Dovilas Petkus. Lemtingos Lietuvos klaidos

Alberto Komaro nuotr. Tai, kas šių metų pabaigoje dedasi Lietuvos viešojoje erdvėje, galime pavadinti tikrais istorinės atminties mūšia...

Alberto Komaro nuotr.
Tai, kas šių metų pabaigoje dedasi Lietuvos viešojoje erdvėje, galime pavadinti tikrais istorinės atminties mūšiais. Vilkaviškyje dedant pastangas vietos aktyvistams pastatyti paminklą su sovietų valdžia koloboravusiai poetei Salomėjai Nėriai, Vilniuje beveik tuo pačiu metu siekiama panaikinti pirmojo Lietuvos kario savanorį, diplomato K. Škirpos vardo gatves. Kuo tokie konfliktai svarbūs mūsų istorinės atminties politikai?

Paminklas Salomėjai Nėriai

Išgirdus apie vilkaviškiečių norą statyti paminklą poetei Salomėjai Nėriai, tenka tik gūžtelti pečiais. Deja, tačiau Lietuvos visuomenė vis dar neįvertina simbolikos reikšmės viešojoje erdvėje. Toliau ignoruojamas faktas, jog skulptūra, mokyklos pavadinimas, gatvės pavadinimas yra ne kas kita, o konkreti politikos rūšis, viešojoje erdvėje palaikanti reikiamą sąmonės režimą. Būtent todėl dera priminti, kad ne dėl kultūrinių laimėjimų, o dėl jų politinių manifestų kolaborantų vardais buvo vadinamos ir mokyklos, gatvės ar skverai sovietmečiu.

Nesu literatūrologas ir nesiimu vertinti S. Nėries kūrybos meninės vertės. Tačiau gerbdami patys save turime pasakyti, jog tie, kurie tarpukario metais dalyvavo antivalstybinėje politinėje veikloje „parvežant Stalino saulę“, nėra verti politinio įamžinimo viešosiose vietose. Nors Nėris yra puikiai žinoma poetė daugeliui, o jos kūrybos niekas nežada išbraukti iš mokyklos vadovėlių, paminklas ir skveras tam yra nereikalingi.

Dėl bandymų išteisinti autorės politinį nuopuolį „jautrumu“, verta tik konstatuoti faktą, jog, deja, čia ne jautrumo varžytuvės, o bandymas priimti labai šaltą, racionalų ir finansų reikalaujantį sprendimą – kam statysime paminklus, o kam ne. Apgailėtina, tačiau mes turime ištisą diskusijų lauką, kur akivaizdūs tautos ir valstybės išdavikai yra toliau pagarbiai laikomi, mokyklose pateisinami ar užtariami vien todėl, kad pirmas buvo poetas, antras – jautrus, o trečias – nesuprato.

Galime atkreipti dėmesį ir į tai, jog daugelį Lietuvoje sužavėjusi autorė lemtingu Lietuvai metu savo talentą panaudojo politiniams dividendams iš okupacinio režimo išgauti, o tokie dalykai netelpa į jokius padorumo rėmus. Šioje istorijoje Lietuvai yra būtina pasimokyti iš norvegų patirties, kurie su naciais kolaboravusiam rašytojui K. Hamsunui nėra pastatę jokio paminklo ir jo vardu nevadina gatvių, skverų ar juolab švietimo įstaigų, nepaisant to, jog autorius yra Nobelio premijos laureatas. Paminklo pastatymas Vilkaviškyje reikštų, jog Lietuva visų pirma susitaiko su S. Nėries įvykdyta šalies išdavyste ir dėl to būtų įžeidus rezistencijos dalyviams ar kitaip nukentėjusiems dėl okupacijos.

Vilniuje nebeliko vietos K. Škirpai?

Kita, vilniečių galvas laužanti ir viešąją diskusijų erdvę sprogdinanti problema taip pat neprastesnė. Pirmojo Lietuvos kario savanorio, diplomato K. Škirpos vardo lenteles siekiama nukabinti dėl tariamų jo sąsajų su holokausto organizavimu ir vykdymu Lietuvoje. Norintys atsikratyti diplomato vardo gatvių teigia, jog K.Škirpos vadovaujamas Lietuvos Aktyvistų Frontas 1941 m. iššaukė masinį žydų genocidą.

Atremti tokiems kaltinimams visų pirma reikia pasakyti, kad nepriklausomybę iškovojusioje Lietuvoje po Atgimimo tarp lietuvių valstybės ir žydų bendruomenės buvo rastas kompromisas dėl Lietuvos istorinių veikėjų biografijų bei veiklos kontroversijų vertinimo. Buvo nustatytas labai aiškus ir vienareikšmis kriterijus tų personažų veiklai vertinti. Tai – dokumentais ir faktais įrodytas asmeninis dalyvavimas taikių Lietuvos gyventojų žudyme ar tiesioginis prisidėjimas prie tokių žudynių organizavimo. Jeigu toks faktas yra nustatomas Lietuvos valstybės institucijos – joks tokio susitepusio istorinio veikėjo heroizmas kovose už Lietuvos laisvę ar dideli nuopelnai lietuvių tautai nebeturi reikšmės. Be jokių svyravimu tokie žmonės buvo ir yra braukiami iš Lietuvos didvyrių panteono, iš jų atimami valstybiniai apdovanojimai, naikinami pagarbos jiems ženklai viešose vietose (kaip nutiko ir partizanui Juozui Krikštaponiui).

Bet ką mums apie Kazį Škirpą ir visą jo LAF sukilimą 1941 m. birželį byloja faktai? Susiradę to meto laikraščių kopijas galime pamatyti štai ką: Dienraščio „Draugas“ 1941–06–25 pirmame puslapyje pateikiama Škirpos žinia, kad „žydai persekiojami nebus“. Manantiems, jog tokia informacija subjektyvi, galima pateikti ir buvusio JAV ambasadoriaus Lietuvoje Ovenso C.J. Noremo liepos 15 d. pareiškimą, kad Lietuviai kaunasi prieš abu – ir nacius, ir bolševikus. Pilna citata skamba taip : „Lietuva yra prieš didžiulį iššūkį. Pasveikinti išsivadavimą iš Rusijos, net ir atsidūrus Vokietijos rankose, buvo natūralus jausmas. Tačiau tiesa yra ta, kad Lietuva, kaip ir daugelis mažų tautų, trokšta išsivaduoti nuo užsienio šalies, kuri dabar kontroliuoja jos teritoriją. Lietuva trokšta laisvės ir teisės gyventi kaip nepriklausoma tauta. Per savo nepriklausomą egzistencijos laikotarpį, Lietuva pasireiškė kaip simbolis demokratinės valios išlikti. Ji išlieka kaip demokratijos pasienis ir kaip toks priešinasi: hitlerizmui ir visiems kitiems agresoriams.“ Negana to, nusikaltimus prieš žydus tyrusi komisija JAV dar praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje paskelbė, jog K. Škirpa nedalyvavo jokiose žydų naikinimo akcijose arba skatinimuose susidoroti su šia tauta. Taigi kaltinimai diplomatui žydų žudymų ar holokausto organizavimu – nepagrįsti.

Šių faktų paviešinimas jokių būdu nėra bandymas ignoruoti litvakų žudynes. Lietuvoje Genocido ir rezistencijos centras yra pateikęs per du tūkstančius pavardžių, kurios kolaboravo su Hitlerio režimu ir tai išliks baisia dėmė lietuvių tautai, su kuria reikės susitaikyti laiko tėkmėje. 1941 m sukilimas mūsų krašte išvirto į išties nepamatuojamos neapykantos žydams laiką, kurio metu žuvo absoliuti dauguma šių mūsų bendrapiliečių ir net pastebėjimai, jog žydai aktyviai dalyvavo to meto komunistinėse ir NKVD struktūrose, neterėtų skambėti kaip kažkoks bandymas nusiplauti daugelio nekaltų žmonių kraują.

Visgi yra būtina pastebėti tai, kad lietuvių tauta neprarado teisės sukilti prieš okupaciją, net jei dalis kitų lietuvių apakinti zoologinės neapykantos stojo į vokiečių naikintojų grupes. Šiai dienai istorijos vadovėliuose palikta skylė, kuomet kalbama apie 2000 partizanų, kritusių prieš besitraukiančią bolševikų armiją 1941 m. vasarą. Lietuvai II pasaulinis karas smogė visu įmanomu siaubu, tačiau pasmerkti tuos, kurie bandė atkurti valstybę net ir nepalankiausiomis sąlygomis ir sugretinti K. Škirpą bei visus LAF‘o sukilėlius su žydšaudžiais yra istoriškai ir politiškai neteisinga.

Suplanuota ataka prieš Lietuvą?

Kaip pastebi ir Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos departamento vyriausioji specialistė Auksė Ūsienė, tokie bandymai kompromituoti Lietuvos laisvės kovotojus gali būti ir iš anksto suplanuoto Rusijos informacinio karo dalis. Lietuvoje, skirtingai nei daugelyje Europos valstybių, taip ir nepavyko karo metais suformuoti SS divizijų, tad sovietų nusikaltimus bandantis pateisinti Kremlius nuolat ieško naujų būdų pakirsti pasitikėjimą savo valstybe naudodamasis skausmingais praeities įvykiais.

Negalime nutylėti to, jog naikindami viešos pagarbos ženklus mūsų valstybės patriotams ir statydami paminklus koloborantams, išties galimai rengiame dirvą naujai okupacijai, kurios metu būsime visiškai nepasirengę priešiškos jėgos informacijai ir istorijos perrašymui. Ištrynę Kazį Škirpą iš mūsų viešosios erdvės ilgainiui turėsime pereiti prie klausimo, ar verta minėti Lietuvos vėliavos dieną, nes būtent ją pirmasis Gedimino pilyje iškėlė šis pirmasis Lietuvos savanoris.

Visa tai gali tapti lemtingomis mūsų tautos klaidomis, kai jau nebegalėsime pasakyti nei kas mes iš tikrųjų esame, nei ką mes iš tiesų gerbiame. Labai panašu, jog nors okupacija ir baigėsi, toliau save niekiname ir šokame pagal Kremliaus dūdelę.

Susiję

Politika 2334438751565473168
item