Kauno įgulos karininkų ramovėje atidengta atminimo lenta Algirdui Patackui

www.bernardinai.lt Šiandien Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovėje iškilmingai atidengta atminimo lenta žinomam politin...


Šiandien Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovėje iškilmingai atidengta atminimo lenta žinomam politiniam ir visuomenės veikėjui, Kovo 11-osios Akto signatarui Algirdui Vaclovui Patackui.

Skulptoriaus Juozo Šlivinsko darbas – memorialinė lenta iš marmuro ir bronzos, skirta Algirdui Patackui, – tai pirmoji, atidengta Kauno įgulos karininkų ramovės menėje. Pasak vieno iš iniciatyvos autorių mjr. Donato Mazurkevičiaus, tai pirmoji atminimo lenta A. Patackui ir pirmoji tokia lenta Karininkų ramovės patalpose, kur planuojama formuoti galeriją Nepriklausomybės Akto signatarams.

Renginį, kuriame dalyvavo A. Patacko artimieji, politikos, Bažnyčios ir visuomenės veikėjai, Lietuvos kariuomenės atstovai, organizavo Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovė kartu su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubu.

Pateikiame Seimo nario dr. Pauliaus Saudargo kalbą, skirtą A. Patacko lentos atidengimo progai.

***

Glūdintis esmėje Algirdas Patackas

Algirdas Patackas unikalus tuo, jog nuomonę apie jį turėjo visi. Jis buvo ir yra ryškus. Ryškus, bet ne kontraversiškas.

Vieni jį vertino, mylėjo, o kiti, įskaitant politinius oponentus, − vis tiek savotiškai gerbė. Algirdas Patackas unikalus ir tuo, jog jį vienaip ar kitaip gerbė visi. Net internetiniai „troliai“, užsipuolę Algirdą jo saulėlydžio metais, „trolino“ jį nuleidę akis, be didelio entuziazmo, giliai širdyje jausdami tiesos neatstovaują. Algirdas, priešingai, visuomet atstovavo tiesai. Jo žodžiai buvo tiesūs ir esmingi.

Drąsus ir kartais neakademiškas esmės ieškojimas nuspalvina jo įžvalgas ir teorijas, išdėstytas keliose pastarųjų metų knygose „Lietuva yra Vydija“ bei „LITUA“, ryškiu „patackišku“ prieskoniu. Tų prieskonių Algirdas semiasi ir iš lietuviškos gelmės, parsiveža ir iš svetur, iš Gruzijos ir Ukrainos, Čečėnijos ir Afganistano, Ispanijos ir Vengrijos. Ieškojo svetur ne kažko kito, ne kažko geriau, visur ieškojo Lietuvos, visur ją rado. Ilgų ieškojimų ir analizės išvados kartais rodosi perdėm šamaniškos, tačiau užburiančios savo gyliu ir žavesiu, patrauklios, net jei ir neįrodomos. Tikrosios esmės gal ir neįmanoma pačiupti už uodegos.

Mąstymo savarankiškumas ir drąsa darė Algirdą visiškai laisvu, o laisvas žmogus, traukdamas orą visais plaučiais, deguonimi aprūpina ir smegenis. Vaižgantiškas „glūdėjimas esmėje“ buvo Algirdo pašaukimas. Ko gero kiekviename tikrame lietuvyje glūdi po mažą Algirdą Patacką, o kontempliuojant kokią nors lietuviškos esmės mandalą jis ima patyliukais kalbėti. Kalba jis ta esminga lietuvių kalbos prokalbe, kur žodžiai randasi tiesiai iš pasaulėvokos, nuogi grynuoliai gimsta versmėse. Lyg sąžinės balsas, kuris nenaudojamas tilsta, o naudojamas atveria tiesos gelmes.

Trūksta šiandien laisvo žodžio, žodžio iš esmės, trūksta Algirdo Patacko.


Susiję

Politika 3574365711806181397
item