Vytautas Vyšniauskas. Akademinis ir moralinis neraštingumas – „mokslininkų“ bausmė Lietuvai ir pasauliui

Naujajam Seimui Sveikatos reikalų komiteto pirmininke išrinkus teisininkę ir teologę Agnę Širinsk...

Naujajam Seimui Sveikatos reikalų komiteto pirmininke išrinkus teisininkę ir teologę Agnę Širinskienę, siaurose galvose vykęs sambrūzdis kilo į dar vieną propagandinį šturmą. Vienas žurnalistas perskaitė teologijos mokslų daktarės disertaciją ir savo skaitymo rezultatais pasidalino su skaitytojais: iš konteksto ištrauktomis citatomis ir ekspertų vertinimais. Kilęs visuomenės pasipiktinimas pramaišiui su pajuokomis tiesiog negali nestebinti žmonių puikybe.

Keista, kiek daug prašalaičių manosi esą pajėgūs be išankstinio pasirengimo suprasti ir adekvačiai įvertinti teologijos mokslų disertaciją. O paaiškėjus, kad citatos priklauso ne autorei, bet jos aptariamiems požiūriams, kuriuos ji siekia paneigti, visi juokai kaip mat dingsta. Apmaudžiai ironiška, kad dėl nemoksliškumo ir tamsumo parlamentarę kaltinę žmonės pademonstravo reto akademinio mažaraštiškumo viršūnę, o įvairiausių žurnalistų, politikos apžvalgininkų bei kai kurių akademinio pasaulio žmonių reakcijos tiesiog pribloškia savo supratimo stoka. Jų tęvas intelektas pasidavė šališkumui, tamsumui ir nemoksliškumui.

Pasaulyje vyksta kieti debatai apie tai, ar teologija gali būti laikoma mokslu. Vienareikšmį atsakymą žino tik tie, kas nemato reikalo suprasti teologijos. Jeigu mokslą suvokiame ne vien kaip instrumentą gerovei ir patogumui siekti, bet ir kaip instrumentą, padedantį atrasti ir pažinti tiesą, tai teologijos pretenzijos į moksliškumą yra pagrįstos. Šią poziciją pats esu viešai gynęs Vilniaus universiteto filosofijos studentų mokslinės draugijos organizuotame „Filosofijos trupinių“ renginyje. Teologijos instrumentinė vertė ne tiesos požiūriu nėra tokia akivaizdi šiandien, tačiau istoriškai taip susiklostė, kad pozityvi teologijos įtaka mokslui nepaneigiama (plačiau apie tai filosofas Albinas Plėšnys rašo savo studijoje Metafizikos reikšmė gamtos mokslų plėtrai. Vilnius: Via Recta, 1999). Tad jeigu mokslo žmonės nemoka skaityti akademinio darbo ir suprasti tokio darbo vertinimo specifikos, tai didėjantis neraštingumo lygis moksleivių tarpe gali nustebinti nebent patį Dievą: jis jokios bausmės dar nepasiuntė, o štai mokslininkai jau nubaudė visą Lietuvą.

Ne, tai ne Viduramžiai, gerbiamieji. Tai (post)moderno pasaulis! Sveiki atvykę į mokslo amžių! Grįžimas į Viduramžius dabar gali atrodyti tik kaip neišpildoma svajonė, kur moraliniai ir intelektualiniai beraščiai kartu dažniausiai būdavo beraščiai ir tiesiogine to žodžio prasme. Dabar rašyti ir skaityti moka visi. Kad nesupranti, ką rašai ar skaitai – anokia problema. Juk svarbiausia mokslinė ir publicistinė produkcija! Svarbiausia apmulkinti skaitytoją, nes, žinote, už tai neblogai moka. Neatsitiktinai ir sukčiai renkasi patikliausius žmones, kuriuos mulkinant lengviausia pasipelnyti. Tačiau ir šįkart mąstančių žmonių dėka vis daugiau žmonių mato, kad mulkio vietoje, kaip visuomet nutinka susiduriant su protingesniu už save, liko patys mulkintojai. Ir dar parodė savo moralinį menkumą.

Nei tai pirmas, nei paskutinis tokio ideologinio ir griežtai mažaraštiško išpuolio atvejis. Visa tai verčia esmingiau apmąstyti labai rimtą problemą: mokslo ideologų skelbiamą vertybinio neutralumo reikalavimą ir moralinio požiūrio į mokslą santykį. Neadekvati kritika tiesiog akina savo moraliniu bukumu. Moksliškumo reikalavimai dažnai peržengia savo apibrėžtumą žengdami į sritį, kur jokio moksliškumo būti negali, ir vertina ją iš mokslinio požiūrio taško. Bet čia, filosofo Alvydo Jokubaičio žodžiais tariant, mokslo autoritetas ir baigiasi, nes moksliniais metodais neįmanoma nei pagrįsti moralės, nei atsakyti į gyvenimo prasmės klausimą, kuris, moksliniu požiūriu, yra beprasmis. Tačiau moralė, priešingai, savo pačios ribų peržengti negali, nes ji jų neturi – nėra tokio dalyko, kurio nebūtų galima vertinti moraliniu požiūriu. Galima peržengti moralę blogu elgesiu, tačiau moralė pati iš savęs moralinio vertinimo kaip tokio ribų neturi. Aišku, moraliniai vertinimai ne retai prasilenkia su tikrove, kai skubama įvertinti morališkai ką nors, apie ką nežinoma pakankamai. Tokio tipo moralinis avangardas – bandymas užbėgti tiesai už akių ir pirmiau įvertinti situaciją morališkai taip, kad būtų užkardytas kelias atskleisti tiesą – tikrai egzistuoja. Tačiau siekis pažinti tiesą moralinių kompromisų sąskaita, kai to galima išvengti, netoleruotinas nei moksliniu, nei moraliniu požiūriu.

Juokinga stebėti mokslininkų svaičiojimus apie tai, kad, girdi, negalima daryti moralinių vertinimų, nes mokslas dar neįrodė to ar ano. Žinote, mokslas dar neįrodė, kad nereikia nuodyti žydų dujų kamerose. Tai nuosekli išvada, kurią turėtų įvardyti tokios moralinio neutralumo prielaidos besilaikantys žmonės, tačiau jie to nedrįs padaryti, nes, viena vertus, yra veidmainiai, o kita vertus, moralinė dimensija neišraunama iš žmogaus prigimties, todėl kad ir kiek nuo jos būtų nutolta, moralumo rudimentai išlieka.

Vertybinio neutralumo reikalavimas yra neutralus gėriui, bet ne blogiui. Nereikalaujama nei elgtis gerai, nei elgtis blogai. Tas, kas nedaro nieko gero, jei kartu nedaro ir nieko blogo, ne tik nėra moraliai neutralus, bet negatyvia prasme net yra moralus, nes, nedarydamas nieko blogo, nepažeidžia moralinės tvarkos. Tačiau vertybinio neutralumo siekį moksle formulavę pozityvistai turi stiprų sąjungininką – Friedrichą Nietzsche‘ę, kuris kalbėjo apie žengimą anapus gėrio ir blogio. Tiesa, šis ir objektyvumą laikė normatyvine sąvoka, neturėdamas jokių iliuzijų apie moralinio neutralumo galimybę.

Kvazinyčiška moralinio ne-neutralumo variacija nereikalauja nei to, nei ano, bet siūlo eiti anapus gėrio ir blogio kategorijų. Tai kur kas panašiau į tai, kas įsitvirtinę nūdienos moksle – moksliniu požiūriu niekas nėra nei gera, nei bloga, tačiau visa yra arba moksliška, arba nemoksliška (moksliškumas – irgi tam tikra normatyvinė kategorija, statoma šalia objektyvumo). Akivaizdu, kad šiuo požiūriu moralė yra nemoksliškas dalykas, kurį derėtų palikti privačiam gyvenimui. Vertybinis neutralumas reiškia ne reikalavimą susilaikyti nuo moralinių vertinimų, o tokių vertinimų demoralizavimą. Jeigu atlieki gerą poelgį, tai jis netampa mažiau geru dėl to, kad nėra įvardijamas kaip geras, priešingai, jis atliekamas dėl jo paties, todėl yra absoliučiai moralus. Tuo tarpu blogas veiksmas, net jei nelaikomas blogu, nuo to netampa mažiau blogu. Taigi vertybinio neutralumo aksioma leidžia daryti gerus dalykus, tik neleidžia jų tokiais laikyti, tačiau kartu ji leidžia daryti blogus dalykus, atsikratydama jų moralinio įvertinimo balasto. Tai reiškia, kad mokslas nedraudžia gėrio, bet leidžia blogį.

Tokio vertybinio neutralumo kulminacija yra gydytojo Josefo Mengele‘s eksperimentai nacių koncentracijos stovyklose. Jis, kaip ir būdinga nacių deklaracijoms, vardan mokslo pažangos, žmonijos ateities ir gerovės eksperimentavo su gyvais žmonėmis, be nuskausminamųjų atlikinėjo sudėtingas operacijas, persiuvinėjo čia pat tyčia nupjautas kūdikių galūnes – tikiu, kad mokslas šį tą sužinojo ir pasistūmėjo į priekį, bet aš verčiau rinkčiausi likti atsilikusiame senovės pasaulyje be jokio modernaus mokslo, jeigu į mokslą reikalaujama žiūrėti vien tik moksliškai ir nepateikti nemokslinių, o moralinių bei kitokių interpretacijų. Ne taip jau retai tūlas bioetikos specialistas gali pasigirti, kad mokslininkai kratosi jų kontrolės ir mielai išvis atsisakytų nereikalingo moralinio balasto. Vertybinio neutralumo reikalavimą iškėlę pozityvistai nepastebėjo, kad jų reikalavimas yra neutralus sveiko proto atžvilgiu, panašiai kaip sveikatos atžvilgiu neutralus yra lavonas.

Kiekvienas faktas – mokslinis ar ne – ne tik gali, bet ir turi būti interpretuojamas etiniu – tiek religinės, tiek bet kurios kitos etikos – požiūriu. Mokslo vertybinio neutralumo reikalavimas yra normatyvinis reikalavimas, todėl iš esmės prieštarauja pats sau. Stebina sakantieji, jog moralinę poziciją sveikatos klausimais užimančio žmogaus šališkumas akivaizdus, todėl toks žmogaus kaip nemokslingas tamsybininkas neturėtų užimti atitinkamų pareigų. Moralinė pozicija negali būti traktuojama kaip „šališkumas“, nes tuomet ir mokslinę poziciją galima traktuoti kaip šališkumą – tikrai akivaizdu, kad egzistuoja kontraceptikų ir apskritai sekso industrijos lobizmas, o dauguma mūsų linkę į lengvą malonumą ir aistrų nevaldymą, todėl šių dalykų brukimas grindžiant mokslu iš principo gali būti suprastas ir kaip paprasčiausias interesų prastūminėjimas po mokslo širma, nes vertybinio neutralumo reikalavimas gali reikšti nemoralinių ir nemokslinių interesų veikimą. Tai nereiškia, jog taip ir yra, tačiau būtina suprasti, jog mokslo autoritetas nėra absoliutus, ypač kalbant apie praktinius sprendimus, kurie gali ir neretai turi remtis moksliniais pagrindais. Sveikatos klausimais tai absoliučiai nekvestionuotina, tačiau jokia sveikata neįmanoma be atsakomybės, kuri kaip tokia nepriklauso nei vieno mokslo kompetencijai.

Norint eksperimento vardan kankinti ligonius, galima pasiteisinti moraliniu neutralumu, todėl neturėtume priešintis mokslo „pažangai“ ir kankinti, gal net nužudyti (juk bus išgelbėti tūkstančiai kitų!) kokį ligotą senį ar neūžaugą vaikėzą. Bet tokiais atvejais remtis vertybiniu neutralumu yra – reikia griežtai ir aiškiai pasakyti – visiškai amoralu. Moralinis šališkumas tokioje situacijoje PRIVALO būti!

Parlamentarės A. Širinskienės disertacijoje – net ir tose iš konteksto ištrauktose jos, o ne kritikuojamų požiūrių, citatose kalbama apie neatsakingą požiūrį į lytinius santykius, įsipareigojimų vengimą, to padarinius sveikatai ir santykius apskritai – pateikiamas moralinis ir teologinis tokių dalykų vertinimas. Mažaraščių „mokslininkų“, „sveiko proto“ apologetų, žiniasklaidos kliedėtojų ir politinių tuščiagalvių bausmė Lietuvai ir pasauliui – moralinio neutralumo žaizdomis liepsnojantis žaizdras kiekvieno mūsų gyvenime.

Mokslas privalo būti vertinamas moraliniu požiūriu, nes kitaip mūsų laukia tai, kam fantazijos būtų pritrūkę pačiam Mengele‘i. Todėl susiklosčiusios aplinkybės, lemiančios, kad bus toks griežtas sveikatos reikalų kontrolierius su aiškia moraline pozicija Seime, kaip gerbiama Agnė Širinskienė, yra tikra Dievo dovana, kuria privalome naudotis grumdamiesi su atsilupusių „mokslininkų“ siųstomis bausmėmis.


Susiję straipsniai

Vytautas Vyšniauskas 8375386135838558231

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-11-27 15:08

    Valdžios sistema išsiugdė besityčiojančių py.zdukų luomą, vadinamuosius politologus, apžvalgininkus, paskviliantus, kurie amortizuoja pavojingus tiesos švystelėjimus ir pamąstymus, kad tokią sistemą, kuri kenkia valstybės gerovei, reikia keisti.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nežiniukas2016-11-27 15:55

    Labai patiko mintis:

    "moraliniai ir intelektualiniai beraščiai kartu dažniausiai būdavo beraščiai ir tiesiogine to žodžio prasme. Dabar rašyti ir skaityti moka visi".

    Taigi, rašto intelektualiniai beraščiai išmoko mokykloje ir ją paliko. Jei būtų dar mokykloje, tai bent vieną savaitę per metus turėtų savaitę be patyčių. O dabar tyčiojasi visus metus ir stebisi, kodėl paaugliai seka jų pėdomis.

    Jie šaiposi iš teologijos kaip mokslo, bet nenori prisiminti, kad jų mokytojai komunistai turėjo taip vadinamąjį mokslinį ateizmą, bei mokslinį komunizmą, o dabar nenori pripažinti, kad dabartiniai mokytojai homunistai save prestižiniais laikančiuose universitetuose organizuoja genderizmo studijas. Pabandyk jų paklausti, kas jų tokių "mokslų" yra tyrimo objektas, bei kokie moksliniai metodai yra taikomi, tai užsidirbsi dar vieną jų fantaziją, kurią jie kažkodėl vadina straipsniais.

    Todėl anksčiau aš ir klausiau, kodėl rimtiems (tegul ir viešiems) asmenims verta su jais leistis į diskusijas? Negi kas nors dar galvoja, kad jie nuoširdžiai klysta ir juos įmanoma kuom nors įtikinti?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Patyčios, deja, Lietuvoje visur - tv, radijas, spauda, valdžia. Pagal šiuos pvz - darbuose, mokyklose ir apskritai "buityje".
    Dėl parlamentarės, tai tik visiški bukagalviai arba apmokami "žurnalistai" galėjo tyčiotis iš to, apie ką neišmano. Banga ritasi toliau, užgauliojimas tęsis,nes daug kam patinka toks užgauliojimas protingesnių už juos.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-11-27 22:57

    Supuvusi valdžios moralė. Gėda skaityti mokslininkų sapaliojimus. Nieks nebežino,kas ta moralė. Sukčiai,bukakalviai. Už tokius jų mokslus bus brangiai sumokėta. Džiugu,kad valdžion ateina dori žmonės.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Gal turėjote omeny "Gėda skaityti "mokslininkų" sapaliojimus? Nes ( tikrąja žodžio pradme ) mokslininkai nesapalioja.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sapalioja ne tik pseudomokslininkai, bet ir tie tikrieji mokslininkai. :) Visi mes kartais pasakome nesąmonių. Tiktai sąžiningi mokslininkai ir šiaip sąžiningi žmonės, pamatę, kad suklydo ir prišnekėjo nesąmonių, atsiprašo už padarytas klaidas ir daugiau stengiasi jų nekartoti. O štai tie nesąžiningieji ir toliau tauškia tas pačias nesąmones, nors jiems ir buvo įrodyta, kad jie klysta.

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2016-11-28 15:54

    taip, Vyšniauskai, tu žinai kas yra moralu. Ir mums pasakysi. Lengva aiškinti apie vaikų galūnių pjaustymą, kankinimą ir žudymą - nes tokie veiksmai visų vertinami vienodai, dėl jų visuomenėje nekyla ginčas, dar daugiau - tokie veiksmai uždrausti įstatymais, kurių reikalingumu niekas neabejoja. Pabandyk tokias taisykles pritaikyti ne tiek aiškiems atvejams ir tavo argumentavimas sugrius kaip kortų namelis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aha - nes juk nėra jokio "moralu" ar "amoralu" (čia tik nuomonės, ir tiek). Yra tiesiog "legalu" ir "nelegalu". :)

      Panaikinti
  7. Žinote, mielieji, o aš irgi nelinkusi per daug pritarti nei gerb. A. Širinskienei, nei tiems kitiems kritikantams. Nors, tiesą sakant, per daug nesigilinau nei į vieną, nei į kitą pusę. Dievo bausmė visada yra MALONĖ, ir A. Širinskienės teiginys, jog liga nėra Dievo bausmė - tai kas tuomet? Man asmeniškai Dievas visada siųsdavo ligą kaip malonę, kuri išgelbėdavo nuo dar blogesnių dalykų. Čia negalima žiūrėti vienpusiškai: žmogus gali pats netikusiu gyvenimu užsidirbti ligą (kad ir AIDS), o gali būti ir atvirkščiai - žinau daugybę atvejų, kai kiti kenčia ligą iš Dievo malonės tam, kad išgelbėtų ar padėtų kitiems. Pvz., skaičiau, kad kažkoks Jono Pauliaus II draugas ar bendražygis susirgo vėžiu, ir tas kančias Dievas panaudojęs K. Vojtylai tapti popiežium... Ar čia mokslo tyrimų objektas? Kodėl gi ne? Šiandieniniai modernieji katalikai pamiršo kančios ir aukojimosi prasmę, nes atsigręžimas į žmogų nebeleidžia matyti ir pažinti Dievo.

    Kita vertus, aš irgi džiaugiuosi, kad seime padaugėjo krikščionių (katalikų?).

    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2016-11-28 23:02

    Ačiū Autoriui. Gaivus prasmingas tekstas.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Tegu autorius pasidomi, kokie Mengelės eksperimentai vyksta Širinskienės disertacijos vadovo Narbekovo lankomuose Kauno krikščioniškuosiuose gimdymo namuose.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Anonimiškas2016-12-02 20:06

    nu tai taip, pagal tiksliuosius mokslus humanitariniai mokslai yra klaida, nes juk nėra objektyvių duomenų apie žmogaus vidinį pasaulį. Vadinasi nėra nei estetinio suvokimo, nei jausmų, nei meilės, nei gaileščio ir pan - Nieko. Žmogus yra vaikščiojanti biomašina arba kokia ten pamėklė. Ech, visa tai jau vyko XX a. pradžioje, pasidomėkit fenomenologija! ir Neklaidinkit kitatikių

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item