Laisvūnas Šopauskas. Konformizmas ir mulkinimas ar politinio mąstymo stoka ir nenoras mokytis?

Įvadas Beskaitinėdamas gausius Seimo rinkimų komentarus aptikau du, kurie, nors ir nepasižymi jokiu įžvalgų taiklumu, gilumu ar išlie...

Įvadas

Beskaitinėdamas gausius Seimo rinkimų komentarus aptikau du, kurie, nors ir nepasižymi jokiu įžvalgų taiklumu, gilumu ar išliekančia verte, vis dėlto nusipelno atidaus dėmesio, nes beveik tobulai perteikia tą mąstymo apie politiką būdą, kurį skatina „nesistemininkų“ lyderiai ir kuris būdingas daugeliui aktyvistų ir visuomenininkų. Komentarų autoriai yra partijos Lietuvos Sąrašas frakcijos Vilniaus Taryboje nariai dr. Darius Kuolys, kuris yra taip pat ir šios partijos pirmininkas, ir Liutauras Stoškus, žinomas aplinkosaugos aktyvistas. Jau vien dėl savivaldos rinkimuose iškovotų vietų Vilniaus Taryboje abu juos galime priskirti prie „nesistemininkų“ lyderių.

D. Kuolio ir L. Stoškaus komentarai

Abiejų komentarų tekstus dėl jų trumpumo galima pateikti pilnai.

Darius Kuolys | Veidaknygė | 2016 m. spalio 23 d. 

Ar valstiečių ir konservatorių pergalė taps Lietuvos laimėjimu?

Sveikinimai Valstiečių ir Tėvynės sąjungoms! Rinkimai laimėti.

Būtų gražu, jei šis laimėjimas taptų Lietuvos – ir tos, rinkimuose nedalyvavusios ar už kitus balsavusios – pergale.

Kas žadintų viltį? Kas keltų abejonių?

Viltingos atrodo Tėvynės sąjungos pastangos keistis – jaunų, naujų žmonių praleidimas priekin. Sėkmingas Valstiečių sąjungos atsivėrimas mokslo žmonėms, aktyviems piliečiams – jų prisikvietimas į savo sąrašą. Abi sąjungas jungia kritiškas santykis su dabartine Lietuvos tikrove, skelbiamas atsinaujinimo, permainų valstybėje siekis.

Ir vis dėlto lieka daug neužduotų ir neatsakytų klausimų. Visų pirma - koks abiejų sąjungų požiūris į tautą, į valstybę? Ar išlieka seniesiems konservatoriams ir valstiečiams įprastas žiūrėjimas į valstybę kaip į valdomą objektą? O gal valstybė bus imama suvokti kaip savarankiška piliečių bendruomenė?

Ar atsinaujinę konservatoriai ir valstiečiai jau įveikė laisvos visuomenės baimę? Ar į kiekvieną savarankiškai mąstantį lietuvį, neskubantį pritarti vienos ar kitos sąjungos nuomonei, nebežiūrės kaip į triuškintiną valstybės priešą ar ignoruotiną tipą? Ar norės, ar sugebės kurti dialogą su visuomene, su skirtingai galvojančiais piliečiais? Ar išvengs konservatorių jaunimas vyresniųjų arogancijos ir konjaunuoliškos lėkštybės bei puikybės?

Ar laimėjusieji rinkimus yra linkę pripažinti tautai suvereno teisę ir pasiryžę su ja tartis ir dalinti valdžia? Ar užsidarę ministrų kabinetuose toliau vieni spręs, kam „išjungti šviesas“, ką „per pusę sumažinti“? Ar toliau naudos Konstitucinį Teismą prieš Kontitucijoje įtvirtintas tautos politines teises?

Kaip abi sąjungos suvokia politiką? Kaip kovos dėl valdžios, sprendimų stūmimo techniką? Ar kiek plačiau? Regis, ligšiolines Lietuvos bėdas nemaža dalimi lėmė ir per siauras, perdėm technokratinis, nomenklatūrinis politikos supratimas, būdingas tiek konservatoriams, tiek socialdemokratams. Ar bus norima sugrąžinti piliečiams viešąją politiką kaip bendrą rūpestį Lietuvos politinės tautos reikalais, jos likimu ir išlikimu?

Ir pagaliau – ar gebės abi sąjungos, tardamosios ne tik tarp savęs, bet ir su visuomene, pasiūlyti Lietuvai strateginę kryptį, atverti lietuviams patikimą bendrą ateitį?

Lieka laukti. Nebūtinai tylint.


Liutauras Stoškus | Veidaknygė | 2016 m. spalio 25 d.· 

Kažkokie keisti komentarai erdvėje. Kažkoks noras, kad LVŽS subyrėtų, kad nesuformuotų vyriausybės, pradedama svarstyti apie rinkimus neeilinius. Bet kas tegul atsitinka, nesvarbu su kokiomis pasekmėmis, kad tik vėl liktų rinktis tarp konservatorių, LSDP ir liberalų. Ir tada bus gerai vėl?

Man atrodo, kad žmogus, žiūrintis bent kiek toliau savo meilių vienai ar kitai partijai ir partijos interesų, turėtų norėti stabilumo ir savo nuostatų įtvirtinimo siekti ne per griovimus ar skaldymus, bet per bendrą darbą. Nes Lietuvai nėra geriau, kai nesiseka bet kuriai valdžioje esančiai partijai, ar tai būtų konservatoriai, ar socialdemokratai, ar dar kas nors. Ir kiekvienos iš tų partijų pralaimėjimas tada, kai jie turi įgaliojimus ir nesusitvarko, yra kartu ir Lietuvos pralaimėjimas. Tiktai taip situaciją supranta ir taip dirba Lietuvos Sąrašo frakcija liberalų valdomoje Vilniaus miesto koalicijoje. Idėjiškai nei vienas iš mūsų nėra liberalas. Bet mes jaučiame atsakomybę, kad, šiuo atveju, Šimašiaus nesėkmė būtų ir visų Vilniaus miesto gyventojų pralaimėjimas. Taip mes suprantame ir dėl to remiame Šimašiaus pastangas tvarkytis, skaidrinti procesus, įvesti tvarką. Bet tai nereiškia, kad mes besąlygiškai pritariame visiems sprendimams. Kad ir dėl 100 eurų skyrimo kiekvienam privataus darželio vaikui. Vyksta dialogas ir ten, kur nuomonės išsiskiria, lemia daugumos nuostatos. Tai visiškai civilizuotas ir normalus kelias. Liberalai yra gavę žmonių mandatą Vilniuje ir jų teisė tą mandatą išnaudoti tokiu būdu, kaip jie mano esą teisinga. Bet tai nereiškia, kad mes neturime paremti sąžiningų ir miestui naudingų sprendimų vien dėl to, kad juos siūlo liberalai.

Todėl matyti vykstantį maivymąsi aplink LŽVS yra ir gėda ir nemalonu. Tai rodo, kad kol kas mes nesame pasirengę rūpintis Lietuvos interesais, nes niekaip nesugebame perlipti per savo asmenines ambicijas bei grupinius - partinius interesus.

Sąvokinis aparatas D. Kuolio ir L. Stoškaus komentaruose

Politika yra sritis, kurioje veikia priežasties-pasekmės ryšiai. Šie ryšiai nėra akivaizdūs ir dažnai būna visai ne tokie, o kartais – net priešingos krypties, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai reiškia, kad politikos supratimui reikalinga kompetencija, kuri neatsiranda savaime, o turi būti ugdoma. Ši kompetencija pasireiškia visų pirma kaip gebėjimas aiškiai įvardinti ir tiksliai charakterizuoti politikos subjektus, jų programas ir tikslus, veiklos aplinkybes, resursus, veiksmus ir veiksmų rezultatus. Kitais žodžiais tariant, politikos supratimui reikalingas specialus sąvokinis aparatas, o kasdienė daugiaprasmė kalba gali politikos supratimui kliudyti. Atsainus požiūris į naudojamą sąvokinį aparatą dėsningai atveda ir gali atvesti tik prie kasdienio, buitinio politikos supratimo. 

Išanalizuokime, koks sąvokinis aparatas naudojamas D. Kuolio ir L. Stoškaus komentaruose.

Ypač didele įvardijimų įvairove pasižymi D. Kuolio komentaras. D. Kuolys kalba apie politikos subjektą, kurį vadina „valstybe“, „savarankiška piliečių bendruomene“, „laisva visuomene“, „savarankiškai mąstančiais lietuviais“, „skirtingai galvojančiais piliečiais“, „tauta“, „Lietuvos politine tauta“. Panašia prasme L. Stoškus vartoja žodžius „Lietuva“ ir „mes“. Visais šiais atvejais visiškai neaišku, koks politikos subjektas turimas omenyje ir kokios jo svarbiausios savybės. Tiksliausiais įvardijimais, turbūt, reikėtų laikyti „tautą“ ir „Lietuvos politinę tautą“. Tačiau net paviršutiniškas pamąstymas apie šiuos politikos subjekto įvardijimus atskleidžia jų problemiškumą. Pirma, įvardijimas „Lietuvos politinė tauta“, o ne „lietuvių politinė tauta“ rodo norą politinės tautos sąvoką atsaistyti nuo nacionalizmo pasaulėžiūros, tačiau modeni politinė tauta be nacionalizmo yra fikcija.  Modernios politinės tautos sąvoka ir nacionalizmas yra neatsiejami dalykai dėl paprastos priežasties – dėl to, kad politinė tauta neįmanoma be patriotizmo, dabartinė visuomenė yra neluominė, o neluominėje visuomenėje gyvuojantis patriotizmas ir yra ne kas kita, kaip nacionalizmas. Antra, net jei terminą „Lietuvos politinė tauta“ suprastume kaip „lietuvių politinė tauta“, vis tiek toks politinio subjekto įvardijimas būtų netikęs dėl to, kad lietuvių politinė tauta šiuo metu yra tiek nustekenta, jog funkcionuoti kaip politikos subjektas nesugeba. Partijos negalėtų tartis ir dalintis valdžia su tauta, kaip to norėtų D. Kuolys, tokio santykio prielaida yra politinės tautos kaip politikos subjekto funkcionavimas. Partijos galėtų tik prisidėti prie politinės tautos kaip politikos subjekto atgaivinimo.

Kiti politikos subjektai, apie kuriuos kalba D. Kuolys ir L. Stoškus, yra partijos. Partijas abu autoriai supranta kaip sambūrius, dėsningai siekiančius įgyvendinti tam tikrus partikuliarius interesus, tačiau dėl kažkokios metafizinės būtinybės tuo pat metu privalančius dirbti ir politikos subjektui, įvardintam kaip „Lietuva“ ar „Lietuvos politinė tauta“. Nebūtina leistis į gilius apmąstymus tam, kad suvoktum, jog jokios metafizinės būtinybės, dėl kurios sambūriai, oficialiai vadinami „partijomis“, turėtų tokiam politikos subjektui dirbti, nėra. Partijų veiksmus labiausiai lemia jų ideologinės ir politinės nuostatos. O šios nuostatos gali atitikti politinės tautos interesus, bet gali būti ir giliai priešiškos gyvybiniams tautos interesams.

Politiniai subjektai veikia tam tikroje aplinkoje, tam tikromis sąlygomis. Norėdami aiškiai ir tiksliai kalbėti apie politiką tiesiog privalome kažkokiu būdu tą aplinką ar sąlygas įvardinti ir charakterizuoti. Svarbiausiomis sąvokomis, kuriomis naudodamiesi galime nusakyti vidaus politikos subjektų veikimo aplinką ar sąlygas, laikytinos politinio režimo sąvoka ir sąvokos, reprezentuojančios svarbiausias politinio režimo charakteristikas.  Atkreiptinas dėmesys ir į tai, ko D. Kuolys ir L. Stoškus į savo sąvokinį aparatą neįtraukia jokių sąvokų, skirtų politikos subjektų veiklos aplinkai ar sąlygoms įvardinti ir charakterizuoti. Tai reiškia, kad kalbėdami apie politiką jie ignoruoja esminį aspektą – politinio režimo pobūdį.

Matome, kad D. Kuolio ir L. Stoškaus naudojamas sąvokinis aparatas yra miglotas ir skurdus. Nepaisant intelektualiai skambančių frazių „savarankiška piliečių bendruomenė“, „laisva visuomenė“, „savarankiškai mąstantys lietuviai“, „Lietuvos politinė tauta“ ir pan., šis sąvokinis aparatas yra netinkamas aiškiam ir tiksliam politikos aptarimui; šis sąvokininis aparatas yra netinkamas apie politiką kalbėti iš esmės. Tačiau kitkam toks sąvokinis aparatas yra tinkamas – kasdieniam, buitinio pobūdžio šnekėjimui apie politiką ir (tai labai svarbu) aktyvistų ir publikos mulkinimui.

Teiginiai D. Kuolio ir L. Stoškaus komentaruose

Nuo sąvokinio aparato analizės pereikime prie svarbiausių teiginių, kuriuos D. Kuolys ir L. Stoškus suformuluoja naudodami savąjį sąvokinį aparatą.

Tokių teiginių randame keletą:

(a) D. Kuolys rašo, jog viltį kelia konservatorių personalinis atsinaujinimas pasireiškiantis tuo, kad į svarbias pozicijas buvo iškelti jaunimo atstovai;

(b) D. Kuolys rašo apie rinkimus laimėjusioms partijoms iškylančias dilemas, kurios esančios tokios: požiūris į valstybę kaip valdomą objektą arba požiūris į valstybę kaip savarankišką piliečių bendruomenę, laisvos visuomenės baimė arba dialogas su visuomene, tautos suvereninių teisių pripažinimas ir dalijimasis valdžia su tauta arba sprendimų priėmimas siaurame valdančiųjų rate ir tautos suvereninių teisių ribojimas pasitelkus Konstitucinį Teismą, nomenklatūrinis politikos supratimas arba politikos kaip rūpesčio Lietuvos politinės tautos reikalais supratimas;

(c) L. Stoškus rašo, kad kiekvienos partijos, turinčios įgaliojimus valdyti, nesėkmė yra visos Lietuvos pralaimėjimas, o Vilniaus mero liberalo R. Šimašiaus ir liberalų partijos, dominuojančios Vilniaus Taryboje, nesėkmė būtų visų vilniečių pralaimėjimas;

(d) L. Stoškus rašo, kad „kol kas mes nesame pasirengę rūpintis Lietuvos interesais, nes niekaip nesugebame perlipti per savo asmenines ambicijas bei grupinius-partinius interesus“. 

Išanalizuosime šiuos teiginius iš eilės.

(a) D. Kuolys viliasi, kad jaunimo iškėlimas į svarbias pozicijas sukels konservatorių partijos atsinaujinimą. Norėdami išsiaiškinti, ar pagrįsta sieti partijos atsinaujinimą su jaunimo iškėlimu, turime atkreipti dėmesį į du dalykus. Pirma, partijų veiksmus lemia jų ideologinės ir politinės nuostatos. Jų nepakeitus visi personaliniai pokyčiai negali būti niekas kita, o tik atsinaujinimo imitavimas. Santykis su krikščioybe ir jos etika, tauta ir jos kultūra, politine bendruomene ir valstybe kaip jos organizacijos forma bei pasirenkamas ekonominės ir socialinės visuomenės santvarkos modelis yra kertiniai bet kurios partijos veiksmų programos atraminiai stulpai. Priklausomai nuo to, kokie jie yra, partija yra kurianti arba griaunanti savo šalį. Liberalų sąjūdis  ir liberalioji-globalistinė frakcija TS-LKD partijoje partija yra antikrikščioniškos, antitautinės, antivalstybinės ir socialiniu požiūriu segregacinės partijos, skirstančios tautą ir visuomenę į „pažangius“ tariamai vakarietiškus „antžmogius“ ir atsilikusius tariamai rytietiškus  „nevisžmogius“, kuriems linkima kuo greičiau išnykti. Šiais atžvilgiais jos artimiausios buvusiai SSKP ir nuosekliausiai tęsia jos organizuotą ir vykdytą Lietuvos naikinimą. 

Antra, kiekvienoje partijoje asmenys, kurie kiek ryškiau nutolsta nuo jos ideologinių ir politinių nuostatų, yra sistemingai šalinami. Tai reiškia, kad kiekviena partija augina savęs vertą pamainą ir kiekvienos partijos jaunimas partijai būdingas ydas reprezentuoja grynesniu ir labiau koncentruotu pavidalu. Todėl vadinamojo „jaunimo“ iškilimas TS-LKD sąraše tik sustiprino globalistinį partijos sparną bei jo įtaką ir beveik visiškai užgožė bent jau retorikos plotmėje krikščioniškumą ir tautiškumą vis dar pripažįstančių jos narių balsą. TS-LKD pergalės atveju „permainos“ būtų tapusios dar nuožmesniu Lietuvos naikinimu (valymu nuo lietuvių) negu 2008-2012 m. konservatorių ir liberalų valdymo tarpsniu. Įkarščiu ir uolumu vykdant Suslovo planą A. Kubilius pranoksta A. Sniečkaus ir kompanijos „žygdarbius“ šioje srityje. Tikrąsias jo pažiūras ir ketinimus puikiai atskleidė jo paskutinis pasisakymas, kai negavęs išsvajotos finansų ministro vietos pratrūko grynai komunistine neapykanta tautai ir nusimetė „vakariečio“ kaukę. TS-LKD partijoje dominuojančio liberaliojo-globalistinio sparno retorika ir veiksmai rodo, kad kubilininkai, panašiai, kaip ir Liberalų sąjungos liberalai, iš tikrųjų yra pavojingi ideologiniai fanatikai ir pamišėliai, niekuo nenusileidžiantys komunistiniams pirmtakams. Vadinamojo „jaunimo“ iškilimas tereiškia dar didesnę chunveibinų įtaką. Palyginus su dominuojančia liberaliai-globalistine TS-LKD frakcija Valstiečių ir žaliųjų sąjungą, tenka pripažinti, kad pastaroji bent jau nedarys tokių beprotiškų neoliberalistinių eksperimentų, kurių Lietuva tiesiog nebeatlaikytų.

Kalbėdamas apie viltis, kurias jam kelia jaunimo iškėlimas TS-LKD partijoje, D. Kuolys įvelia nenuoseklumą. Jis klausia „Ar išvengs konservatorių jaunimas vyresniųjų arogancijos ir konjaunuoliškos lėkštybės bei puikybės?“. Toks klausimas remiasi žiniomis, kurios visiškai nesuderinamos su dalykų, kurių radimąsi Kuolys norėtų įžvelgti, egzistavimu. Kodėl konservatorių jaunimas turėtų išvengti savo vadų ydų, jei būtent arogantiškieji vadai juos puoselėja kaip savo pamainą? Kodėl konservatorių jaunimas turėtų išvengti  „konjaunuoliškos lėkštybės bei puikybės“, jei „konjaunuoliai“ yra TS-LKD jaunimo sparnas, o jų „prajovai“, tokie kaip „trolibanas“ socialiniuose tinkluose, politinis diskursas Algio Ramanausko, Andriaus Užkalnio ir Romo Sadausko-Kvietkevičiaus stiliumi ir pan. partijoje yra laikomi visiškai priimtina jaunimo politine raiška?

(b) D. Kuolys suformuluoja keturias dilemas, kurios  turėtų būti svarbios rinkimus laimėjusioms partijoms. Šiame dilemų sąraše slypi du rimti keblumai. Pirma, visų keturių dilemų formuluotės yra tiek neapibrėžtos, jog visiškai neaišku apie ką kalbama. Pavyksta suprasti tik tai, kad D. Kuolys norėtų, kad partijos nežiūrėtų į valstybę kaip valdomą objektą, bet žiūrėtų į valstybę kaip savarankišką piliečių bendruomenę; kad nebijotų laisvos visuomenės, bet vestų dialogą su visuomene ir dalintųsi valdžia su tauta; kad nepriiminėtų sprendimų siaurame valdančiųjų rate, bet pripažintų tautos suverenines teises ir dalintųsi valdžia su tauta; kad nesivadovautų nomenklatūriniu politikos supratimu, bet suprastų politiką kaip rūpinimąsi Lietuvos politinės tautos reikalais. Šių formuluočių neapibrėžtumą ir tuštumą puikiai atskleidžia minties eksperimentas. Įsivaizduokime, kad kokia nors partija iškilmingai deklaruoja, kad nuo šiol vadovausis tomis D. Kuolio suformuluotų dilemų pusėmis, kurias D. Kuolys taip aukštai vertina. Ar mes išklausę tokios deklaracijos suprasime, ką tos partijos turi padaryti tam, kad savo pažadą įvykdytų? Arba, isivaizduokime, kokia nors partija pareiškia, kad visada pritarė D. Kuolio suformuluotų dilemų pusėmis, kurias D. Kuolys taip aukštai vertina, ir visada jomis vadovavosi. Kuo remdamiesi mes galėtume įvertinti tokio pareiškimo teisingumą? Šis minties eksperimentas rodo, kad D. Kuolio suformuluotos dilemos ir jų pozityviosios pusės yra tiek neapibrėžtos, jog pareikšti, kad iki šiol jų prisilaikė arba nuo šiol jų prisilaikys gali iš esmės bet kokia politinė organizacija.

Antra, jei tartume, kad D. Kuolio suformuluotos dilemos gali būti patikslintos ir joms suteiktas aiškus turinys, vis tierk lieka rimtas keblumas – paaiškinti, kodėl jos turėtų būti svarbios rinkimus laimėjusioms partijoms ir kodėl partijos turėtų rinktis būtent D. Kuolio aukštai vertinamas dilemų puses. D. Kuolys pasisako taip, tarsi šių dilemų svarba partijoms atsiranda savaime. Tačiau taip, be abejo, nėra. Nėra jokio metafizinio principo, kuris užtikrintų šių dilemų ir jų pozityviųjų pusių svarbą politinėms organizacijoms. Kas dar svarbiau, dažnu ir įtaigiu kalbėjimu apie šias dilemas jų svarba negali būti sukurta. Kitaip tariant, partijos negali būti įtikintos, kad D. Kuolio išskirtos dilemos ir jų pozityvios pusės yra svarbios. Tai ar partijai D. Kuolio išskirtos dilemos yra svarbios, ir kokias dilemų puses partija rinksis, priklauso tik nuo partijos ideologinių ir politinių nuostatų, nes būtent ideologinės ir politinės nuostatos reikalauja, draudžia arba leidžia rinktis tam tikras šių dilemų puses. Tai reiškia, kad D. Kuolio kalbėjimas apie rinkimus laimėjusioms partijoms iškylančias dilemas ir pageidautinas tų dilemų puses yra ne tik miglotas, bet ir klaidinantis. Partijos iš principo negali tiesiog svarstyti D. Kuolio iškeltas dilemas ir rinktis jo pageidaujamas dilemų puses. Partijų pasirinkimai yra determinuoti politinių ir ideologinių nuostatų, kurių D. Kuolys visiškai neaptarinėja.

(c) Ko verti L. Stoškaus teiginiai, kad kiekvienos partijos, turinčios įgaliojimus valdyti, nesėkmė yra visos Lietuvos pralaimėjimas, o Vilniaus mero liberalo R. Šimašiaus ir liberalų partijos, dominuojančios Vilniaus Taryboje, nesėkmė būtų visų vilniečių pralaimėjimas, turėtų būti aišku iš ankstesnės analizės. Kaip rašėme, nėra jokios metafizinės būtinybės, dėl kurios kiekviena partija turėtų dirbti tautai ar valstybei. Kam partija dirba ir kokiems interesams ji atstovauja priklauso nuo partijos ideologinių ir politinių nuostatų. Abu autoriai, apsimesdami, kad nesupranta šios paprastos priklausomybės, remiasi savavališka prielaida, kad visos partijos tik ir pluša Lietuvos labui. Išeina, kad toks krašto nustekenimas nukrito iš dangaus ir niekas dėl to nekaltas ir neatsakingas. Tik nenorint sąžiningai pripažinti, kad šalį iki šiol valdė vien kompradorinio pobūdžio partijos, kurioms svarbiau įtikti užsienio šeimininkams negu ginti Lietuvos interesus, galima skleisti naivias iliuzijas, jog galimi kokie nors esminiai pokyčiai. Ar tik ši akivaizdi tiesa nebus nepripažįstama dėl vienintelės priežasties – dėl to, kad Lietuvos Sąrašas taip pat yra globalistinė partija, kaip ir KPSS vykdytą Lietuvos naikinimą tęsiančios TS-KD bei LS? 

Taip pat rašėme, kad tokios partijos, kaip Liberalų sąjūdis, TS-LKD (dėl joje dominuojančios liberaliosio-globalistinės frakcijos) yra antikrikščioniškos, antitautinės, antivalstybinės ir socialiniu požiūriu segregacinės partijos. Ne kitokia yra ir Socialdemokratų partija.  Dėl tokio šių partijų pobūdžio jų sėkmė atveria didžiulius pavojus tautai ir valstybei. Šių partijų buvimas valdžioje niekaip negali tapti Lietuvos laimėjimu. Tuo tarpu šių partijų nunykimas, su sąlyga, kad rastųsi kitokio pobūdžio partijos, iš tikrųjų galėtų atverti Lietuvos atgimimo perspektyvą.

Analogiškai, juokinga šnekėti, kad Vilniaus mero R. Šimašiaus sėkmė būtų visų vilniečių sėkmė: neįsivazduojama, kaip meras, besivadovaujantis beatodairiškai plėšti silpnesnesniuosius raginančia neoliberalia ideologija, galėtų dar didesnį turtingųjų praturtėjimą paversti visų miestiečių sėkme...

(d) Keista ir netikėta aptikti L. Stoškaus teiginį „kol kas mes nesame pasirengę rūpintis Lietuvos interesais, nes niekaip nesugebame perlipti per savo asmenines ambicijas bei grupinius-partinius interesus“. Reikalas tas, kad visai neseniai dr. Vytauto Rubavičiaus straipsnyje „Kas tie „mes“, kuriems „nesiseka valdyti savo valstybės“?“, kurį L. Stoškus neabejotinai skaitė, teiginys, besiskiriantis tik stilistiškai, buvo sukritikuotas ir iš esmės sutriuškintas.

V. Rubavičius rašė:

„Įsivaizduojami „mes“, kuriuos dera suvokti kaip Lietuvos visuomenę ar net tautą, niekaip nevaldė, nevaldo ir artimiausiu metu nevaldys valstybės, o valstybės valdytojams – partiniam nomenklatūriniam, biurokratiniam ir finansiniam elitui – visiškai nesvarbu, ką tie „mes“ galvoja apie jų valdymą. Šitai nėra sunku suvokti tiems, kurie bent kiek yra įsikirtę į Lietuvoje įsivyravusios politinės sistemos ypatumus. Svarbiausi jų – savivaldos stoka ir visuomenės atskyrimas nuo teisingumo vykdymo. Todėl mes ir nesame nei demokratinė, nei teisinė valstybė, nes tokiai valstybei būtini pagrindiniai demokratijos principai – gyvybinga tiesioginio atstovavimo savivalda ir visuomenės atstovų dalyvavimas teismų darbe.

Ir štai dabar L. Stoškus tarsi nebūtų jokio V. Rubavičiaus straipsnio, vėl kartoja tą patį teiginį apie kažkokius „mus“, kurie nepasirengę ir nesugeba valdyti valstybės. Žinoma, L. Stoškus yra laisvas pritarti tam teiginiui, kurį kritikavo V. Rubavičius, tačiau taip elgtis jis turi teisę tik atsiliepęs į V. Rubavičiaus argumentus ir paaiškinęs, kodėl juos atmeta. Apsimesti tarsi V. Rubavičiaus straipsnio nebuvo yra paprasčiausias intelektualinis nesąžiningumas.

Adresuoju V. Rubavičiaus straipsnyje keltą klausimą L. Stoškui: kas konkrečiai yra tie „mes“, kurie „nepasirengę rūpintis Lietuvos interesais“?

Pabaigdami pagrindinių teiginių aptarimą atkreipsime dėmesį, kad politinio mąstymo skurdas, kurį atskleidžia D. Kuolio ir L. Stoškaus komentarai, yra pavojingas, nes, pirma, trukdo siekti bet kokių esminių politinių tikslų, ir, antra, leidžia partijų nomenklatūrai paslėpti savo konformizmą (plačiau tai, kaip kasdienis, buitinis politinis mąstymas pridengia konformizmą žr. straipsnyje „Konformizmas ir veidmainystė po taikumo širma“).

Klausimai D. Kuoliui ir L. Stoškui

D. Kuolio ir L. Stoškaus komentaruose aptikome neaiškumų, painiavų ir klaidingų teiginių raizginį. Vis dėlto, komentarai liečia labai svarbius politinius klausimus, todėl svarbu būrų sužinoti autorių tikrąsias pozicijas. Todėl D. Kuoliui ir L. Stoškui suformuluosime keletą klausimų, į kuriuos, tikimės,  jie, būdami atviri ir vakarietiški politikai, mielai atsakys.

(a) Ar Lietuvos Respublikoje egzistuoja reali demokratija, kuriai pilnai išsiskleisti trukdo „nomenklatūrinis požiūris“ į politiką ir kiti vis dar pasitaikantys trūkumai, ar egzistuoja oligarchinis imitacinės demokratijos režimas, kurio esminis bruožas yra tautos nustūmimas nuo politinės galios svertų?

(b) Ar tokioms partijoms, kaip liberalai, konservatoriai, socialdemokratai, tiesiog „nesiseka“ valdyti valstybę, ar tai yra globalistinės, antitautinės ir antivalstybinės organizacijos, kurių veiklos rezultatai dėsningai išplaukia iš jų ideologinių ir politinių nuostatų?

(c) Ar egzistuoja ir turi toliau egzistuoti moderni lietuvių politinė tauta, kurią vienija politinio tautiškumo (nacionalizmo) pasaulėžiūra, ar tokia politinė tauta turi būti dekonstruota ir vietoje jos sukurta Lietuvos politinė tauta, jungiama idėjų, neturinčių nieko bendra su nacionalizmu?

(d) Ar Lietuvos Sąrašo partija pritaria globalizmui ar nacionalizmui?

Taip pat norime priminti, kad iki šiol liko neatsakyti D. Kuoliui ir L. Stoškui iškelti klausimai apie jų poziciją seksualinių mažumų judėjimo reikalavimų ir genderizmo ideologijos atžvilgiu.

Išvados

D. Kuolio ir L. Stoškaus komentarai vertintini kaip neskaidraus ir klaidinančio mąstymo apie politiką apraiška. Juose pasitelktas sąvokinis aparatas yra neapibrėžtas ir skurdus, o pagrindiniai teiginiai – klaidinantys ir klaidingi. Nepaisant autorių išsilavinimą ir intelektą liudijančių frazių, šie komentarai nepakyla virš kasdienio, buitinio mąstymo apie politiką lygmens. Komentarai neliudija jokio noro kalbėti apie esmines problemas iš esmės. Ar šie komentarai laikytini šių politikų konformizmo ir siekio mulkinti apraiška, ar politinio mąstymo stokos ir nenoro mokytis apraiška, paliekame spręsti skaitytojams.

Susiję

Politika 2087557938056989320
item