Advento apmąstymai: III Advento savaitės antradienis – šv. Liucija

Toliau skelbiame kun. Roberto Urbonavičiaus parengtą kasdienių adventinių apmąstymų ciklą. Tikimės, kad šie apmąstymai kiekvienam iš mūs...

Toliau skelbiame kun. Roberto Urbonavičiaus parengtą kasdienių adventinių apmąstymų ciklą. Tikimės, kad šie apmąstymai kiekvienam iš mūsų padės prasmingiau praleisti šį Viešpaties laukimo laiką ir dar džiugiau sutikti Jo Gimimo šventę.



***

Sveika, saulės laikrodi, kuriuo paėjo atgal
Saulė per dešimt linijų. 
Žodis įsikūnijo,
Kad žmogus iš pragaro būtų pakeltas į aukštybes,
Tapęs didis ir ne ką žemesnis už angelus.
Tos saulės spinduliais spindi Marija,
Savo pradėjime švyti kaip tekanti aušra.
Lelija tarp erškėčių, 
kuri sutrynė žalčio galvą, 
graži kaip mėnulis, 
šviečiantis paklydėliams.
Amen. 

(Nekaltojo Prasidėjimo Valandos)

Liturginiai skaitiniai:

Zof 3:1-2, 9-13 – Viešpats apvalys savo tautą nuo puikybės ir išdidumo.

Mt 21:28-32 – Viešpats žvelgia į žmogaus pastangas, o ne į jo susikurtą nuosavą teisumą

Dienos šventasis

Šv. Liucija yra mergelė sicilietė (Italija), kuri mirė kankinės mirtimi kruvinais Diokleciano persekiojimo metais (304 m.). Pasak legendų, ji anksti paaukojo savo skaistybę Dievui. Tai išmintinga mergaitė, laukusi Sužadėtinio su degančiu žibintu; mirusi dėl jo, pati suspindo amžinąja šviesa. Ji susijusi su šviesa ir savo vardu (lot. lux - „šviesa“). Liucijos iš Sirakūzų idealas buvo Agota iš Katanijos, ji net buvo nuvykusi melstis prie šios šventosios kapo. Pasakojama, kad Liucija turėjusi labai gražias akis. Daugelis norėjo ją vesti, tačiau motina Eutichija sužadėjo ją su jaunu pagoniu. Tačiau Liucija atsisakė tekėti. Anot legendų, jos akys buvo nusiųstos jos siekusiam pagoniui jaunikaičiui, mat atstumtas jis labai įsižeidė ir persekiotojams įskundė, kad ji krikščionė.

Liucijos kankinystės istorijoje rašoma, kad mergelę tardęs teisėjas norėjo pasiųsti ją į viešnamį, - tada ji nebūtų galėjusi sakyti, kad jos kūnas yra Šventosios Dvasios buveinė, - bet net jaučių jungas negalėjo jos pajudinti iš vietos. Tada budeliai apdėjo ją aliejuje bei dervoje išmirkytais žabų ryšuliais ir juos padegė. Liucija meldėsi, kad ugnis jos nedegintų, ir sakė: „Tikintiems Kristų parodysiu kančios dorybę, o netikintiems atversiu puikybės užtemdytas akis". Kai ir tas bandymas pasirodė nesėkmingas, jai perpjovė gerklę. Kadangi Liucijos laikas buvo jau atėjęs, vedama mirti ji nesipriešino.

Nors mažai ką tikro žinome apie šv. Liuciją, vis dėlto ji yra viena garsiausių mergelių kankinių Vakaruose. VI a. šventosios populiarumas buvo toks didelis, kad Sicilijos dvasininkai ir pirkliai įvedė jos kultą Romoje. Liucija užėmė deramą vietą garsiųjų mergelių paminėjimo procesijoje šv. Apolinaro Devintojo bazilikos šventoriuje Ravenoje. Jos vardas įrašytas šv. Mišių Romos Kanone kartu su Agnietės, Cecilijos, Agotos vardais. Šv. Liucija yra liaudies gerbiama ne tik Sicilijoje, bet ir visose Šiaurės šalyse: jos šventė tarsi saulės spindulys sušvinta ilgoje žiemos naktyje. Jos globa susijusi su šviesa: ji globoja neregius, akių gydytojus ir elektrikus; globoja ir žemdirbius, nes žemė ariama jaučiais, kurie negalėjo jos pajudinti iš vietos. Jos prašoma pagydyti akis, grąžinti regėjimą, ji padeda nuo gerklės ligų, nes pačiai buvo perpjauta gerklė.

Bažnyčios žodis:

Aš irgi norėčiau išrasti liftą, kuris mane pakylėtų ligi Jėzaus, nes esu per maža kopti sunkiais tobulėjimo laiptais. Tad ieškojau šventose knygose to mano trokštamo objekto „lifto“ apibūdinimų, ir perskaičiau šiuos žodžius, išsiveržusius iš Amžinosios Išminties lūpų: „Kas yra visai mažas, tegul pas mane ateina.“ Ir štai aš atėjau, spėdama, kad atradau tai, ko ieškojau, ir, norėdama sužinoti, o mano Dieve, ką padarysi tam mažutėliui, kuris atsilieps tavo šaukiamas; aš ir toliau vis ieškojau ir štai ką radau: „Kaip motina guodžia taip ir aš jus paguosiu, kaip Kūdikius jus nešiosiu, sūpuosiu ant savo kelių!“ Ak, dar niekada mano sielos nedžiugino tokie švelnūs ir melodingi žodžiai; tas liftas, kuris turi pakylėti mane į Dangų, – tai tavo, Jėzau, rankos! Todėl man nedera augti, priešingai, turiu likti maža, kad tapčiau vis mažesnė ir mažesnė.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė

Melskimės 

Nuo troškimo būti vertinamu, R. išlaisvink mane, Jėzau!
Nuo troškimo būti mylimu,
Nuo troškimo būti aukštinamu,
Nuo troškimo būti gerbiamu,
Nuo troškimo būti giriamu,
Nuo troškimo būti mėgstamu labiau, negu kiti,
Nuo troškimo būti paklaustu patarimo,
Nuo troškimo būti pripažintu,
Nuo baimės būti pažemintu,
Nuo baimės būti paniekintu,
Nuo baimės būti atstumtu,
Nuo baimės būti apšmeižtu,
Nuo baimės būti užmirštu,
Nuo baimės būti išjuoktu,
Nuo baimės būti neteisingai pasmerktu,
Nuo baimės būti nepagrįstai įtartu,
Kad kiti būtų vertinami labiau negu aš, R. suteik man malonę to norėti, Jėzau!
Kad kiti būtų mylimi labiau negu aš,
Kad kitiems pasaulio pagarba augtų, o man mažėtų,
Kad kiti būtų naudingi, o aš nustumtas į šalį,
Kad kiti būtų laukiami, o aš visų apleistas,
Kad kiti visuose dalykuose būtų pripažinti pirmesniais už mane,
Kad kiti būtų šventesni už mane, o ir aš būčiau toks šventas, koks tik galiu tapti - R. duok man malonės to trokšti, Jėzau!

Jesės medis

17. Šv. Juozapas – Mergelės Marijos Sužadėtinis ir Dievo Sūnaus Maitintojas. Jam Viešpats patikėjo saugoti Savo Šventąją Šeimą - Bažnyčią.

Perskaityk ir apmąstyk: Apreiškimas Juozapui (Mt 1, 17-25).


Susiję

Robertas Urbonavičius 6172648116426936511
item