Audrius Butkevičius. JAV rinkimai ir dužusios „elito“ iliuzijos

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklau...

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Audrius Butkevičius. 

- Sprendžiant iš kai kurių europiečių bei Lietuvos „elito“ reakcijos, Amerikoje laimėjo „ne tas“ kandidatas. Kodėl tas vadinamasis „elitas“ visada žino, ko reikia amerikiečiams, geriau už pačius amerikiečius? Kas jiems suteikė tokias pranašiškas galias?

- Todėl, kad tiek Europoje, tiek ir pas mus kai kurie žmonės, save laikantys „politiniu elitu“, iš tikrųjų tėra nedidelė grupelė, galvojanti, kad visas pasaulis yra sutvertas tik jiems. Jeigu kas nors šiame pasaulyje vyksta taip, kaip jiems nepatinka ar neatitinka jų fantazijų, tuomet prasideda isteriški klyksmai, kad visi yra negeri... Juk nuo seno žinome, kad vieninteliai jie yra geri, o visi likusieji mąsto ne taip, daro ne taip ir balsuoja ne taip... Tačiau šis Donaldo Trampo išrinkimas yra tam tikra tiesos akimirka, kuri verčia visą šitą publiką staiga suvokti, kad pasaulis, kurį jie iki šiol eksploatavo, griūva. Nenoras rūpintis savo gynybos ir saugumo klausimais patiems, nuolatinė iliuzija, kad geras dėdulė iš Amerikos mus apgins, kad egzistuoja 5-asis NATO straipsnis, kuris būtinai bus aktyvuotas agresijos atveju, - visos šios pasakos, kuriomis jie pirmiausia patys sau plovė smegenis bei įtikinėjo visus kitus naivesnius ar gerokai priblūdusius žmones, pasirodė nieko vertos ir visas jų iliuzijų pasaulis akimirksniu sugriuvo. Tuomet jam belieka rėkti, kad amerikiečiai patys nežino, ko jie nori...

- Įdomu ir tai, kad eilinį kartą visos sociologų apklausos pasirodė nieko vertos. Susidaro toks įspūdis, kad tos apklausos dažniausiai naudojamos ne tiek tikrovei atspindėti, kiek kaip instrumentas, siekiant paveikti rinkėjų nuotaikas ir priversti juos balsuoti už tuos, kuriems pranašaujama pergalė. Vadinasi, tai tėra manipuliacinis mechanizmas?

- Sociologinės apklausos visada yra naudojamos tokiems žaidimams. Nieko čia naujo. Bet Amerikos atveju buvo kiek kitaip ir pernelyg kaltinti sociologų negalima, nes D.Trampas laimėjo tik valstijose, o pagal absoliutų balsų skaičių H.Klinton surinko daugiau. Bet esmė yra kitur: pasaulis per pastaruosius 25 metus nuo Šaltojo karo pabaigos sparčiai keitėsi. Tačiau visiems buvo labai patogu galvoti, jog jokie pokyčiai nevyksta, kad Jungtinės Valstijos ir toliau vykdo globalistinę politiką, - kaip komunistai skleidė kažkada savo socializmą, taip ir šitie dabar skleidžia demokratiją ir skleis toliau. Juk jie manė, jog visas tas ant keturių banginių gulintis blynas, vadinamas „elito“ pasaulėliu, ir toliau egzistuos, o čia staiga paaiškėjo, kad vyko milžiniški pokyčiai. Paaiškėjo, kad JAV jau nepaveža šito vaidmens, kad jos vienos tiesiog nepajėgios tą daryti, kad Europos valstybės visiškai bankrutavusios, kad britai visiškai neketina vykdyti grupelės juokdarių iš Briuselio reikalavimų. Taigi, staiga paaiškėjo, kad visi šitie dalykai yra nerealūs. Šitiems žmonėms, apie kuriuos mes kalbame, Indokinija, visa milžiniška Azija bei kitos kylančios galybės tiesiog neegzistavo, jų pasaulio vaizdui nedarė jokios įtakos. Geopolitikos mokslas jiems taip pat niekada neegzistavo. Ir štai dabar turime rezultatą... Bet yra dar vienas aspektas: paaiškėjo, kad visas vadinamasis politologijos „mokslas“ yra nieko vertas, nes šiandien, kai kalbama apie D.Trampą ir jo politiką, apsiribojama tik kalbelėmis apie jo psichologinę būseną ar jo statybas. Nes jokia politologija negali nieko pasakyti. Tai ir yra tas „elito“ bankrotas.

- O gal vis dėlto nutiko ir kažkas gero? Gal D.Trampo pergalė privers ką nors nusiimti rožinius akinius ir pamatyti tikrąjį pasaulio vaizdą?

- Be abejonės, ši situacija turi ir pozityvų užtaisą. Tas užtaisas vadinamas aiškumu. Atsiranda būtinybė priimti sprendimus patiems, prisiimti atsakomybę patiems, organizuoti savo valstybės bei visos Europos likimą patiems. Vis dar mes turime laiko organizuotis, suglausti gretas ir pakelti vėliavas aukščiau, jeigu visa ta publika, šiandien vadovaujanti Lietuvai ir ES, nesutrukdys.

- Štai, kol kalbamės, gauname įrodymų, kad iliuzijų niekas neskuba atsikratyti: valdiškoje žiniasklaidoje transliuojama, esą visoje Amerikoje vyksta masinės protesto demonstracijos prieš D.Trampą, esą visi žmonės ten pasipiktinę rezultatais ir t.t. Tuomet kas gi jį išrinko, jeigu šiandien visi protestuoja? Kodėl nerodo tų, kurie jį palaiko?

- Kaip ir visi žmonės, kurie turi tam tikrų psichikos problemų, jie slepiasi už savo susikurtų fantazijų sienos, nepriima realybės ir toliau pasakoja pasakas apie didžiules protesto demonstracijas... O juk čia reikia kalbėti iš esmės tik apie filmuojančio operatoriaus ar fotografo nustatytą kampą... Nes visi žmonės, kurie balsavo, gavo būtent tai, ko norėjo. Natūralu, kad ir Amerikoje, kaip, beje, neseniai vyko ir Didžiojoje Britanijoje, žmonės bijosi nežinomybės ir permainų, o D.Trampas neša permainas. Baimių yra ir gali būti, bet kartu ateina aiškumas. Aš negaliu pasakyti, kad esu D.Trampo politikos šalininkas, - mums šiandien kaip reta reikia aktyvios Jungtinių Valstijų pozicijos Europos ir Rusijos atžvilgiu. Bet šiandieninė situacija nereiškia, kad D.Trampas neužims šios pozicijos.

- Tai ir pakalbėkime apie tai, ką jis galėtų čia nuveikti. Ko mes galime iš jo tikėtis?

- Realybė rodo, kad labai garsius pareiškimus darę politikai, atėję į valdžią, staiga gauna tinkamas instrukcijas ir pasisuka vos ne 180 laipsnių... Vienas įdomiausių ir kartu tipiškiausių pavyzdžių yra dabartinis britų užsienio reikalų ministras Borisas Džonsonas (Boris Johnson), kuris eidamas savo naujas pareigas savo antirusiška retorika pralenkė net Deividą Kameroną (David Cameron). Kokią poziciją užims D.Trampas? Pažvelkime į jo praeitį. Jis pirmiausia baigė karo mokyklą, kuri jam suformavo pagrindinius veikimo principus, t.y. tikėjimą jėga, nuosekliu darbu, savo galimybėmis pasiekti aukščiausių tikslų, ryžtu siekiant norimo rezultato ir t.t. Ar leisis D.Trampas vedžiojamas už nosies? Ar jis žais svetimus, o ypač Rusijos, žaidimus? Aš labai abejoju. Įsivaizduoti, kad tai yra naivus isteriškas seniokas, kaip jį mums bando pateikti kelios moterėlės iš „elito“ būrelio, būtų visiška netiesa - joks nesugebantis su savo aplinka tvarkytis žmogus negalėtų uždirbti nei tokių pinigų, nei vykdyti tokio masto projektų, nei pagaliau tapti prezidentu. Kita vertus, toks žmogus, kaip jį mums vaizduoja, nesugebėtų atsitiesti ir po gausybės bankrotų, kuriuos jis patyrė. Žmogus, kuris neturėtų didžiulių ambicijų, nerašytų ant kiekvieno savo stiklinio namelio „Trump“... Tai rodo, jog šis žmogus moka atlaikyti smūgį, moka atsitiesti ir tikrai nėra primityvas. O įsivaizdavimas, kad jis yra pirktas rusiškais pinigais, išvis juokingas. Kita vertus, Leninas buvo pirktas vokiškais pinigais, o visa rusų revoliucija buvo pirkta amerikiečių pinigais. Ir ką tai pakeitė? Nieko...

- JAV prezidento rinkimų triukšme tarsi nuskendo kiti svarbūs įvykiai. Štai šią savaitę paskelbta, kad Didžioji Britanija oficialiai pradėjo derybas su Kinija dėl investicijų. Ar tai reiškia, kad britai keičia savo geopolitikos kryptį, toldami nuo Europos Azijos link?

- Tai rodo tik viena: Didžioji Britanija grįžta prie šimtmečiais vykdytos savo politikos bei vaduojasi iš tų schemų ir rėmų, į kuriuos ją buvo pastačiusi ES. Iš esmės šis žingsnis yra jau išėjusios iš ES Didžiosios Britanijos „laisvo skrydžio“ politikos pirmoji kregždė. Tuo labiau kad Didžioji Britanija, nebūdama jokiose sąjungose, niekada neatsisakė Kinijos rinkos, todėl čia nieko naujo.

- O tuo metu rusai pasakoja, kad ketvirtadienį iš Viduržemio jūros jie išvijo Nyderlandų povandeninį laivą. Iš to pranešimo galima susidaryti įspūdį, kad Viduržemio jūra jau priklauso Rusijai...

- Žinoma, tai yra grynai propagandinis savo galios demonstravimo pranešimas, kuris labai primena rusiškas pasakas apie tai, kaip praskridęs jų lėktuvas sutrikdė ir neutralizavo visą JAV eskadrinio minininko elektroniką... Kol kas neturime jokių duomenų, kaip visa tai iš tikrųjų atrodė. O šiaip Rusija kuo toliau, tuo labiau demonstruoja savo kaip menamo šeimininko ambicijas. Čia klausimas tik vienas: kiek jai tai bus leidžiama daryti? Tai elementarus chuliganiškas veiksmas demonstruojant, kad ši teritorija yra mano. Kas gi stos prieš? Viduržemio jūra visą laiką buvo senosios Romos imperijos vidaus darinys, milžiniškas imperijos vidaus ežeras. Europos Sąjunga taip pat turėjo galimybių traktuoti šią jūrą kaip savo, bet šiandien ten yra rusai.

Kalbino Ričardas Čekutis



Susiję

Pasaulis 1696803456191713349
item