Albinas Jasiūnas. Sambūrio „Patirtis“ pareiškimas dėl 1919 –1939 m. okupacijos vertinimo

1932 m. Švenčionių „Ryto“ draugijos Daukšių pradžios mokykla (mokytojas Mykolas Gudėnas). Sambūrio „Patirtis“ pareiškimas dėl 1919 –1...

1932 m. Švenčionių „Ryto“ draugijos Daukšių
pradžios mokykla (mokytojas Mykolas Gudėnas).
Sambūrio „Patirtis“ pareiškimas dėl 1919 –1939 m. okupacijos vertinimo.

***

1920 metais Lenkija klastingai okupavo Pietryčių Lietuvą ir Lietuvos sostinę Vilnių. Visą dvidešimtmetį vyko lietuvių pasipriešinimas nutautinimui. Lietuvos valstybei tai buvo skaudžiausia žaizda. Daugeliui įvykius menančių bei istoriją žinančių lietuvių skaudu ir šiandien. Ypač skaudu lietuviams, kurių tėvai ir seneliai liko gyventi tėvynėje Lenkijos okupacijos ir aneksijos sąlygomis.

Daug šio krašto lietuvių buvo priversti trauktis į nepriklausomą Lietuvą. Apie pasitraukiančiuosius iš Vilniaus lietuvių laikinojo komiteto pirmininkas Mykolas Biržiška rašė taip:

Ypačiai daro tie, kurie neperseniai tėra Vilniuje, nėra su Vilniumi proto bei jausmo ryšiais susirišę. Kas kita mūsų seni vilniečiai su gerbiamiausiuoju Lietuvių mokslo draugijos rinkinių dabotoju dr. Jonu Basanavičiumi priešakyje, kuris nebėgo iš Vilniaus nuo jokios, kad ir sunkiausios okupacijos. Jo pavyzdys turėtų nevieną jaunesnįjį sudrausti ir bėgti pakilusį sulaikyti.

Okupuotoje dalyje likę Lietuvos žmonės patyrė klastingą diskriminacijos ir nutautinimo politiką — „chamiškosios“ „mažumos“ „kultūrinimą“ — taikant ekonominių, socialinių, psichologinių, smurtinių priemonių rinkinį. Krašto lietuviai okupacijos laikotarpiu telkėsi, aukojosi gindami ir gaivindami lietuvybę, saugodami Vilnių Lietuvai. Tai buvo kultūrinė, šviečiamoji kova. O bausmės už ją buvo žiaurios: kankinimai, žudymai, kratos, plėšimai, kalinimai, trėmimai. Ne tik inteligentija, bet ir paprasti ūkininkai sėdo į kalėjimus už tai, kad leido savo vaikus į lietuviškas mokyklas. Vilniaus krašto lietuvių kultūrinė veikla — neeilinis reiškinys Lietuvos istorijoje.


Ar tai gali būti pamiršta? Ar Pietryčių Lietuvos ir Vilniaus okupacija buvo ne okupacija? Ar 1919 -1939 metais dar nebuvo Lietuvos valstybės? Ar Vilniaus krašto lietuviai nevykdė rezistencinės kovos su Lenkijos administracija? Ar „Armija krajova“ nebuvo okupacinės politikos tęsėja? Kodėl šie reiškiniai netyrinėjami, nevertinami, užmirštami?

Kodėl nuolat nuolaidžiaujama lenkiškosios pusės tendencingiems teiginiams su tuo pačiu „kultūrinimo” pamušalu, neteisiems reikalavimams ir melagingiems įrodinėjimams? Kodėl mūsų valstybės tarnybų darbuotojai dažnai nė negirdėję apie lietuvių pasipriešinimą ir pasiaukojimą šios okupacijos laikotarpiu? Dauguma Lietuvos žmonių nėra gavę vadovėlinių žinių, nežino ir negeba argumentuotai paaiškinti Lenkijos politikos, okupacinių reiškinių tąsos. Turime pastebėti, kad visuomenė visai neapsišvietusi šiuo klausimu.

Šiandien nėra aiškios valstybinės politikos, arba Vyriausybė ją slepia nuo tautos. Kur Vilniuje yra koks nors ženklas apie šitą istorinį laikotarpį, apie visos kartos pasiaukojamą darbą, apie lietuvių vienybę? Taip pasitinkame didžiojo vilniečio Basanavičiaus 165-ąsias gimimo metines, o po metų ir Nepriklausomybės šimtmetį.

Kodėl lietuvių vilniečių likimo ir gyvenimo tema taip sunkiai skinasi kelią į viešumą? Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras tiria rezistencijos ir genocido reiškinius vien vokiečių ir sovietinės okupacijos laikais.

Pagal Ženevos konvenciją genocidu laikomi:

planuoti veiksmai, skirti tam tikros tautos arba gyventojų grupės sunaikinimui įgyvendinti, naikinant kultūrą, finansinę ir politinę bazę, sveikatos apsaugą ir t. t., siekiant, kad ta grupė žmonių ilgainiui išnyktų.

Visa tai vyko Vilniaus krašte. Padarinius, veikų tąsą jaučiame ir šiandien.

Sambūris „Patirtis“ ragina Vyriausybę įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą arba kitą mokslo įstaigą pradėti 1919 –1939 metų Lenkijos okupacijos ir lietuvių rezistencijos tyrimus. Be to, Vyriausybei pridera pagerbti ir atlyginti kraštotyros savanorių nuopelnus tautai, mokslui ir teisingumui.

Sambūris „Patirtis“:

Sambūrio pirmininkas, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, gamtininkas g. m. dr. prof. Romas Pakalnis; sambūrio narė, „Vilniečių ainių“ klubo narė, architektė restauratorė Birutė Biekšienė; LKMA ir LMA akademikas, istorikas hum. m. habil. dr. prof. Antanas Tyla; LRT TV žurnalistė Nijolė Angelė Baužytė; gydytoja Liudvika Knizikevičienė; LKMA akademikas Petras Plumpa; sambūrio sekretorius matematikas Alvydas Karalius; sambūrio įkūrėjas inžinierius Albinas Jasiūnas; agronomas agr. m. dr. doc. Zigmas Tadas Urbonas; ekonomistas ir kraštotyrininkas Venantas Mačiekus; ekonomistas ir vadybininkas soc. m. dr. prof. Alvydas Baležentis; gydytojas med. m. dr. doc. Jonas Stankus; inžinierius Vladas Palubinskas; teisininkas soc. m. dr. prof. Stasys Vėlyvis; teisės istorikas ir filosofas soc. m. habil. dr. prof. Alfonsas Vaišvila; agronomas veislininkas agr. m. habil. dr. prof. Antanas Svirskis; agr. m. dr. Marija Sereikienė; LKMA akademikė, istorikė ir etnologė, hum. m. habil. dr. prof. Irena Regina Merkienė; LMA akademikas, archeologas ir istorikas hum. m. dr. prof. Eugenijus Jovaiša; etnologas ir kraštotyrininkas, technikos istorikas ir mokslo filosofas g. m. habil. dr. prof. Libertas Klimka; gamtininkas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius; menotyrininkas Romualdas Budrys; kunigas Edmundas Paulionis.

Susiję straipsniai

Politika 2726199970748543840

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-11-15 10:37

    keistai atrodo Salemono Paltanavičiaus dalyvavimas su Bumblausku ir co pasiplaukiojime po Nemuną, kur plaunamos smegenys lietuviams, tarp kitko, ir dėl lenkijos okupacijos. Nejau žmogus nesąmoningas,ir nesupranta, ką veikia toje suktoje kompanijoje?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-11-15 12:04

    joo,lenkiu galvą prieš šį sąmbūrį.Ačiū,kad esate ir ,kad netylite.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item