Romas Lazutka. Nesustabdoma emigracija

Laikausi požiūrio, kad žmogus yra bet kokios visuomenės ir valstybės raidos tikslas. To esu išmokęs pats, tai aiškinu studentams dėstydam...

Laikausi požiūrio, kad žmogus yra bet kokios visuomenės ir valstybės raidos tikslas. To esu išmokęs pats, tai aiškinu studentams dėstydamas žmogaus socialinę raidą. Tai yra tam tikra Jungtinių Tautų doktrina. Pagal ją būtent žmogaus gerove vertinama bet kurios šalies raida. Jei žmonės išvažiuoja iš savo šalies, vadinasi, čia gyvenimo sąlygos yra prastos. Koks gali būti kitoks, reikšmingesnis šalies raidos tikslas nei priimtinos sąlygos gyventi, man nėra žinoma.

Dabar linkstama aiškinti emigracijos naudą, vertinti ją dvejopai – iš teigiamos ir neigiamos pusių. Man atrodo, jog toks samprotavimas iš nežinojimo, kaip problemą spręsti – tuomet mėginama teisintis: teigiama, jog yra tam tikrų kitokių tikslų ir pan. Tačiau tie tikslai gana paprasti ir žemiški: tai pinigai ir valdžia. Norint juos išlaikyti, galima tvirtinti, kad emigracija nėra problema, arba yra dvi šios problemos pusės –  teigiama ir neigiama. Galima mėginti ieškoti abiem pusėms argumentų.

Tačiau aš laikausi pirminės nuostatos, kurią minėjau, ir mėginsiu tai pagrįsti.

Kokia pagrindinė priežastis, kad tiek žmonių išvažiuoja iš Lietuvos?

Emigracija – su retomis išimtimis – yra ekonominė. Bet Lietuva nėra ekonomiškai silpna, neturinti pakankamai išteklių savo gyventojams šalis. Taigi žmonės išvažiuoja iš ekonomiškai augančios šalies.

Galėtume džiaugtis, kad ekonomiškai pagal bendrą vidaus produktą (BVP) padarėme didžiulį šuolį. Per dešimtmetį narystės Europos Sąjungoje priartėjome prie ES vidurkio 26 proc. punktais. Tai sparčiausias šalies ekonomikos augimas visoje ES per pastarąjį dešimtmetį. Galėtume sakyti, kad Lietuva išgyvena ekonominį stebuklą.

Dvigubas stebuklas, nes žmonės bėga iš ekonomiškai sparčiai augančios šalies.

Emigrantų iš naujųjų ES šalių skaičius 1000 gyventojų:


Pvz., Lietuvos gyventojų  vidutinės pajamos didesnės nei aštuoniose kitose naujose ES šalyse. Tačiau tose šalyse emigracija mažesnė net kelis kartus.

Ekonominis Lietuvos stebuklas, PGS, (ES28 = 100):

Paradoksas: kodėl žmonės išvažiuoja?

Lietuvoje emigracija yra bent porą kartų didesnė, lyginant su kitomis pokomunistinėmis šalimis, nors jose ekonomikos augimas per pastarąjį laikotarpį buvo lėtesnis ir jų naujieji pasiekimai mažesni.

Jeigu lyginame vidutines metines namų ūkių pajamas ir įvertiname kainų skirtumus, t.y. pajamas skaičiuojame pagal perkamosios galios paritetą, Lietuva tarp naujųjų Europos Sąjungos šalių yra trečioje vietoje.

Pagal emigracijos rodiklius Lietuva pirmauja. Emigracija yra neigiamas reiškinys – ji reiškia Lietuvos atsilikimą.

Kodėl ekonominiai migrantai daugiausia emigruoja ne iš skurdžiausių šalių?


Kaip matome, žmonės taip gausiai išvažiuoja ne iš skurdesnių šalių, o iš sparčiai besivystančios Lietuvos. Kodėl jie išvažiuoja?

Matyt,  ekonominiai rodikliai, t.y. namų ūkių vidutinės pajamos arba BVP, vidutiniškai tenkantis vienam gyventojui, yra tarsi vidutinė temperatūra ligoninės palatoje – joje vieni karščiuoja, o kiti, matyt, „atšalę“. Esant nemažoms vidutinėms pajamoms vieni dėl pajamų stokos bėga iš šalies, nes per didelę pajamų dalį pasiima kiti. Vadinasi, pajamų nelygybė yra esminė ekonominės emigracijos priežastis.

Taip, ekonomiškai mūsų šalis yra sėkminga. Bet joje dalis žmonių labai klesti, o dalis žmonių gyvena labai prastai.

Apie nelygybę Lietuvoje kalbėti sunku, nes nepakanka duomenų. Jų turime mažai todėl, kad kalbėti apie tai tarsi neetiška. Ši tema yra tabu, ją lydi pašaipos „atimti ir padalinti“. Tačiau šiuos žodžius ištarus diskusijos baigiasi, o emigracija tęsiasi.  Todėl būtina kalbėti apie pagrindinę emigracijos priežastį – žmonės bėga dėl nelygybės.

Pateikiame austrų mokslininko Leon Podkaminer apskaičiuotą realią algą procentais iki nepriklausomybės laikotarpio ir vėliau. Jeigu 1989 metų realią algą laikysime 100 procentų, tai Lietuvoje 2012 metais ji tesiekė vos tris ketvirtadalius sovietinio laikotarpio pabaigos algų dydžio.

Atkreipiame dėmesį, kad atskaitos taškas Latvijoje yra ne 1989-ieji , o 1993-ieji metai, nes iki 1993-ųjų šalyje atlyginimai buvo labai sumažėję. Tad Latvijoje algos padvigubėjo ne nuo 1989-ųjų , o nuo 1993-ųjų metų.

Kaip matome, lietuviai bėga iš sovietinių laikų darbo rinkos. Jie bėga ne nuo sovietinio darbo kodekso, o nuo sovietinės algos.

Lietuviai bėga iš sovietinių laikų darbo rinkos. Sovietinis ne darbo kodeksas, bet sovietinė – alga

Šaltinis: Leon Podkaminer. Development Patterns of Central and East European Countries (in the course of transition and following EU accession) Research Reports | 388 |July 2013 Vienna Institute for International Economic Studies

Darbo užmokesčio augimo atsilikimas nuo darbo našumo augimo per pastaruosius 15 metų Baltijos šalyse. Jeigu sukurtos nacionalinės pajamos neišmokamos algomis, jos išmokamos kitomis pajamomis


Taigi žmonės bėga dėl mažų algų.  BVP, kuris, kaip minėjau, Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį  augo sparčiausiai visoje ES, Lietuvoje padalijamas ypatingai: maždaug pusiau. Pusė BVP atitenka algoms (algas gauna maždaug 1 200 000 gyventojų ir tai yra pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis), likusi BVP dalis tenka kitoms pajamų formoms. Darbo dalis Lietuvoje ir Latvijoje per pastaruosius 20 metų mažėjo. Estijoje ji liko maždaug tokia pati. Kitose šalyse svyravo. Mažėjimo tendencija pastebėta visose šalyse. Tačiau kitose šalyse mažėjo nuo gerokai aukštesnio lygmens, jose atlyginimams tenka gerokai didesnė dalis, – nėra taip, kad atlyginimai sudarytų vos pusę  nacionalinių pajamų.

Kokios yra kitos gyventojų pajamos be atlyginimo? Kuo Lietuva išsiskiria?

Teigiama, kad Lietuvoje daug individualiai dirbančių žmonių su verslo arba individualios veiklos liudijimais. Eurostato duomenimis, Lietuvos gyventojai gauna dideles turto pajamas. Turima galvoje finansinio turto pajamos, kurios didžiausios Europos Sąjungoje.

Pirminės (rinkų) pajamos namų ūkiuose 2014 m., PGS


Tikslesnis pajamų pasiskirstymas nustatomas sugretinus dviejų šaltinių duomenis. Gyventojų pajamos analizuojamos remiantis Nacionalinėmis sąskaitomis, t.y. makro duomenys, kuriais ekonomistai remiasi vertindami ekonominę raidą bei vidutinį pragyvenimo lygį. Kitas informacijos šaltinis – mikroduomenys, kurie surenkami atliekant namų ūkių pajamų ir gyvenimo sąlygų  tyrimus. Juos atlieka visos ES šalys vadovaujant Eurostatui, todėl būtent namų ūkių tyrimų duomenys trečdaliu nesutampa su makro duomenimis. Kaip šis trečdalis pajamų pasiskirsto tarp gyvenotjų, niekas nežino. Todėl gyventojų nelygybės rodikliai skelbiami tik remiantis dviejų trečdalių pajamų duomenimis, kurie atspindėti namų ūkių pajamų tyrime. Net ir be šio trečdalio nelygybės rodiklis, vadinamasis Gini koeficientas, yra 35 proc. (ES vidurkis 30 proc.).

Baltijos šalyse nelygybė yra didelė.

Šaltinis: SILC) [ilc_di12], 2014m.
http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do

Bet, kaip minėta, į šiuos skaičiavimus nėra įtraukta trečdalis Lietuvoje gaunamų pajamų. Santykinai didelė jų dalis yra gaunama iš turto. Tikėtina, kad būtent šios pajamos ir nėra atspindėtos. Mes mėginome perskaičiuoti taip, tarsi tos namų ūkio tyrimuose neatspindėtos pajamos pasiskirsto panašiai, kaip ir atspindėtosios. Tuo atveju nelygybės rodikliai tampa daug didesni.

Kitas labai populiarus vertinimo rodiklis – kai 20-ties procentų turtingiausių gyventojų pajamos palyginamos su 20-ties procentų neturtingiausiųjų pajamomis. Šiuo atveju pajamų skirtumas Lietuvoje yra beveik 6 kartai. Tai labai didelis skirtumas lyginant su kitomis ES valstybėmis. Tačiau atsižvelgiant į pajamas, kurios, kaip minėta,  nėra atspindėtos tyrimuose, darant prielaidą, kad neatspindėtosios pajamos pasiskirsto panašiai, nelygybės santykis tampa nebe 6, o 10 kartų. Minėtasis Gini koeficientas yra nebe 35, o beveik 50 procentų. Toks rodiklis būdingas Lotynų Amerikos šalims. Štai kokia didelė gyventojų nelygybė.

Suprantama, šių skaičių negalima absoliutinti, nes jie gauti nesant išsamių duomenų, tenka vadovautis prielaidomis. Tačiau galėtume kelti hipotezę, kuri paaiškintų minėtą paradoksą, kodėl iš sparčiai ekonomiškai besivystančios šalies bėga žmonės.

Svarbu ir tai, kaip veikia darbo ir turto rinkos. Jos paskirsto pajamas labai netolygiai. Valstybės pareiga būtų tas pajamas perskirstyti tolygiau ir sudaryti sąlygas žmonėms, kurie labai nedaug uždirba, išgyventi šalyje, kad netektų iš jos bėgti. Bet valstybė šios pareigos nevykdo.

Lietuvoje pajamų perskirstymas pats mažiausias.

Šaltinis: Navickė, J., Lazutka, R. „Functional and Personal Income Distribution in The Baltics:
Comparison of National and Households Accounts“.
9th International Scientific Conference „Business and Management 2016“, 2016, Vilnius
Daug kartų kalbėta apie tai, kad Lietuva perskirsto labai mažą dalį bendrojo vidaus produkto. Tirdami gyventojų namų ūkius, pastebėjome, kad Lietuvoje nuo gaunamų pajamų vidutiniškai sumokama mažiau nei 30 procentų. Lietuva – tai šalis, kurioje sumokama mažiausiai mokesčių. Daug kas tuo piktinasi, nes akivaizdžiai mato, jog iš atlyginimų  mokesčių sumokama daug daugiau. Ir vis dėlto vidutiniškai Lietuvoje mokesčių sumokama mažai, nes kai kas moka labai mažus mokesčius.

Anądien „Žinių radijo“ laidoje pokalbyje su R. Karbauskiu laidos vedėjas pasakė, kad šis sumoka vos 2 ar 3 procentus nuo gautų pajamų. R.Karbauskis atsakė: girdi, tokie įstatymai, valstybė juos priėmė, todėl ūkininkas milijonierius Lietuvoje sumoka tik tokio dydžio pajamų mokesčius. Valstybė tiek tereikalauja! Neabejoju, kad jis laikosi įstatymų: kam vengti mokesčių, jeigu jų mokėti nereikia? Tačiau valstybė uoliai mokesčius renka iš žmonių, kurie dirba už labai nedidelius atlyginimus arba gauna kitas labai nedideles pajamas. Todėl valstybė ir surenka labai mažai mokesčių. Ir todėl valstybė neturi, iš ko remti tų, kuriems būtina parama.

Valstybė nevykdo pareigos perskirstyti pajamas


Lietuva taip pat yra paskutinėje vietoje pagal perskirstymą. Kasdien žiniasklaida skelbia, kad Lietuva yra pašalpininkų šalis, kad daugelis Lietuvos gyventojų gyvena vien iš pašalpų.

Tai netiesa. Lietuvoje visų socialinių išmokų, pensijų, pašalpų išmokama mažiausiai skaičiuojant nuo vidutinių disponuojamų pajamų. Daugelis šalyje išgyvena todėl, kad vyrauja didelės privačios išmokos žmonių vienų kitiems. Ir, žinoma, bene didžiausios yra išmokos, gaunamos iš užsienio. Jas sumoka mūsų emigrantai. Tai irgi ne naujiena – viešai skelbiama, kiek lėšų emigrantai perveda į Lietuvą.  Tačiau ši pajamų dalis gaunama ne iš valstybės, o žmonių tarpusavio pagalbos dėka. Valstybė neatlieka šios savo funkcijos, nors gyventojai to norėtų.

Dauguma gyventojų labai pritartų perskirstymui, bet to nesulaukę jie išvažiuoja

Pamėginkime įsivaizduoti 5 žmonių visuomenę, kurios visos metinės pajamos (uždarbiai, pensijos, išmokos ir kt.) sudaro 100 €. Kurioje visuomenėje norėtumėte gyventi, jei pajamų skirtumai tarp žmonių būtų:

Visuomenė A: hipotetinė situacija – beveik visiška lygybė

Visuomenė B: nedidelė nelygybė – panašiai kaip Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje

Visuomenė C: didelė nelygybė – kaip Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje

Visuomenė D: hipotetinė situacija – labai didelė nelygybė

Pateikiame naujus, niekur neskelbtus duomenis.




Neseniai tokį tyrimą atlikome Baltijos šalyse, siekdami nustatyti, kaip žmonės vertina pajamų nelygybę ir ar pritartų pajamų perskirstymui.

Pateikėme 4 visuomenės pavyzdžius. Dvi iš jų yra hipotetinės – kairėje pusėje hipotetinė visuomenė, kurioje nelygybė yra nedidelė. Klausimas: įsivaizduokite visuomenę, kurioje pajamos yra 100 eurų (taip lengviau skaičiuoti). Ar norėtumėte gyventi tokioje visuomenėje, kurioje 20 procentų turtingiausių gyventojų gautų 25 eurus o žemiausiai grupei priklausantys 20 procentų gyventojų gautų tiktai 17-lika eurų (žinoma, tokios visuomenės realybėje nėra).

Kitas kraštutinumas – hipotetinė visuomenė, kurioje viršutinis gyventojų sluoksnis gauna 56 eurus, o apatinis – tik 3 eurus. Tarpiniai variantai – kairė pusė – šiaurės šalių visuomenės, kuriose skirtumas tarp 10 procentų labiausiai pasiturinčių ir mažiausiai pasiturinčiųjų yra kiek daugiau nei 3 kartai. Galiausiai – tokios visuomenės, kurios yra Baltijos šalyse. Jose nelygybė, kaip minėjau, siekia apie 5–6 kartus.

Dauguma žmonių mano, kad nelygybė turėtų būti gerokai mažesnė. Jie pritartų hipotetinei visuomenei, kurioje nelygybė mažesnė negu Šiaurės šalyse ar bent tokiai kaip Šiaurės šalyse. Labai mažai žmonių mano, kad dabartinis paskirstymas yra tinkamas.

Tokios visuomenės nuotaikos. Bet politikų tai nevilioja. Jie nesistengia įtikti visuomenei. O jeigu politikai nesistengia įtikti didesnei daliai visuomenės, vadinasi, jie nori įtikti nedidelei jos daliai.

Apibendrinimas būtų toks: pagrindinė emigracijos priežastis – ne silpna ekonomika, bet neteisingas jos vaisių perskirstymas.

Paprastai Lietuvoje nemėgstama kalbėti apie perskirstymą. Iš to šaipomasi – esą norim atimti ir padalinti… Taip jau buvo…

Tačiau tie, kurie taip sako, arba nesusigaudo, arba jau yra atėmę – priklauso tai gyventojų grupei, kuri iš visuomenės yra atėmusi didžiulę dalį nacionalinių pajamų. Jie disponuoja tomis pajamomis, todėl ir nenori girdėti apie atėmimą ir padalijimą. Jie nenori kalbėti ir apie pajamų nelygybės problemą, kuri yra šimtmečio problema visose civilizuotose visuomenėse.

Lietuvoje apie pajamų nelygybę kalbėti rizikinga. Todėl „padoriosiose kompanijose“, vengiant patyčių apie tai neužsimenama.

Aš patyčių nebijau. Žmonės nori mažesnės nelygybės. Bet valdžia abejinga jų norams. Todėl žmonės išvažiuoja ten, kur valdo kitokie politikai, –  ir jokio paradokso nėra.

Iš 2016-06-13 Lietuvos mokslų akademijoje vykusios konferencijos

Susiję straipsniai

Romas Lazutka 8367891813015015351

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-11-21 13:24

    Kiek daug prirašyta, stebėta sudėliota, tikriausiai teisingai, o sustabdyti emigracijos tikrai nepavyks, ji kaip vėjas kažkiek silpnėja, kažkiek stiprėja, net ir užtvėrus tvorą vis vien per ją lys, tik jei čia pagerinsi sąlygas, ir pasklis gandas, kad čia jau geriau, gali prasidėti atvirkščias procesas, svajoti galima.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nežiniukas2016-11-21 18:18

    Vertinant pagal gilumines priežastis, tai straipsnis nieko vertas.

    Jau vien toks pasakymas, kad jei žmogus išvažiuoja iš šalies, reiškia, gyvenimo sąlygos šalyje prastos, rodo, kad autorius nesupranta pačio žmogaus.

    Ekonomika dar ne viskas, nors ir stengiamasi įdiegti, esą ekonomika - viskas. Tas, kas yra viskas - slypi pačiame žmoguje.

    Tam, kad pailiustruoti savo teiginį, kad autorius nesupranta emigracijos giluminių priežasčių, objektą "šalis", pakeiskime objektu "šeima".

    Taigi, kodėl žmonės skiriasi ir "išvažiuoja" iš šeimos. Žinoma, visi bus teisūs sakydami, kad vyras metė žmoną dėl jaunesnės, arba todėl, kad žmona pasiligojo. Arba žmona vyrą paliko dėl turtingesnio, dėl įspūdingesnio iškilimo kelnėse. Bet tai techninės priežastys, tarsi sakančios, kad žmogus yra gyvulys ir yra veikiamas tik savo instinktų.

    Bet jeigu žmogus ne gyvulys, tai tuomet kodėl žmonės "emigruoja" iš šeimos? Atsakykite ir suprasite gilumines priežastis.

    Taigi, jeigu žmogus nėra "ekonominis gyvulys", veikiamas išskirtinai ekonominių "instinktų", skystis, kuriam galioja fizikos dėsnis tekėti iš aukštumos žemyn, tuomet toks autoriaus aiškinimas yra supaprastintas techninis aiškinimas.

    Jeigu žmogus ne "ekonominis gyvulys", atsakykite, kodėl žmogus emigruoja ir tuomet žinosite gilumines emigracijos priežastis.

    Būtent giluminių priežasčių žinojimas ir paaiškins visas situacijas kad ir šeimos atveju, kodėl vienu atveju "jaunos patelės" pasirodymas šeimos horizonte reiškia šeimos mirtį, o kitu atveju tik faktą, kad esama ir "jaunų patelių", kuris šeimos gyvenimui reikšmės turi tik tiek, kad vyras tiesiog deda pastangas, kad ir jo žmona būtų nė kiek ne prastesnė, nei ta "jauna patelė".

    Tas pats galioja ir Lietuvos ekonominiam lygiui, bei priežastims, kodėl iki šiol Lietuvoje ekonominis lygis yra būtent toks, o ne kitoks.

    Ir galiausiai - namo tikslas nėra žmogus. Taip pat ir valstybės tikslas nėra žmogus. Valstybė yra žmogaus įrankis jam vystytis. Ir namas griūna ne todėl, kad jis pradeda nebesirūpinti žmogumi, o todėl, kad žmogus namu pradeda nebesirūpinti. Įleisk valkatą į rūmus ir įleisk darbštų žmogų į griūvančią trobelę. Koks namas po kiek laiko atrodys gražiau?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Lengva apkaltinti žmogų, kad nesitvarko valstybėje (ar šeimoje), tačiau kaltinimai nesprendžia problemų.
      Būdamas darbštus žmogus, neremontuosite griūvančios trobelės, jei nesate jos šeimininkas (panašiai ir su valstybe); bėgsite iš šeimos, kur jūsų padėtis - nelygiagretiška kitų šeimos narių atžvilgiu.
      Socialinis teisingumas pirminis bendruomenės poreikis, jei norite, kad žmonės iš tos bendruomenės nebėgtų (tai rodo ir apklausos rez. straipsnyje).
      Profesorius palietė ir kitus įdomius faktus - mūsų ekonominės galimybės neblogos, galimybes stabdyti emigraciją turime; gerai pradžiai turbūt pakaktų esamų regresyvių mokesčių panaikinimo, bent dalinio kapitalo ir darbo užmokesčio mokesčių suvienodinimo.

      Panaikinti
    2. Čia būčiau linkęs nepritarti Nežiniukui: autorius gi kaip tik neteigia, kad ekonomika - viskas. Tai liberalai orientuojasi į "gyvulizmą", o autorius, kiek žinau - ne liberalas. Čia neteisingumo klausimas, o ne vien plika ekonomika - ir čia ExO teisus.
      beje, galbūt abiems bus įdomu paskaityti dar vieną vertą dėmesio (mano galva) straipsnį iš esmės ta pačia tema: http://www.lrt.lt/naujienos/ekonomika/4/155041.

      Panaikinti
    3. Nežiniukas2016-11-21 23:06

      Panašu, kad nei vienas nesupratote, ką norėjau pasakyti:

      Jei žmogus be moralinių vertybių - tai jis niekada neliks prie blogesnės padėties šeimoje, jei kažkas už šeimos siūlo geriau.

      Jei nėra pilietiškumo, o tą ir yra akcentavęs Radžvilas, tuomet niekas nenorės dirbti "ne savos" valstybės labui. Dirbs, kas moka daugiau.

      Tai, kad moralė ar pilietiškumas ar jų nebuvimas sąlygoja antrines priežastis, dar nereiškia, kad antrinių priežasčių analizė parodys problemų sprendimo būdus.

      Medicinoje aiškiai nurodyta - simptomų šalinimas visai nereiškia ligos gydymo.

      Panaikinti
    4. Aš vis dėlto, nors ir suprasdamas Tamstos poziciją, būčiau linkęs susilaikyti nuo kategoriškų vertinimų, tokių kaip "kas emigravo, tie neturi moralės ar patriotiškumo" ("pilietiškumas" kaip tik netrukdo emigruoti - "pilietiškas" (gerai elgtis, laikytis įstatymų ir eiti balsuoti, jei turi teisę) gali bet kur).
      Problema, mano galva, kompleksinė - tiek neugdomas (tiksliau, agresyviai slopinamas) patriotiškumas, tiek teisingumo stoka, tiek paprasčiausios išgyvenimo problemos čia turi įtakos, tad, manyčiau, nevertėtų akcentuoti vien tik vienos kurios nors dedamosios. Beje, bent keletas mano gerų pažįstamų yra tikrai patriotiški žmonės, bet išvažiavo vien tik dėl to, kad negalėjo išgyventi - ir tai visiškai nebuvo pozicijos "man šita valstybė nieko nedavė - tai tegu eina ji...!" demonstracija.
      O dabar sudėkite viską į viena: didžiulę neteisybę, "elitu" save įsivaizduojančios valdžios ir jų "aptarnaujančio personalo" aroganciją ir chamizmą, per visas masinės dezinformacijos priemones pilamas pamazgas ant tautos ir valstybės ("kokie tie lietuvei acilikę nevykėlei!") ir paprasčiausiai išgyvenimui nepakankamas pajamas (ne dėl savo kaltės), su patyčių "iš viršaus" desertu ("runkelei", "tik kvailiai dirba už 5000 lt", "jei neuždirbi - tai tinginys ir nevykėlis" ir pan.). Vis tiek manote, kad emigruoja vien tik amoralūs mankurtai?

      Panaikinti
  3. Nežiniukas2016-11-22 10:02

    Gerbiamas Pikc,

    Tarp moralus ir amoralus yra labai plati gama.

    Aš turbūt netiksliai išsireiškiau dėl patriotizmo ir pilietiškumo. Regis turėjau minty patriotišką pilietį.

    O aš vis tiek laikausi savo nuomonės. Jei tai nėra klausimas, kad negali išgyventi todėl, kad tenka badauti, tuomet kritiškos situacijos nėra tai, iš ko galima daryti mokslą. Kritinėse situacijose tik išryškėja tam tikri ekstremumai.

    Kalbant apie Jūsiškį pavyzdį dėl pažįstamų patriotiškų žmonių - ar jie aktyviai atlikdavo savo pareigą balsuojant už kandidatus į Seimą ir savivaldybes? T.y. kad jie patriotiški - ar tai matėsi iš jų kalbų, ar darbų iki to laiko, kol gyvenimo aplinkybės juos privertė išvykti?

    Dažniausiai tai tik būna mintys, apie tai, kad jie patriotiški ar moralūs. Labai geras pavyzdys yra apie verslumo tyrimą Lietuvoje: savo laiku jaunų žmonių buvo klausiama, kiek iš jų norėtų tapti verslininkais. Atsakė teigiamai 80 procentų. Tuomet jų paklausė, o ar yra realiai bandę jais tapti. Atsakė tik 10 procentų. Taigi, kiek procentų tuomet jaunų žmonių turime Lietuvoje verslininkų? Turbūt 80 procentų?

    Todėl ir sakau, kad ne mažiausias pajamų perskirstymas, ne mažiausia vidutinė alga, ne korupcija ar žemas darbo našumas lemia, kad žmonės emigruoja. Kaltinti dėl emigracijos tuos ekominius rodiklius, tai tas pats, kaip profesoriaus Preobraženskio iš "Šuns širdies" manymu kaltinti suirutę kaip kažkokią senę, kuri išdaužo langus.

    Todėl ir sakau, tegul žmonės pirmiausiai pasirūpina savo vidumi, savo noru Lietuvą matyti kaip savo namus, aktyviai balsuoti už tuos žmones, kurie pasiruošę keisti padėtį Lietuvoje, o tada automatiškai pagerės ir perskirstymas pajamų, ir darbo našumas pakils ir t.t. ir panašiai.

    Mokslas tik tuomet yra mokslas, kuris nurodo tikrąsias priežastis, kurias veikiant pakeičiamas ir norimas keisti objektas. Leiskite paklausti, kaip perskirstyti pajamas rankomis tų, kurie turi pinigų, kad galėtų būti išrinkti į Seimą ir nedaryti to pajamų perskirstymo, bei esant tiems, kurie renka tokius žmones, kurie eina dėl savęs, o ne dėl juos renkančių žmonių?

    Jei mechanikas nustato, kad automobilis nedirba dėl to, kad užsikišęs kuro filtras, tai ką padės kuro filtro pakeitimas, jei į baką pilama bet kas, kas turi kuro kvapą.

    Tai dėl ko mašina nevažiuoja - kad kuro filtras užsikišęs?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item