Šarūnas Legatas. Trumpas Putino nebučiuos

Nors prezidento rinkimai JAV baigėsi, tęsiasi diskusijos, kas būtų geresnis prezidentas. Virtualus pasaulis tiesiog persmelktas nepasiten...

Nors prezidento rinkimai JAV baigėsi, tęsiasi diskusijos, kas būtų geresnis prezidentas. Virtualus pasaulis tiesiog persmelktas nepasitenkinimu dėl amerikiečių sprendimo.

Pačiose JAV turbūt didžiausią nusivylimą jaučia įvairios mažumos ir liberaliai progresyvus jaunimas, daugiausiai nerimaujantis dėl to, jog naujasis prezidentas atšauks „įvairovę ir pažangą“ skatinusius Baracko Obamos sprendimus, kaip antai leidimą sutrikusios lyties tapatybės vyrams lankytis moterų tualetuose. Tuo tarpu Lietuvoje galima aiškiai jausti baimę, ar D. Trumpas nesukirs rankomis su V. Putinu, o bendradarbiavimą su Rusija laikys svarbesniu prioritetu negu Lietuvos ir kitų šio regiono NATO partnerių saugumas.

Vertinant atskirus skirtingo senumo D. Trumpo pasisakymus, iš tiesų galima padaryti tokią niūrią prognozę. Tačiau realesnį situacijos vaizdą leistų susidaryti ne spontaniški ir nuolat kintantys D. Trumpo priešrinkiminiai lozungai. H. Clinton nuolat naudotas ir visai nepadėjęs laimėti Rusijos „koziris“ prieš D. Trumpą daugiausiai paremtas tik jo neatsargiais ir neprofesionaliais pasisakymais apie užsienio politiką laidose ir renginiuose. Gilinantis ne į spontaniškas replikas, o į D.Trumpo programą, aiškiai matyti, jog naujojo JAV prezidento užsienio politika Kremliui žada sunkesnius 4 metus, negu praėjusieji. 

Netrukus po to, kai paaiškėjo naujasis JAV prezidentas, Aleksėjus Navalnas (vienas iš stipriausių Putino režimo opozicionierių Rusijoje, tačiau ne Soroso atviros visuomenės kūrėjas, o nacionalistas) padarė neblogą komentarą, kuriame aiškiais faktais grindė, jog Trumpas nėra linkęs vykdyti tokios Rusijai palankios užsienio politikos kaip kad bijo H. Clinton fanai Lietuvoje ir kaip viliasi (ar vaizduoja, kad viliasi) Kremlius. Navalno pastabos akivaizdžiai išsiskiria iš daugumos reakcijų V. Putino opozicionierių, kurie atvirai rėmė H. Clinton ir rodė nepasitikėjimą D. Trumpu.

Visų pirma, D. Trumpas savo programoje žada, kad panaikins apribojimus JAV išgauti naftą ir gamtines dujas bei leis šias žaliavas eksportuoti į užsienį (kas iki šiol apskritai buvo draudžiama). Tai potencialiai sumažins naftos kainą pasaulyje ir Europos energetinę priklausomybę nuo Rusijos, kurioje 43% biudžeto surenkama iš naftos pardavimo. Rusijai naftos eksportas į Europą yra ne tik svarbus biudžeto įplaukų, bet ir politinės įtakos šaltinis, todėl pastaruoju metu Rusija vykdo gan aktyvią Europos energetinio pririšimo prie savęs politiką: per Baltijos jūrą nutiesė vieną dujotiekį ir planuoja tiesti kitą - Nord Stream II, o spalį su Turkija pasirašė sutartį, pagal kurią galės per jos teritoriją tiesti dar vieną dujotiekį į Europą. Jeigu D. Trumpo programoje išdėstytas naftos ir dujų rinkų liberalizavimas iš tiesų bus įgyvendintas, tai potencialiai saugotų Europą nuo šių Rusijos kėslų. Tuo pačiu metu ryškiai sumažėtų ir Rusijos biudžeto surinkimo galimybės, stipriai priklausomos nuo naftos eksporto. Tad energetiniu požiūriu kol kas vargu ar galima sakyti, jog D. Trumpas yra V. Putinui palankus prezidentas.

Antras aspektas, kuris labai nepatiks V. Putinui, yra D. Trumpo programoje ir pasisakymuose ne kartą kartotas pažadas didinti JAV gynybos biudžetą. Tai reiškia, jog Rusija ir toliau galės visiems sekti pasaką apie tai, kad JAV nesilaiko kokių nors geopolitinio balanso principų ir, nepagrįstai didindama savo ir taip stipriausią pasaulyje karinę galią, provokuoja naująjį šaltąjį karą. Maža to, D. Trumpo viceprezidentas M. Pence`as pasakė, jog toliau vystys priešraketinės gynybos programą Rytų Europoje. Europoje jau daug metų ši programa yra vienas iš pagrindinių nesutarimų tarp JAV ir Rusijos šaltinių. M. Pence`as netgi pridūrė, jog šios programos veikimas turi būti „perorienuotas“, kad saugotų Europą ne nuo Irano, o nuo Rusijos grėsmės. Lietuvos saugumu susirūpinę ir D. Trumpo komandos patikimumu abejojantys H. Clinton remėjai to neišgirdo, mūsų žiniasklaidoje ši žinia apskritai nenuskambėjo. Visai be reikalo, nes M. Pence`as yra patyręs, išlaikytas ir nuoseklus politikas, kurio pasisakymai nėra spontaniški ir kintantys kaip D. Trumpo, ir todėl yra pagrindo būtent į jo žodžius žvelgti rimčiau nei į būsimo prezidento. 

Galiausiai, ilgą laiką buvo manoma, kad D. Trumpas sieks sankcijų Rusijai panaikinimo. Tačiau spalį jis aiškiai pareiškė, jog smerkia Rusijos veiksmus Alepe, apkaltino Kremlių negerbiant JAV vadovų (B. Obamos tame tarpe) ir pasakė, jog „apsvarstys savo santykius su Putinu“. Taip D. Trumpas Sirijos klausimu akivaizdžiai solidarizavosi su visais Vakarų pasaulio lyderiais. Tai vėl liko beveik nepastebėta Lietuvoje. H. Clinton toliau visiems neleido pamiršti pusės metų senumo D. Trumpo pasimpatizavimų V. Putinui, o jos remėjų kontingentas Lietuvoje, pradedant eiliniais piliečiais ir baigiant politikos profesionalais, kartojo sau ir visiems aplinkui mantrą, kad D. Trumpas prezidento poste būtų geras bičiulis V. Putinui.

Vidaus politikos klausimų srityje taip pat daug kas mėgino sieti V. Putiną su D. Trumpu po to, kai šis kažkada pasakė, jog jam patinka, kaip V. Putinas „tvarkosi“ pas save šalyje ir yra geresnis lyderis nei B. Obama. Neužčiuopta, jog tai visų pirma įžeidimas B. Obamai, o ne komplimentas V. Putinui. Tačiau remiantis ne kalbų lozungais, o faktais (šiuo atveju, programa), daugeliu atveju D. Trumpo ir V. Putino požiūriai į valstybę tiesiog radikaliai skiriasi. D. Trumpas yra už valstybės kišimosi į rinką ir biurokratinio aparato mažinimą. Tuo tarpu V. Putinas jau kurį laiką plečia biudžetinių įstaigų tinklą ir didina valstybės tarnautojų skaičių Rusijoje. D. Trumpas yra už nelegalios migracijos stabdymą į JAV, o V. Putinas Rusijoje jau daug metų nepaiso visuomenės nepasitenkinimo, etninių problemų ir yra prieš bet kokius apribojimus imigrantams iš Vidurio Azijos atvykti į Rusiją. D. Trumpas aiškiai pasisako už kovą su visuomenės islamizacija. V. Putinas palaiko islamiškuosius diktatorius ne tik užsienyje, bet kaip vasalams leidžia jiems valdyti ir dalį Rusijos (Kadyrovas, Putino žodžiais tariant, yra jam kaip sūnus). Jis net kažkada yra teigęs, jog neva egzistuoja kažkokios mistinės kultūrinės sąsajos, darančios stačiatikybę artimesne islamui negu katalikybei. D. Trumpas už piliečių teisę į ginklus, o V. Putinas prieš. D. Trumpas yra už mokesčių vidutinei klasei mažinimą, o V. Putinas juos Rusijoje kelia jau kuris laikas. Tariamas D. Trumpo žavėjimasis V. Putinu yra niekas daugiau nei retorinė priemonė. Galėjo dar pasakyti, kad V. Putinas yra „great“, „beautiful“ ir „huge“ – liberalūs ekspertai tai irgi būtų priėmę rimtai. 

Atsižvelgiant į visa tai, sunku kaip nors paaiškinti Kremliaus viltis, kad Trumpas atneš kokių nors stiprių nuolaidų Rusijai. Kol kas panašiau, kad vietos realiems santykių pokyčiams yra labai mažai. Visiškai tikėtina, kad Kremlius savo skubiais sveikinimais, pagyromis ir prielankumu tiesiog testuoja ir išbando naująjį prezidentą. Matydami jo nemenką savimeilę, darytų klaidą, jei net nepabandytų ja manipuliuoti. Tačiau manant D. Trumpo išdidumą, aišku, kad šiame lošime jausmais Kremlius gali ir nudegti. Pasijutęs manipuliuojamas D. Trumpas gali tapti daug didesniu „vanagu“ nei kiekviename žingsnyje V. Putinui nuolaidžiavę H. Clinton ir B. Obama. Aršūs D. Trumpo „rusintojai“ turėtų prisiminti, jog tiek G. Bushas 2001 m., tiek B. Obama 2009 m. (kurio komandoje tuomet buvo valstybės sekretorė H. Clinton)  labai aktyviai ieškojo būdų, kaip pagerinti santykius su Rusija. Vis dėlto Rusijos faktorius JAV prezidento rinkimuose tikrai nėra labai reikšmingas ir H. Clinton, mėginusi jį išnaudoti, tuo galėjo puikiai įsitikinti.

Jei D. Trumpas ir būtų rizikos veiksnys, tai Respublikonų partija, kurią jis atstovauja ir kurios žmonės sudarys jo politinę komanda, kaip tik yra Rusijai nepalanki įsipareigojimų NATO garantija. Būtent šioje partijoje stipresnės antiizoliacinės nuostatos ir pasiryžimas laikytis pasaulio policijos vaidmens. Viešumoje svarstomos valstybės sekretoriaus (tarsi Užsienio reikalų ministro) kandidatūros didesne dalimi raminančios. Du iš trijų minimų kandidatų – Johnas Boltonas ir Bobas Corkeris yra pagarsėję „vanagai“ ir užkietėję Rusijos priešininkai. Trečiasis, Newtas Gingrichas, liūdnai pagarsėjo pasisakymais apie Taliną kaip Peterburgo priemiestį ir abejones dėl jo gynybos. Tačiau ir šiuo atveju frazė statoma aukščiau bendros politinės karjeros, kurioje – valstybės interesai ir racionalūs, ne emociniai sprendimai. D. Trumpo politinė aplinka, kaip bežiūrėsime, daugiau nerimo turėtų kelti Rusijai, o ne Baltijos šalims. 

Tuo tarpu Lietuvoje visa ši internetinė isterija ir baimė, kad JAV mūsų nebegins, demaskuoja vieną klaidingą mūsų mąstymo apie tarptautinius santykius bruožą. Mes esame linkę savo tautos egzistencinius klausimus susieti su kita valstybe, jos politiniu elitu, netgi su atskiromis asmenybėmis. Suvokiant tarptautinių santykių prigimtį, tai daryti yra labai pavojinga. 

JAV ir Lietuva yra sąjungininkės, bet sąjungininkės tarptautinėje politikoje nėra viena su kita susietos kokiu nors moraliniu įsipareigojimu ar emociniu prisirišimu. Tai yra partneriai, kurių sąjunga yra pagrįsta tarpusavio nauda, o ne išankstiniais nusistatymais. Todėl Lietuvos saugumas negali būti siejamas su tuo, H. Clinton ar D. Trumpas yra prezidento kėdėje. Demokratinėje vastybėje vieno asmens nuomonė kokiais nors klausimais niekada neprilygsta nacionaliniam interesui. Bet koks politikas yra priverstas jam nusilenkti. Mąstant teoriškai, mes negalime garantuoti, jog JAV bus amžinai suinteresuota mus ginti. Tačiau šiandien NATO stabilumas, visiškai priklausantis nuo įsipareigojimų laikymosi, vis dar yra aiškus JAV interesas. 

Kaip rodo istorija, JAV labiausiai linkusi remti tuos sąjungininkus, kurie rodo didžiausią pasiryžimą gintis patys. O savo krašto saugumą su atskirais asmenimis susieja tik silpnos valstybės. D. Trumpo pergalė JAV Lietuvą moko ne tik gerbti kitos tautos pasirinkimą, bet ir primena, jog mūsų saugumas didžiausia dalimi yra mūsų pačių rankose. Pradėti reikės nuo dviejų procentų gynybai skyrimo. 

Susiję

Šarūnas Legatas 5544490157585753576
item