Monika Morkūnaitė. Meilė artimui universali, bet ne kosmopolitinė

„Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mk 12, 28b-34) – rašoma Biblijoje. Paradoksalu, tačiau būtent...

„Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mk 12, 28b-34) – rašoma Biblijoje. Paradoksalu, tačiau būtent šios (ir kai kurios kitos) krikščioniškos moralės taisyklės buvo kaip niekada dažnai linksniuojamos pabėgėlių krizės įkarščio metu. Tokias ir panašias frazes itin mėgstama pasitelkti ginant vis naujai atsirandančias neva engiamų mažumų „teises“, taip esą mėginant užkirsti kelią neapykantai ir diskriminacijai. Krikščionybe laikinai pasinaudojama siekiant įrodyti laisvės svarbą; ir šitaip pamažu įtvirtinama nuostata, jog žmogaus prigimtis esąs dar neatrastų lobių šaltinis, iš kurio ilgainiui išsemsime vis naujų ir dar neregėtų pilietinių teisių ir laisvių.

Bėda ta, kad krikščionybė neturi nieko bendro su šiomis ir panašiomis pažangos ideologijos skleidžiamomis idėjomis. Tačiau, kaip dažniausiai nutinka siekiant įtvirtinti žmonių mąstyme ideologines nuostatas, svariausiu ginklu tampa emocijos, po kuriomis sumaniai paslepiama radikali tikrovės deformacija. Puikus to pavyzdys – vadinamosioms homoseksualų „santuokoms“ nepritariančių asmenų viešas pasmerkimas, kaltinimai skleidžiant neapykantą ir bandant racionaliai ją pateisinti. „Jūs nekenčiate, jūs darote nuodėmę“ – mėginama įrodyti jiems, ir pagrindinis argumentas, kodėl teisūs yra būtent naujųjų laisvių ir teisių gynėjai, yra elementarus „o kodėl ne?“

Nevykęs bandymas perkurti tikrovę

Šis „o kodėl ne?“ yra esminis ženklas, rodantis esminį vadinamųjų „europinių vertybių“ bei vykdomos politikos klaidingumą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog žmogaus teisių, visapusiškos laisvės bei saviraiškos ar demokratinių idealų gynimas yra savaime suprantamas gėris ir nėra nieko, kas galėtų būti arčiau sveiku protu suvokiamos tikrovės. Tačiau problema slypi tame, kad nei žmogaus teisės, nei laisvės samprata šiuo atveju neturi esmingo pozityvaus turinio. Kitaip tariant, į šias sąvokas iš principo gali būti patalpinta absoliučiai bet kas. Visa tai primena stulbinantį sąvokos „vertybė“ devalvacijos kelią, kada įsivyravus sampratai, jog vertybe gali būti paskelbta absoliučiai bet kas, tapo aišku, jog niekas nebegali būti vertinga. Jeigu staiga pasakysime, kad žmogaus teise irgi gali būti paskelbtas bet kokio turinio dalykas, argi tai nereikš, jog išradinėti tokias teises išvis nėra prasmės, nes tokios teisės yra duotos absoliučiai viskam? 

Šios idėjos pavojus slypi tame, jog, pasižymėdama loginiu begalinumu, ji yra racionaliai beprasmė, tačiau kada yra perkeliama į politinę sferą, sukuria klaidingą iliuziją, jog jai kažkieno primestas turinys yra pagrįstas. Tarkime, kodėl turime kalbėti apie moterų, homoseksualių ar transseksualių asmenų teises, bet ne apie žemaūgių, žmonių su mėlynomis akimis, turinčiųjų viršsvorį ar baltųjų meškų teises? Tokie samprotavimai, tiesa, anaiptol nėra laužti iš piršto, mat dar prieš kelerius metus Ispanijos parlamento Žaliųjų atstovai rimtais veidais pateikė pasiūlymą žmogaus teises suteikti beždžionėms.

Žinoma, pažvelgus atidžiau, galima numanyti, kad šios teisės vis dėlto remiasi tam tikrais kertiniais principais: tai – pagarba gyvybei, saviraiškos laisvė, apsauga nuo diskriminacijos ir kankinimų. Tačiau šis argumentas išsyk sugriūva palyginus minėtus principus su Europos Sąjungos šalyse vis spartėjančiu ir agresyvėjančiu eutanazijos įteisinimo protrūkiu, kur laisvė pasirinkti staiga tampa aukštesnė už gyvybės vertę. O šioji laisvė pasirinkti šiuo atveju reiškia būtent tai, jog joks pozityvus gėrio turinys neegzistuoja. Nėra nieko, kas galėtų pasakyti, kas būtent yra gerai, o kas – ne, ir todėl pasirinkimas visuomet vyksta iš logiškai begalinio atvejų skaičiaus. Turinio atžvilgiu beribės žmogaus ir kitokios teisės šitaip netenka bet kokio racionalaus pagrindo.

Visa tai parodo, jog vadinamąsias „europines vertybes“ formuojanti liberalizmo ideologija slepia savyje gelminį veidmainiškumą. Jos teigiamas reliatyvizmas iš principo yra neįmanomas: net jei pasakoma, kad moralės, ekonomikos ar politikos srityje nėra nieko objektyvaus, toks teiginys pats automatiškai pretenduoja į objektyvumą. Ir tai nėra tik tušti dialektiniai žaidimai – būtent toks paprastas suvokimas sufleruoja, kad paneigti nuo niekieno nepriklausomos tiesos egzistavimą yra tiesiog logiškai neįmanoma. 

Tai suvokus, tampa akivaizdu, jog moraliai reliatyvus ir loginių ribų neturintis liberalus mąstymas vis dėlto prieštarauja pats sau ir kaip leistinas bei siektinas normas įtvirtina ne bet ką (kas bent jau būtų nuoseklu), o tik tam tikras, neaišku kokiu pozityviu principu paremtas nuostatas. Įspūdingiausia tai, jog neretai jomis tampa tiesiog vienas kitam prieštaraujantys dalykai, kaip antai liberalų kova už eutanaziją ir tuo pačiu prieš mirties bausmę. Tik kas tuomet yra tie principai, kuriais remiantis yra įtvirtinamos būtent vienokios, o ne kitokios teisės? Kodėl vienais atvejais gyvybė yra gerbiama, o kitais – nuvertinama? Kas nustato, jog naująja žmogaus (ar šiais laikais ir beždžionės) teise nuo šiol taps vienas, o ne kitas dalykas? Tai tegali būti retoriniai klausimai. 

Universalizmas kaip religinė dorybė

Akivaizdus liberalizmo ir reliatyvizmo prasilenkimas su sveiku protu suvokiama tikrove nėra tik teorinio lygmens problema. Toks kažkieno sugalvotų teisių primetimas paslapčia įtvirtina ir to paties „kažkieno“ konkretaus diktatą; diktatą to, kam „suteikta teisė“ suteikti turinį vis naujoms teisėms. Tai parodo, kad ne tik žmogaus mąstymas, bet ir jo politinis veikimas iš principo negali būti joks, jis visuomet turi būti kažkoks, t.y. turįs konkretų turinį, kuriam būtinas šaltinis. Šitaip mėginimas neva „išsivaduoti“ iš religijos pančių ir įtvirtinti žemėje „žmogaus religiją“ neišvengiamai subliūkšta. Kaip teigė danų filosofas Sorenas Kierkegaardas, skeptiški prieštaravimai krikščionybei iš tiesų nėra paremti intelektualia abejone – jie kyla iš „nepavaldumo, nenoro paklusti, priešinimosi bet kokiai valdžiai“. Bėda ta, kad siekdamas ištrūkti iš objektyvios Dievo valdžios, žmogus neišvengiamai įstumia save į sekuliarizuotos – iš išorės reliatyvios, o iš vidaus - konkrečios įtakos mąstymui diktatą įtvirtinančios – pasaulietinės valdžios gniaužtus.

Žinoma, kas nors gali paklausti – o kodėl turėčiau laikytis Dievo nustatytos tvarkos? Kaip aš išvis galiu sužinoti jos turinį? Tai – solidaus filosofinio ir teologinio pagrindimo reikalaują klausimai, tačiau jų esmė gali būti perprantama pakankamai paprastai. Sekuliarizuotas moralės ir politikos suvokimas remiasi žmogaus kaip aukščiausios būtybės samprata, ir būtent todėl teigiama, kad jis vienintelis gali būti moralinių nuostatų ar laisvių šaltinis. Tačiau tokia samprata ignoruoja, jog žmogus nėra ir negali būti aukščiausia šio pasaulio būtybė tiesiog todėl, kad neturi savižinos. Nepaisant teoriškai neišsemiamos empirinių žinių gausos, be perstojo generuojamos moderniojo mokslo, žmogus niekada negali žinoti, kodėl jis gyvena, kodėl egzistuoja būtent čia ir būtent tokiu pavidalu, kas jo laukia po mirties ir pan. Nei mokslas, nei politika, kuri apsiriboja tik žemiškosios sferos funkcionavimu, niekada nebus pajėgi atsakyti į šiuos klausimus, nes jie savo esme peržengia įprastą mokslinio žinojimo sferą. 

Bet kuo tai susiję su etinių ir politinių santykių pagrindimu? Tuo, kad remdamiesi išimtinai grynuoju mąstymu (kuris tarsi turėtų būti aukščiausioji geba, jei žmogus laikomas pasaulio tobulumo viršūne), negalime gauti galutinio pagrindimo nei moralės, nei metafizikos srityje. Pavyzdžiui, pasakymas, kad meluoti yra blogai, yra niekaip nepagrindžiamas vien tiktai protu. Net jei tartume, kad melavimas griauna tarpusavio pasitikėjimą, galima klausti – o kodėl turime vertinti būtent tarpusavio pasitikėjimą? Jei sakytume, kad tai destabilizuoja visuomenę, irgi galime eiti toliau klausdami – kodėl visuomenė privalo būti stabili? Kitaip tariant, kas nustato, kad būtent šie, o ne kiti dalykai yra siektini? Galų gale, net jei priimtume prielaidą, jog šitaip elgtis verčia žmogaus prigimtis, tai vis vien nepateiktų galutinio atsakymo, nes prigimtis pati savaime jau nėra žmogaus kūrinys (nors liberalai ir teigia jos begalinį plastiškumą), o savaime apeliuoja į nuo žmogaus nepriklausomą duotybę, kurios apmąstymas neišvengiamai priveda prie Dievo kaip Kūrėjo pripažinimo.

Kaip tik dabar pravartu sugrįžti prie klausimo, kokį santykį Biblijoje įrašytos tiesos („Mylėk savo artimą kaip save patį“) turi su šiandiene liberalia, ES vyraujančia moralės samprata. Reikalas tas, kad krikščionybė pasižymi universalizmu, kuris, nors pats savaime gali turėti kelias semantiškai skirtingas reikšmes, šiuo atveju pasako tai, jog Dievas trokšta, kad „visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą.“ (1 Tim 2:4) Kartu tai reiškia, jog krikščionis, dorai vadovaudamasis meilės principu, yra įpareigotas besąlygiškai mylėti visus žmones, įskaitant net ir savo priešus. Galiausiai, universalizmas parodo, jog absoliučiai visa yra pajungta visagalio ir mylinčio Dievo valiai, taigi šia prasme visos žemės būtybės yra vertingos ir geros savo egzistavimu.

Tačiau svarbu suprasti, jog iš krikščionybės kylantis universalizmas yra ir gali būti susijęs būtent su transcendentine – aukštesne už žemiškąją žmogaus būtį – sfera. Kitaip tariant, tiek Dievo įsakymų, tiek iš jų kylančių etinių įsipareigojimų vykdymas privalo būti visuotinis, o tai kartu reiškia ir natūralią meilę visiems be išimčių žmonėms, nepaisant jų turimų savybių ar padarytų nuodėmių. Tačiau kartu tai reiškia, jog grynai praktinėje srityje universalizmas yra iš principo nepamąstomas dėl empirinio daiktų ir reiškinių nevienodumo. Pavyzdžiui, žmogus gali pasakyti, jog besąlygiškai myli ir gerbia savo kaimyną kaip nelygstamos vertės asmenį, bet tuo pačiu metu jis negali nepastebėti, kad jo kaimynas yra skirtingas tam tikromis grynai „žemiškąja akimi“ užčiuopiamomis savybėmis (galbūt jis yra kitos lyties, kitos tautybės ar paprasčiausiai laikosi kitokių politinių pažiūrų).

Tai nereiškia, kad minėti skirtumai padaro negalimą universalistinę krikščionio meilę. Atvirkščiai – būdama grynai trasnscendentinės kilmės, universali krikščionio meilė pati savaime yra aukščiau už visus praktiškai patiriamus skirtumus, ir todėl pastarieji iš principo negali jos paveikti, o juo labiau panaikinti. Tačiau tuo pat metu reikia pripažinti, jog universalumas kaip toks taip pat negali paneigti šių skirtumų. Jie tiesiog egzistuoja – tą rodo sveiku protu suvokiama empirinė tikrovė. 

Kosmopolitizmo išsigimimas

ES įsivyravusi politikos ir moralės samprata radikaliai atmeta šį universalizmo principą. Vieša paslaptis, jog Lisabonos sutartyje krikščionybei, kaip Senąjį žemyną vienijančiam pagrindui, vietos neliko – baimintasi, jog tai gali kliudyti integracijos procesui turint omenyje pačios krikščionybės vidinį susiskaldymą bei ES gyventojus kitų religijų atstovus. Tai – grynas pavyzdys, kaip vadinamoji praktinė veikimo sfera buvo netikėtai palaikyta fundamentalesne už amžinąją žmogaus būtį, o dar svarbiau – universalizmas logikai nesuprantamu būdu tapo patalpintas žemiau už pastovumą ir objektyvų tikrumą neigiantį reliatyvizmą.

Šitokiu būdu universalizmą pakeitė kitas – kosmopolitizmo – principas. Pastarajam taip pat suteikiamas gana platus reikšmių arealas, tačiau, kalbant politiškai, kosmopolitizmą galima apibrėžti kaip manymą, jog visi žmonės yra vieno pasaulio piliečiai ir drauge sudaro vieningą bendruomenę, kurios egzistavimas yra esmingesnis ir pranašesnis už skirtingų tautų, kultūrų ir valstybių egzistavimą. Iš to, kas pasakyta apie krikščioniškąjį universalizmą, natūraliai išplaukia, jog toks kosmopolitizmo traktavimas (t.y. iškeliant visuotinumą aukščiau konkrečios tautos, kultūros, valstybės) yra tiesiog ydingas transcendentinės sferos perkėlimas į žemiškąją, politinę sferą. 

Būtent pastarojoje egzistuoja skirtumai, kurių ignoruoti yra neįmanoma. Todėl tampa akivaizdu, jog pasakymas, kad, tarkime, nepritarimas homoseksualių asmenų „santuokoms“ yra neapykantos ir diskriminacijos kurstymas, yra tiesiog absurdiškas. Visų pirma, tai niekaip neparodo, kad kritiškai nusistatęs asmuo jaučia neapykantą, antra, tai reiškia, jog universali krikščionio meilė neprieštarauja tam, kad politinėje sferoje vyrautų logika ir sveikas protas. Todėl jei valstybėje santuokos institutas suvokiamas kaip dviejų skirtingos lyties asmenų sąjunga, kurios prasme laikomi toje santuokoje gimstantys vaikai, akivaizdu, kad mėginimas transformuoti šį institutą panaikinant jo loginį tikslą yra visiškai nenuoseklus ir nepagrįstas. 

Toks sekuliarios pasaulėžiūros skleidžiamas iracionalumas atkakliai maskuojamas demagogijomis apie žmogaus proto įsiviešpatavimą pasikliaujant moderniuoju mokslu ir neigiant esą „atsilikusią“ religinę mąstyseną, nors, kaip buvo parodyta, yra visiškai atvirkščiai. Suvokdamas žmogaus proto ribotumą, krikščioniškasis mokymas vis dėlto ypač gerbia prigimtinį žmogaus protą ir tiek, kiek ji pajėgi aprėpti tikrovę, suteikia jam logiškai nuoseklaus sprendimo galimybę. Tuo tarpu liberalus, postmodernistine pasaulėžiūra paremtas moralės suvokimas pastatytas ant visiško iracionalumo, mat, viena vertus, atmeta žmogaus sugebėjimą suvokti objektyvią tiesą ir tikrovę, kita vertus – teigia, jog tam tikros (tiesa, vis naujai „atrandamos“) tiesos yra legitimios ir turi būti įtvirtinamos politinėje praktikoje.

Tačiau kosmopolitizmas, savaime suprantama, neišsitenka vien tik moralės rėmuose; kosmopolitizmas tiki galįs pasakyti šį tą daugiau apie politinę tikrovę. Kosmopolitinė pasaulėžiūra remiasi nuostata, jog konkreti kultūra ir valstybė yra žmogui nepakankamos egzistavimo formos, kad jam būtinai reikalinga platesnė, visuminė „žmonių“ bendruomenė. Tai tarytum nekelia didesnių problemų, jei apie kosmopolitizmą svarstome kaip atvirumą kitų kultūrų laimėjimams ir pažinimui, nesibaiminimą patirti sąlytį su kitoniška, ne mažiau vertinga gyvensena. Tačiau bėda kyla tuomet, kai tokią kosmopolitizmo sampratą imama suvokti pažodžiui, galvojant, jog toji visuminė pasaulio bendruomenė yra aukštesnė ir visomis prasmėmis pranašesnė už lokalią, „atsilikusią“, „atgyvenusią“ tautą.

Kaip viename savo interviu neseniai pareiškė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, būtent kosmopolitizmas gali išgelbėti žmones nuo „tamsumo“ ir „atsilikimo“, o integracija į europines struktūras yra kone tiesiausias kelias tai padaryti. Sunku pasakyti, kaip šiuo ir panašiais atvejais yra suvokiama pati integracija, tačiau peršasi mintis, kad ji mąstoma kaip subordinacija, t.y. vienos tautos (valstybės) visiškas įjungimas į kitą, platesnę visumą. Tai klaidinga, nes tokia platesnė, aukštesnė sfera šiuo atveju paprasčiausiai neegzistuoja; net žvelgiant grynai instituciniu lygmeniu viršvalstybinių ES darinių (Europos Komisijos, Europos Parlamento) buvimas „virš“ tautų yra tik iliuzinis, deklaratyvus ta prasme, kad jos vis vien atsirado ir funkcionuoja kaip skirtingų tautų valios išraiška. Kitais žodžiais sakant, viršvalstybiškumas neatsiranda mistinio, betaučio ir bekultūrio objekto panorėjimu, jis vis viena yra inspiruotas konkrečių, atskirų tautų valia. 

Būtent todėl tokią kosmopolitizmo sampratą galima pagrįstai laikyti ideologija, kuri tiesiogiai prieštarauja tikrovei. Net jei priimtume progresyvistų dažnai pasitelkiamą istorinį argumentą (kuris, beje, yra kone vienintelis), vis vien tektų pripažinti, kad tiek iki susikuriant Vestfalijos valstybių sistemai*, tiek mąstant apie galimą suverenių valstybių kaip atskirų ir savarankiškai funkcionuojančių vienetų nunykimą ateityje, būtų neįmanoma paneigti paprasto fakto, kad pasaulyje egzistuoja tautinė, kultūrinė, kalbinė įvairovė. Dar daugiau, ši tautinė įvairovė egzistavo visais laikais – net ir tada, kai valstybių valdžia buvo kildinama iš Dievo, o ne iš tautos valios (apie senovės ir viduramžių tautinės sąmonės raidą ir raiškos formas plačiau rašoma Kembridžo universiteto išleistoje Azar Gat knygoje „Nations“, 2013). Kartais ji gali neturėti valstybės statuso, kuris, kaip juridinė kategorija, yra žmogaus valios produktas ir dėl to lengvai pasitelkiamas kaip manipuliavimo istoriškumu instrumentas. Esminis faktorius šiuo atveju yra pats skirčių, įvairovės egzistavimas, kuris vėlgi iškyla kaip nuo žmogaus valios nepriklausoma tikrovė. Būtent todėl bandymas transformuoti ją grynai praktinėmis priemonėmis stulbina blogąja prasme. 

Kosmopolitizmas reiškia išsigimimą, nes atsisako skaitytis su akivaizdžia, sveiku protu patiriama tikrove. Universalizmo principai gali galioti tik ten, kur veikia antjuslinė patirtis, iš kurios kyla meilė ir kitos krikščioniškosios dorybės. Tačiau mėginimas perkelti šį „antjusliškumą“ į juslėmis patiriamą pasaulį virsta ne tik teorine, bet ir praktine katastrofa. Konstruojant erdvę be tautų, be valstybių ir be objektyvių politiką pagrindžiančių moralės dėsnių visa žmogiškoji veikla panyra į vieną didžiulį chaosą, kuriame nelieka jokių pastovių orientyrų. Kita vertus, tai – tik išorinė, intuityviai suvokiama baigtis. Tiesa ta, kad už šio chaoso, viešai skelbiančio jokio pasaulio ir jokių taisyklių lozungus, neišvengiamai turi įsikurti kažkoks pasaulis ir kažkokios taisyklės, o jas steigiantis „elitas“ tampa naujaisiais, masių nepastebimais pavergėjais. 

*Vestfalijos taika – 1648-aisiais Europos valstybių pasirašyta serija sutarčių, laikomų suverenių valstybių sistemos ištakomis.




Susiję straipsniai

Politika 6131475431332413048

Rašyti komentarą

  1. Visiskai kosmopolitisko tautu kratinio negali buti, nes neisvengiamai isivyrauja galingiausia kalba ir ja paremta kultura. Sovietu sajungoje isivyravo rusu kalba ir daugeliu atveju totali rusifikacija, nepaisant visu graziu kalbu apie "daugiatautiskuma" ir "tautu lygybe". Butu naivu manyti, kad globalistiniame pasaulyje tas pats neivyks su anglu kalba, neziurint graziu kalbu apie "multikultiralizmus". Koki realu sansa pvz lietuviai turi islaikyti savo lietuviskuma anglijose, ypac antra trecia ju karta?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-11-30 21:00

    Kietai mergina parašo..

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item