Algis Krupavičius. Universitetų jungimas - ne išeitis

Respublika.lt nuotr. Šiuos svarstymus paskatino 11-ojo LR Seimo paskutinis posėdis, kuriame pri...

Respublika.lt nuotr.
Šiuos svarstymus paskatino 11-ojo LR Seimo paskutinis posėdis, kuriame prieš nusileidžiant kadencijos uždangai buvo priimtas gana abstraktus, bet toli žvelgiantis nutarimas „Dėl valstybinių universitetų tinklo optimizavimo“. Jame nurodoma parengti (nevisai aišku nueinančiai ar būsimai) Vyriausybei siūlymus dėl universitetų tinklo optimizavimo ir juos pateikti Seimui. Pastarųjų metų diskusijose apie universitetus ne vieną ir ne du kartus jau pasakyta, kad vienas svarbiausių vaistų ar net beveik panacėja jų būklei pagerinti galėtų būti universitetų sujungimai.

Nuo ko prasideda šiuolaikinis universitetas?

Pasvarstykime apie tai kiek iš toliau. Žvelgiant iš esmės, jis prasideda nuo akademinės bendruomenės. O ją sudaro du pagrindiniai veikėjai. Kompetentingi ir motyvuoti dėstytojai, kurie priešakiniuose universitetuose studijas grindžia moksliniais tyrimais. Tiesa, yra įvairių universitetų. Pavyzdžiui, studijų universitetai, kur kokių nors išskirtinių tyrimų nėra ar beveik nėra. Bet sugrįžkime atgal. Antroji šiuolaikinio akademinės bendruomenės dalis yra motyvuoti ir kritiški studentai.

Tad kaip tos dvi akademinės bendruomenės dalys gyvena dabarties Lietuvoje? Dėstytojų ir, beje, neakademinio personalo atlyginimai yra žemiau kritinės ribos, nors A. Butkevičiaus vyriausybė savo programoje buvo pažadėjusi didinti „dėstytojų ir mokslininkų darbo užmokestį, kad asistentų darbo užmokestis būtų ne mažesnis už šalies vidutinį darbo užmokestį, o docentų ir profesorių – gerokai jį viršytų“. Jei universitetų dėstytojai nelakstytų po kelias darbovietes ir nesugebėtų laimėti bent vieno ar kito tyrimų projekto, tai jų pasirinkimas būtų emigracija ar nuolatiniai piketai prie abiejų: Seimo ir Vyriausybės.

Kitaip ir negali būti, nes jei 2008 m. valstybiniai universitetai gavo 235,5 mln. eurų valstybės biudžeto finansavimą pagal Europos universitetų asociacijos duomenis, tai po studijų krepšelių „revoliucijos“ nuo 2009 m. valstybės biudžeto asignavimai jiems nuosekliai mažėjo ir 2016 m. tesiekia 177 mln. eurų, arba finansavimas net neskaičiuojant infliacijos sumažėjo beveik 25 proc.

Dar keli skaičiai. Antai Tartu universiteto 2016 m. biudžetas yra 121,2 mln., o Vilniaus universiteto – 81,5 mln. eurų. VU biudžetas yra beveik trečdaliu mažesnis. O jei perskaičiuotume vienam studentui, tai Tartu (13 400 studentų) teko 9045 eurų, o VU (19 800 studentų) - 4116 eurų. Tad išlaidos yra daugiau nei dvigubai mažesnės vienam studentui Vilniuje nei Tartu. Palyginimai su Suomijos ar kitų panašių šalių universitetų finansavimu čia jau net nereikalingi. Jų skirtumai didesni nei tarp dienos ir nakties.

Akivaizdu, kad universitetai ir akademinė bendruomenė per pastaruosius 8 metus nenusipelnė gyventi geriau žvelgiant iš valdžios perspektyvos. O dėstytojai negali jaustis kitaip nei, nevyniojant žodžių į vatą, tik sumautai.

Atgal į sovietmetį

Gerai. Sujunkime universitetus ir palikime kelis kaip, pavyzdžiui, siūlo konservatoriai su liberalais ar MOSTA. Konkrečiai palikime keturis – VU, VGTU, LSMU ir KTU. Jiems ir taip tenka 69 proc. viso universitetų valstybinio finansavimo 2016 metais. Šiaip ne prošal žinoti, kad regioniniai ir specializuoti universitetai valstybei kainuoja labai nedaug. Antai, ŠU gavo vos 2,5 proc. arba Lietuvos sporto universitetas – 1,75 proc. nuo visų asignavimų universitetams. Kaip tik regioniniai ir specializuoti universitetai yra bene pirmasis jungimų strategų taikinys. Antai, vietoj Šiaulių ir Klaipėdos universitetų kai kam norėtųsi kurti filialus... Bet ten jau buvome. Sovietmetyje. Abu miestai turėjo aukštųjų mokyklų filialus. Iš jų atsirado savarankiški universitetai.

Bet paskaičiuokime tai, ką pradėjome. Minėtiems keturiems universitetams valstybės asignavimai padidėtų 55 mln. eurų. Dar vienas aritmetinis veiksmas: padalinkime tuos milijonus proporcingai esamam keturių universitetų finansavimui. Ką turime? VU gautų 22,9 mln., KTU – 12 mln., LSMU – 11,4 ir VGTU – 8,7 mln. eurų daugiau. Iš pirmo žvilgsnio gal neblogai. Bet turiu nuvilti. Jei perskaičiuosime VU gautus milijonus vienam studentui, tai padidėjimas būtų 1161 eurų arba asignavimai vienam studentui siektų arti 5300 eurų. Bet vis vien būtų daugiau nei 3800 eurų mažesni nei tenka šiandien vienam Tartu universiteto studentui. Tad liekame prie tos pačios suskilusios finansų geldos... po sujungimų.

Čia reikia dar pasakyti kelis dalykus. Bendrą dėstytojų situaciją dar paaštrino pseudo vadybinės revoliucijos dalyje Lietuvos universitetų. Jų rezultatas – akademinių bendruomenių susiskaldymas, ženklus administracijos galių ir jos kaštų augimas, blogėjanti mokslo ir studijų kokybė. Bet apie tai gal kitą kartą, nes čia dar viena ir atskira istorija.

Dėstytojų darbo vietos yra kaip niekada nesaugios

Kokios šių pseudo vadybinių revoliucijų pasekmės dėstytojams? Po jų pilni dėstytojų etatai lieka tik nedaugeliui. Daug akademinio personalo tampa vadinamais „kviestiniais“, kuriuos bet kada bus (ir jau) galima atleisti. Tad dėstytojai kaip akademinės bendruomenės dalis yra demotyvuojama, ženkli jų dalis nepasitiki visais ir viskuo. Šiaip vidinės savigarbos ir orumo čia būtų galima tikėtis daugiau, bet yra kaip yra. Šiame prastame žaidime yra viena gera žinia, kad vis dar turime universitetų su žmogišku veidu, kurie vis dar gana jautrūs savo bendruomenių poreikiams. O tie universitetai, kurie „vadybinėms“ revoliucijoms pasidavė, vietoj laisvų ir kritiškų bendruomenių kuria a la statutines organizacijos su savais feldfebeliais ir feldmaršalais, ar naujaisiais komjaunuoliais aktyvistais (sic!). Deja. Čia nieko nėra perdėta ar asmeniška. Taip yra.

Bet sugrįžkime atgal. Antroji šiuolaikinės akademinės bendruomenės dalis yra pažangūs studentai. Tad dabar apie juos. Kaip du kart du aišku, kad universitetams reikia motyvuotų ir kritiškai mąstančių studentų. Kritišką mąstymą, beje, pagal nutylėjimą turi ugdyti ir patys universitetai, tad motyvacija čia yra svarbiau.

Kad šiandien į universitetus gali patekti beveik kiekvienas norintis yra daugiau nei akivaizdu. Turime masinį aukštąjį. Ne mes vieni. Beje, į visus universitetus įstojama ne taip lengvai. Nebūtinai patenkama į norimą specialybę, bet universiteto diplomą įgyti nėra sudėtinga. Kiek yra motyvuotų studentų ir kokiu mastu jie motyvuoti ? Čia jau kitas klausimas. Bet veikiausiai stiklinė yra pusiau pilna, o motyvuotų studentų yra nemažai. Bet jei studijų finansavimo sistema būtų kita, tai motyvuotų studentų būtų daugiau.

Stokholmo sindromas?

Tad maždaug pusė studentų objektyviai vien studijomis universitete negali užsiimti, nes pirmiausia dėl mokesčių už mokslą jiems reikia studijuoti ir dirbti. Du užsiėmimus suderinti nėra paprasta. O to reikia maždaug pusei universitetų studentų, kad jie galėtų pragyventi ir kad galėtų mokėti už studijas. Išeitis čia yra. Nemokamas aukštasis mokslas. Kaip Estijoje ar kaip Šiaurės Europoje. Beje, studentai ir ten gali dirbti. Tik jiems yra nustatyti darbo laiko apribojimai, kad pakankamai laiko liktų studijoms. Lietuvoje keisčiausia yra tai, kad už nemokamą aukštąjį mokslą beveik neagituoja net studentų organizacijos. Panašu, kad pasigautas liberaliųjų studijų krepšelių Stokholmo sindromas. Arba ką aukščiausia ministerija... ar politikai pasakys, tam ir pritarsime. Norėtųsi to kritiško ir savarankiško mąstymo daugiau. Visur.

Dabar sugrįžkime prie pradinio klausimo – ar universitetų jungimai ką nors iš esmės pakeistų akademinėse bendruomenėse, ar „konsolidavimai“ ir „optimizavimai“ jas įgalintų, ar jos taptų motyvuotos ir konkurencingesnės, o tuo pačiu ir mūsų universitetai kaip organizacijos būtų patrauklesni Lietuvoje ir pasaulyje? Nereikia būti pranašu, kad atsakymas būtų „ne“. Tačiau be įgalių akademinių bendruomenių jokių proveržių ir kokybių studijose bei moksluose ar didesnių tarptautinių konkurencingumų neturėsime.

Bet trumpai dar apie vieną tariamą universitetų sujungimų „naudą“ ir mitą – apie galimai „sujungtųjų“ skrydį į tarptautinių reitingų aukštumas - tiesiog būtina pasakyti bent kelis sakinius. Dažnai šiame kontekste Lietuvoje yra rodoma į Suomijos Aalto universitetą, kuris įkurtas 2010 m. sujungus Helsinkio technologijos, Helsinkio meno ir dizaino universitetus bei Helsinkio ekonomikos mokyklą. Jis 2016 - 2017 metų Times aukštojo mokslo reitinge yra tarp 201- 250 geriausių universitetų kartu su kitu Suomijos Oulu universitetu. Beje, Helsinkio universitetas yra 91-as tame pačiame reitinge. Aukščiau nei Aalto. Įdomiau kita. Helsinkio ekonomikos mokykla iki įjungimo į Aalto visada buvo verslo mokyklų 30-tuke, o po jos tapimo naujo universiteto dalimi 2014- 2016 m. smuktelėjo nei daug, nei mažai, o į 73 vietą pagal trejų metų vietų vidurkį. Kodėl taip atsitiko? Organizacinės reformos visuomet turi nežinomybės ir neapibrėžtumo elementus, net jei jos labai gerai apgalvotos ir tinkamai įgyvendinamos. Tad trumpalaikėje perspektyvoje reformuojamos organizacijos dažnai pablogina savo veiklos rezultatus.

Bet bendrai sprendimų universitetams reikia ieškoti kitur ir kitokių. Vietoj jungimų reikia kito kelio – atsisukti veidu į akademinę bendruomenę ir ją iš naujo įgalinti. Pirmiausia reikia jai sugrąžinti sprendimų galias ir demokratizuoti universitetų valdymą. Oksforde ir Kembridže universiteto vadovą – vicekanclerį – gali išrinkti akademinė bendruomenė, o Lietuvoje rektoriaus rinkti jokiu būdu negali?

Dar daugiau, jei demokratija tinka visai visuomenei, tai kodėl ji turėtų netikti universitetams? Bet net naujoje mokslo ir studijų įstatymo redakcijoje universitetams priskiriami įtakingi prižiūrėtojai jų tarybų asmenyje. Bet tie išorės prižiūrėtojai su daug svarbių valdymo funkcijų dažnai yra „zuikiai be bilieto“ (angl. free riders) ir neretai atlieka tik dūmų uždangos vaidmenį aukščiausios universitetų administracijos sprendimams pateisinti. Tad „tarybų valdžia“ Lietuvos universitetuose yra nesėkmingas amerikietiškų patikėtinių valdybų (angl. board of trustees) kopijavimas. Be abejo, čia yra išimčių, bet išimtys tik patvirtina taisyklę, kad sistema neveikia. Beje, jei tarybos būtų kaip socialinių partnerių atstovybės, tuomet viskas būtų logiškiau.

Universitetų jungimas nėra panacėja. Bet yra kiti gana aiškūs ir būtini sprendimai

Kitas studentams svarbus žingsnis  – sugrąžinti mažų mažiausiai bakalauro studijose nemokamą aukštąjį mokslą pagal Šiaurės Europos šalių modelius. Taip reikia daryti vietoj laikas nuo laiko iškylančių idėjų apie visų studijuojančių apmokestinimą vienodai. Tačiau negąsdinant, kad dėl to sumažinsime studentų skaičių.

Jei Estija tam turi pinigų, tai nėra jokio pagrindo manyti, kad jų nerasime Lietuvoje.

Vienareikšmiškai aišku, kad mums reikia nacionalinės mokslo ir studijų strategijos, mokslo ir mokslingumo vertinimo sistemos peržiūros, taip pat būtinas naujas universitetų ir bendrai aukštojo mokslo finansavimo modelis. Tik čia nereikia išradinėti dviračio kvadratiniais ratais, o verta pasinaudoti mums artimų šalių gerąja praktika.

Akivaizdu, kad universitetai ir valstybė gali ir turi bendromis pastangomis ženkliai sumažinti dėstomų programų skaičių. Dalis jų pernelyg siauros ir net tinkamų dėstytojų neturi. Dar daugiau, universitetai turi vykdyti tas programas, kuriose yra stipriausi, pavyzdžiui, VGTU ir KTU technikos ir inžinerinių mokslų srityje, VDU – socialiniuose moksluose, LSMU – medicinos, ir taip toliau. Tas programas, kuriose jie yra silpni, būtina perkelti į stipresnius universitetus. Tokio universitetų kompetencijų žemėlapio perdėliojimo tikrai reikia. Ir nieko nelaukiant. Čia kaip tik būtų vietoj sujungimų. O jei sujungimai (nes ir jie kartais yra sprendimas) tarp universitetų vyks, tai tas turėtų būti daroma kaip tik ir pirmiausia jungtinių programų pagrindu, bet jos turi būti kuriamos ne kaip parodomosios akcijos ar nauji miražai ir kad gauti papildomų pinigų, o jungiantis iš esmės ir realiai.

Beje, minėtame Times aukštojo mokslo reitinge tarp geriausių Europos universitetų daug yra labai specializuotų. Inžinerinis Londono imperatoriškasis koledžas yra trečias Europoje ir aštuntas pasaulyje, netoli rikiuojasi technologinis Ciuricho ETH, šalia yra geriausias socialinių mokslų universitetas – Londono ekonomikos ir politikos mokykla, po jos seka medicinos srities Karolinska institutas Švedijoje. Antai, Delfto technologijos universitetas didele dalimi dėl labai aiškios savo specializacijos nuo 2011 m. per kelis metus iš 151-os reitingo vietos pakilo iki 17-os šiais metais. Tad ne bendruosius (angl. comprehensive) universitetus reikia steigti vietoj pakankamai specializuotų, o koncentruoti žmogiškuosius ir finansinius išteklius ten, kur kiekvienas universitetas yra stipriausias. Tie bendrieji universitetai Lietuvos kontekste kaip taisyklė yra tik naujas figos lapelis pamėginti dar kartą parduoti jau būsimų studentų nesirenkamas programas...

Susiję straipsniai

Ugdymo politika 9146323351411449845

Rašyti komentarą

  1. Kiek į šoną nuo pagrindinės temos - medžiaga pamąstymui apie liberalistinės ideologijos įtaką ne tik "viršūnėlėms" (valdžiai) ir "šaknelėms" (studentams), bet ir "viduriui" (akademiniam personalui): vienoje konferencijoje teko girdėti, kaip akademinės bendruomenės nariai rimtu veidu dėsto tokias "įžvalgas" kaip a) "universiteto tikslas yra ruošti studentus rinkai" (koks tada skirtumas nuo "profkės"?) ir b) "studentai yra mūsų darbdaviai" (čia jau išvis be komentarų). Tiesą sakant, net žagtelėjau išgirdęs. :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nežiniukas2016-11-16 21:44

    Ką padės universitetų jungimas ar nejungimas, jei vadovybėje mažai sąžiningų žmonių, galinčių aukoti dabartį dėl geresnės ateities.

    O Pikco pasakymas apie studentus-darbdavius puikiai iliustruoja tokių vadovų trumparegiškumą - nėra studentų - nėra krepšelių - nėra pinigų.

    Tokiems vadovams visiškai nesvarbu, kad save bent kiek gerbiančioje įmonėje vyksta žaliavos rūšiavimas. Universitetas, nerūšiuodamas "žaliavos" - studentų, rizikuoja (nors ir nebijo) tapti "kinietiškos produkcijos" gamintoju. Tokiu atveju gerai "žaliavai" nebepakliūnant į universitetus, tokie atsiprašant "universitetai" priima bet kokią "žaliavą" ir duoda kelis diplomus, kurie visiškai nebereiškia įgytas kvalifikacijas - viso labo tik tai, kad "žaliava" kurį laiką "universitetui" mokėjo pinigus.

    Taigi, pradžioje reikia pasirūpinti tuo, kad į universitetų vadovybes ateitų dori žmonės, o jau tada spręsti apie universitetų jungimą ar skaidymą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taiklus pastebėjimas. Vis dėlto, tas "rūšiavimas" nėra lengvas dalykas, nes universitetai paversti UAB'ais - ir tai nėra jų pačių sprendimas. Dar daugiau - teko turėtu reikalų su užsienio auditu, tai ten anketos klausimai kaip verslo sektoriuj - "kiek ir kokių dukterinių įmonių įsteigėte?", "kaip sekasi pelną generuoti?", "kaip konkuruojate (koks dar bendradarbiavimas?!) su kitomis institucijomis?" ir pan. Logiška, kad tokiomis sąlygomis kelias veda į tapimą tos "kinietiškos produkcijos" gamintoju. Nes kitaip neapsimoka, nerentabilu. Tiesa, dar dėl to "ruošimo rinkai" - reiktų dar patikslinti, kad orientuojamasi į ruošimą NE Lietuvos rinkai. :)
      P.S. Beje, ta "krepšelizacija", mano galva, išvis kažkoks nesusipratimas - apie programos reikalingumą spręsti pagal tai, kiek abiturientų ją renkasi? Tai jie turi pakankamai kompetencijos spręsti, kas valstybei reikalinga? Apskritai, kuo liberastija skiriasi nuo marksizmo? Juk abiejų ideologijų adeptai laiko jas universaliomis ir pritaikomomis visose sferose, įskaitant meną, mokslą, mediciną ir pan.

      Panaikinti
  3. "Tas programas, kuriose jie yra silpni, būtina perkelti į stipresnius universitetus"
    Tai reiškia daugelio studijų programų panaikinimą - liuto dalis studentų studijuoja visokius socialinius mokslus visokios besidubliojančios programose (vadybininkai/ekonomistai).
    Be to universitetų specializacija prieštarauja universiteto, kaip universalios mokymo įstaigos prigimčiai. Gausis profkes ir tiek.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item