David Martin. Popiežius mini protestantų sukilimą

Popiežius Pranciškus spalio 31 d. Lunde, Švedijoje, šventė 500-ųjų protestantų reformacijos metin...

Popiežius Pranciškus spalio 31 d. Lunde, Švedijoje, šventė 500-ųjų protestantų reformacijos metinių minėjimo pradžią, o tai jau giriama kaip progresas siekiant katalikų ir liuteronų vienybės. Popiežius dalyvavo ekumeninėse pamaldose Lundo liuteronų katedroje, kur kalbėjo apie ekumeninių ryšių tarp katalikybės ir liuteronizmo stiprinimo svarbą.

[...]

Šis šventimas akivaizdžiai prieštarauja Bažnyčios kelių amžių senumo Martyno Liuterio pasmerkimui, bet puikiai derinasi su Vokietijos vyskupų konferencijos rugpjūtį išleistu pranešimu, kuriame Liuteris - protestantų reformacijos pradininkas - vadinamas iki šiol „deramai neįvertintu Evangelijos liudininku ir Tikėjimo mokytoju“.

Vyskupas Gerhardas Feige, Vokietijos vyskupų ekumeninės komisijos pirmininkas, dar pridėjo, kad „Katalikų Bažnyčia šiandien galėtų priimti tai, kas buvo svarbu reformacijai“, iš naujo peržiūrint teologinius skirtumus.

Ar vyskupai drįsta „peržiūrėti“ Bažnyčios XVI amžiaus Martyno Liuterio pasmerkimą? Ar jie kaltina Tridento susirinkimą „neapykanta“ dėl to, kad teisingai paneigė Liuterio klaidas, taip apsaugodamas Dievo tautos laisvę?

Jei koks nors istorijos veikėjas ir gali būti pavadintas „kupinu neapykantos“, tai būtent Martynas Liuteris. Atkreipkit dėmesį į tai, ką jis kalbėjo apie Katalikų Bažnyčią: „Mes taip pat anksčiau buvome įstrigę šioje velnio kekšėje, naujojoje popiežiaus bažnyčioje. Gailimės praleidę tiek daug laiko ir išeikvoję tiek energijos toje šlykščioje duobėje. Bet tegul būna pagarbintas Dievas už tai, kad išgelbėjo mus iš šios nemoralios kekšės.“

Liuteris pareiškė ir štai ką: „Galiu ramiai įvardinti popiežių esant subingalviu ir Dievo priešu. Jis manęs negali vadinti subingalviu, nes žino, kad geriau už jį ir visus jo subingalvius išmanau Šv. Raštą.“ „Popiežiškoji subinė nori būti bažnyčios viešpačiu, nors jis net nėra krikščionis, tiki nesąmonėmis ir daugiau nieko negali daryti nei bezdėti kaip subinė.“

Atrodo, jog užmirštame, kad Liuteris buvo pašėlęs eretikas ir velnio vedamas stengėsi Europoje sudraskyti tikėjimą į skutus. Jo „atgailos“ apibrėžimas reiškė katalikybės atmetimą, tai atspindi neapykantos kupini jo žodžiai apie Mišias: „Būtent ant Mišių tarsi ant uolos pastatyta visa popiežiaus sistema, su savo vienuolynais, vyskupystėmis, bažnyčiomis, altoriais, dvasininkais, doktrina ir visais viduriais. Visa tai grius, kai grius jų šventvagiškos ir pasibjaurėtinos Mišios.“

Šie žodžiai neturėtų mūsų nustebinti, jei turime omenyje Liuterio panieką dvasingumui ir faktą, kad visais amžiais būtent Mišios buvo pagrindinis šėtono puolimų taikinys. Mišios tikrai yra pats krikščionių tikėjimo centras - patys Kristaus Mistinio Kūno širdies dūžiai - todėl priešas naudojosi Liuteriu kaip svarbiausia savo patranka griaunant Mišias. Savo brošiūroje „Mišių panaikinimas“ Liuteris rašė:

„Esu įsitikinęs, kad šiais trimis argumentais kiekviena pamaldi sąžinė bus įtikinta, kad Mišias laikantis kunigas ir popiežius yra niekas kitas, o šėtono darbas, ir supras, kad šie kunigai negali padaryti nieko pamaldaus ar gero. Visi dabar žinos, kad šios aukojamosios Mišios yra žalingos mūsų Viešpaties liudijimui ir niekas kitas pasaulyje neturi būti taip nekenčiamas ir nemėgstamas kaip hipokritiški šios kunigystės ženklai, šios Mišios, jų garbinimas, dievotumas ir religija. Geriau būti sąvadautoju ar vagimi nei vienu iš šių kunigų.“

Ar mūsų sumišusiai Vatikano hierarchijai neatėjo į galvą, kad Liuteris buvo apsėstas šėtono? Jiems praverstų perskaityti garsųjį Liuterio pokalbį su šėtonu 1522 metais, aprašytą Abrahamo Woodheado knygoje „Martyno Liuterio dvasia“ (1687). Čia aprašomos Liuterio „derybos“ ir „konferencijos“ su velniu. Savo darbe „Missa Privata & Sacerdotum Unctione“ (1533) Liuteris rašė apie savo „ilgą patirtį“ pažįstant šėtono „būdus ir praktikas“ ir „daugybę liūdnų bei karčių naktų“, praleistų kalbantis su juo.

Bet svarbiausias buvo jo 1522 m. pokalbis apie Mišias, būtent tai jį nuteikė prieš Mišias ir todėl jis daugiau jų nebeaukojo. Tada velnias „sunkiu ir stipriu balsu“ įtikinėjo Liuterį, kad jis kaltas dėl stabmeldystės, nes penkioliką metų garbino ir kitus įtikinėjo garbinti „paprastą duoną ir vyną“.

Tie patys pokalbiai su šėtonu privertė Liuterį sukurti ir nuteisinimo doktriną. Šiame velniškame pokalbyje velnias įtikino Liuterį, kad turime priimti savo nuodėmingus gyvenimus tokius, kokie jie yra, ir įskiepijo jame klaidingą mūsų padaromų nuodėmių priėmimą. Taip gimė jo kvaila idėja, kad Jėzus mirė ant kryžiaus tam, kad mes galėtume laisvai daryti nuodėmes nejausdami baimės dėl amžinosios bausmės. Štai paties Liuterio žodžiai:

„Būk nusidėjėliu ir drąsiai daryk nuodėmes, bet džiaukis Kristuje net dar drąsiau. Jokia nuodėmė neatskiria mūsų nuo Kristaus, net jei svetimaujame ar žudome tūkstantį kartų per dieną.“ (Iš Liuterio laiško Filipui Melanchtonui, 1521 m. rugpjūčio 1 d.).

Nereikia nei sakyti, kad Liuteris buvo ne Evangelijos gynėjas, o „melo tėvo“ mokinys. Visi jo kaltinimai Katalikų Bažnyčiai buvo neracionalūs ir klaidingi. Pavyzdžiui, jis apkaltino dvasininkiją klausyklose „pardavinėjant indulgencijas“, o tai buvo netiesa. Kai atgailautojai ateidavo į klausyklą, tuo laikmečiu buvo normalu kunigams skirti atgailą už nuodėmes piniginės aukos Bažnyčiai pavidalu, nes reikėjo pinigų Šv. Petro bazilikos Romoje statyboms. Galima sakyti, jog tiesiog buvo renkamos aukos, o tai supykdė Liuterį todėl, kad jis negalėjo pakęsti idėjos apie pinigų skyrimą „popiežiškajai kiaulei“ ir jo rūmams.

Kita juoda dėmė Liuterio reputacijoje yra ta, kad jis atmetė šešias Biblijos knygas ir įgyvendino bjaurų sukilimą prieš Kristų, privedusį prie to, kad pusė Europos atitolo nuo krikščionių tikėjimo.

Neveltui popiežius Leonas X Liuterį praminė „laukiniu šernu, pasimetusiu vynuogyne“. Jis buvo hipokritas ir klasikinis Fariziejaus atitikmuo, pastoviai pateisinantis save ir kaltinantis visus kitus tuo, dėl ko jis pats buvo kaltas. Ką galima pasakyti apie blogiausius istorijos pagonis ir bedievius, puikiausiai tinka Liuteriui - jis neturėjo „tikėjimo“ ar „malonės“.

Liuteris daug prisidėjo prie masinių žudynių per Vokietijos valstiečių karą (1524-1525), kuomet nužudyta 70-100 tūkst. valstiečių, nes jį įžiebė reformacija. Norėčiau atkreipti dėmesį į paties Liuterio žodžius: „Nužudyti valstietį - ne žmogžudystė, o tik gaisro gesinimas. Todėl kiekvienas, kuris gali, kirskite, skerskite ir badykite juos slaptai ar viešai, atsimindami, kad niekas negali būti nuodingiau, žalingiau ir velniškiau nei sukilėlis. Nesigailėkite užsispyrusių, kietų ir aklų valstiečių. Kiekvienas, kuris galite, kapokite, badykite ir skerskite juos kaip pasiutusius šunis.“

Be to, Liuteris piktžodžiavo prieš Kristų, taip atskleisdamas savo tikėjimo stoką. Pavyzdžiui, jis teigė, jog „Kristus pirmiausia turėjo nesantuokinius santykius su moterimi prie šulinio. Antra, su Marija Magdalena. Ir trečia, su moterimi, sugauta dėl tokių santykių.“

Todėl Katalikų Bažnyčia visiškai teisingai prieš penkis amžius atsakė į šį sukilimą. Tai reiškia, kad šiandien nereikalingi jokie atsiprašymai. 1521 m. popiežiaus įvykdytas Liuterio pasmerkimas buvo Šventosios Dvasios darbas ir yra įpareigojantis taip pat ir mūsų dienų tikintiesiems. Bet kokie bandymai „peržiūrėti reformaciją“ yra absurdiški, tad kodėl popiežius bando pašlovinti tai, kas neabejotinai buvo destruktyviausia erezija Bažnyčios istorijoje?

Taip atmetamas vienas iš artimo meilės darbų. Praėjusiais amžiais Bažnyčia ne demonstravo „neapykantą“ atsiskyrusiems broliams, o kvietė juos atsiversti į katalikybę, kad jie galėtų naudotis Kristaus malonėmis ir džiaugtis šventųjų bendryste.

Kodėl tuomet Roma apvogia nekatalikus sakydama jiems likti tokiais, kokie jie yra? Popiežius vis kartoja, kad neturime stengtis įtikinti nekatalikų ir atsiskyrusių brolių vienu tikru tikėjimu, nes tai yra „nuodėmė prieš ekumenizmą“.

Ar Kristus bent kartą savo apaštalams liepė neįtikinėti bedievių ir pagonių savo paties įsteigto tikėjimo teisingumu? O gal vis dėlto jis sakė: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19)?


Susiję straipsniai

Straipsniai 298522358935745049

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-11-01 19:05

    Kai kurios Liuterio mintys labai jau musulmoniškos.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-11-01 20:00

    RKB reikalingas toks dialogas su protestantais, kuris paskatintu ju (protestantu) atsivertima. Daugelis M.Liuterio minciu ,,95 Tezese" sietinos su pasaulietines egzistencijos praktika, taciau tikrai ne krikscioniskuoju tikslu - isganymu ir amzinuoju gyvenimu Viespaties Karalysteje.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai kad Bergoglio savo "dialogu" užsimojo "atversti" NE protestantus (ar musulmonus), o RKB. :)

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2016-11-01 20:07

    Jezus Kristus ne ,,gal", o tikrai taip sake. Todel tikri katalikai ir vykdo Isganytojo zozdius iki sios dienos. Zemes drebejimai Italijoje gasdina.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-11-01 21:16

    Girdėjau gandą(?), kad Bergoglio išrinkimą organizavo kažkokia Šv. Galeno grupė, kuriai priklauso kardinolas Kasperis. Gal kas turi kokios informacijos šiuo klausimu?

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2016-11-02 12:40

    Ivedus i Google ,,Sankt Gallen", tinklalapyje lifesitenews.com pavyko rasti nedideli straipsni apie sia grupe.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-11-02 16:30

      Įvedus "St Gallen Group", yra kiek didesnė straipsnelių pasiūla.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-11-02 16:35

      Tuose staipsniuose rasoma, kad kardinolas Danneels kardinolu save paskelbe pats - argi taip gali buti? Ir ar sis kardinolas dalyvavo Konklavoje, renkant nauja popieziu vietoje atsistatydinusio Benedikto XVI? Ir del kokiu priezasciu atsistatydino Benediktas XVI?

      Panaikinti

emo-but-icon

item