaugis, 2) etninė asimiliacija, 3) mechaniniai gyventojų skaičiaus pokyčiai, vadinami mechaniniu gyventojų judėjimu (žmonių žūtys karuose, sukilimuose, kariniuose konfliktuose, genocido, deportacijų metu, netektys dėl emigracijos). Jeigu etninė bendruomenė mažėja dėl asimiliacijos, kalbėti galime ne apie demografinį, o apie kultūrinį nusilpimą. Grynai biologiniu (genofondo) požiūriu, tautos palikuonių gali ir nemažėti, tačiau jie gali būti jau „pasislėpę“ kitoje kultūrinėje bendruomenėje, tiksliau sakant, – asimiliuoti, priklausantys kitai tautai.

Etninių lietuvių gimstamumo rodikliai Vilniaus gubernijoje XIX a., atrodo, pranoko lenkų ir rusų, mažai skyrėsi nuo gudų. Tą rodo ir 1897 m. pirmojo carinės Rusijos visuotinio gyventojų surašymo duomenys. Tarp visų gubernijoje gyvenusių tautybių – gudų, lenkų, žydų, didžiarusių – lietuviai pagal turimų vaikų iki vienerių metų amžiaus skaičių – antrieji. O turėdami omeny, kad Vilniaus gubernijoje daug gudų buvo lietuviškos kilmės, galėtume teigti, kad lietuviai šio surašymo metu buvo bene reproduktyviausia gubernijos etninė bendruomenė. Išanalizavus išlikusias Ivijos, Mickūnų, Mikališkių, Subatninkų, Širvintų ir Trobų valsčių šeimų anketas (iš viso 1902), nustatyta, kad vieneriuose namuose su tėvais lietuviais gyvenusių nevedusių arba vedusių vaikų vidurkis buvo 2,9, su tėvais lenkais – 2,7, su gudais bei rusais – 2,8.

Taigi XIX a. etniniai lietuviai „demografiniu gyvybingumu“ neatsiliko nuo gretimų tautų. Duomenys leidžia daryti prielaidą, kad Vilniaus gubernijoje demografiniė padėtis pamažu klostėsi lietuvių nenaudai ne dėl reprodukcinių, o dėl kultūrinių, asimiliacinių priežasčių.

Gyventojų mechaninis judėjimas Vilniaus, kaip ir kitose Rusijos imperijos vakarinėse gubernijose, XIX a., be abejo, yra susijęs su 1831 ir 1863 m. sukilimais bei jų padariniais. Istorikai nurodo, kad 1831 m. sukilimo pradžioje Lietuvos teritorijoje buvo apie 30000 sukilėlių, 12000 iš jų galėjo būti Vilniaus gubernijoje. Sukilimo metu ir po jo nukentėjo ne tik sukilėliai, bet ir jų šeimų nariai: žuvo, emigravo arba buvo ištremti. 1863 m. sukilime, istorikų manymu, Lietuvoje dalyvavo iki 77000 sukilėlių.  Žuvusiųjų ir emigravusiųjų tikslus skaičius nėra žinomas, malšinant sukilimą ir po jo įvairiomis bausmėmis nubaustas 9361 asmuo. Į jų vietą per visą XIX a. antrąją pusę nuolat buvo atkeliami gyventi vadinamieji didžiarusiai. Šių prievartinių etnodemografinių pokyčių iki šiol nėra tyrinėję nei istorikai, nei demografai, tačiau, be abejonės, jie labai lėmė gyventojų etninę struktūrą.

Ne mažiau svarbią reikšmę etnodemografinėms permainoms turėjo ir Vilniaus gubernijos gyventojų ekonominių motyvų paskatinta emigracija į Šiaurės bei Pietų Amerikos šlais XIX amžiuje. Lietuviai buvo vieni iš aktyviausių emigrantų ne tik Vilniaus gubernijoje, bet ir visoje Rusijos imperijoje. Lietuviams, kaip ir kitiems katalikams, svarbus stimulas emigruoti buvo ne tik ekonominės priežastys, bet ir nenoras ilgus metus tarnauti caro kariuomenėje.

Etninių lietuvių Vilniaus gubernijoje didelį santykinį sumažėjimą paaiškinti tik mechaniniu gyventojų judėjimu būtų labai sunku. Mechaninio judėjimo netektį būtų įstengęs neutralizuoti natūralusis prieaugis (maždaug po 50000–60000 asmenų kas dešimtmetį), tad lietuvių skaičius keletą dešimtmečių būtų bent jau pastovus. Tačiau taip neatsitiko, jis nepaliaujamai mažėjo. Optimistiškiausieji XX a. pr. lietuvių skaičiaus duomenys yra mažesni už XIX a. viduryje teiktus. O lenkų ir gudų (esant labai panašiems natūralaus prieaugio rodikliams) per tą patį laiką gerokai padaugėjo, nors ir jie patyrė sukilimus, deportacijas, politinę bei ekonominę emigraciją.

Lietuvių, gyvenusių rytinėse etninėse žemėse, kalbinę asimiliaciją tyrinėję kalbininkai, istorikai, geografai, etnologai įžvelgia daugmaž vienodas jos priežastis: be Lietuvos valstybės, nacionalinių švietimo ir kultūros institucijų, savos spaudos ir dvasininkijos į sunkiausią padėtį pateko paribyje su slavais gyvenantys etniniai lietuviai. Socialinė adaptacija diktavo ir kultūrinę mimikriją. Čia lietuvių reikmę gudų kalbai po Lietuvos prijungimo prie Rusijos lėmė ir praktinės sąlygos: ji kasdien girdima, ja galėjai susikalbėti ne tik su rusų valdininku, bet ir su katalikų kunigu lenku. Istorinės, politinės aplinkybės bei socialinė būklė nulėmė tokią paribio lietuvių savimonės kaitą, įvykusią per 2–3 žmonių kartas: lietuvis – „tuteišis“ – lenkas.

Kultūrinius, socialinius bei administracinius buvusios Vilniaus gubernijos lietuvių asimiliacijos veiksnius bene įtkinamiausiai aptarė lenkų kalbininkė Halina Turska: lietuviškojo etnoso sąskaita gausėjo gudų ir lenkų bendruomenės.

Tautinių ideologijų galynėjimosi arenoje XIX a. gudai tapo savotišku dalybų tarp rusiškumo ir lenkiškumo objektu. Vien 1794 m. vadinamajame Šiaurės vakarų krašte 1500000 unitų perėjo į stačiatikybę, o nuo 1833 iki 1838 m. nuo unijos „atsimetė“ ir tapo stačiatikiais dar 150000 gudų. 1839 m. unitų bažnyčia buvo uždrausta įstatymu. Nenorėję tapti stačiatikiais, siekę išlikti unitais arba pereiti į katalikybę gudai saugiau tą padaryti galėjo tik apsispręsdami būti lenkais, nes caro valdžia kataliku norintį būti lenką toleravo labiau, tokį reiškinį priėmė natūraliai, o kataliku norinčio būti gudo netoleravo visai. Lietuvių kalbininkai svarbiausiu gudų lenkėjimo veiksniu dažnai linkę laikyti katalikų dvasininkų lenkų pastangas polonizuoti gudus (ir lietuvius) per bažnyčią. Taip, ir šis veiksnys buvo labai svarbus. Taigi gudų (kaip ir lietuvių) vienoks tapatybės suvokimas buvo rytinėse vadinamojo Šiaurės vakarų krašto gubernijose, kitoks – vakarinėse. Tai lėmė ir asimiliacijos kryptį – rusiškąją arba lenkiškąją.

Taigi lietuviai, XIX tapę etninės asimiliacijos objektu, papildė gudų ir lenkų, o gudai – rusų ir lenkų etnines bendruomenes.

Išvados:

Etninių lietuvių „etnografinio nusilpimo“ įspūdį sukuria statistiniais ar empiriniais duomenimis patvirtinamas tikras faktas: lietuviai, viduramžiais gausumu nedaug skyręsi nuo pagrindinių gausių Europos tautų, į Naujuosius amžius atėjo nuo pastarųjų tuo požiūriu labai atsilikę, sunykę. Lietuvių populiacijos sunykimas XIX a. akivaizdžiausias rytinėse jų etninėse žemėse.

XIX a. rytinių etninių teritorijų bei Vilniaus gubernijos lietuviai natūraliu prieaugiu iš esmės niekuo nesiskyrė nuo kitų čia gyvenusių gausiausių etninių bendruomenių – gudų, lenkų, rusų, žydų. Taigi XIX a. ir XX a. pr. Vilniaus gubernijoje lietuvių mažėjo, tačiau tai nebuvo susiję su natūralaus prieaugio jų bendruomenėje smukimu, o su kitos kalbos (gudų bei lenkų) palaipsniu perėmimu, kitos savimonės įgijimu, integruojantis į kitą kultūrą.

Dviejų stipriausių XIX a. Rytų Europos nacionalizmų – rusiškojo ir lenkiškojo – galynėjimosi byloje pastarasis turėjo moralinį ir kultūrinį pranašumą. Mišrių šeimų (pavyzdžiui, lenkų–didžiarusių) sutuoktiniams ir jų palikuonims lenkiškumas atrodė prestižiškesnis, tad lenkai, dalyvaudami asimiliuojant pirmiausia lietuvius ir gudus, savojo asimiliatoriaus neturėjo.