Kun. Robertas Urbonavičius. Linkiu laimingos mirties, arba ars moriendi

Tikriausiai jei kas nors jums palinkėtų laimingai numirti, tai palaikytumėt geriausiu atveju nevykusiu pajuokavimu arba įtartumėt, kad tas žmogus iš jūsų juokiasi. O juk prieš 100 metų posakis laiminga mirtis, arba tiksliau laimingos mirties malonė – buvo kiekvieno doro kataliko svajonė: mirti būnant sąmoningu, susitaikius su Dievu bei artimu, palydimu kunigo bei artimųjų maldų. Jei nukeliautume į viduramžius, išvystume ars moriendi – mirimo meną. Pasirodo, gerai numirti reikia mokėti. Mirties akimirka yra pati svarbiausia. Prie tavo iškeliauti pasirengusios sielos iš vienos pusės stovi demonų pulkas, skelbiantis tavo nuodėmes ir pasiruošęs nusitempti tave pragaran; iš kitos pusės – Mergelė Marija, Viešpats Jėzus su angelais bei šventaisiais, kurie užtaria tave Jo akivaizdoje. Šiurpu? Bet tokia yra dvasinė tiesa. Mirtis yra neišvengiama, ir jai reikia ruoštis.

Mirtis – ši neišvengiama realybė – visais laikais ir visus žmones vertė ieškoti atsakymų ir būdų kaip suprasti ir išgyventi tiesą, jog kada nors uždanga nusileis, ir vaidinimas baigsis. Čia nėra galimybių apžvelgti daugybės atsakymų, kuriuos pateikė žmonijos istorija. Praktiniame gyvenime vyrauja blogiausias variantas – atsakymų nebeieškoma. Mirtis tapo persona non grata, ta, kuri staiga ištinka – ir viskas. Ji apribota senelių pensionatais ir ligoninėmis. Apie asmeninę mirtį stengiamasi negalvoti – jaunystės kultas ir plastinė chirurgija leidžia išlaikyti amžinai gyvo mitą. 

O ką mūsų tikėjimas sako apie mirtį? Pirma, turime sutikti, kad mirtis yra blogis – jos nebuvo Dievo plane: Juk Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus, padarė jį savo amžinybės paveikslu. Bet per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį, ir jo bičiuliai draugėje tai patiria. (Išm 2, 23 – 24). Pirmųjų Tėvų nuodėmė – atsiskyrimas nuo Dievo, ko pasėkmė – kūno mirtis. Tačiau ne mirtis taria paskutinį žodį, bet Dievas. Kaip? O gi per savo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Jis, prisiimdamas mirties absurdiškumą, ją nugalėjo. Savo prisikėlimu Kristus amžiams sutriuškino mirties galią: Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?! (1 Kor 15, 55) Kurgi? Atmesdami Kristaus prisikėlimą, mes paskęstame bevaisiuose svarstymuose ir prietaringoje baimėje, o juk Jėzus sako: Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų. (Jn 10, 10) Kristaus pergalė yra ir mūsų pergalė – mes dabar jau žinome, kad mirtis nėra siaubinga visa ko pabaiga, bet tik tikroji pradžia. Nes gyvenimas žemėje yra įžanga, nulemianti tolesni buvimą anapus. Tik kablelis, po kurio rašoma svarbiausioji mintis. 

Tad priartėjome prie svarbiausio – jei pripažįstame, kad per krikšto sakramentą mes esame numirę su Kristumi nuodėmei – ir kūniškoji mirtis tėra šio proceso apvainikavimas, – turime suvokti, kad mirties akimirka tampa svarbiausiąja mūsų gyvenimo akimirka – didysis egzaminas, kuris nulems tolimesnę mūsų ateitį: jei pasirinksime Dievą – būsime amžinai su Juo; jei atmesime – pasmerksime save amžinai pražūčiai.

Kaip žinome, egzaminams reikia ruoštis. Todėl daugybės amžių tikinčiųjų karštas prašymas, kad Viešpats gelbėtų nuo staigios ir netikėtos mirties, nuo mirties nepasiruošus, turi tapti savas ir mums.

Bet ar tai reiškia, jog turime pasiduoti baimingam skrupulingumui? Tarsi kiekvienam iš mūsų būtų paruoštas dervos katilas... O juk gyvenimo vakarą būsime teisiami pagal tai, kiek mylėjome (šv. Kryžiaus Jonas). Meilė Dievui ir artimui, o ne vien raidiškas Įstatymo įvykdymas atveria mums Dangaus Vartus. Mirties nereikia bijoti, nes ji yra sesė Mirtis, pasak šv. Pranciškaus, tiltas, kuris padeda mums nukeliauti pas mylimąjį. Noriu matyti Dievą, o tam reikia numirti (šv. Jėzaus Teresė). Geriausiai mirties slėpinį suvokė ir atskleidė mažoji Jėzaus gėlelė – šv. kūdikėlio Jėzaus Teresė, teigusi: Aš nemirštu – aš žengiu į gyvenimą.

Tad gal nebus taip baisu, jei sau ir savo artimiesiems paprašysime laimingos mirties malonės? Kreipkimės į šv. Juozapą, kuris mirė Jėzaus ir Marijos artume, kad ir jis mus užtartų.

Amžinoji šviesa tešviečia jiems, Viešpatie, 

tarp šventųjų per amžius, nes tu maloningas. 

Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, 

ir amžinoji šviesa jiems tešviečia 

tarp šventųjų per amžius, nes tu maloningas.

(Komunijos antifona)