Alvydas Jokubaitis. Ką daryti krikščionims demokratams, kai demokratijai nereikia religijos?

www.bernardinai.lt Daugumai lietuvių Jėzus Kristus asocijuojasi su krikštynomis, vestuvėmis ir kitomis į Lietuvos valstybės kalendori...


Daugumai lietuvių Jėzus Kristus asocijuojasi su krikštynomis, vestuvėmis ir kitomis į Lietuvos valstybės kalendorių įrašytomis religinėmis šventėmis. Apie Jėzų šiandien galima išgirsti pačių keisčiausių samprotavimų. Daugeliui atrodo, kad jo nebuvo, ir todėl Jis savo statusu nesiskiria nuo Kalėdų Senelio. Liberalus džiugina po pasaulį vaikščiojantys pasakojimai, kad jis buvo vedęs Mariją Magdalietę ir turėjo vaikų, nors dar labiau juos žavi kokia nors paika istorija apie nuslėptą homoseksualumą. Socialistai eilinį kartą gali prisiminti pasakojimą, kad Jis buvo jeigu ne socialistas, tai bent jau komunistas. Nacionalistai nesunkiai pastebi, kad Jis buvo Žydų valstybę iš Romos išvaduoti norėjęs nacionalistas. Feministės įrodinėja, kad Jis iš tikrųjų buvo ne vyras, bet tik žmogaus simbolis. Visa tai mūsų vadinamojo internetinio ir intelektualinio gyvenimo nesąmonės.

Kas būtų iš Lietuvos ir Vakarų kultūros, jeigu nebūtų buvę Jėzaus Kristaus? Daug ką trikdo ir užgauna net pats klausimo formulavimas. Tačiau jeigu norime rimtai kalbėti apie krikščioniškąją demokratiją, šio klausimo neįmanoma apeiti. Kas būtų su Lietuva, jeigu ji nebūtų buvusi paliesta krikščionybės? Į šį klausimą nesunku atsakyti. Lietuva būtų pagoniška ir barbariška valstybė, nors greičiausiai niekada nebūtų peržengusi valstybingumo slenksčio. Krikščionybė keičia valstybei būtiną erdvės ir laiko supratimą. Prarasdami krikščionybę, lietuviai prarastų viską, nes, skirtingai negu kitos Europos tautos, jie iš krikščionybės gavo ir Senovės Graikijos, ir Senovės Romos, ir viduramžių, ir net Jeruzalės kultūrą. Praradę krikščionybę, lietuviai negalėtų kaip lygūs kalbėtis su rusais, žydais ir musulmonais.

Tegul atleidžia ateistai ir kitų religijų atstovai, tačiau Jėzus Kristus yra labiausiai pasaulio istoriją pakeitęs žmogus. Neatsitiktinai net priešistoriniai laikai vadinami laikais iki Kristaus. Būtent Jis pradėjo skelbti naują Dievo Karalystę, apie kurią, nepaisant politinio karalystės termino, šiandien vengia kalbėti politikos mokslų specialistai. Krikščionybė neįsivaizduojama be apokaliptinio pasaulio pabaigos laukimo, turinčio didelę politinę reikšmę. Kiekvienas krikščionis žino apie paskutinį teismą, tačiau net Jėzus nepasakė savo sekėjams jo tikslios datos. Kadangi paskutinio teismo diena greitai neatėjo po Kristaus mirties ir prisikėlimo, krikščionys buvo priversti patys imtis tvarkyti žmogiškus reikalus pagal Jo apreikštą ir mokiniams perduotą mokymą. Kodėl mums politiškai reikšmingas apokaliptinis pasaulio pabaigos laukimas? Pirmiausia – be krikščionybės liberalios demokratijos ir socialinės gerovės valstybės piliečiai užmirštų, kad didžiausias žmogaus tykantis blogis – tai prarasti savo sielą, atiduodant ją blogiui. Jėzus nepaliko politinio mokymo, įskaitant krikščioniškąją demokratiją, ir nieko nepasakė apie demokratiją. Norint būti krikščioniu, nereikia būti krikščioniu demokratu. Keista mūsų dienų savybė yra tai, kad krikščioniškų valstybių piliečiai gėdijasi būti vadinami krikščionimis, nors save būtinai vadina demokratais. Krikščionis gali būti demokratas, bet demokratai dažniausiai stipriai bijo krikščionybės.

Sunku net įsivaizduoti, kaip Jėzus Kristus atrodytų stovėdamas ne prieš Romos imperijos politiką Poncijų Pilotą, bet apsilankęs kurios nors Vakarų pasaulio demokratinės valstybės parlamente. Jis tikrai nesuprastų mūsų politikų tikėjimo techniniais, administraciniais ir procedūriniais sprendimais. Tikras krikščionis neturi vadovautis šiuo metu įsigalėjusiu techniniu ir ekonominiu požiūriu į žmogų. Mokslo ir technikos pažanga, o kartu ir ekonominė-socialinė pažanga, o kartu ir švietimo pažanga šiandien jau nėra dvasinis tobulėjimas. Į Lietuvos pažangos supratimą šiandien jau neįeina tai, ką krikščionys suvokė kaip artimo meilę, askezę, atgailą, atlaidumą, auklėjimą, savitvardą, gailestingumą, ištikimybę, kantrybę, klusnumą, kuklumą, ryžtingumą, sąžinę, tvirtumą, tarnavimo dvasią ir taikingumą. Krikščionybė reikalauja suvokti, kad blogio priežastis yra giliau už parlamento priimtus įstatymus, politines ideologijas, institucijas, kasdienes ir šventines politikų kalbas bei finansų ministerijas.

Sunku įsivaizduoti labiau demokratišką, bet demokratijos niekada per daug nesureikšminusį dalyką, kaip krikščionybė. Universiteto profesorius ir beraštis krikščionių bažnyčioje klūpo kaip lygūs to paties Dievo vaikai. Tačiau tai nereiškia, kad didžiausius savo dvasios pakilimus krikščionybė pergyveno demokratijos laikais. Nesivaikant politinio korektiškumo reikalavimų, reikia pasakyti, kad dažnai būdavo atvirkščiai. Daugybė krikščioniškos dvasios laimėjimų yra atėję iš nedemokratinių laikų. Jeigu Lietuvoje šiandien būtų tobulai apgintos žmogaus teisės, jeigu laisvės būtų tiek, kad net užsidarytų liberalų partijos, jeigu ekonominė gerovė pasiektų neregėtas aukštumas, krikščionis vis vien neturėtų didelio pagrindo džiaugtis, nes sielos išganymas nuo to nesikeičia. Tiek sovietinė, tiek posovietinė Lietuva labiau rūpinasi visuomenės gerinimu, o ne žmogaus siela. Visas mūsų politinis mąstymas nukreiptas ne į žmogų, bet statistinį vienetą. Toks įspūdis, kad tai jau sunku pakeisti. Sukūrėme humanistinę politiką ir humanistinį politikos mokslą be žmogaus.

Demokratinė tauta mąstoma pagal tą patį principą, kaip ir panteistų dievas. Tiek gamta, tiek demokratinė tauta tvarkosi savaime, be kokių nors nuorodų į transcendentinį dievą. Šį įsitikinimą gerai iliustruoja garsusis demokratijai apibūdinti taikomas posakis vox populi, vox dei. Juo norima pasakyti, kad demokratinės visuomenės piliečiai gali veikti kaip sau pakankamas dievas. Vienintelis nepajudinamas autoritetas yra tautos arba liaudies valia, struktūriškai panaši į panteistų su gamta sutapatintą dievą. Demokratinei santvarkai nereikia religinės legitimacijos. Liberalo Karlo Marxo žodžiais, „demokratinei valstybei, tikrai valstybei, nereikia religijos, kad ji save politiškai papildytų. Priešingai, ji gali abstrahuotis nuo religijos, nes joje žmogiškasis religijos pagrindas yra išreikštas pasaulietiškai“.

Demokratinis režimas gina tikinčiųjų teises, bet bijo religiją prisileisti pernelyg arti, kad ji nepretenduotų į visuomenės dvasinės ugdytojos vaidmenį. Politinis religijos sureikšminimas prieštarauja demokratijos prigimčiai, nes moderniosios demokratijos autoritetas yra ne dievas, o tautos valia. Demokratai viską nori formuoti savo valia, be nuorodų į kokį nors transcendentinį dievą. Carlo Schmitto žodžiais, „demokratinis mąstymas sukasi apie imanencijos idėją. Bet koks nutolimas nuo imanencijos paneigia demokratijos tapatumą. Transcendencijos įterpimas į politinį tautos gyvenimą veda į kokybinę aukšto ir žemo, aukštesnio ir žemesnio bei panašias distinkcijas; o demokratinės valstybės valdžia turi būti išvesta iš tautos ir jos negali judinti nei asmuo, nei kažkas anapus arba virš tautos“.

Alexis de Tocqueville’is išgarsėjo samprotavimais apie religijos ir demokratijos sąjungos būtinybę. Jis siūlė į demokratiją žiūrėti kaip į neišvengiamą Vakarų visuomenių raidos etapą, Dievo valios apraišką ir krikščioniškos kilmės dalyką. Jo nuomone, demokratija negali išsilaikyti ant savo kojų: „<...> kokiai nors religijai giliai suleidus šaknis į demokratiją, nevalia jos rauti; priešingai, reikia kruopščiai puoselėti kaip patį brangiausią aristokratijos paveldą.“ Iš neigiamų demokratijos aspektų Tocqueville’is nurodė moralinių hierarchijų nykimą, materialinės gerovės pomėgį, egoizmą ir abejingumą visuomenės reikalams. Tikintieji nuo Prancūzijos revoliucijos laikų yra pripratinti prie minties, kad jie mažiau patikimi demokratijos sąjungininkai, negu mokslininkai, filosofai, laisvieji menininkai, laisvieji žurnalistai ir ateistai. Net sunku įsivaizduoti, kaip šiame kontekste krikščionys demokratai gali būti įtakinga Lietuvos ir bet kurios kitos šalies partija. Tai beveik neįmanoma misija.

Lietuvos krikščionys demokratai yra bendrijoje su Tėvynės sąjunga, kartu sudaro vieną partiją, kuri dažniausiai vadinama konservatorių vardu. Panašu, kad krikščionys demokratai šiandien yra mažai įtakingi ne tik Lietuvoje, bet ir šioje bendroje partijoje, arba gal tiesiog visiškai pametė krikščionybės supratimą. Paimkime vieną kelių mėnesių senumo šios partijos bendros istorijos epizodą. Prieš rinkimus žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, kas Lietuvos konservatorių lyderis palaiko homoseksualų partnerystę: „Kaip tikras konservatorius, gavęs tokį klausimą, matyt, turėčiau išeiti, turėtų būti labai baisu. Ne, aš pasisakau už partnerystę, aš manau, kad laikas tam atėjo, aš tikiuosi, naujas Seimas ar mūsų koalicija galų gale šį klausimą į Seimą atneš ir mes jį priimsime.“ Perskaičius šį Lietuvos konservatorių lyderio pareiškimą neapima baimė, bet nuostabos tikrai sunku išvengti. Po pirmininko rinkiminių kalbų neaišku, ar krikščionys demokratai dar skaito Katalikų katekizmą.

Atsiprašau, kad trumpai priminsiu kai kurias katekizmo tiesas. Šioje knygoje parašytos keturios paprastos tiesos. Pirma, Katalikų Bažnyčia homoseksualizmą laiko iškrypimu. Antra, pripažįstama, kad nemažai vyrų ir moterų jaučia stiprų potraukį į homoseksualizmą, ir todėl bet kuriam katalikui šis netvarkingas potraukis yra sunkus išmėginimas. Trečia, pabrėžiama, kad su homoseksualais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti. Ketvirta, homoseksualai yra pašaukti imtis susitvardymo dorybių. Visa tai yra daugiau, negu milijardą žmonių vienyti turinčios tiesos. Iš jų galima juoktis, tačiau ne todėl, kad tai iš tikrųjų būtų juokinga kaip kino komedijoje, bet todėl, kad visada galima pasijuokti iš to, kuris mąsto kitaip, vertina kitaip ir pasaulį supranta kitaip. Krikščionybė neturi pareigos ginti kokį nors reikalą vien todėl, kad šis yra madingas. Liberalai pasaulį šiandien padalina pagal krikščioniui nesuprantamą gėrio ir blogio perskyrą – ant kiekvienos bažnyčios reikia užrašyti „homofobai“, o kiekvieną pažangiųjų intelektualų susibūrimo vietą pažymėti „homofilai“. Neaišku tik viena, kodėl pripažinus teisę kiekvienam piliečiui gyventi pagal savo gero gyvenimo sampratą, kažkas vis vien tampa geresnis ir pranašesnis.

Krikščionybė negali prarasti tikinčiųjų vien todėl, kad nesiduoda įtraukiama į einamuosius pasauliečių reikalus. Bažnyčios likimas negali priklausyti nuo tų, kurie nemato toliau kitų parlamento rinkimų. Tikintys žmonės į Bažnyčią eina ne tam, kad pasidžiaugtų nauju politiniu projektu, bet trokšta garbinti Dievą ir rasti tikėjimą. Juokingai atrodytų krikščionybė, savo likimą siejanti su populiarumo reitingais. Tačiau politiniai reitingai yra svarbūs krikščionims demokratams. Jie neturi jokių privilegijų vien todėl, kad yra krikščionys, bet veikiau priešingai – susilaukia tik didesnių sunkumų ir nemalonumų. Visos Lietuvos politinės partijos šiuo metu išgyvena politinio tikėjimo krizę. Demokratiniai rinkimai nesukuria autoriteto, nes pastarasis jau turi būti pirmiau rinkimų, kurie jį tik gali patvirtinti. Jeigu žmogus nėra autoritetas, tai juo netaps net laimėjęs rinkimus. Krikščionys per savo istoriją žino daugybę atvejų, kai jų žodžiai skirdavosi nuo darbų. Būtent žiūrėdami į šį žodžių ir darbų atsiskyrimą, modernieji filosofai sugalvojo, kad reikia sukurti valstybę be žodžių, veikiančią kaip gerai sutvarkytas mechanizmas. Valstybė prarado žodį ir šiandien jau, galima sakyti, visiškai nustojo kalbėti. Mūsų politiniai lyderiai šiandien jau seniai kalba kaip diktofonai. Sako tai, ko negalvoja, o tai, kas iš tikrųjų jų galvoje, yra tik visiškai negyvos raidės.

Tačiau žmogus negali gyventi be autoritetingo žodžio. Mūsų tautos gyvenimą savo idėjomis sugadinęs Vladimiras Leninas, kiek atsimenu iš sovietmečio, buržuazinius parlamentus vadindavo „parlamentinio idiotizmo“ vardu. Jis tuo norėjo pasakyti, kad parlamentai yra daugybės tuščių žodžių be veiksmų gaminimo ir kaupimo vietomis. Nenuostabu, kad šiandien vis labiau smunka parlamentų autoritetas. Kam klausyti tų, kurie gali pasakyti bet kokius pataikaujančius žodžius? Kam klausyti tų, kurie rinkimuose gali pažadėti bet ką, kad tik juos laimėtų? Šiandien jau neaišku, iš kieno pasakytų žodžių išauga politinė tvarka. Bent jau ten, kur mes kalbamės su artimaisiais ir bendrapiliečiais, ji tikrai neišauga. Tai reiškia, kad ji išauga mums nežinomose vietose, ten kur sutelktos mums nežinomos galios. Biblinis „pradžioje buvo žodis“ netinka dabartinei Lietuvos politikai.

Demokratinė valstybė yra šališka filosofijos ir mokslo atžvilgiu, tačiau būtinai atsiriboja nuo religijos. Tai reiškia, kad krikščionims demokratams yra sunku rasti kelią į mūsų dienos žmogaus protus ir širdis. Norėdami išlikti politinio gyvenimo scenoje, jie turi kaip niekas kitas rasti naują patrauklų politinį pasakojimą, sugebantį paliesti žmones. Demokratija šiandien yra paradoksalioje situacijoje – jai reikia religijos, nes ji pati negali užtikrinti moralinio tobulėjimo etikos, tačiau ji kartu naikina religiją. Tikintieji gali būti nuoširdūs demokratijos šalininkai, tačiau šiuolaikinės kultūros nuostatomis besivadovaujantys piliečiai nesugeba puoselėti simpatijų religijai. Demokratija šiandien veikia kartu su įvairiais pasaulietiniais religijos pakaitalais. Todėl krikščioniškoji demokratija turi išmokti krikščionybę išversti į politikos kalbą, išsikovoti žmonių simpatijas. Tai sunkus uždavinys, kurio neįmanoma išspręsti senais metodais. Tam reikia rasti žodžių naujai politinei situacijai apibūdinti. Nereikia lietuvių atversti į krikščionybę, nes tai jau padarė karalius Jogaila. Reikia tik įrodyti, kad krikščionys demokratai gali dalyvauti politikoje kaip rimti politikai, kad konservatizmas gali būti visos lietuvių tautos, o ne tik siauro sluoksnio demokratine partneryste.

Krikščionybei traukiantis iš viešojo gyvenimo, vis labiau aiškėja, kad demokratai nepajėgūs tapti panašūs į krikščionis. Pirmiausia todėl, kad jie neturi savo etikos kodekso ir niekaip negali prie jo net priartėti. Be krikščioniškų ir klasikinių dorybių neliktų jokios save demokratais vadinančių žmonių etikos. Demokratų buvimas moralės autoritetais visiškai priklauso nuo jų kritinės veiklos. Prireikus pasiūlyti pozityvią demokratų dorovės koncepciją, prieš juos atsiveria moralinis vakuumas. Viešpataujant religinei pasaulio sampratai, žmonės priprato vaizduotis „kitą pasaulį“, ir tai nepatinka visiems politiniams realistams. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus, matyti, kad politiniai realistai yra tik naujų politinių iliuzijų kūrėjai. Jie vietoj krikščionybės formuoja „kitą pasaulį“. Penkiasdešimt metų lietuviai statė komunizmą, o šiandien stato naują neaiškaus „kito pasaulio“ iliuziją. Pastaruosius du amžius buvo stipriai juokiamasi iš Jėzaus Kristaus karalystės, tačiau galiausiai pavyko įgyvendinti tik vieną už kitą baisesnius žmogaus karalystės projektus. Šv. Augustinas „Išpažinimuose“ aprašo prisigėrusį Milano elgetą, kuris jam pasirodė geresnis už jį patį: „jis buvo prasimanęs vyno linkėdamas [kitiems] gera, o aš siekiau tuščios šlovės meluodamas.“ Tai dabartinės Lietuvos apibūdinimas. Mes norime linksmybių, kurias Milano elgeta pasiekė daug greičiau. Blogos yra ne linksmybės, bet tas lėkštas gyvenimo būdas, kurio antstatu tapo mūsų politika. 


Susiję

Politika 839849612191843914

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-12-15 11:55

    Stiprus straipsnis, dvasia yra esminis, dvikojo padaro vadinamu žmogumi, rodiklis, pagrindinis: šventoji dvasia nuo Dievo, piktoji dvasia nuo šetono, materiali dvasia, nuo Mamonos, toliau jau individualėja ir smulkėja, pagal kiekvieno asmeninę užgaidą, jie prisikuria begalę visokiausių savo ,,dvaselių'',ir kartais laimingi gyvena pagal jas, taip ir dundam kol duotas laikas, pabaigos tirai niekas nežino, tik Dievas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nežiniukas2016-12-15 12:48

    Nors teisingas, bet manau beviltiškas straipsnis.

    Jei taip lengva būtų įrodyti, kad visuomenei reikalinga religija, tuomet žymiai dar paprasčiau būtų galima pagydyti alkoholikus.

    Tie irgi supranta, kad gerti blogai. Tai kodėl geria?

    Nes nemato, kad negerti geriau - nebus jokio malonumo, reikės rūpintis kur dirbti, kaip būstą išlaikyti. Visa tai nekelia jokio malonumo.

    Jau geriau gerti.

    Taip pat yra ir su religija. Ji ne tik duoda, bet ir ima. O kam prisiimti kažkokias religines pareigas, jei ir be jų ne ką prasčiau gyvenama.

    Todėl tiek alkoholizmui įveikti, tiek tapimui krikščionimi reikalingas naujas žmogus viduje.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-12-15 15:35

    Teisingai pasakyta, kad krikščionybė turi ieškoti naujų būdų susikalbėti su demokratiniu pasauliu (ir nevengti jį kritikuoti). Tačiau visa kita primena abstrakčiomis sąvokomis padabintą marazmą. Demokratija naikina krikščionybę? Ne, tai žmonės, kurie gimė sekuliarioje aplinkoje ir turi dorotis su šiuolaikiniais iššūkiais paprasčiausiai nemato krikščionybėje (bažnyčioje) nieko apart pamokslavimų. O daugeliu atveju nieko daugiau bažnyčia ir nesugeba. Kur realūs pasiūlymai, programos, konstruktyvūs sprendimai? Laikas bėga ir žmonės renkasi tai, kas padeda bent jau įgyti pagrindą po kojomis (arba tiksliau - po vaikų ir šeimos kojomis). Nelaukia, kol tokie pasaulio pabaigos profesoriai pabaigs savo ditirambus, kol jų mažieji pasekėjai kažką galų gale sugalvos.


    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-12-15 18:07

    "Lietuva būtų pagoniška ir barbariška valstybė, nors greičiausiai niekada nebūtų peržengusi valstybingumo slenksčio."
    Negi? Ar Lietuva valstybingumo slenkstį peržengė tik 1387 m.? Iš tikrųjų tada ji valstybingumą tik prarado, iš karalystės tapusi kunigaikštyste, Lenkijos karalystės priedėliu.
    Ir visos nekrikščioniškos valstybės - Indija, Kinija, Mongolija, Japonija etc. - nėra valstybės? Jokubaiti, nekliedėk!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Teisingai pastebėta, "Anonimiškas". Apskritai, jau iki gyvo kaulo įgriso amžina giesmelė apie tai, kaip lietuviams šimtmečiais juos puldinėję ir plėšę (ir taip LABAI stabdę JAU EGZISTAVUSIOS Lietuvos valstybės tiek ekonomikos, tiek kultūros vystymąsi) lenkų svečiai "civilizacijos saulę" atnešė. Na, maždaug kaip bolševikai su savo "stalino saule" išvadavo mus iš tamsybinių prietarų beigi šiaip fošyzmo. :)
      Labai geras pavyzdys, kaip iš esmės protingi žmonės, iki fanatizmo įsijautę į konkrečią ideologiją ar religiją, taip susiaurina savo akiratį, kad teįstengia žiūrėti išimtinai per tos ideologijos/religijos vamzdį, visiškai ignoruodami bet ką, kas prieštarauja dogmatiniams įsitikinimams. Beje, toks požiūris yra gerokai kenksmingas Lietuvos interesams ir stato jo besilaikančiuosius į vieną gretą su visokiais bumblauskais, nikžentaičiais ir pan., aiškinančiais, kad jei ne lenkų "civilizuojanti pagalba", Lietuvos išvis nebūtų.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-12-15 20:45

      >Anonimiškas
      2016-12-15 18:07
      Tamstos išvardintose Rytų valstybėse buvo ir yra kitos Tikėjimo formos į Dievą, Absoliutą, Kūrėją, Budą,religijos. Dauguma Afrikos genčių nebuvo sukūrusios savo valstybės. Religija buvo viena iš cementuojančių medžiagų sukurti valstybingumą, nes ji vienija to paties tikėjimo žmones dvasiškai; tai reiškia : aš esu toks pat kaip ir tu, aš pasitikiu tavimi , kaip ir tu manimi ; jeigu tu pasirušęs numirti už mane, tai ir aš privalau taip pat aukotis...

      Panaikinti
    3. Tamsta kažkaip keistai išvedžiojate: A. Jokubaitis kalba labai konkrečiai TIK apie krikščionybę, tad Anonimiško pastebėjimas apie nekrikščioniškas valstybes - labai taiklus, o Tamstos kontrargumentas ("nesvarbu, nes ten juk KAŽKOKIA religija buvo") - nelabai, nes, pasikartosiu, A. Jokubaitis kalba apie konkrečią, o ne bet kokią religiją. Dar daugiau, net jei pripažinsime Tamstos argumentą, kad valstybei sukurti tinka bet kokia religija, tada Tamstos pavyzdys "Dauguma Afrikos genčių nebuvo sukūrusios savo valstybės." netenka prasmės, nes tos Afrikos gentys tikrai nebuvo ateistinės. Ir dar kartą priminsiu, kad Lietuva BUVO valstybė PRIEŠ atsibastant mozūrų kunigaikščių pakviestiems kryžiuočiams - ir būtent šimtmečius trukę jų puldinėjimai trukdė tai valstybei normaliai vystytis, o galiausiai, krikšto ir unijos su Lenkija "dėka" Lietuva kaip valstybė išvis dingo iš žemėlapio.

      Panaikinti
  5. Lietuvoj niekada nebuvo tiek kiek kinu, kad butume savo geografinej padety, ekonominej ir tt.situacijoj toliau vaziuoti ant pagonybes. Taip kad nereikia isvertineti to pasakymo i stalinizmo kalba. O kalbant apie baznycios ir kunigu pasiulymus salies gyvenimui, nepamirskit kad it doesnt work like that. Tokios kalbos tik rodo kad zmogus visiskai nebesuvokia kas ta krikscionybe nei su kuo ji valgoma.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Teisingai - be broliškos kryžiuočių ir kalavijuočių (o taip pat (skirtingu laiku) - lenkų, rusų, sovietų ir t.t.) pagalbos Lietuva niekaip nebūtų išlikusi. :)
      Na, o žemiau esantis "Jurgio" komentaras - puiki iliustracija to, ką rašiau aukščiau. ;)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-12-16 00:27

      Skirta 'Unknown'. Turėdamas galvoje bažnyčią, turiu galvoje pirminę jos prasmę - krikščionių bendruomenę. Tai jei šita bendruomenė, jos intelektualai ir kūrėjai, nesugeba sukurti jokios įtikinamos idėjos, jokios strategijos, sprendžiančios problemas - tai kam iš viso šita Jokubaičio aiškiaregystė? Ir tarp kitko nėra Lietuvoje su krikščionybe taip prastai. Tarp jaunų žmonių vis daugiau tikinčių ir dauguma jų savo santykį su šiuolaikybe mato gerokai mažiau problemiškai. Daug patrauklesnis krikčionių intelektualas man yra Aušra Maldeikienė, kuri tarp tikėjimo, buvimo profesionalia mokslininke ir dalyvavimo politiniame gyvenime nemato jokio prieštaravimo, sugeba išlikti kritiška ir konstruktyvi.

      Panaikinti
  6. kokia Lietuvos kultūra? Iš kur Mindaugas gavo karūną?

    AtsakytiPanaikinti
  7. Nereikia ironiskai suteikineti tiems zodziams romantines intonacijos. Tai pragmatinis teiginys elementariai. Tokia nuvo politine eiga, nelabai tiketina kad krikscionybe i lietuva atejo po jos vadovu netiketo atsivertimo. Vis del to toliau pragmatiskai skaiciuojant, o kiek universitetu pasaulyje isteige pagonys?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "[...] kiek universitetu pasaulyje isteige pagonys?" - na, kiek žinau, aukštasis mokslas kaipo toks apskritai prasidėjo nuo Platono Akademijos - o graikai, žiūrint iš dogmatiškų krikščionybės pozicijų, buvo kuo tikriausi pagonys. ;)

      Panaikinti
  8. Anonimiškas2016-12-28 10:25

    Alvydas Jokubaitis: "Ką daryti krikščionims demokratams, kai demokratijai nereikia religijos?"

    - "Krikščionis" ir "demokratas" yra nesuderinamos priešingybės. Todėl krikščionis-demokratas yra ne kas kita, kaip apsimetėlis šventuoju sukčius; geriausiu atveju - kvailys, kuris nežino, ką daro.
    Nebūna visuomeninių darinių be centralizuotai palaikomų ideologijų, lygiai taip pat, kaip nebūna gyvūnų be centrinės nervų sistemos. - Demokratijos įteisinimo visuomenėje momentas analogiškas biologinio gyvūno mirties momentui, po ko ir prasideda neišvengiamas visų visuomeninių struktūrų skaidymasis - puvimas.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item