Dovilas Petkus. Europos Sąjunga – maža valstybė, kuriai gresia išnykimas?

Ilgą laiką Europos Sąjungą laikėme įtakingu globaliu žaidėju, tačiau po kelių politinių krizių ES vis labiau panašėja į mažą ir silpną va...

Ilgą laiką Europos Sąjungą laikėme įtakingu globaliu žaidėju, tačiau po kelių politinių krizių ES vis labiau panašėja į mažą ir silpną valstybę. Kuomet pačioje ES pašonėje, Ukrainoje, virė geopolitinė kova, pagrindiniais derybininkais ir situacijos arbitrais tapo JAV ir Rusija. ES, kaip paaiškėjo, neturi jokios galios ir įpareigojimų spręsti šią krizę savo vardu. Kuomet Sirijoje kariniai konfliktai išprovokavo masinę migraciją, pagrindiniais Sirijos ateities sprendėjais vėl tapo minėtos didžiosios pasaulio valstybės, tuo tarpu šio konflikto pasekmes visų mūsų sąskaita sugerianti ES savo atstovų ten net neturėjo.

Nors pasaulinės krizės išryškino ES silpnumą globalioje politikoje, apie ES mes ilgą laiką galvojome kaip apie regioninę lyderę. Visgi po Britanijos pasitraukimo iš Bendrijos galime klausti: ar ES vis dar yra bent regioninis lyderis, gebantis išlaikyti Europos žemyno stabilumą?

Pastaraisiais metais nykstant Europos gyventojų pritarimui ES politiniam projektui, o ES politinėse viršūnėse įsitvirtinant ideologinei bei interesų skirčiai, stringa bet kokios Bendrijos galimybės imtis būtinų projektų. Pavyzdžiui, sugebama surinkti, transportuoti ir paskirstyti migrantus europiniu lygiu, tačiau iškilus klausimui apie stabilių ES sienų sistemos FRONTEX sukūrimą ir kontrolę, Europos Sąjunga atsiduria aklavietėje.

Europos Komisijoje sėdintis politinis elitas užsikirto savo paties politkorektiškumo narve, nepajėgdamas masinės migracijos įvardinti problema. Absurdas pasiekė lygį, kai visiškai ne perkeltine prasme bijoma pasakyti žodį „tvora“.

Nors ir matydami neišvengiamą poreikį sukurti stabilią bendrijos sienų sistemą, ES lyderiai lieka pasimetę savo paties konstruotose ideologinėse pinklėse, kai daugelį metų buvo kurpiamos pasaulio „be sienų“ pasakos, nesuvokiant tikrųjų tokių idėjų pasekmių Europos žemynui. Šiandien tikruoju pavojumi turime laikyti ne migrantų antplūdžius, bet ES politinius lyderius, kurie objektyvių iššūkių akivaizdoje patiria vieną nesėkmę po kitos, tačiau toliau vairuoja ES, neįžvelgdami savo trūkumų.

Europos Komisijos negebėjimas atsižvelgti į Višegrado valstybių pastabas dėl migrantų demonstruoja, jog ES politinis elitas negali mąstyti kelių žingsnių į priekį kategorijomis ir negali suvokti tikrojo iššūkio, kuris dar tik slypi už dabartinės krizės.

Kalbėdama apie tai, kad iš Sirijos, Irako ir Libijos gali potencialiai atvykti apie keletas milijonų migrantų, kurių daugelis bėga nuo karo sukurtų sunkumų, ES ramina savo gyventojus, kad tokia žmonių masė nieko nepakeis didžiulėje 500 mln. gyventojų turinčioje Bendrijoje. Taip teigiant, viena vertus, yra skleidžiama tuščia viltis, jog daugybė asmenų, kuriems Vakarų aljansas ant galvos mėtė bombas, nusimes savo pažiūras kaip paltą prie Europos durų ir į Senąjį žemyną žengs vedini taikos ir demokratijos dvasia. Antra, nesuvokiama, jog regionas, iš kurio dabar vyksta didžiausia migracija – destabilizuotos Islamo šalys – ilgą laiką tarnavo kaip kordonas, sulaikantis Afrikos gyventojų migraciją.

Atsižvelgdami į demografinę Afrikos augimo statistiką (Nigerija 1990 m. – 108 mln. 2015 m. – 165 mln.) ir turėdami omenyje, jog per ateinančius trisdešimt metų populiacija šio žemyno šalyse padvigubės, turėtume rimtai pradėti galvoti apie savo retoriką ir Bendrijos sienas. Negebėdami iš naujo apibrėžti migracijos kaip grėsmingo reiškinio, rizikuojame atsidurti situacijoje, kuomet mūsų kontinentas taps nauju atradimu ne keletui, o keliems šimtams milijonų svetimo žemyno ir civilizacijos gyventojų.

Migracijos kaip galimybės ir pasaulio be sienų entuziastams tenka priminti, jog be sienų mes nebegalėsime kurti nei ekonominės, nei saugumo, nei gerovės politikos. Nekontroliuojami pokyčiai ES kuriamame pasaulyje be sienų netruks tapti nepakeliami pačiai Sąjungai. Masinis migrantų priėmimas ir Europos saugumo struktūrų nesugebėjimas deportuoti dešimčių tūkstančių pabėgėlių statuso neatitinkančių asmenų visam juodajam žemynui jau davė aiškų signalą, kad galima čia persikraustyti. Šiaurės Afrikoje apie svetingą Europą jau mokomi augantys vaikai.

Kai aptarinėjamas Europos politinės bendrijos likimas, Lietuvos politikai linkę vadovautis stručių slėpynių taktika ir laukti komandų Briuselyje, kurios išspręstų visas europines krizes. Nors daug kas kalba, kad ES išlikimui ir veikimui reikia imtis reformų, toliau gyvename pagal „belaukiant Godo“ scenarijų.

Kad Lietuva sugebėtų dalyvauti veiksmuose keičiant žemyno būklę, visų pirma reikalingas mąstymo posūkis – politikų tikėjimas mus esant tos pačios ES dalimi. Idėja ir ryžtas yra pagrindiniai šiandienos Europos trūkumai. Europoje yra pakankamai daug šalių, kurios reiškia kitokias nuomones nei simuliakruose įstrigęs ES elitas, ir didelė dalis jų (pvz. Čekija, Slovakija) tikrai nepatenka į galingųjų valstybių kategoriją. Lietuvos politikai, pretenduojantys formuoti lietuvišką ES integracijos viziją, privalo suvokti, jog didžiausi politinės bendrijos reformų iššūkiai yra ne Lezbo salų krante, o pačios valios veikti europiniu lygmeniu paieškos.

Aiškinantys, kad Lietuva turi patylėti dėl ES priimamų sprendimų dėl to, jog Sąjunga skiria mums daug lėšų, ne tik klysta, bet ir elgiasi nedemokratiškai. Būdama Bendrijos narė Lietuva turi pareigą reaguoti į visus ES sprendimus kritiškai ir pamatuotai iš nacionalinių interesų pozicijų. Mąstymas tokiomis kategorijomis kaip „neerzinkime ES, nes lėšų neduos/sumažins, o gal net (!) nubaus“ liudija politinę atrofiją, nepagarbą sau ir valstybei – iškilios, ilgą valstybingumo istoriją turinčios tautos namams.

Lietuva mainais į gautą paramą Europai padovanojo šimtus tūkstančių savo piliečių Europos darbo rinkai. Reikia įsisąmoninti, kad mes nieko Europai neskolingi, nes prie ES gerovės sukūrimo prisidėjome ne mažiau nei Sąjunga prie mūsų.

Kažkada prieš šimtmetį paprastų baudžiauninkų vaikai, patikėję Lietuvos valstybės idėja, tapo ministrais pirmininkais ir ambasadoriais ir nesijautė menkesniais negu didžiausių Europos valstybių atstovai. Tai, kad nesame prastesni, turime suvokti ir šiandien. Esame laisvi žmonės, kurie kuria Europą, o ne yra kontroliuojami jos mistinių elitų. Turime nebijoti prisiimti atsakomybės ir demonstruoti savo tvirtą nacionalinių interesų politiką. Tik toks kelias pasitarnaus visų pirma Lietuvai, o įgavęs mastą galbūt padės ir išsaugoti svyruojančią Europą.









Susiję

Užsienio politika 889724231646277000
item