Anthony Esolen. Meilė, humanitarinis mokymas ir žmogaus tapatybės paslaptis

Neseni įvykiai įstaigoje, kurioje dėstau, Providenso koledže (koledžo studentai protestavo prieš prof. A. Esoleną, nes jis pasipriešino „totalitariniam įvairovės kultui“, kuriam, jo manymu, pasidavė koledžas, vert. past.), paskatino vėl apsvarstyti „tapatybės“ klausimą ir tapatybės politikos reikšmę katalikiškiems humanitariniams mokslams.

Vienas mano mėgstamiausių literatūros momentų vyksta, kaip ir daugelis jų, ant Skaistyklos kalno. Dantė, Virgilijus ir jų naujai sutiktas draugas, senovės romėnų poetas Stacijus, įžengia į terasą, kurioje atliekamas apvalymas nuo apsirijimo nuodėmės. Apsirijėlių sielos čia kankinamos jas apvalančio alkio ir troškulio, alinančio jas iki pat kaulų, todėl Dantei nepavyksta atpažinti nė vieno jų veido. Vis dėlto, viena iš sielų atpažįsta Dantę, išpranašauja jam tam tikrą paguodą, kurią šis rasiąs Lukos mieste, kai bus priverstas tapti tremtiniu, ir iškelia esminį klausimą, reiškiantį viską poezijos menui, jo praktikuotam žemėje.

Jo vardas yra Bonagiunta iš Lukos, ir praeityje jis kritikavo Dantę, vyresnįjį Dantės bičiulį Gvidą Kavalkantį ir jų pirmtaką Gvidą Gvinicelį už tai, kad šie į poeziją įnešė mokyklų idėjas – tai yra, už tai, kad rašė meilės poeziją, persmelktą filosofija ir teologija. Turbūt nesuklysime pavadindami Bonagiuntą plokščiapėdžiu meilės poezijos praktiku, netinkančiu kartu su Dante skrajoti intelektualių apmąstymų aukštumose.

Dantė nori atkeršyti Bonagiuntai, patupdydamas jį Skaistykloje ir priversdamas pakeisti savo nuomonę apie Dantę. Štai kaip jie kalba, pradedant Bonagiuntai:

„Ar aš matau naujų dainų kūrėją, ir posmų, prasidedančių „Damos, kurios turi intelektą meilei“?“

Aš jam tariau: „Aš tas, kurs ima plunksną, kai Meilė įkvepia man išminties, ir keliauja ieškodamas ženklų to, ką vidujai man byloja Jis.“

Paskutinės eilutės itališkai:

“I' mi son un che, quando Amor mi spira, noto, e a quel modo ch' e' ditta dentro, vo significando.”

Nežinau glaudesnio ir stipresnio teiginio, išreiškiančio poeto širdį, mintis ir tikslą, nei šis. Dantė tuo pat metu pavaizduoja save kaip kuklų ir kilnų: tai Meilė, kuri jam įkvepia išminties, pačios Šventosios Dvasios dvelksmas. Dantei užtenka sekti šia išmintimi ir ieškoti ženklų, atsiduodant vardan pakylėjimo, įgalinančio jį parašyti eilutę, šimtams metų pakeitusią meilės poeziją Europoje. „Damos, turinčios intelektą meilei“. Dantė čia kalba apie intellectus, žmogaus gebėjimą iškart įžvelgti tiesos esmę, apsieinant be diskursyvaus proto ir empirinio stebėjimo.

Pamoka apie Meilę

Apie šią sceną šiandien susimąsčiau dėl to, kad ši pamoka apie meilę, teikiama pačios Meilės, ir teikiama dėl meilės, yra taip toli nuo bet ko, kas šiandien daroma mūsų mokyklose, kaip aukščiausias kalnas yra toli nuo jūros dugno, ar dangus nuo žemės. Apie tokį meilingą mokymą jau esu nemažai rašęs, kritikuodamas kvailą ir iš esmės bevertį utilitarizmą, būdingą tokiems dalykams kaip Bendrasis Prakeiksmas (žodžių žaismas: JAV progresyvistų diegiama Common Core (Bendroji Šerdis) programa mokyklose, turinti labiau suvienodinti mokymosi turinį, autoriaus vadinama Common Curse (Bendrasis Prakeiksmas), vert. past.), kuris yra kaip Adomo prakeiksmas, tik pakeltas kubu: Savo veido prakaitu valgysi dulkes. Ne kartą esu garsiai svarstęs, ar tokių mokymo programų, netinkamų net aukštesnio intelekto robotams (ką jau bekalbėti apie žmonių vaikus), autoriai bent numano, kas yra nuostaba – jie taip skuba užčiaupti ir spintoje uždaryti kilniausias žmogaus sielos mintis ir troškimus. Jie pasižymi apskaitos klerkų mąstysena, būdinga Ebenyzeriui Skrudžui, tik be humoro, ir be menkiausios tikimybės, kad juos aplankys ir išgelbės šmėklos. Poezija? Cha, niekai!

Tačiau galvoje dabar turiu ką kita – dar vieną poezijos teikiamą gėrį, dar vieną būdą katalikiškam ar krikščioniškam humanitarinių mokslų mokymui pakylėti sielą, kad pamatytume bent prošvaistę to, ką Dantė viliasi mums parodyti. Skausmingai įsitikinau, kokia plati praraja skiria tuos, kurie myli humanitarinius mokslus (arba laisvinančius mokslus, kaip esu juos pavadinęs), ir tuos, kurių utilitarizmas arba atvirkščia religija perėmė tapatybės politikos pavidalą.

Kai buvau jaunas, norėjau pažinoti Dantę – iš dalies dėl to, kad norėjau žinoti viską, bet iš esmės dėl to, kad mylėjau poeziją ir troškau mokytis šio amato iš jo meistrų. Buvau alkanas, ir man niekada netoptelėjo mintis, kad amerikiečių angliakasių vaikaitis negalėtų pasisavinti Dantės, Šekspyro, Karavadžo, Aristotelio ar bet kurio kito menininko, mąstytojo ar mistinio pranašo tik todėl, kad šie gyveno gerokai anksčiau, buvo kilę iš kito pasaulio krašto, kalbėjo svetima kalba ar buvo subrandinti man tolimų kultūrų. Jei jie rašė svetima kalba, galėjau ją išmokti; jei jie buvo kilę iš kito pasaulio krašto, siekiau pažinti jo geografiją; jei juos brandino tolimos kultūros, stengiausi pasinerti į jas – bandžiau kartu su Dante vaikščioti Florencijos gatvėmis, suskaldytomis šališkų aistrų ir taip dažnai prasruvusių krauju. Šių darbų man reikėjo ne tam, kad patvirtinčiau savo tapatybę. Aš net nežinojau, kad turiu tapatybę, išskyrus tai, kad buvau amerikietiškos kilmės jaunuolis, Dievo malonės dėka tapęs Romos kataliku ir Sent Luiso „Kardinolų“ gerbėju.

Tačiau pastaruoju metu supratau, kad daugelis mano mokinių šiandien neturi tokio pagrindo, tokio kasdienio užtikrintumo tuo, kas yra. Jei savasis aš yra brandinamas kultūros, o kultūra suponuoja gilias šaknis ir kruopščiai prižiūrėtą dirvą, kas nutinka savajam aš, kai viršutinis dirvos sluoksnis nuplėšiamas? O nuplėštas jis tikrai buvo. Jauni žmonės yra kamuojami alkio grožiui, daugelis jų net nepažįsta didžiausių anglų poetų vardų, tokių kaip Miltonas, Vordsvortas ar Tenisonas, ką jau bekalbėti apie jų giesmes. Jų niekas nemokė apie mūsų beveik trijų tūkstančių metų senumo meninį paveldą, jokios klasikinės ar bažnytinės muzikos, jokios liaudies muzikos, ir jokios populiariosios muzikos, senesnės nei viena karta. Net dauguma reguliariai lankančiųjų sekmadienio Mišias nepasižymi gilesniu Šventojo Rašto pažinimu. Tiems, kurių šešėliai netemdo bažnyčios durų, evangelijos gali pasirodyti nukritusios iš kitos planetos.

Kitais žodžiais tariant, kas nutinka, kai nebelieka Skaistyklos kalno? Kas nutinka, kai nebelieka į Dangų vedančio kelio, kartu su pakelėje sutinkamais vedliais, kuriems sušukus „Gloria in excelsis Deo!“, mūsų širdys pakyla aukščiau? Kas nutinka, kai pamaldumas netenka viršenybės, o mūsų pasaulyje nebelieka smailių?

Beviltiškas siekis kurti savąjį aš

Tokiu atveju, kaip pasakytų besielis kritikas Stephenas Greenblattas, kyla poreikis kurti savąjį aš, o tai pastato mus į išties pavojingą situaciją – esą, pavienis žmogus, naudodamasis vien tik savo neišvengiamai skurdžiais ištekliais ir stokodamas autentiškos kultūros, turėtų pastatyti tiltą per prarają tarp beprasmybės ir prasmės, o vienintelė medžiaga, kurią jis galėtų naudoti šio klibančio liepto statybai, yra jo savasis aš.

Tai šaltinis nevilties, dėl kurios tokia daugybė jaunų žmonių, jų mokytojų, politikų ir juos suklaidinusių pramogų verslo atstovų laikosi įsikibę kokio nors tapatybės ženklo, kokio nors suvokimo, kad jie egzistuoja, kad priklauso bendruomenei, net jei ta bendruomenė yra abstrakti ir hipotetinė, niekas daugiau nei ovalas Veno diagramoje, žymintis kolektyvą žmonių, tam tikru būdu apibrėžiančių save per savo rasę, etniškumą ar seksualinius troškimus.

Nėra visiškai taiklu kaltinti tokius žmones narciziškumu. Šiandieninis žmogus yra per daug ligotas, kad būtų narcizas. Jis negali su meile žiūrėti į savo gražų atvaizdą vandenyje, nes jame apskritai nemato aiškaus savo atvaizdo. Jei imsitės kritikuoti jo įsitikinimus (sakydamas „įsitikinimus“, galvoje turiu tą trapų voratinklį prielaidų apie pasaulį, negalintį atsilaikyti net prieš menkiausią vėjo gūsį), jis jums neatsakys apgalvotu argumentu, bet reaguos su pykčiu ir baime, tarytum mintumėte ant jo pirštų galų, kuriais jis laikosi įsikibęs prarajos krašto. Kartais yra pravartu atkreipti dėmesį į tai, kaip šiandienos žmogus reaguoja į džiugias naujienas, tačiau tai verčia voratinklį virpėti. Pasakykite feministei, kad jos proprosenelis vis dėlto nesielgė su savo žmona kaip kilnojamu turtu, o vyrai ir moterys per visą žmonijos istoriją privalėjo išmokti mylėti vienas kitą tam, kad išgyventų, ir popierinės jos ideologinio namo sienos pradės linkti; už to namo sienų tvyro vien tamsa ir sumaištis.

Ką tokios būklės žmogui gali reikštis Dantės ir Bonagiuntos žodžiai? Tie žodžiai neturi nieko bendra su rase, seksualiniu kongresu, imperializmu ar bet kuo, ko galėtų griebtis šiandieninis savojo aš kūrėjas; jie neturi nieko, kuo galėtų pasinaudoti tapatybės politikas. Jaunas žmogus be kultūros ir tikėjimo yra ištempiamas ant tuštumos, ir negali pakelti savo galvos žvaigždžių link. Damos, kurios turi intelektą meilei? Ką tai turi bendro su manimi, kai kiekvieną gyvenimo akimirką praleidžiu kovodamas, kad įsteigčiau save šiame susiskaldžiusiame ir vienišame pasaulyje?

Žmogaus tapatybės paslaptis

Vis dėlto, reikia šį tą pripažinti: mes privalome neleisti savo jauniems žmonėms net atsidurti tokioje padėtyje. Tikėjimas nėra kažkas, ką mes darome, kaip muselinė žvejyba ar žaidimas šachmatais; jis turi įprasminti kiekvieną mūsų gyvenimo judesį. Tai tarsi karališki dažai, turintys iki smulkiausio siūlo persmelkti mūsų sielą. Jei kas nors man paprieštaraus, esą tai per nelyg tolimas idealas, aš atsakysiu, kad netobulos yra ir visos mūsų meilės, tačiau mes dėl to nenustojame tikėti, kad meilė iš esmės yra visiškas savęs dovanojimas. Žmogaus tapatybės paslaptis, kurios tapatybės politikai ieško visai ne tose vietose, yra tikėjimo, vilties ir meilės paslaptis. Mes ne tik atiduodame save: tokia dovana mes tampame savimi. Tampame tuo, kuo esame, pamiršdami galvoti apie tai, kas esame. Taigi, tik humanitarinis mokymas, laisvinantis mokymas, yra suderinamas su Jėzaus žodžiais, kad tas, kuris save žemina, bus išaukštintas, bei tuo, ką sako šventasis Jonas: „tai, kuo mes būsime, dar nėra atskleista, bet mes būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra.“

O dabar grįžtu prie scenos ant kalno. Matome keturis poetus: Dantę, jo sugėdintą varžovą Bonagiuntą, jo mokytoją ir autoritetą Virgilijų, bei Stacijų, kuris sakė, jog be Virgilijaus poezijos, jo paties darbai būtų neverti nė drachmos: „Ji buvo mano motina ir mano žindyvė“, sako jis. Mes stovime poezijos istorijoje, apimančioje ištisus šimtmečius. Pastatyti save tarp šių vyrų, mąstančių apie poeziją ir meilę, rodančių padėką ir vyrišką savo vyresniojo pripažinimą, reiškia pakilti aukščiau savęs. Kartu su Stacijumi pulti prie Virgilijaus kojų reiškia būti pakylėtam aukščiau menkų ir trumpalaikių kasdienos rūpesčių. Nulenkti galvą drauge su Dante, kai viršukalnėje galiausiai pasirodo Beatričė, reiškia iš tiesų save pažinti, ir tapti pajėgiu pažinti kitus nepajungiant jų naudingumo skaičiavimams, nesukišant jų į ankštus tapatybės politikos stalčiukus. Tai reiškia grąžinti politiką į jos reikšmingą, tačiau antraeilę vietą. Tai reiškia stovėti tolimojoje prarajos pusėje ir žengti į prasmės žemes. Tai reiškia klausytis meilės taip, kaip jos klausosi Dantė, o jei pats nesi ženklų ieškotojas, tai reiškia matyti ženklus, kuriuos rado jų ieškoję anksčiau. Tai reiškia turėti tvirtą pagrindą, todėl būti laisvu ir žiūrėti į žvaigždes.

Anthony Esolen yra anglų kalbos profesorius Providenso koledže, esančiame Providense, Rod Ailende, bei knygų „Dešimt būdų sunaikinti savo vaiko vaizduotę“ ir „Tikėjimo ironijos“ autorius. Jis išvertė Taso „Gerusalemme liberata“ ir Dantės „Dieviškąją komediją“ į anglų kalbą.

Versta iš Crisismagazine.com