Romualdas Ozolas. Švietimo sistemos būklė

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr. Netylant diskusijoms apie švietimo sistemos Lietuvoje ateitį, dalinamės Romualdo Ozolo 2010 m. balandžio 1...

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.
Netylant diskusijoms apie švietimo sistemos Lietuvoje ateitį, dalinamės Romualdo Ozolo 2010 m. balandžio 17 d. konferencijoje „Gyva mokykla – gyvas kaimas“ skaitytą pranešimą, nepraradusį savo aktualumo ir mūsų dienomis.

***

Savo pranešimą norėčiau laikyti ne tiek dalykiniu, kiek filosofiniu šios konferencijos įvadu. Jis būtų iš trijų dalių. Pirmojoje norėčiau pateikti principinį išsilavinimo paskirties apibūdinimą, antrojoje – apžvelgti, kaip – pačiais bendriausiais bruožais – tai akceptuojama dabar svarstomame Švietimo įstatymo projekte, o trečiojoje – pasvarstyti, ką visa tai reiškia. Jeigu ir nepavyktų griežtai atriboti šių minėtų dalių, prašau bent jūsų nepamesti jų kaip pagrindinių aptariamos problemos linijų. 

1.

Išsilavinimas yra jauno žmogaus intelektinė socializacija. Sakau išsilavinimas, o ne švietimas, nes išsilavinimas proceso pamatu ima asmenį, nuo kurio didžiausia dalimi priklauso apsišvietimas, o švietimas reiškia žmogaus apšvietimą iš išorės. Sakau intelektinė, nes ši sąvoka apima ir jausminį, ir protinį žmogaus pasaulį, abu juos suvesdama į savikontrolės sistemą, leidžiančią pačiam žmogui proto liepiniais vadovauti savo laisvos valios paskatoms ir paversti juos sąmoningais kuriančiais veiksmais. Kalbu apie tai todėl, kad atotrūkis žmoguje tarp jo valios ir proto, šiaip jau natūralus, yra nuolat gilinamas vartotojišką visuomenę konstruojančios ir kontroliuojančios vadinamosios rinkos ekonomikos (protas sako: paskola negali būti tokia pigi; valios laisvė kužda: imk, ima visi) ir ją aptarnaujančios švietimo sistemos.

Pora žodžių apie prigimtinį valios ir proto konfliktą, kurį mokykla turi išmokyti žmogų spręsti kasdien ir nuolatos. Mūsų laisvė spręsti sako: saulė sukasi aplink žemę. Prireikia daugybės įvairiausio pobūdžio žinių, kad kaip teisingą pamatytume teiginį, jog pati Žemė sukasi aplink Saulę, tą mūsų pamažu gęstančią žvaigždę (tai irgi sužinojome neseniai). Kas mūsų sprendinių chaose žmogų įgalina prasiskverbti prie to tikro žinojimo? Įrankis yra, ir nepamainomas – logika. Kas įgalina logiką matuoti ne tik kalbos teisingumą, bet ir tikrovės tikrumą? Tai įgalina filosofija. Kur šiandien švietimo sistemoje logika, nekalbant apie filosofiją? 

Visais laikais, net iki XX amžiaus antrosios pusės, filosofija buvo tikrovės pažinimo principų konstruktorė, t. y. mokė, kaip rasti jokiais būdais nepaneigiamus teiginius apie tikrovę, su kurių pagalba ją galėtume matyti ne juslių ar jausmų, o proto akimis. Nuo XX amžiaus vidurio, įsigalėjus pozityvizmui ir egzistencializmui, patys filosofai sulindo į psichologiją ir net juslių fenomenologiją, o šiandien jau deklaruoja, jog principai yra mąstymo akligatviai, ir jei kas nors dar įdomu filosofams, tai vertybės. Jomis, beje, paremta ir Europos Sąjungos konstitucija, ir Jungtinių Tautų priimta Tūkstantmečio programa, nekalbant apie Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kuria kaip ištaka remiasi visi minėti dokumentai, o iš dalies jau ir mūsų kasdienis gyvenimas. 

Kas yra vertybės? Vertybės yra principų nepripažįstančios mąstysenos nuostatos, kurios nereikalauja galutinių tiesų statuso ir kurias visuomenė gali bei turi priimti kaip naudingas. Pavyzdžiui, pagarba žmogaus orumui, laisvei, demokratijai, lygybei, teisinei valstybei, žmogaus teisėms (tai, beje, ES konstitucijos pamatinės vertybės). O kas yra orumas, lygybė ar žmogaus teisės – ginčykitės sau į sveikatą, gi jeigu nenorite rodyti pagarbos joms pagal oficialiąsias jų sampratų versijas, jums jas išaiškins Europos žmogaus teisių teismas, Europos Parlamentas ar pagaliau Lyčių lygybės institutas.

Taigi, laisvos valios ir proto konfliktas visuomeniškai jau nuramintas – protas kaip principų gamintojas nušalintas nuo teisės kelti ir spręsti būties problemas, jam paliktas tik technologinių inovacijų iniciatoriaus bei vertybių juridinio administratoriaus vaidmuo, o laisva valia paleista nuo visų pavadėlių reikštis taip, kaip jai atrodys labiau įtikinama arba neatremiama. 

Ši pozicija mokyklos kasdienybėje akivaizdžiausiai išreikšta gimtosios kalbos mokymo būde, kurį žymi atpasakojimo pakeitimas interpretacija. Nedidelis skirtumas? Didžiulis. Atpasakojimas mokinį orientuoja į tikslų ir aiškų teksto atkūrimą, t. y. tikrovės, fiksuotos tekste, išsaugojimą ir perkėlimą į savo dvasinį pasaulį. Interpretacija orientuota į teksto suindividualinimą, t. y. į tikrovės, fiksuotos tekste, perkūrimą nuo jos tolinantis, einant į nežinią. O kur nežinia – ten reikalinga pagalba, ypač tam, kuris neturi savarankiškų mąstymo gairių, priklauso nuo gelbstinčiosios aplinkos, t. y. nuo manipuliuotojų žmogumi pradedant artimaisiais, baigiant šio pasaulio galingaisiais. 

Nesu specialiai nagrinėjęs, kokiu laipsniu visa mokyklinė žinija pritaikyta jauną dvasią rengti kokybiškam manipuliavimui, tačiau lietuvių literatūros gretinimas su pasaulio literatūra, Lietuvos istorijos ir pasaulio istorijos proporcijos, etika ir tikyba atsietai nuo logikos ir filosofijos bei kiti panašūs dalykai yra akivaizdūs minėto siekio faktai. Žinių faktiškumo akcentavimas nepaaiškinant žinių kilmės ir jų prasmės, šiandieninę mokymo erdvę daro nuprasmintu švietimu. Toks, beje, ir yra žinių visuomenės edukacijos socialinis tikslas, dangstomas šūkiu mokytis visą gyvenimą. Profesorė Vanda Zaborskaitė taikliai pastebėjo, kad net LTV „Tūkstantmečio vaikų“ pergales lemia atmintis ir prisiskaitymas, aštuoniasdešimčiai iš šimto moksleivių, pridursiu aš, netrukdantis svajoti, kaip greičiau išvažiuoti iš brangiosios savo Tūkstantmečio šalies.     

2.

Kaip visa tai atrodo dabar svarstomame Švietimo įstatymo projekte? 

Visų pirma, neaiški jo paskirtis. Švietimo ministerija bei Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitetas tvirtina, kad šiuo įstatymu tesprendžiama, kam ir kaip perduoti nuo liepos 1 dienos naikinamų apskričių turėtas švietimo funkcijas. Deja, kaip Seime kovo 17 d. įvykusioje konferencijoje pripažino viena iš šio įstatymo rengimo darbo grupės narių, nuo įstatymo parengimo jie buvo apgaulingai nušalinti, ministerija projektą baigė rengti savo tarnautojų pajėgomis, dėl ko einama kur kas toliau, negu realybės po liepos 1-osios projektavimas. 

Ką reiškia tas toliau? Toliau – reiškia mokyklos tolesnį komercializavimą, kuris pradėtas ir įtvirtintas 1998 ir 2003 metų Švietimo įstatymo redakcijomis, įvedant su mokiniais vaikščiojančių valstybinio finansavimo krepšelių sistemą. Tai buvo principinis ir negailestingiausias kaimo realijas pripažįstančios švietimo sistemos naikinimo ir  mokyklos kaip valstybės įstaigos dekonstravimo veiksmas. Tikslingas veiksmas: Lietuva Europos Sąjungoje turėjo turėti ne daugiau kaip 3 proc. kaimo gyventojų. Europos Komisija teigia, kad netgi toks procentas kaime – per didelė našta ES biudžetui, todėl žmonės iš kaimo bus vejami ir ateity.  

Kita vertus, gyvenimas kaime yra pats sunkiausias ir nepatraukliausias prie vartotojų visuomenės standartų bandančiam prisitaikyti žmogui. Krepšelis reiškė, kad finansavimą gauna nebe mokykla, o iš principo neprognozuojamas subjektas. Ir būtent jis tapo klientu, o mokytojas – paslaugų jam teikėju. Kas galėjo manipuliuoti tuo neprognozuojamu klientu, to rankose ir planuose atsidūrė mokyklos likimas. Kaimo mokyklų tinklo sugriovimui buvo rastas tikrai makiaveliškas būdas. Toliau viską buvo galima tik tobulinti. 

Esminė šios linijos tąsa dabar svarstomame įstatymo projekte yra mokyklos savininko kategorija. 

Realiai disponuodama savininko teise, savivaldybė yra padėties mokykloje šeimininkė: ji sprendžia, kurios mokyklos perspektyvios, kurios ne, kuri mokykla turi dar pasispausti ir sutaupyti, o kuri išvis uždarytina. 

Suprantama, procesas, vadinamas švietimo reforma, turi būti valdomas. 2003 metų strategijoje sakoma, kad viena svarbiausių krypčių – mokyklos bendruomenės teisių plėtimas. Naujajame įstatymo projekte atsisakoma mokytojų tarybos, o mokyklos tarybai paliekamas patariamasis vaidmuo, tuo būdu akcentuojant mokyklos direktoriaus vaidmenį. Jo galios reguliuojant mokytojų atlyginimus viską konkretizuoja iki galo. Mokyklų savivaldos siaurinimo tendencija įstatyme akivaizdi. 

Vaizdžiai tariant, nacionalinio biudžeto sąlygotą finansų bado duoklę švietimo sistemai atseikėjusi Vyriausybė tos duoklės padalijimą mokykloms paveda savivaldybėms, o šios – direktoriams, kurie žino, kaip apdalyti kolektyvą, nes žino, kaip juos apdalyti gali savivaldybė, o šią – savininko teise dabar dar efektyviau disponuosianti valstybei atstovaujanti Vyriausybė. Taip kalba projektą svarstę mokytojai. Ar suvokia įstatymo pataisų teikėjai, kad per mokyklų nusavinimą nusavinami ir mūsų vaikai? Per juos – ir mes. Kai kurie pedagogai sako, kad ne vienoje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje jau dabar vyrauja vergovinė santvarka.    

Švietimo pertvarka yra tapusi įvairių lygmenų finansinių problemų sprendimo būdu, kuris ir su sistemišku mokyklų tinklo kūrimu, ir su mokymo ir ugdymo procesu bei išsilavinimo suteikimu turi nelabai daug bendro. 

Neturiu galimybės čia plėtotis mokyklų kategorijų klausimu, tačiau negaliu nepaminėti, kad su apskričių panaikinimu, kaip buvo tvirtinama šiemet Seime vykusioje konferencijoje, sparčiai nyks specialiosios mokyklos, reikalaujančios kur kas daugiau lėšų nei kitos bendrojo lavinimo mokyklos. Meninio profilio, sporto ir kitų panašių mokyklų priskyrimas prie specialių ugdymo poreikių turinčių mokinių lavinimo įstaigų toje pat konferencijoje buvo įvertintas itin vaizdžiai: taip, mes – ligoniai. Nori muzikuoti – esi neįgalus. Jei bus priimtos šios įstatymo pataisos, muzikos mokyklos – unikalus Lietuvos kūrinys – bus sunaikintos.

Kas yra mokykla kaip vaiko augimo, brendimo ir ugdymosi vieta, kai vienas iš naujojo projekto straipsnių sako, jog mokymosi pasiekimus įsivertina mokinys, paskui mokytojas bei savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija – paliksiu kaip neaptartą klausimą, mano galva logiškai užbaigiantį mokyklos pervedimo į rinkos santykius programą, jau dabar perpus sumažinusią mokyklų skaičių bei jų finansavimą ir – svarbiausia – iš principo išvadavusią mokinį nuo būtinybės suprasti, ko ir kam jis mokosi. 

Kas lieka? Lieka žmoguje jokiu švietimu nesunaikinamas prigimtinis siekis gyventi.

3.

Mes susidūrėme su žiauria programa – žlugdančios civilizacijos kultūros trombu. Tai, kas pas mus vyksta – ne dėl mūsų perėjimo iš tarybinių laikų vidurinės į ikiokupacinės respublikos gimnazijų sistemą kilę ir kylantys sunkumai, kaip bandoma aiškinti. Prisideda, žinoma, ir tai. Tačiau didžiausios problemos – po tuo. Mūsų europietinimu vadinamas prekinių piniginių santykių diegimas jau atėjo iki mūsų vaikų ir realiai veikia švietimo erdvėje, įgyvendindamas vieną iš eurointegracijos teoretikų šūkių: „Tikras europietis yra tas, kuris ir savo tėvynėje jaučiasi esąs migrantas.“

Kaip nesijausti migrantu bent jau savo tėvynėje, kai kūdikius reikia išvesti į lopšelius ar darželius patiems, vaikus į mokyklas veža autobusėliai, o jaunuolius į užsienio aukštąsias varo mūsų paskolų dydžiai bei traukia užsienio universitetų lengvatos ir įsidarbinimo galimybės? Kaip padaryti, kad kaimo mokykla, o ne miesto gimnazija, net ir šiandien būtų švietimo atskaitos taškas, koreliuotas su visa valstybės piliečių socializacijos ir socialinės saugos sistema? Juk tai – nėra neįmanomas uždavinys esant bet kuriam politiniam režimui: pilietinis tų dalykų keitimas keičia patį režimą. Liberalizmas, apie savo ribas signalizavęs finansų krize ir pareikalavęs naujo kapitalizmo modelio, švietimo sferoje dar nemėgina trauktis. Jo tolesnių inovacijų atskaitos tašku lieka preke paverstas vaikas. 

Ką daryti? 

Įstatymas ne tik neprotingas, jis – žalingas. Vadinasi, jis turi būti stabdomas. Apskričių funkcijas galima išdalinti ir be jo. 2012 metais baigiasi dabar veikiančios strategijos nuorodos. Svarstydami naują strategiją, turėtume savo jaunosios kartos išsilavinimą susieti ne su tuo, kaip efektyviau pasiimti pinigą, o kaip išgyventi ir gyventi senkančių resursų ir tausojančio gyvenimo būdo ekonomikoje. Tai visiškai skirtingos ugdymo sistemos, ir būtent jų išsiryškinimui bei įtvirtinimui jaunimo lavinimo strategijoje turėtume skirti savo valios ir proto pajėgas jau šiandien.    

Apie tai, kad mokytis reikia visą gyvenimą, lietuviai žinojo ir be savo įstatymų derinimo su Europos Komisija bei Europarlamentu. Bet kad galėtum mokytis visą gyvenimą, turi visų pirma ką nors išmokti visam gyvenimui.

Pasiruošimo mokytis visą gyvenimą pamatas, kurį stengėsi suteikti klasikinė mokykla, buvo sugebėjimas ne tik žinoti, bet ir suprasti. Turime tai iš naujo atrasti ir imtis kaip uždavinio. 

Kaime jis galėtų būti itin sėkmingai sprendžiamas: čia dar gyva žemė arčiausiai gyventi norinčio žmogaus.

O nuo meilės savo žemei viskas teprasideda. 


Susiję

Ugdymo politika 8570187573085501332
item