Raimundas Kuodis. Priėjome nelygybės aklavietę

DELFI (K. Čachovskio nuotr.) Vakarų ekonominė ir politinė sistema vis labiau pajungiama saujelė...

DELFI (K. Čachovskio nuotr.)
Vakarų ekonominė ir politinė sistema vis labiau pajungiama saujelės turtingųjų naudai. Neoliberalizmas veda į aklavietę, bet vis dar diktuoja darbotvarkes Europai, kuri, užuot keitusi pavojingas nuostatas, bando talžyti save ašutiniu rimbu ir aiškinti, kad nepakankamai atkakliai laikėmės tų nuostatų. Taip portalui teigia prof. Raimondas Kuodis.

„Politinėje scenoje dabar vykstantys dalykai atspindi visuomenės nepasitenkinimą tais procesais. Neoliberalizmas išsisėmė, ir tai suvokia vis daugiau intelektualų“, – teigia ekonomistas. Neoliberalaus mąstymo skatinama nelygybė, jo požiūriu, yra ir vienas svarbiausių masinės emigracijos veiksnių Lietuvoje, ir nusivylimo buvusiomis valdžiomis priežastis.

– Rinkimus laimėję „valstiečiai“ žada mokesčių reformą, kurią kai kas jau iš peties kritikuoja. Gal galite paaiškinti tos reformos esmę per daug neįsigilinusiems žmonėms? Ką lems darbo užmokesčio neskirstymas į darbuotojo ir darbdavio dalis?

– Penkiolika metų kalbu apie tai, kad valstybės apžiotos funkcijos yra neadekvačiai finansuojamos. Tai lėmė viešųjų sektorių išsigimimą: sveikatos apsauga nudreifavo į „vokelius“, aukštasis mokslas – į standartų nuosmukį; policininkai, muitininkai, kiti biudžetininkai – į korupcinius sandėrius. Akivaizdu, kad sistema – netvari, ir tokios, kokia ji yra dabar, toleruoti nebegalima.

Buvau parengęs mokesčių reformos paketus bent trims premjerams nuo Algirdo Brazausko iki Algirdo Butkevičiaus. Jų esmė tokia: arba turime padidinti biudžeto pajamas bent jau iki estų lygio, arba pabaigti privatizuoti jau pusiau privatizuotus viešuosius sektorius (įteisinti mokėjimus medikams, studentų mokėjimą iš savo kišenės už aukštąjį mokslą ir pan.).

Kuriuo iš šių kelių eiti – politinis klausimas. Manau, kad bus abiejų kelių mišinys. Aukštajame moksle studentai galėtų daugiau mokėti iš savo kišenės, nes jie yra didieji naudos gavėjai ir nesunkiai atpirks šią savo investiciją. Kita vertus, negalime toleruoti situacijos, kai biudžetininkų atlyginimai devintus metus nėra keliami, o pensininkų pensijos – artimos skurdo ribai.

Pagrindinės mano siūlomos mokesčių reformos kryptys yra trys. Pirmoji – sutvarkyti aiškiai išreikštus mokesčius: GPM, pelno mokestį, „Sodros“ mokesčius. Antra kryptis – gerokai supaprastinti mokesčių sistemą, sumažinant verslo formų įvairovę (jų dabar yra keliolika rūšių), paliekant iš esmės tik tris: AB, UAB ir tai, ką galėtume vadinti mažąja įmone.

Trečia kryptis – „Sodros“ reforma, apjungiant darbdavio ir darbuotojo įmokas (nes visos įmokos iš esmės yra tik darbuotojo, o darbdavys tėra formalus jų pervedėjas). Nes darbuotojas, imantis „vokelį“, nesuvokdamas, ką daro, atsisako 31 proc. algos. „Sodros“ mokestį reikėtų paversti skaidriu taupymo senatvei instrumentu – indėlio banke juk nelaikome mokesčiu.

– Kodėl apskritai Lietuvoje buvo atskirtos vadinamoji darbdavio ir darbuotojo mokesčių dalys?

– Todėl, kad Lietuvoje, kuriant mokesčių įstatymus, darbo kodeksus, vyrauja teisinė, o ne ekonominė logika. Teisinė logika sako, kad mokestį moka tas, kuriam skirta prievolė jį mokėti. Ekonominė logika žvelgia giliau – ar iš tiesų tas, kuriam skirta prievolė, moka tą mokestį.

Antai 1993 metais įvestas PVM. Atrodytų, šis mokestis buvo įvestas verslui. Tačiau kainos pakilo PVM tarifu kaip tik vartotojui, kuris tą PVM sumokėjo. Tas pat taikytina ir vadinamajai darbdavio „Sodros“ įmokai: jis ją paima iš darbuotojo algos. Teisininkai ir juolab politikai šitų dalykų nesupranta. Todėl politikai renkasi tokias sistemas, kurios mokesčiais iš pažiūros apkrauna „nekenčiamus kapitalistus“, o ne darbuotojus. Taip nutiko ir 31 proc. „Sodros“ įmokai. Ir taip politikai paskatino „vokelius“.

Politikai, deja, net nesupranta bazinių sąvokų – tokių, kaip „progresinis mokestis“. To iki šiol nesuvokia seniai progresinius mokesčius „įvedinėjantys“ socialdemokratai. Progresyvumą sudaro ne tik NPD ir jo diferencijavimas, bet ir įmokų lubų daugiausiai neturintis, bet išmokų grindis turintis „Sodros“ mokestis (GPM II) – daugiau uždirbantys žmonės „Sodrai“ sumokės gerokai daugiau, nei iš jos gaus. Tai ir yra didysis progresyvumas.

– Ar tiesa, kad, įgyvendinus šią reformą, atlyginimas po mokesčių padidės, nes esą sumažės bendras apmokestinimas? Ramūnas Karbauskis sakė, kad taip bus.

– Vienas mano senų siūlymų – įstatymu pakelti visas algas „ant popieriaus“ 31 proc., pripažįstant tą faktą, kad ir dabar ta alga tokia yra. Tuomet nebeliks tokio keisto daikto, kaip alga „ant popieriaus“. Tai bus pilna alga, sutapsianti su darbdavio sąnaudomis.

Reikia panašaus įstatymo į tą, kuris kainas litais perskaičiavo į kainas eurais. Vietoje dabartinio 55 proc. apmokestinimo nuo „popierinės algos“ liktų 29 proc. nuo tikrosios, o dar 10 proc. būtų jau ne mokestis, o skaidrus indėlis „Sodroje“.

– R. Karbauskis jau užsiminė apie galimas mokestines išimtis užsiimantiems individualia veikla ar dirbantiems su verslo liudijimu. Ar tos išimtys nesugriaus viso sumanymo?

– Kaip jau minėjau, pakaktų trijų verslo formų vietoje dabartinių keliolikos. Dauguma individualiai dirbančių yra iš esmės tapatūs vieno žmogaus UAB. Tačiau mažoji įmonė skirtųsi nuo vieno žmogaus UAB tuo, kad vestų apskaitą pinigų srauto pagrindu. Tai būtų didžiausias palengvinimas smulkiajam verslui – nereikėtų samdyti buhalterio, nes tris klases baigęs žmogus gali vesti apskaitą pinigų srauto pagrindu.

Nebeliktų individualių pusiau verslininkų, pusiau darbuotojų, nes visi būtų save įdarbinę. To reikia tam, kad būtų atskirtos darbo ir kapitalo pajamos, kurios dabar yra suplaktos, ir valdžia nežino, ką su tuo daryti. Dabar tas neatskyrimas išnaudojamas kaip pretekstas turėti mažesnį apmokestinimą. Esą neaišku, kur, tarkime, kirpėjos darbo pajamos, o kur – kapitalo. Šis neskaidrumas – netoleruotinas. Deja, dabar kone kiekviena verslo forma turi savo atskirą mokesčių sistemą.

– JAV sudėtinga mokesčių sistema, kaip teigiama, atsirado dėl interesų grupių lobizmo. O kodėl ji tokia susiformavo Lietuvoje?

– Priežastys – panašios. Visos visuomenės linksta į „gyvulių ūkio“ režimą. Vieni politikai nori privilegijų žemės ūkiui, kiti – žurnalistams, dar kiti – mokytojams (pavyzdys – mėginimas juos anksčiau išleisti į pensiją).

Tačiau visos tos privilegijos yra antikonstitucinės ta prasme, kad pažeidžiamas „horizontalaus“ teisingumo principas, skelbiantis, kad vienodo socioekonominio statuso žmonės turi būti vienodai traktuojami. Kitaip tariant, negalime diskriminuoti žmonių pagal tai, kokiame sektoriuje jie dirba. Nes tai veda į aklavietę. Nesunkiai įrodyčiau, kad santechnikai, atkimšinėjantys mokytojų ar smulkiųjų prekybininkų kanalizaciją, nusipelno daug didesnių mokesčių lengvatų dėl labai nemalonaus savo darbo pobūdžio. Bet jie kažkodėl jų neturi.

– Ar yra tiesioginis ryšys tarp painios mokesčių sistemos ir korupcijos?

– Akivaizdu. Politikai nori įtikti atskiroms interesų grupėms. Todėl turime ūkininkus, kurie beveik nemoka jokių mokesčių, nors kai kurie jų gan daug uždirba. Turime ir Gariūnų industriją, ir patentininkus, „išsiperkančius“ santykinai mažais mokesčiais nepriklausomai nuo pajamų.

– Kaip prognozuojate – ar R. Karbauskis leis ūkininkams išlikti tokia privilegijuota grupe?

– Jei ryžtumėmės tikrai reformai, tai bet kuri palikta išimtis badytų akis. Galiausiai nebeaišku, kas iš viso to jovalo laimi. Nes ūkininkai „išduria“ darbininkus, šie, savo ruožtu, „išduria“ dar ką nors, ir visuomenė negauna grynosios naudos. Mokesčių sistema tampa griozdiška, o didžiausiais naudos gavėjais tampa mokesčių konsultantai. Deja, premjero A. Butkevičiaus inicijuotoje darbo grupėje šis mano mokesčių supaprastinimo vektorius buvo atmestas, ir jį atmetė kaip tik buvę mokesčių konsultantai. Jie sakė nebalsuosią už tai, kas atimtų iš jų duoną.

– Su permainų šūkiais daugiausiai balsų šiemet laimėjo dvi politinės jėgos – „valstiečiai“ ir konservatoriai-krikdemai. Kokius jūs matote esminius skirtumus tarp jų ekonominių permainų pažadų?

– Politinis procesas dreifuoja populistinės retorikos link. Jei kažkas žada pakelti minimalią ar vidutinę algą, tai ir kiti turi į tai orientuotis. Partijų ideologai reikalauja skaičių, kuriuos galima užrašyti ant autobusų arba partijų lankstinukuose. Visos partijos dalyvauja šiose skaičių lenktynėse – kas pasiūlys didesnę algą. Žadami nerealūs dalykai, tokie, kaip liberalų pažadas, kad algų vidurkis augs kasmet kone po 15 proc.

Į partijų programas reikėtų žiūrėti su humoru, nes jos yra ekonominio neraštingumo apraiškos. Reikia ilgai kapstyti pelų krūvą, kol surandi tikruosius grūdus – racionalius pasiūlymus. Daugelis partijų pasižymi vilties triumfo prieš protą retorika. Žada pritraukti krūvas investicijų, kad gyvenimas Lietuvoje sužydėtų ir sužaliuotų. Bet kai jų klausi, kas lemia investicijas, klausimas pakimba ore.

Užsienio investicijas lemia ne tiek pelno mokesčio dydis, kiek tokie gravitaciniai veiksniai, kaip rinkos dydis, paklausos perspektyvos, demografija ir pan. Tai – kur kas didesnės problemos, ir šiuo atžvilgiu mes atrodome prastai. Žmonių išvykimas labai neigiamai veikia paklausą ir jos bei darbo jėgos perspektyvas.

Todėl, kad ir kokį pelno mokestį ar lankstų Darbo kodeksą siūlytume investuotojui, jis pirmiausiai žiūrės į minėtus dalykus. Tai liudija tarptautinės investuotojų apklausos. Tie dalykai, į kuriuos orientuojasi politikai, paprastai būna arba investuotojų lūkesčių dešimtuko pabaigoje, arba net antrame dešimtuke.

– Naujoji valdžia kaip vieną pagrindinių problemų įvardija emigraciją. Ar tikite, kad „valstiečių“ vyriausybė pajėgs ją smarkiai apmažinti? Kaip, jūsų nuomone, tą reikėtų daryti?

– Mano kuklia nuomone, emigracijos mastus galima paaiškinti tik žvelgiant per laimės ekonomikos, kuri pabrėžia nematerialinio išsivystymo veiksnius, prizmę. Nes atsižvelgiant vien į materialinį išsivystymą, žmonės neturėtų bėgti iš Lietuvos, kurios ekonominis augimas pastarąjį dešimtmetį buvo vienas greičiausių ES.

Tačiau laimės ekonomikos akcentai – ne mažiau svarbūs. Kaip tas ekonomikos augimas pasiskirsto? Kitaip tariant, svarbūs nelygybės klausimai. Didžioji to augimo dalis nusėda daugiau uždirbančių žmonių kišenėse, ypač Vilniuje. Žmonės pradeda bėgti iš regionų, kuriuose jų pajamos yra artimos išgyvenimo ribai. Bėgimo kryptys yra dvi: populiariausia – į užsienį, kita – į Vilnių.

Šis veiksnys buvo iš esmės ignoruotas visų valdančiųjų. Paradoksalu, bet socialdemokratai prieš rinkimus kalbėjo, kad jie grąžins skurdo sąvoką į politinės programos lygį! Ką tik ketverius metus valdė, ir po to grąžina skurdo sąvoką į politinę programą? Tai ir ciniška, ir simboliška.

Kitas laimės ekonomikos akcentuojamas veiksnys yra teisingumas – ar kaimyno uždirbtos pajamos uždirbtos teisingai. Liberalai turbūt iškart atmestų šį argumentą kaip reliatyvų. Bet Lietuvoje neteisingumo labai daug. Daug pajamų gaunama iš korupcijos, šešėlinės ekonomikos, nepotizmo. Tai labai blogina moralinį klimatą šalyje ir yra viena priežasčių, dėl kurių žmonės į viską spjauna ir važiuoja į anglijas.

Šalia emigracijos, savižudybių, alkoholizmo, korupcijos lygių, kurie atspindi visuomenės būklę, svarbus ir socialinis kapitalas – pasitikėjimais piliečiais ir valdžios institucijomis. Jis Lietuvoje nedaug pakilęs nuo grindų. Visi šitie dalykai paaiškina, kodėl mes taip linkę masiškai emigruoti, palyginti, tarkime, su estais, kurie daug geriau tvarkosi savo viešajame sektoriuje, tvarkingiau moka mokesčius ir labiau pasitiki politine sistema.

– Partijos laužo ietis ir kelia ideologines vėliavas dėl tokių dalykų, kaip partnerystė, dirbtinis apvaisinimas, „w“ raidė, Seimo narių skaičius ir pan. Bet visiškai nematyti rimto ekonominių pasaulėvaizdžių susidūrimo. Iškyla tik pavieniai ginčytini dalykai, kaip antai atominės elektrinės statyba. Kaip manote, kodėl Lietuvoje, tarkime, iš politinės kairės visiškai negirdėti sisteminės dabartinio kapitalizmo kritikos?

– Didžioji problema šioje srityje – tai aktorės Sandros Bullock „problema“. Kai jos vaidinamos herojės policininkės, laimėjusios grožio konkurso karūną, renginio vedėjas paklausė, ko ji labiausiai norėtų, ji atsakė, kad pirmiausia – sugriežtinti bausmes už lygtinio paleidimo metu padarytus nusikaltimus. Kai visa salė nuščiuvo, ji po pauzės pridūrė: „na ir, žinoma, taikos visame pasaulyje“.

Mūsų valdžios iki šiol gyvendavo be rimto prioritetų sąrašo, visus darbus traktuodamos kaip lygiaverčius. Toks, kaip iš S. Bullock filmo, pavyzdys buvo ir socdemų gyrimasis, kad jie žengė istorinį žingsnį – pirmąkart sudarė biudžetą eurais. Kaip mes galime vertinti tokį pasiekimą? Tai ne pasiekimas, o paprasta aritmetinė operacija.

Darbams reikia suteikti svorius. Neatliktos rimtos reformos tada galėtų būti vertinamos kaip vyriausybės nesėkmė. Biudžeto eurais sudarymas neturėtų būti atsvara neatliktai rimtai reformai. Tokios santykinės smulkmenos, kaip pavardžių rašyba, turėtų būti atitinkamai vertinamos.

Panaši problema egzistuoja teisėsaugoje. Teisėsaugos sistemai labai patogu vienodai traktuoti vištos vagystę ir žmogžudystę teigiant, kad visos bylos vienodai svarbios. Bet juk mes suvokiame, kad taip nėra. Statistiką galima pagražinti sugaudant visus vištų vagis, o rimtus politinės korupcijos atvejus – sukišti į stalčių. Tai Lietuvoje daug metų ir vyksta.

– Sakėte, kad nelygybė yra viena pagrindinių emigracijos priežasčių. Bet tai – ne tik Lietuvos bėda. Skelbiami duomenys apie nelygybės augimą pasaulyje, kai vis didėja atotrūkis tarp 1 proc. turtingiausiųjų ir visų kitų. Kur link šiuo atžvilgiu juda Vakarų pasaulis? Ar lygybės principą puoselėjanti demokratija suderinama su drastiška turtine nelygybe?

– Drastiška turtinė nelygybė nėra suderinama su demokratija, nes ilgainiui tas 1 proc. pajungia sau ir politinę sistemą. Išeina uždaras ratas, nes politinė sistema pradeda dar labiau turtinti tą 1proc., parduodama jam įstatymus, dereguliuodama arba suteikdama jiems mokestines privilegijas. Ant didelės nelygybės pamatų neįmanoma pastatyti darnios visuomenės. Nelygybės visuomenė veiks geto principu, kai turtingieji statysis didžiules tvoras, atsitverdami nuo varguomenės, kurią laikys pavojinga.

Didžiausia nelygybė yra anglosaksiškame pasaulyje, ir tai – neatsitiktinis dalykas. Nes neoliberalios reformos, susijusios su finansų sektoriaus dereguliavimu, mokesčių turtingiesiems mažinimu, „lašėjimo“ (trickle down) teorijos (duokime turtingiesiems daugiau pinigų, ir jie jais galbūt pasidalins) propagavimu, – veda prie didelės ir nepateisinamos nelygybės. Politinėje scenoje dabar vykstantys dalykai atspindi visuomenės nepasitenkinimą tais procesais. Neoliberalizmas išsisėmė, ir tai suvokia vis daugiau intelektualų.

– Bet juk pastaruoju metu dažnai skelbiama, kad išsisemia anaiptol ne neoliberalizmas, o socialinės gerovės valstybės modelis.

– O ką mes suvokiame kaip socialinės gerovės valstybę? Tai – politinės filosofijos klausimas. Johnas Rawlsas intelektinio eksperimento būdu kvietė išsiaiškinti, dėl ko žmonės susitartų, jei būtų „už nežinojimo uždangos“. Kai nežino, kokios lyties, odos spalvos, natūralių gebėjimų ir pan. bus realiame gyvenime, kuri diskriminuojanti institucija atsigręš prieš juos, žmonės linkę pritarti kuo lygesniam – bet ne visiškai lygiam – pajamų paskirstymui. Visiška rezultatų, o ne starto sąlygų lygybė nesuteiktų jokių paskatų tas pajamas kurti.

Gerovės valstybės modelis neatsitiktinai koreliuoja su laimės indeksu. Tai matome Skandinavijoje, kurioje yra didelis mokesčių progresyvumas ir daug mažesnis nei anglosaksiškame pasaulyje atotrūkis tarp vadovų ir darbininkų algų. Kažkada buvo normalu, kad vadovas uždirba 20 kartų daugiau už paprastą darbuotoją, o dabar atotrūkis didžiosiose korporacijose pasiekė 300 kartų. Ar tai – pelnytas atlygis, ar daugiau – sugebėjimo pajungti sistemą savo naudai padarinys? Atsakymas – akivaizdus.

Tie, kurie sako, kad pasauliui reikia didesnės lygybės, dažnai pašiepiami kaip marksistai-leninistai. Bet klausimas turi būti keliamas visai kitu pjūviu: turime kovoti su nepateisinamu turtėjimu ir nepateisinamu skurdu. Pasaulyje daugėja tiek nepateisinamo turto, tiek nepateisinamo skurdo.

Toks vadovų algų augimas nepateisinamas, kaip ir finansų pasaulio išsipūtimas iki nežmoniškų proporcijų. Finansų pasaulis išsivysčiusiose šalyse jau ima išsiurbti daugiau syvų iš ekonominės sistemos nei suteikti jai gyvybingumo. Socialinis mobilumas mažėja, socialinių kopėčių laipteliai tolsta vienas nuo kito, vis daugiau žmonių pasmerkiami skurdui vien dėl to, kad gimė neturtingose šeimose. Su tuo, kad reikia spręsti šitas problemas, manau, galėtų sutikti net liberalai.

– Bet taip išeina, jog kol kas Vakarų pasaulis pralaimi kovą su nepagrįstu turtėjimu ir skurdu?

– Užtat pasekmes matome politikos scenoje. Politika tampa populistiška, radikalėja, rinkėjai mėgina surasti paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus, ieško „gelbėtojų“. Tai – minėtų giluminių problemų padariniai.

– O kai „gelbėtojai“ problemų neišspręs? Sulauksime revoliucijų?

– Jei gelbėtojai bus tokio tipo, kaip „drakonas mirė – tegyvuoja drakonas“, tai ves tik prie dar didesnio visuomenės susvetimėjimo, nepasitikėjimo valdžios institucijomis ir kitų dalykų, kurie dažnai baigiasi revoliucijomis. Lieka tikėtis, kad ateis sąmoningumas ir iš verslo, kuriam greitas pelnas nebūtų vienintelė paskata. Nes tikras elitas visada žiūri du žingsnius į priekį, pasverdamas savo mikroelgsenos padarinius makrolygiu.

Beje, kalbant apie naująjį Darbo kodeksą: jei verslas galvoja, kad nuspaustos algos ir mažesnis darbuotojų saugumas yra tvarus procesas, tai labai klysta. Nesaugumas kenkia gerovei, ir jei darbas iš nuolatinio, pastovaus užsiėmimo, kurį kapitalizmas kartais nutraukia nedarbo laikotarpiais, virsta masine darbo rinkos „uberizacija“ – fragmentacija, „projektiniu darbu“, kai ryte atsikeli kaip laisvas menininkas, bet, jei neturi užsakymų, tavo vaikai vakare liks nevalgę, – tai nepanašu į pažangos kryptį.

Pasaulis dar turės diskusijų apie tai, ką kapitalizmo transformacija į tokį nepastovų projektinį darbą reiškia pačiam kapitalizmui. Darbo nesaugumas tikrai pakenks ekonominei sistemai.

– Markas Blythas kritikuoja europinę „diržų veržimosi“ politiką knygoje „Austerity“ (2012) ir sako, kad valstybės skolų krizė Europoje yra ne nacionalinių išlaidų, o bankininkystės krizės padarinys. Valstybės prisiima bankų gelbėjimo naštą ir pačios klimpsta. Pasak Blytho, „griežtas taupymas yra ne tik kaina už bankų gelbėjimą. Tai kaina, kurią, bankų požiūriu, už juos turi sumokėti kažkas kitas.“ Ar sutinkate su Blytho vertinimu?

– Akivaizdu, kad euro zonai reikia ekonominės paradigmos pokyčio. Nes tai – vienintelis pasaulio regionas, kuris dar tik vos pasiekė ikikrizinį pajamų lygį. Juolab turint galvoje, kad krizė prasidėjo anaiptol ne Europoje. Reikia keisti „diržų veržimosi“ paradigmą, nes tai yra savęs naikinimo procesas. Galima susiveržti biudžetą, bet tokiu atveju skolos ir BVP santykis šaus į viršų, ir „diržų veržimasis“ sugriaus ekonomiką. Europos pavyzdys liudijo, kad krizę pavyko suvaldyti tik dramatiškomis ir „nekonvencinėmis“ ECB priemonėmis.

Apie tai, kaip veikia ekonomika, praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo žinoma net geriau nei dabar. O viena iš nuėjimo į aklavietę priežasčių kaip tik ir buvo neoliberalizmo doktrina, kurta vadinamosios Čikagos mokyklos ir politiškai išbandyta Ronaldo Reagano, Margaret Thatcher bei jų imitatorių epochoje.

Neoliberalizmas a priori atmeta prielaidą, kad finansų sektorius gali tapti per didelis ir siurbti iš ekonomikos gyvastį, kartu būdamas vienas didžiausių nelygybės katalizatorių. Po Antrojo pasaulinio karo finansų sektorius turėjo infrastruktūrinį statusą ir buvo griežtai reguliuojamas, ribojant kredito augimo tempus. Tačiau ilgainiui šis sektorius tapo ekonominio pasaulio – ypač anglosaksiškojo – avangardu su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis: milžinišku visuomenės įsiskolinimu, dažnėjančiomis ir didėjančiomis finansų krizėmis, iš kurių didžiausia – dabartinė. Šitie dalykai nėra atsitiktiniai.

Kita vertus, anglosaksiškajam finansų pasauliui šiuos procesus pavyko slėpti – kaip antai augančio atotrūkio tarp darbo našumo ir algų didėjimo JAV atveju. Kyla klausimas: kokiomis lėšomis nuperkamas produktas, kurio gaminama vis daugiau, nors algos nedidėja? Vienintelis šaltinis yra skolinimasis. Jei kaip darbuotojas sukuri vis daugiau, bet tavo realioji alga nekinta 40 metų, tai nupirkti sukurtą produktą galima tik iš skolinimosi. Bet skolinimasis nėra tvarus procesas, jis privačiame sektoriuje turi savo ribas, kurias pamatėme per dabartinę krizę.

– Ką manote apie Davido Graeberio teiginį, jog technologijų pažanga nepalengvina žmonijos darbo naštos, kaip kad žadėjo Johnas Maynardas Keynesas, sakęs, jog darbo savaitė JAV ir Britanijoje XX a. pabaigoje turėtų sutrumpėti iki 15 valandų? Anot D. Graeberio, dirbama daug, už sunkų ir turiningą darbą gaunama mažai, o dideli atlyginimai mokami, kaip jis sako, beprasmiškų profesijų atstovams.

– J. M. Keynesas vadovavosi nuostata, kad dėl technologijų pažangos mūsų materialinė gerovė didės. Dėl mažėjančio ribinio naudingumo dėsnio, jo požiūriu, žmonės pradės labiau vertinti kitus dalykus – tokius, kaip pasitenkinimą teikiantis laisvalaikis. Kitaip tariant, žmonės ims abejoti, ar verta uždirbti dešimtam per metus televizoriui ar penktam automobiliui. Logika buvo kaip ir nepriekaištinga, bet J. M. Keynesas nepamatė vieno svarbaus dalyko: kad žmonės įtraukiami į žiurkių lenktynes dėl statuso. Savo ruožtu žiurkių lenktynės verčia dirbti daugiau, o ne mažiau.

Tarkime, kaimynas nutarė leisti vaiką į geresnę mokyklą. Tam, kad turėtų, kuo susimokėti, jis ima dirbti papildomą darbą. Vadinasi, jei tu nesusirasi papildomo darbo, tai tavo vaikas lankys prastesnę mokyklą. Arba kaimynas nusiperka prabangų automobilį, kuriuo puikuojasi. Siekdami statuso, žmonės nevalingai įsitraukia į pajamų lenktynes. Išeina paradoksas, geriausiai matomas JAV: žmonės dirba nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro, beveik neturi atostogų, ir visa tai – vardan ko?

Sistema įtraukia į nesibaigiančio bėgimo ratą, iš kurio neįmanoma ištrūkti be rimtų asmeninių padarinių. Todėl, anot laimės ekonomikos korifėjų, reikalingas išorinis poveikis, kuris žmones sustabdytų nuo šio beprasmiško statuso siekimo, žiurkių lenktynių ir materialinių dalykų reikšmės pervertinimo.

Skandinavija yra pavyzdys, kaip tą galima daryti – valdžia sąmoningai pradeda mažinti savaitinių darbo valandų skaičių nuo keturiasdešimties iki trisdešimt kelių, per gana statų progresinį apmokestinimą smarkiai baudžia bandymus įsivelti į beprasmiškas lenktynes dėl statuso. Be to, puikuotis turtu Skandinavijoje – prasto skonio požymis. Tokia visuomenė – daug sveikesnė už amerikiečių.

Uždirbame daugiau, bet laimės nedaugėja, nes kiti veiksniai atsveria pajamų įtaką laimei. Apie tai byloja laisvalaikio trukmė, streso lygis, alkoholizmas kaip būdas malšinti stresą. Psichosomatiniai dalykai virsta ligomis. Nuo visų šitų dalykų vidutinio baltosios rasės JAV vyro gyvenimo trukmė pradėjo trumpėti. Štai prie ko priveda siauras požiūris į ekonominį augimą. Einame ne ta kryptimi.

O dėl tų D. Graeberio šlamštinių (bullshit) specialybių – akivaizdu, kad problema egzistuoja. Žmonija susikuria daug beprasmės veiklos, pavyzdžiui, telemarketingo, viešųjų ryšių fronto darbuotojų ir pan. Tai legitimus klausimas, kurį liberalai ignoruoja, aiškindami, kad visos egzistuojančios specialybės yra vertingos ir visos uždirbtos pajamos yra uždirbtos.

Jei nebijotume tiesos, turėtume savęs klausti – kodėl, tarkime, JAV tūkstančiui gyventojų turi 17 kartų daugiau teisininkų nei Japonija? Ką mes turime vystyti, skatinti – pasitikėjimo kultūrą, kur du žmonės sukirto rankomis, ir jiems nebereikia jokių teisininkų, sutarčių, ar – teisimosi kultūrą, kai apsistatome teisininkų armijomis ir mokame jiems milžiniškus pinigus? Tai visiškai pagrįsti klausimai, į kuriuos turime ieškoti atsakymų, jei norime nuoširdžios diskusijos apie tai, kur veda dabartinis kapitalizmo modelis.


Susiję straipsniai

Raimundas Kuodis 3611761180611224251

Rašyti komentarą

  1. Nežiniukas2016-11-22 10:21

    Taigi -

    "Ką mes turime vystyti, skatinti – pasitikėjimo kultūrą, kur du žmonės sukirto rankomis, ir jiems nebereikia jokių teisininkų, sutarčių, ar – teisimosi kultūrą, kai apsistatome teisininkų armijomis ir mokame jiems milžiniškus pinigus?"

    Ir koks pagrindinis veiksnys skiria šias dvi sistemas?

    Ir jei eisime link sistemos, kur apsistatome teisininkų armijomis, ką padės tai, kad viskas valstybėje bus dar labiau reglamentuota (nes 10 Dievo įsakymų jau nebeveikia), o verslininkai dar labiau ieškos būdų (per tas pačias teisininkų armijas) kaip tuos reglamentavimus apeiti?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-11-22 10:48

    Šiam suknistam Pasaulyje kol kas galioja amžinas dėsnis, parazitai veisiasi greičiau nei bitės, todėl medaus visuomet mažiau nei šlamšto, o kad bičių būtų daugiau, gerų bitininkų reikia.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Sodininkas Antaninis2016-11-29 23:48

    Na, štai ir išsilavinę pagaliau pastebėjo, kad LIBERALIZMAS - CIVILIZACIJOS DUOBKASYS.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item