Ramūnas Trimakas. Hienos diena

JAV rinkimuose tarpusavyje kovojo kandidatai, prieš abu kuriuos buvo linkusi balsuoti didelė dalis rinkėjų. Jų neigiami reitingai kampan...

JAV rinkimuose tarpusavyje kovojo kandidatai, prieš abu kuriuos buvo linkusi balsuoti didelė dalis rinkėjų. Jų neigiami reitingai kampanijos metu pasiekė istorines žemumas. Šie du personažai, didžiulei daliai JAV elektorato įkūnijantys visuomenėje susikaupusio nepasitenkinimo priežastis, taip pat ir abiejų vandenynų pakrančių elitų korumpuotumą ir suokalbį už eilinių mokesčių mokėtojų nugarų, prezidento rinkimų maratone kirto finišo tiesiąją.

Nors Vakarų žiniasklaida absoliučia dauguma atvejų palaikė ir tebepalaiko Hillary Clinton, negailėdama pačių nemaloniausių epitetų Donaldui Trumpui (pavyzdžiui, ant naujausio žurnalo „New York Magazine“ numerio, skirto rinkimų rezultatams, viršelio puikuojasi besivaipanti D. Trumpo fizionomija ir išspausdintas užrašas „Looser“, t. y. pralaimėtojas, nevykėlis), pastangos rinkėjams įsūdyti norimą kandidatą nuėjo vėjais.

Eilinių piliečių pasipiktinimas, jog dešimtmečiais žadamos išspręsti problemos ne tik nesutvarkomos, bet maža to, prikuriama naujų (tarkime, „Obamacare“ pavidalu), o tuo tarpu iš rimtus įtarimus keliančių šaltinių turtėjantys elito atstovai paskiriami vėl ir vėl į vadovaujančias pozicijas, taip pat įsitikinimas, kad valdžios Olimpo viršūnėje pageidautinas su politiniu isteblišmentu nesusijęs prašalaitis, priversiantis „juos“ drebinti kinkas, reikalavimai „nusausinti“ korupcijos ir nepotizmo pelkę politinės galios centruose galiausiai nusvėrė esamų JAV prezidento rinkimų rezultatus dabartinio nugalėtojo naudai.

Spėliojimų, kuris jų galiausiai nugalės, būta visokių, pavyzdžiui, Lynne Patton (Erico Trumpo fondo viceprezidentė) teigė, jog juodaodžiai yra labiau linkę balsuoti už Donaldą Trumpą, kadangi nusivylė demokratų „sulaužytais pažadais“. Galiausiai eilinį kartą išaiškėjo, jog absoliuti dauguma politologų ir sociologų, prognozavusių rinkimų baigtį, suklydo. Įsidarbinti pranašu yra nedėkingas užsiėmimas.

Artimiausiu metu pasirodys vis nauji, reguliariai papildomi duomenys ir interpretacijos kas, kaip ir kodėl balsavo, atliekant sociologinius pjūvius rasių, etninių grupių, socialinių sluoksnių, amžiaus, lyties, išsilavinimo, lokalinių bendruomenių ir t.t. požiūriais. Tuo tarpu, besiklausant vis naujų interpretacijų, jau aidi pirmieji pasipiktinimo balsai ir kyla protesto bangos. Logiška, jog „progresyvus“, kairuoliškas bei politiškai korektiškas JAV isteblišmentas, būdamas įsitikinęs savo kandidatės pergale, žadėjęs po jos neišvengiamo triumfo įvyksiančius „trampininkų“ maištus, šiuo metu yra ištiktas trumpalaikės panikos priepuolio ir siekia įžiebti viešą pasipiktinimą (nors dėl pralaimėjimo, beje, turėtų kaltinti visų pirma save pačius, o ne „sukeliančiuosius pasibjaurėjimą“ arba deplorables, cituojant H. Clinton). Ko gero viena įdomesnių ir labiausiai vykusių iliustracijų šioms taip JAV kairuolių pageidautoms, bet neišsipildžiusioms prognozėms pavaizduoti yra žurnalo „The Week“ viršelis.

Ši karikatūra, pašiepianti „trampininkus“, yra leftistų autoportretas. Išankstinis oponentų kaltinimas smurtu yra ne kas kita, kaip savo pačių polinkio griebtis teroro, pripažinimas. Tolerancijos reikalaujantys kairieji, vadinantys D. Trumpą „naujuoju Hitleriu“ ir kaltinantys jo šalininkus fašizmu, atsisako pripažinti „Black Lives Matter“ chuliganų daromus nusikaltimus ar „taikos religijos“ atstovų reguliariai surengiamas žudynes. Ir tai yra logiška, kadangi bendražygiai (kaip antai ką tik paminėti afrorasistų smogikai ar islamiškieji fundamentalistai), nors ir konkuruojantys su leftistais, yra palaikytini. Nufilmuotais vaizdais, kaip JAV kairiųjų minjonai afrorasistai puldinėja įsivaizduotus ar tikrus D. Trumpo šalininkus, knibžda internetas.


Savaime suprantama, jog audiovizualinius įrodymus politiškai korektiška žiniasklaida ignoruoja. Tuo tarpu fanatišką neapykantą keliantys įsivaizduojami priešai negali būti nei akimirkai užmiršti ir jų puolimas turi būti nuolatos tęsiamas, nesvarbu, kaip ir kokios aplinkybės susiklostytų. Kairieji švonderiai ir jų siundomi šarikovai griežtai atsisako prisiminti, kad jie pjudo ir puldinėja žmones, kurių sumokėtų mokesčių sąskaita yra išlaikomi, gauna socialines pašalpas. Tai nekintanti konstanta, užfiksuota dar pirmojo sėkmingo marksistinės sektos perversmo 1917 metais buvusioje Rusijos imperijoje.

Ir jei anuomet rusų bolševikams dėl visko buvo kalti „liaudies priešai“ bei „suirutė“ (nors patys tą „suirutę“ ir sukėlė genocidiniais metodais), tai amerobolševikams dėl visko kalti deplorables ir D. Trumpas.


Galima kiek nori linksniuoti Rusijos ar Saudo Arabijos daugiamilijoninius aukojimus Clintonų fondui, Whitewater skandalo ar žudynių Bengazyje tematiką – sąrašas ilgas, apimantis ne vieną dešimtmetį ir daugybę rezonansinių bylų – politiškai korektiškas isteblišmentas, kaip ir paskui jį sekantieji, išliks akli ir kurti bet kokiems akivaizdiems įrodymams.

Hillary buvo numatyta kaip vienintelė galima B. Obamos įpėdinė, o demokratija kairiesiems yra ne proga diskusijoms, bet įrankis susidorojimui. Kaip dar 1998 metais eilinio klintoniškojo skandalo metu pastebėjo kairysis Clintonų rėmėjas ir idėjinis bendražygis Naomas Chomsky: „Šie klausimai patys savaime yra pernelyg juokingi, kad juos svarstytume.“ Dėl to, „progresyvių“ veikėjų požiūriu, yra politiškai nekorektiška teirautis, kokią įtaką turi mažų mažiausiai neaiškios finansinės injekcijos Clintonų fondui ar galimos korupcinės schemos, priimant sprendimus JAV užsienio politikos klausimais. Tuo tarpu, kad sveiko proto klausimai netrukdytų H. Clinton pakeliui į prezidento postą, išpuoliai prieš respublikonus ir jų rėmėjus, juos užpuolant, sumušant ar niokojant, padeginėjant rinkimų štabus, nenutrūko visos rinkimų kampanijos metu.

Matomi vaizdai, kurie vėliau buvo pašalinti iš youtube.com, pernelyg primena Veimaro respublikos baigiamąjį egzistavimo etapą, kuomet kairieji ekstremistai – tiek marksistiniai (visų pirma, komunistai), tiek nemarksistiniai (visų pirma, nacionalsocialistai) – keldami riaušes ir provokuodami nestabilumą Vokietijoje, skubėjo priartinti respublikos baigtį. Šiandieninių JAV kairiųjų metodikos panašumas nusipelno atskiro straipsnio, kaip ir Veimaro respublikos elitų suokalbiai anuo metu vykusių rinkimų fone. Nūdienos procesai atskleidžia mums kur kas gilesnes susiskaldymo amerikietiškoje visuomenėje priežastis ir galimus to padarinius – tai ne šiaip sau dviejų kandidatų į tą patį postą konkurencinė kova ar jų šalininkų atsitiktiniai pasipešiojimai.

„The Week“ viršelyje vaizduojami pykčio objektai (atsisakant pripažinti juos turint žmogiškąsias savybes) yra ne išimtinai JAV, bet viso pasaulio, apie bet kurią šalį bekalbėtume, pasirinkto persekiojimo taikiniai – tai universali kairiųjų neapykantos kalba. Kaip pastebėjo Jonahas Goldbergas: „Naciai suvaidino tokį patį vaidmenį prieš žydus, kokį nūdienos kairė prieš „europocentrizmą“, „baltuosius“ ir „logocentrizmą“. Kuomet jūs girdite universitetinę radikalę smerkiant „baltųjų logiką“ ar „vyrišką logiką“, ji stovi [užlipusi] ant nacio pečių, kuris smerkė „žydų logiką“ ir „hebrajišką užkratą“... Baltasis vyras yra liberaliojo fašizmo žydas.“

Kairioji JAV žiniasklaida D. Trampo ir jo šalininkų „fašistiškumą“ matavo musoliniais, tuo pačiu buvo kategoriškai atsisakoma H. Clinton pasverti stalinais ar konstatuoti, kas yra jos šalininkai. Vertėtų įdėmiau pažvelgti į kandidatę, paskui kurią besivelkančių nusikaltimų, išdavysčių ir melagysčių šleifą konformistinė žiniasklaida buvo linkusi ignoruoti ar paprasčiausiai dangstyti, ypatingą dėmesį skirdama D. Trumpo ne vien tik kritikai, bet sistemingam, nei akimirkai nenutrunkančiam puolimui. Be abejo, kandidatuojančių asmenų gyvenimų faktus ir darbelius būtina paviešinti, tačiau selektyvinis aklumas H. Clinton atžvilgiu prašyte prašosi nors trumpai apžvelgti bent kai kuriuos taip vadinamus šios ypatos „pasiekimus“.

Pradėti reikia nuo to, kas kelia įtampą Europoje, o būtent – galimi JAV užsienio politikos pokyčiai. Vidurio ir Rytų Europos atveju, o Lietuva šiame kontekste nėra išimtis, sviedžiamas perspėjimas dėl D. Trumpo siekio „susitarti“ su Vladimiru Putinu, paliekant Europos partnerius vienus augančių Rusijos geopolitinių apetitų akivaizdoje, o ypač aitrinant aistras tame tarpe dėl Baltijos valstybių, esą neišvengiamai artimiausioje ateityje išstumtų anapus saugumo garantijų D. Trumpo kadencijos metu. Čia pat pamirštama institucinių atsvarų sistema, neleidžianti vykdyti pernelyg staigių viražų, o taip pat akivaizdus faktas, jog JAV nėra Šiaurės Korėja ar Kuba, kad ir kaip to kairieji linkėtų, ir visos šalies raidos trajektorija nepriklauso vien tik nuo vieno žmogaus, net ir užimančio aukščiausią vadovaujantį postą postą, įgeidžių.

Greitai išvysime kas būtų, jeigu būtų, o tuo tarpu prisiminkime, ką nuveikė ištikimieji obamidai, vedini anuometinės JAV užsienio politikos locmanės H. Clinton. Jeigu jau prisiminėme Europos saugumo klausimus, chrestomatiniu pavyzdžiu išlieka „perkrovimo mygtuko“ istorija. Po to, kai Rusija užpuolė Gruziją 2008 metais, bebaigianti kadenciją G. W. Busho administracija, palaidojusi viltis „susitarti“, griebėsi neatidėliotinų veiksmų stabdyti agresorių, kol Vakarų Europos lyderiai pataikavo užpuolikui.

Objektyvumo dėlei reikia pripažinti, kad ir kiek Bushas jaunesnysis steibeilijosi į V. Putino akis, pastangos įžvelgti geopolitinio „partnerio“ sielą ir pagerinti santykius baigėsi eiliniu Rusijos karu prieš dar vieną kaimyninę valstybę ir naujų teritorijų okupacija. Rutiniškai, eilinį sykį įsitikinus, jog su Kremliaus šeimininkais nėra dėl ko ir apie ką derėtis, 2008 m. lapkritį naujoji JAV prezidento administracija ėmėsi visiškai priešingos taktikos: dėl visko apkaltino vadovavusią „nesukalbamą“ ir „agresyvią“ ankstesnę JAV politinę vadovybę.

Barackas ir Hillary kartu su bendražygiais (Johnas Kerry pelnytai tapo utopistinio lunatizmo simboliu diplomatijoje, nes ko gi dar galima tikėtis iš „revoliucinės 68-ųjų kartos“ Vakaruose?) ėmėsi aktyvios „perkrovimo“ politikos, tarsi ankstesnių pastangų derėtis ir atsižvelgti į Rusijos interesus nei nebūtų buvę. Jau pati pradžia buvo daug žadanti – simbolinis mygtukas, kurį Hillary Clinton asmeniškai įteikė Sergejui Lavrovui Ženevoje 2009 metų kovo 6 dieną, buvo papuoštas užrašu „Peregruzka“ (t. y. per daug apkrauta) ir bemat sukėlė viešų patyčių Rusijoje audrą. Barackas Obama 2009 m. rugsėjo 17 d. asmeniškai atšaukė G. W. Busho administracijos sprendimą įrengti priešraketinį skydą Rytų Europoje. V. Putinas netruko įvertinti minėtą sprendimą kaip „teisingą ir drąsų“. Šią politiką B. Obama tęsė iki pat paskutinės savo kadencijos dienos, pavyzdžiui, atsisakydamas parduoti taip vadinamą letalinę ginkluotę Ukrainai.

Savo darbą išmanantys specialistai iš pat pradžių perspėjo (jais buvo neužtrukta atsikratyti, bet tai jau atskira istorija), kuo baigsis ne vien tik rytiniame Europos pakraštyje, bet visoje tarptautinių santykių arenoje tokia „perkrovos“ politika. Pastarąją aktyviai artikuliavo, palaikė ir įgyvendino taip pat ir H. Clinton. Rusijos karas prieš Ukrainą, eilinis naujų teritorijų aneksavimas, visai neseniai sužlugdytas Rusijos mėginimas įvykdyti perversmą Juodkalnijoje tėra tik nepalyginamai platesnės, dvi pastarąsias prezidentavimo kadencijas B. Obamos vykdytos JAV užsienio politikos, sinchroniška išdava.

Kiekvienas atvejis nusipelno atskiro išsamaus straipsnio: ar pilietinis karas Sirijoje ir aktyvus užsienio valstybių dalyvavimas jame, ar santykių „gerinimas“ su Iranu bei šiai dienai turimi rezultatai Artimųjų Rytų regione, ar JAV ir komunistinės Kubos tarpusavio santykių „atšilimas“ – jau vien tenykščio oficiozo „Tribuna de La Habana“ redakcinis straipsnis, adresuotas Obamai asmeniškai „Negre, ar tu trenktas?“, vertas būti įvardintu, atleiskite už sarkazmą, akivaizdžiu „pergalingos pažangos“ simboliu. Šį sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti.

Laikas būtų užduoti sveiko proto klausimą, kodėl H. Clinton, abi kadencijas taip pat ir užsienio politikos klausimais palaikiusi savo bendradapartietį prezidento poste, ūmiai turėtų atsižadėti to, kas jau nuveikta ne be jos pačios pastangų ir logiškai turėtų būti pratęsta? Tiek ji pati, tiek už ją agitavęs B. Obama konstatavo faktą, jog H. Clinton tapus prezidente, bus pasirūpinta iki šiol vykdytos politinės linijos, grindžiamos leftistinės ideologijos dogmomis, perėmimu bei tąsa.

Taip, rusų programišiams įsilaužus į demokratų partijos serverius kilo nemenkas šurmulys, tačiau galiausiai užsipultas buvo D. Trumpas. Dėl kokių priežasčių H. Clinton turėtų asmeniškai kerštauti V. Putinui ar pyktis su Rusija, reikšminga Clintonų asmeninio fondo rėmėja? Juo labiau, kad pasipelnymas yra pasipelnymas, net ir savo valstybės saugumo sąskaita, o jau vien tokia „smulkmena“, kaip JAV urano pardavimo Rusijai ir rusiškų finansinių injekcijų Clintonų fondui istorija nusipelno atskiros knygos. Žinoma, ką tik paminėtus įvykius, kaip ir daugelį kitų (užtenka prisiminti, kaip 2016 m. lapkričio 6 d. FTB generalinis direktorius Jamesas Comey jau antrą kartą atšaukė tyrimą dėl H. Clinton valstybinės tarnybos reikalais naudoto privataus elektroninio pašto serverio ir į viešumą nutekintų laiškų), suskubta įvardinti „netiksliais“ bei „melagingais“.

Galų gale pripažįstama, jog FTB pateikta vadinama „spalio staigmena“, kuomet prieš pat lemtingą rinkimų dieną buvo atšauktas minėtas tyrimas, galėjo padaryti neigiamą įtaką rinkimų rezultatams. Tai, kokiais būdais JAV generalinė prokurorė Loretta Lynch ir FTB vadovas direktorius Jamesas Comey rūpinosi H. Clinton teisiniu nebaudžiamumu, yra viešai žinoma, o „progresyvios“ žiniasklaidos arba ignoruojama, arba neigiama.

Jokių „sąmokslo teorijų“, vien tik dešimt akivaizdžių faktų, išdėliotų chronologiškai nuoseklia tvarka: 1) JAV prezidentas Billas Clintonas 1999 metais paskyrė Lorettą Lynch dirbti Niujorko Rytinės apygardos prokurore; 2) L. Lynch nuo 2001 iki 2010 metų buvo Clintonų privačios teisininkų kontoros „Hogan and Hartson“ partnerė; 3) James'as Comey 2002-2003 metais dirbo Niujorko Pietinės apygardos prokuroru; 4) J. Comey nuo 2003 iki 2005 dirbo JAV generalinio prokuroro pavaduotoju. Tais pačiais metais L. Lynch buvo Niujorko Federalinio rezervo banko nare; 4) J. Comey nuo 2005 iki 2010 metų dirbo korporacijos „Lockheed Martin“ generaliniu advokatu ir vyresniuoju viceprezidentu: tuo metu Clintonų fondas gauna daugiamilijoninius korporacijos aukojimus, o pats J. Comey algą ir priedus, išreikštus šešiaženkle slaičių suma; 5) JAV prezidentas B. Obama 2010 metais ir vėl paskyrė L. Lynch eiti Niujorko Rytinės apygardos prokurorės pareigas; 6) L. Lynch, dirbdama Niujorko Rytinės apygardos prokurore, sudaro taikos sutartį su HSBC banku dėl pinigų plovimo, sieto su prekyba narkotikais, skandalo (banko sumokėta piniginė bauda lygi apytikriai penkių savaičių pelnui); 7) J. Comey 2013 metų kovo mėnesį tapo „HSBC Holdings“ banko direktoriumi, alga ir priedai skaičiuojami milijoninėmis sumomis; 8) tų pačių 2013 metų rugsėjo mėnesį JAV prezidentas B. Obama paskyrė J. Comey FTB vadovo pareigoms; 9) 2014 metais JAV generalinis prokuroras Ericas Holderis gėdingai atstatydintas, į jo vietą JAV prezidentas B. Obama paskirė L. Lynch; 10) L. Lynch 2016 metais, vykstant prezidento rinkimams, susitinka su buvusiu JAV prezidentu B. Clintonu. FTB vadovas J. Comey neužtrunka paskelbti, jog kokie nors kaltinimai kandidatei į JAV prezidento postą H. Clinton nebus keliami.

Šie smulkūs plačiai išsikerojusios korupcinės sistemos fragmentai atidengia nepalyginamai platesnį ir sunkiai išsprendžiamų problemų lauką, taip pat ir užsienio politikoje. Rusijos Dūma kiek nori gali audringai ploti D. Trumpo išrinkimui, o Žirinovskis ta proga rengti banketus. D. Trumpas tiesmukai ir paprastai išreiškė požiūrį į santykius su Rusija: išgirdęs, jog rusų karo lėktuvai neleistinai arti skraido JAV karo laivų, jis pasiteiravo, kodėl rusų lėktuvai nenumušami. Be abejo, tiesioginio konflikto ir toliau bus vengiama, o provokuojančiai besielgiančių rusų pilotų niekas nepuls medžioti. Tačiau jeigu JAV valstybės sekretoriumi taps diplomatas ir teisininkas, jau dirbęs keliose respublikonų administracijose, Johnas Boltonas ar į jį panašus asmuo, tuomet JAV ir Rusijos santykius galima sutalpinti į šią išraiškingai Jaroslavo Hašeko aprašytą mizansceną, bylojančią apie prižiūrėtojo ir šauniojo kareivio Šveiko bendravimą:

„Ir savo žvilgsniui suteikdamas daugiau svorio, jis kyštelėjo savo gyslotą kumštį Šveikui panosėn ir tarė:
- Pauostyk, šunsnuki, kuo kvepia!
Šveikas pauostė ir pareiškė:
- Nenorėčiau su juo gauti į nosį. Kvepia grabu.“

Laikotarpis, kol B. Obama vis dar formaliai Baltuosiuose Rūmuose, o D. Trumpas nors ir išrinktas, bet oficialiai prezidentauti pradės tik 2017 metų sausio 20 d., teikia pavojingų pagundų įvairaus masto bei užmojų fiureriukams visame pasaulyje. Tačiau geroji žinia yra ta, jog leftistas, per dvi kadencijas sugebėjęs neįtikėtinai suskaldyti ir sukiršinti visuomenę, galų gale išeina. Kita gera žinia yra ta, jog paskirtoji įpėdinė, kurios audringa veikla kelia rimtų klausimų ne tik rinkėjams, bet ir teisėsaugai, nebuvo praleista valdžion. Dabar dėl to keliama daug aistrų, tačiau netolimoje laiko perspektyvoje netruksime susipažinti, kas yra kas ir ko yra vertas.

Tarp kitko, Christopheris Andersenas knygoje „Amerikietiškoji Evita: Hillary Clinton kelias į valdžią“ palygino šiandieninę kandidatę į JAV prezidento postą su María Eva Duarte de Perón, Argentinos prezidento žmona. Ar ir kiek vykęs šis palyginimas yra atskira tema. Jeigu jau leidžiamės į istorines paraleles, be to, atsižvelgiant į kandidatės su savimi vilktą ankstenį kriminalu pašvinkusį „bagažą“, ko gero, H. Clinton labiau tiktų lyginti su Madagaskaro karaliene Ranavalona I. O tai būtų buvusi bloga naujiena ne tik Jungtinėms Amerikos Valstijoms, bet ir Vidurio ir Rytų Europai.


Susiję

Ramūnas Trimakas 493181589252817293
item