A. Švarplys, M. Jastramskis. Diskusija dėl pozityvistinio politikos mokslo vertinimo

Redakcija atkreipia skaitytojų dėmesį į socialiniuose tinkluose pradėjusią ir į pilietinius nau...

Redakcija atkreipia skaitytojų dėmesį į socialiniuose tinkluose pradėjusią ir į pilietinius naujienų portalus netrunkančią persikelti diskusiją apie kiekybinės sociologijos ir apskritai pozityvistinių politikos mokslų galimybes ir adekvatumą vertinti šiandieninę politinę tikrovę ir joje prasidėjusias staigias permainas. Po ne vieno 2016 metų politinio įvykio išryškėjo ne vienam politologui kilusi būtinybė keisti savo pažiūras ir vertinimus, aiškinti, kodėl buvo neteisus. Viešai svarstomos labai skirtingos to versijos - nuo paprasčiausio politikos mokslų netinkamumo prognozuoti politinius procesus iki politologų klasės kolektyvinio suinteresuotumo užsimerkti prieš politinę tikrovę, pasirenkant sąmoningai ginti neoliberalios globalistinės sistemos kuriamą naratyvą bei neigti jam prieštaraujančius faktus. Tarp šių dviejų kraštutinumų egzistuoja įvairūs galimi scenarijai. Redakcija nesiima spręsti, kuris atsakymas teisingas, tačiau konstatuodama tam tikrą pozityvistinių politikos mokslų krizę kviečia įvertinti šio reiškinio svarbą ir kartu įsitraukti į atsakymo paieškas. 

Šiam klausimui mūsų portale artimiausiais metais bus skirta ne viena publikacija. Ši, pirmoji, pateikia socialiniame tinkle Facebook užsimezgusią diskusiją tarp dviejų politikos mokslo atstovų - VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo dr. Mažvydo Jastramskio ir VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dėstytojo dr. Andriaus Švarplio. Diskusija koncentruojasi ties konkrečiu kiekybinių apklausų ir rinkiminės prognostikos klausimu. Įspėjame, kad socialinių tinklų įrašuose autorių vartota kalba netaisyta. Joje gausu anglicizmų, žargono ir trumpinių, kurie, tikimės, nesutrukdys suprasti vykstančios diskusijos. Neatmetame galimybės publikuoti diskusijos tęsinį, jei toks atsiras.

***

dr. Mažvydas Jastramskis, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas

Apie tai, kodėl ne politikos mokslas blogas, bet jūs tiesiog jo neskaitot.

Pirma, apklausų trūkumai yra įvardijami dažnoje rinkiminėms prognozėms skirtoje literatūroje. Demokratiniame pasaulyje, ar tai būtų Lietuva, ar JAV, daugėja (yra daug) independent voters, kurie apsisprendžia vėliau, neturi aiškių rinkiminių preferencijų. Apklausos rodo populiarumą, intenciją, tarp jų ir veiksmo yra nemažas skirtumas. Galiausiai, apklausos nureprezentuoja atitinkamuose, įtakinguose viešos erdvės baruose stigmatizuojamus kandidatus ar partijas: LDDP 1992, Le Pen 2002, Trump 2016.

Visgi čia reikia pastebėti - pagal vienus rinkimus vertinti prognozių metodus apskritai negražu ir nemoksliška (jūs pagal vieną blogą derlių vertinat savo sodą ir išraunat visas obelis?). Rinkimai gali būti išimtis. Ir čia ne pirmas kartas, kai prognozės klysta - pavyzdžiui, beveik visi modeliuotojai iš eilės 2000 metais prognozavo Al Gore pergalę.

Tačiau paradoksaliai, būtent šiuose rinkimuose vertėjo pažiūrėti į tai, ką prognozuoja metai iš metų tai darantys žmonės, o ne užvakar suspindusios žvaigždės. Michael Lewis-Beck (teko pas jį mokytis Electoral Forecasting kurso) prognozavo Hillary Clinton popular vote pergalę, tačiau labai maža persvara ir su gana dideliu error, kas reiškė: Donald Trump/Clinton spėjimo tikslumas yra panašus į 50/50. Beje, kas sakė "sakiau sakiau, kad Trump laimės" irgi turėtų būti sąžiningi, čia spėjimas buvo "flip a coin". Prognozuotojų patikimumas atitiko žmogaus intuiciją. Paklaida perlipo skaičių.

Beje, juk Clinton, panašu, ir laimi popular vote. Čia dar institucijų vaidmuo, rinkimų taisyklių (apie jas kitame įraše, kuriame ne tik apie JAV).

Alan Abramowitz apskritai spėjo pergalę Trump, bet savo spėjimu pats netikėjo, kadangi modelis neatsižvelgė į respublikonų kandidato asmenybę, naudojo gana nuasmenintus duomenis - nesusietus su Clinton/Trump (presidential approval, kuris buvo dar Baracko Obamos, ekonominius duomenis).

Tačiau galėjo būti taip, kad būtent čia esminė klaida ir politikos mokslininkų (net ir teisingai prognozavusių rinkimus!) visiškai bereikalingas pasidavimas į tą pusę, kuri daugiau būdinga politinės komunikacijos ir viešųjų ryšių specialistams - kandidatų asmenybių, viešųjų ryšių triukų sureikšminimas ir palikimas antraeilei rolei kitų svarbių faktorių, pavyzdžiui elementaraus retrospektyvinio balsavimo "prieš".

Obama buvo pirmas pokario JAV prezidentas, kuris sugebėjo būti perrinktas su 7.5 procentų nedarbu. Demokratams ir taip per daug sekėsi, kažkada sėkmė baigiasi - respublikonų dominuojamas Kongresas aiškiai signalizavo, kad tide is turning. Viltis buvo poliarizuojantis Trumpas. O ar buvo itin svarbu ta jo poliarizacija?

Čia mums reikia ekskurso į tai, kas žinoma apie amerikiečių rinkiminį elgesį. Ne apie pollsų kaitą kas dvi savaites paklaidos ribose, bet būtent ilgametes balsavimo tendencijas, esminius balso logikos paaiškinimus.

Apibendrinant, dvi teorijos (žr. monografijas Campbell et al. "American Voter", Lewis-Beck et al. "American Voter Revisited"), kurios dominavo aiškinant JAV rinkėjų elgesį XX amžiuje - partinės tapatybės (party identification) ir ekonominio balsavimo. Pirmoji apibūdina emocinį-psichologinį prisirišimą prie partijos, būdingą respublikonų ir demokratų šalininkams (partisans). Antroji daugiau paaiškina nepriklausomų rinkėjų (independents) elgesį ir nurodo, kad žmonės retrospektyviai įvertina valdančiųjų politiką, balsuoja pagal ekonominę šalies padėtį.

Tas pats anksčiau minėtas Abramowitz ir Steven Webster (2016) atnaujino šias žinias ir pasiūlė šviežią paradigmą, kuri pretenduoja tapti esmine, aiškinant JAV rinkimų rezultatus - negatyvaus šališkumo (negative partisanship) teoriją.

Autoriai (žurnale Electoral Studies, siūlau pradėti jį skaityti, jeigu domitės rinkimais) empiriškai labai nuosekliai pademonstruoja, kad silpstant partinei tapatybei, tarp JAV rinkėjų stiprėja negatyvūs kitos partijos (tos, kuri remiama mažiau) vertinimai. Žmonės nepradeda geriau vertinti partijos, kuriai jaučiasi artimi. Tačiau jie vis labiau neigiamai vertina tą kitą partiją.

Gana ironiška yra tai, kad savo prognoze netikėjo politikos mokslininkas, kuris: a) pasiūlė teoriją, kuri puikiai paaiškina Trump iškilimą: negatyvus šališkumas reiškia, kad tu balsuoji ne už, bet prieš - o kas geriau įkūnijo poziciją "prieš Obama" negu Trump; b) dar ir pats teisingai savo statistiniu modeliu prognozavo Trump pergalę.

Tačiau mokslo, taip pat ir politikos, pagrindinis tikslas - ne prognozuoti, o aiškinti. Neredukuokime to iki ginčo, kas laimės iš dviejų, jeigu šansai beveik lygūs - kiekvienas minimalius statistikos pagrindus turintis jums pasakys, kad jeigu paklaida viršija skirtumą, tai kokia čia dar tiksli įmanoma prognozė. Ir palaukime, kol bus rimtesnių mokslinių studijų, kas balsavo už Trump, kaip tai keičia ilgametes JAV rinkimų balsavimo tradicijas ir taip toliau. Kai bus tokių darbų, aš jus informuosiu.

O kitą kartą (čia dar nesulaukus studijų) apie tai, kas bendro tarp valstiečių pergalės Seimo rinkimuose, Brexit ir Donald Trump (ne, ne kaimo rinkėjai). Matau, kad tai nauja žanro klasika ir reikėtų sustatyti į tam tikras vietas diskusijas, kad nenusivažiuotume į obuolių, apelsinų ir triufelių lyginimus.

***

dr. Andrius Švarplys, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas

Pavyzdinis Mažvydo Jastramskio bandymas apginti politikos mokslą. Paanalizuojam.

„A solid H.Clinton lead“ – buvo absoliučiai dominuojanti žinia apklausose. (http://www.vox.com/…/13…/polls-hillary-clinton-trump-winning). 85% prieš 15% tikimybė, kad laimės H.Clinton – yra tiktai „polls‘ų kaita kas dvi savaites paklaidos ribose“, kaip sako Mažvydas Jastramskis? Čia „šansai beveik lygūs“? (http://www.nytimes.com/…/…/presidential-polls-forecast.html…)

279 rinkikų balsai prieš 228 kaip galutinis politinis rezultatas atspindi mokslininkų pognozes „paklaidos ribose“? Tai pranašauto solidaus H.Clinton dominavimo paklaidos ribos? Visgi ne. Tai akivaizdus mokslinių apklausų rezultatų failas, kurį kažkodėl M. Jastramskis taip nori paneigti.

Praktiškai visi M.Jastramskio minimi pavyzdžiai yra nesusiję su problemos esme. Vietoj esmės, skaitytojas užgrūzinamas prieštaringų įžvalgų, šalutinių nuorodų į JAV rinkiminio elgesio tyrimus, asmeninių aplinkybių ir išvadų kratiniu.

Pvz., kaip didžiausią atradimą pateikia Abramowitz ir Steven Webster (2016) „žinių atnaujinimą“ apie „negatyvaus šališkumo (negative partisanship) teoriją“ – „kuri puikiai paaiškina Trump iškilimą: negatyvus šališkumas reiškia, kad tu balsuoji ne už, bet prieš - o kas geriau įkūnijo poziciją "prieš Obama" negu Trump“.

Atleisk, Mažvydai, bet tai buvo nemažos dalies išsilavinusiųjų Trumpo balsuotojų pozicija. Apie ją pas mus rašė Kęstutis Girnius, Marius Laurinavičius, o aš kalbėjau studentams per paskaitas. Tas didysis 2016 m. mokslinis atradimas remiasi į sveiką politinę nuovoką. (O štai kokiu mastu, kaip pasiskirsto ši nuovoka ir ir dėl kokių tikslesnių aplinkybių, jau būtų naudinga skaičiuojančiosios politologijos pagalba).

Bet nenukrypkim nuo esmės. Tai, kad keli nurodyti mokslininkai prognozavo ties paklaidos riba nenuneigia fakto, kad prognozių-rezultato santykis yra triuškinamai nepalankus prognozėms. Keli mokslininkai galbūt išgelbėja „kabinetinio mokslo“ prestižą, bet „likusio“ mokslo rezultatai rodė absoliučią H.Clinton pergalę. Ir deja, politiškai buvo transliuotas ne „kabinetinis mokslas“, be būtent tas „likęs mokslas“.

O dabar dar keletas prieštaravimų iš M.Jastramskio pateikiamų minčių paeiliui:

a) „Pirma, apklausų trūkumai yra įvardijami dažnoje rinkiminėms prognozėms skirtoje literatūroje“ – dar sykį, transliuotų prognozių-rezultato santykis viršija bet kokius toleruojamus trūkumus.

b) „Demokratiniame pasaulyje, ar tai būtų Lietuva, ar JAV, daugėja (yra daug) independent voters, kurie apsisprendžia vėliau, neturi aiškių rinkiminių preferencijų.“ – Šis veiksnys kažkodėl nesutrukdė viešojoje opinijoje mokslo autoriteto vardu transliuoti solidžią H.Clinton pirmavimą. Dabar, po laiko ištraukti kažkokį slaptą veiksnį ir juo paaiškinti neatitikimą yra keista. Tai jeigu šis veiksnys buvo toks svarbus, tai kodėl jo į savo prognozes neįtraukė M.Jastramskio minimi „kietieji“ mokslininkai? „Posle boja, kulakami nemašet“.

c) „Apklausos rodo populiarumą, intenciją, tarp jų ir veiksmo yra nemažas skirtumas.“ – tai ko vertas mokslas, jeigu nesugeba apskaičiuoti šio tarpo? Kam mums pasitikėti prognozėmis, jei žinom, kad yra tarpas tarp žodžio ir veiksmo? Jeigu jau pasitikim, tai preziumuojam, kad tas neatitikimas tarp žodžio ir veiksmo neturi būti toks reikšmingas. O jeigu jis reikšmingas ir neištirtas, tai reikėtų susilaikyti nuo prognozių išvadų.

d) „Galiausiai, apklausos nureprezentuoja atitinkamuose, įtakinguose viešos erdvės baruose stigmatizuojamus kandidatus ar partijas: LDDP 1992, Le Pen 2002, Trump 2016.“ – tai jeigu dominuojanti žiniasklaida nureprezentuoja kandidatus ir paveikia rinkėjus, tai kodėl jie staigiai apsisprenčia balsuoti priešingai? Ir tai vyksta tokiu dideliu mastu? Tai gal mokslo užduotis ir yra įvertinti šituos veiksnius. Beje, sveika politinė nuovoka sakė lygiai tą patį ir dabar – kad D.Trumpo puolimas medijose sukelia priešingą efektą. Jeigu Mokslas yra informuotas apie šį nureprezentavimą, tai kodėl jis prabyla tik tada, kai reikia apginti Mokslo autoritetą?

e) „Visgi čia reikia pastebėti - pagal vienus rinkimus vertinti prognozių metodus apskritai negražu ir nemoksliška“ – teisingai. Bet šitas excuse‘as yra paskutinės vilties bastionas: kai kas nors nepavyksta visuomet galime sakyti, kad tai išimtis. Jeigu turėtume longitudinių duomenų, kaip pavyko-nepavyko prognozuoti, tuomet galėtumėm diskutuoti. Todėl šis argumentas dabar net nesvarstytinas, nes jis gali byloti tiek už prognozių sėkmingumą, tiek už nesėkmingumą.

f) „Obama buvo pirmas pokario JAV prezidentas, kuris sugebėjo būti perrinktas su 7.5 procentų nedarbu. Demokratams ir taip per daug sekėsi, kažkada sėkmė baigiasi - respublikonų dominuojamas Kongresas aiškiai signalizavo, kad tide is turning. Viltis buvo poliarizuojantis Trumpas. O ar buvo itin svarbu ta jo poliarizacija?“ – 2009m.spalio mėn. nedarbas siekė 10%, Obamos kadencijos pabaigoje – tik 5%. Kodėl amerikiečių visuomenė turėjo mestis link poliarizuojančio Trumpo dėl šio – nedarbo - veiksnio?

Man nėra jokio malonumo knaisiotis po atskirus minties pasažus ir ieškoti prieštaravimų. Visiškai nesiekiu demaskuoti Mažvydo Jastramskio. Laikau jį vienu geriausiu empiristinės politologijos ekspertu Lietuvoje. Bet tas hyper-aktyvus uolumas ginti Mokslo autoritetą prieš nemokšas budulius stebina, todėl tik atkreipiau dėmesį į tas neadekvačias pastangas, kurios beje atsispindi ir teksto stiliuje.

Nei mokslą reikia ginti, nei buduliai jį puola. Yra akivaizdus fail‘as iš skaičiuojančiosios politologijos ir sociologijos pusės JAV prezidento rinkimų kampanijoje. Ir ne kažką ginti čia reikia, o analizuoti kodėl taip atsitiko.

Lietuvoje ne pirmą kartą panašiai atsitiko su Seimo rinkimais (naujausias atvejis: socdemų pervertinimas ir valstiečių-žaliųjų neįvertinimas). Labai panašiai pas mus, kaip ir Amerikoje, dominavo ir buvo aiškūs didžiojo verslo, politinio elito ir didžiosios žiniasklaidos lūkesčiai: nuvaryti socdemus ir iškelti konservatorius su liberalais.

Neturiu vieno recepto paaiškinti šituos fail‘us. Kas buvo akivaizdu, tai politinis žiniasklaidos dominavimas prieš D.Trumpą. Kiek mokslininkai yra pajėgūs atsispirti tokiam „atmosferos“ spaudimui – neaišku, nors turėtų būti atsparūs. Viena aišku, kai yra akivaizdūs dominavimo bruožai, negali vykti nei normalūs politiniai debatai, nei normali politinė analizė, nei mokslinis tyrimas. Karo metu objektyvumas krenta kaip pirmoji auka.

Na o pabaigai, dar reikia atkreipti dėmesį į hyper-pozityvistinio angažuotumo politines pasekmes. Joks mokslinis paaiškinimas nėra galutinis Tiesos apreiškimas, jis tik gali padėti suprasti, lyginti, interpretuoti remiantis kitais duomenimis, kitu mokslu. Pretenduoti į aukščiausiąją Tiesos instanciją mokslo vardu yra senos pozityvistinės mokyklos bruožas, jis jau senai yra paneigtas, tokio pretenzingumo atsisakyta.

Dar blogiau atsitinka tuomet, kai pozityvistas mokslininkas įžengia į politinį lauką ir su šiuo Mokslo-Tiesos autoritetu bando įsitraukti į politinių aktualijų svarstymus. Rezultatas – ideologizuotos pozicijos stūmimas.

Pvz., tas pats M.Jastramskis kiek anksčiau ant savo sienos sukyla prieš neva per daug generalizuojančias kategorijas apie dvi Lietuvas ir pasisako už labiau individualų priėjimą. „Lietuva irgi yra pasidalinusi į dvi dalis. Viena dalis mato dvi Lietuvas, kita stengiasi matyti taip, kaip yra“. Savaime tai teisinga intencija, nes realybė visuomet sudėtingesnė nei kategorizavimas diskurse.

Tačiau ar tikrai nėra pagrindo įžvelgti dviejų Lietuvų – dominuojančią „Progreso“ ir skurdo Lietuvos? Nuo 2010m. rašau į viešą erdvę ir randu daugybę empirinių pavyzdžių apie tai – kaip dominuojanti Lietuva tvirtina savo dominavimą prieš skurdžių-marginalų Lietuvą. Pažiūrėjus į pajamų žirkles, kapitalo koncentraciją, regionų atskirtį (Vilniaus 125%, ir Kauno 70% ES pajamų vidurkiai) – negalima kalbėti apie dvi Lietuvas? Thomas Pikettty darydamas panašią kapitalo ir skurdo koncentracijos analizę irgi turbūt per daug generalizuoja, nes "reikėtų žiūrėti individualiau"?
Galiausiai, skaičiukais galima paneigti apskritai skurdo egzistavimą, juk kiekvienas „individualus“ žmogus supranta skurdą savaip...

Gal tikrai nėra skurdo, atskirties, dominavimo, elitizmo, o yra daug Lietuvų ir iš esmės viskas tvarkoj?....


Mokslo kaip aukščiausiosios Tiesos apologetai neišvengiamai nudreifuoja į idelogizuotų pozicijų gynimą. Regis, taip atstitiko ir šį kartą. Plaudamas politikos mokslo autoritetą, M. Jastramskis legitimizuoja ir uždengia akivaizdžią problemą ir... taip išplauna politikos mokslo pamatą. Vietoj realių priežasčių aiškinimo, aistringai postuluojamas Mokslo Autoritetas, įveliama daug pseudo argumentų ir taip nutolstama nuo objektyvaus problemos atskleidimo.

Šaltinis: www.facebook.com

Susiję straipsniai

Politikos mokslų krizė 4201967943495291031

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-11-13 11:22

    Jastramskis nėra politikos filosofijos atstovas, todėl jo politologija neišvengiamai pozityvistinė. Jis vienintelis iš politologų rimčiau analizuoja pačius rinkimus, o čia kiekybiniai metodai yra neišvengiami. Kai tik Jastramskis nukrypsta nuo kiekybinių dalykų prie platesnių apibendrinimų, darosi pažeidžiamas, nes nėra labai stiprus politikos filosofijoje.
    Švarplys nėra stiprus niekur. Jis rinkimus perdėtai politizuoja/sociologizuoja – rimčiausi rinkimų sistemų analitikai Vakarų pasaulyje yra matematikos mokslo atstovai. Bet kurie rinkimai baigiasi skaičiavimu, o Staliną cituojant,“ nesvarbu, kaip balsuoja – svarbu, kaip skaičiuoja.“
    Švarplys per mažai įvertina matematiką ir mažoritarinės sistemos (“laimėtojas pasiima viską”) paradoksus bei artimumą loterijai, monetos metimui. H. Klinton teoriškai galėjo pralošti net ir su realiu (net ne apklausų) 70% JAV rinkėjų palaikymu. Juk čia svarbu laimėti reikiamą reikiamų valstijų kiekį kad ir 1 balso persvara, pralaimėtose gaunant kad ir 0 balsų.
    Lietuvoje valstijas atitinka vienmandatės apygardos. Ką tik matėme, kaip valstiečiai su 21,5% rinkėjų palaikymu laimėjo daugiau kaip pusę mandatų vienmandatėje. Anksčiau daug kartų matydavome, kaip su 25% palaikymu Kaune konservatoriai pasiimdavo 100% mandatų.
    Švarplys baigia tuo, kad matematiką skirsto į liberalistinę, globalistinę ir dar kažin kokią.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Mano galva, čia nelabai yra dėl ko ginčytis - užtenka pripažinti faktą, kad visos tos nepasiteisinusios prognozės ir apklausos buvo skirtos ne visuomenės nuomonei atspindėti, o jai formuoti - t.y. kad tai buvo ne mokslinių tyrimų, o propagandos priemonės, su mokslu nelabai ką bendro turinčios.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-11-13 17:48

    Rezultatų-apklausų paklaidos riba buvo minimali. Užtektų persigalvoti( ne už Trampą, bet už KLinton) 72.924 rinkėjams Floridoje bei Viskonsine, ir galutinis rezultatas būtų 271-267 Klinton naudai (dabar laimės Trampas 306-232, jei bus patvirtinti Mičigano ir Naujojo Hempšyro duomenys).
    Dar mažesnis persigalvojusių rinkėjų skaičius - 59.585 Viskonsine, Mičigane ir Pensilvanijoje - lemtų dar didesnę Klinton pergalę 278-260. Tad sistemos chaotiškumas (nemonotoniškumas rinkimų terminologija kalbant) akivaizdus.
    Abiem hipotetiniais Klinton pergalės atvejais ji drąsiai galėtų prarasti pergalei nereikalingus 5 milijonus gautų balsų - 2,5 Kalifornijoje, 1 Niujorko valstijoje, po 0,5 Merilende, Masačiusetse ir Ilinojuje.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2016-11-15 13:19

    visi čia kalba apie galimybes abiem pusėm, lyg jos būtų buvusios taip aptariamos iki rinkimų. Bet nebuvo. Nytimes jau kelis mėnesiu iki rinkimų kasdien rodė prognozes, kurios svyravo nuo 95-5 pro. iki 80-20 proc. Klinton naudai.
    Ir dar. Niekas neatkreipia dėmesio, kad kilęs ginčas turi labai gerą sąskambį su prof. A.Jokubaičio mintimis apie nesėkmingą bandymą sumokslinti politiką. Geras pavyzdys - jo paskutinė knyga "Filosofas kaltina mokslininkus, arba kas blogai su politikos mokslu".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "visi čia kalba apie galimybes abiem pusėm, lyg jos būtų buvusios taip aptariamos iki rinkimų. Bet nebuvo." - Tai bet kam akivaizdu, kad nebuvo. Vis dėlto, atsiranda veikėjų, kurie teigia, jog žmonės, pirštu parodantys, jog visokios "apklausos" ir "analizės" tėra ideologinės priemonės, patys "rinkimus perdėtai politizuoja/sociologizuoja". Na, o motyvus gali padėti suprasti kitas A. Švarplio straipsnis - http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/andrius-svarplys.-politologija-kaip-neoliberalistinio-elitizmo-paradigmos-d. ;)

      Panaikinti

emo-but-icon

item