Vladimiras Laučius. Tiesiog kažkada tai turėjo įvykti

DELFI nuotr.

Triuškinamą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pergalę Seimo rinkimuose paaiškina ne tik įvaizdžių kovos dalykai, bet ir socialinio teisingumo poreikis bei nusivylimas socialiai nejautria neoliberalia politika. Kiti paaiškinimai arba papildo šį, arba nuveda į lankas.

Tie paaiškinimai, kurie nuveda į lankas, kyla arba iš politikų, nevykusiai bandančių pateisinti savo klaidas, arba iš interesų grupių, nevykusiai bandančių nuslėpti savo įtaką prieštaringai vertinamiems sprendimams.

Tiesa, tarp tokių paiškinimų būna tiesiog juokingų. Štai Andrius Kubilius sako, kad konservatoriai „valstiečiams” pralaimėjo, nes, jo žodžiais, nuo pavasario kalbėjo apie juos teigiamai kaip galimus koalicijos partnerius, todėl žmonės esą nusprendė, kad „valstiečiai” yra geri, ir už juos balsavo.

Čia tas pats, kas galvoti, jog Darbo partija 2012 m. laimėjo rinkimus daugiamandatėje apygardoje todėl, kad 2009 m. A. Kubilius ir apie ją kalbėjo kaip galimą valdančiosios konservatorių ir liberalų koalicijos partnerę.

Tik savo dieviška galia įtikėję politikai arba fizikai gali nusiristi iki tokios fantazijos – manyti, kad rinkėjai balsuos už tuos, kuriuos konservatoriai pavadins savo galimais partneriais.

Jei konservatorių kalbėjimas apie „valstiečius” kaip partnerius apskritai padarė kokią nors įtaką LVŽS rinkėjų apsisprendimui, tai nebent išgąsdino per pirmąjį turą tuos, kurie paskaičiavo, kad ant „valstiečių” bangos į valdžią sugrįš A. Kubilius. Užtat per antrąjį turą jie nubalsavo taip, kad A. Kubilius garantuotai nebesugrįžtų: prieš konservatorius, už LVŽS. Rezultatą matome.

Neįtikina ir Gabrieliaus Landsbergio po konservatoriams sėkmingo pirmojo turo paskelbta tezė – „permainų pergalė”. Negalima lyginti, bet palyginkime: ar po kiekvieno UEFA čempionų lygos finalo ar net pusfinalio irgi sakytume – „laimėjo permainos”? Na, žinote, tai „Barcelona”, tai Madrido „Real”, tai vėl „Barcelona”… Permainų pergalė?

O gal per prezidento rinkimus Lietuvoje užpernai permainos pralaimėjo? Juk liko ta pati prezidentė, o Zigmantas Balčytis, sakęs, kad reikia permainų, antrajame ture buvo nugalėtas.

Naujosios politikos blokas per 2000 m. rinkimus buvo už permainas. „Darbo partija siūlo permainas”, – mirgėjo spaudos antraštės ir 2004 m. Seimo rinkimuose, kuriuos laimėjo „darbiečiai”.

Po pergalės, pasiektos 2008 m., Arūnas Valinskas save pristatė kaip „žmogų, kuris simbolizuoja ryškias permainas”. Jo koalicija su A. Kubiliaus konservatoriais pasivadino „permainų koalicija”.

Žiniasklaida per 2012 m. Seimo rinkimus skelbė, kad „prezidentas Valdas Adamkus <...> balsavo „už permainas“. Dabar G. Landsbergis rašo: „permainų pergalė”.

Jei visa tai – permainos, tuomet panašu, kad vien permainos Lietuvoje ir laimi. Turbūt nieko nėra labiau amžino ir nekintamo už permainų pergalę ir valdžią.

Premjeras Algirdas Butkevičius, komentuodamas socialdemokratų nesėkmę šiuose rinkimuose, sako, kad Lietuvoje vėl suveikė vadinamoji švytuoklė.

Galima sutikti su šiuo teiginiu tik iš dalies – vertinant pirmojo rinkimų turo rezultatus. Tačiau galutinis mandatų pasiskirstymas nerodo, kad opozicinė dešinė – konservatoriai arba liberalai drauge su konservatoriais – būtų pasiekusi įspūdingesnių rezultatų nei prieš ketverius metus. Dešiniųjų iškovotų mandatų skaičius – maždaug toks pat, koks ir buvo. Tai kur čia švytuoklė?

Paskutinis švytuoklės pasispardymas buvo 2000 m. Seimo rinkimuose, kuriuos daugumą prieš tai turėjusi konservatorių ir krikdemų dešinė prapylė neįtikėtinai dideliu skirtumu Algirdo Brazausko socialdemokratinei koalicijai.

Bet jau tais pačiais metais Lietuvos politinėje padangėje atsirado trečiosios jėgos reiškinys, tuomet pasivadinęs „naujosios politikos” bloku ir rinkimus laimėjęs, nors socialdemokratai / LDDP lipo jam ant kulnų. Esminė trečiosios jėgos žinia nuo tada kas ketverius metus – daugmaž ta pati: konservatoriai ir socialdemokratai – vienodai blogi, atgyvenę ir socialiai nejautrūs, o mes – didžioji alternatyva.

Rolandas Paksas su savo tuomečiais liberalais dar buvo nespėjęs nusišluostyti ašarų dėl amerikiečių bendrovės „Williams International”, neva atimsiančios pinigus iš vaikų darželių, o Artūro Paulausko „Naujoji sąjunga” reikalavo socialiai jautresnės politikos.

2004-aisiais nauja trečioji jėga – Darbo partija laimėjo rinkimus su tais pačiais socialinio jautrumo bei teisingumo šūkiais ir aršia „Lietuvą nustekenusių” socialdemokratų bei konservatorių kritika. Švytuoklė nesuveikė, rinkėjai balsavo prieš socdemų ir konservatorių socialinį nejautrumą.

Žinomi LSDP politikai, kaip antai Aloyzas Sakalas ir Algirdas Sysas jau tada viešai kritikavo savo partiją už tai, kad ji vykdo dešiniąją liberalią politiką, užuot siekusi socialinio teisingumo. O LSDP premjeras Algirdas Brazauskas rėžė tiesiai šviesiai: socialdemokratija – tai liberalizmas, „tik iki tam tikros ribos”. Rinkėjai pasakė „ačiū, nereikia tokios socialdemokratijos”, ir pasirinko „darbiečius”.

Per 2008-ųjų rinkimus trečioji jėga buvo susiskaldžiusi į kiek dešinesnius „su mumis bus linksma” A. Valinsko partiečius ir kairesnius, socialinio jautrumo kortą vis dar labiau išnaudojusius „tvarkiečius” bei „darbiečius”.

Būtent šis trečiosios jėgos susiskaldymas tada padėjo valdančiąją daugumą suformuoti A. Kubiliui. Nes socialdemokratai po A. Brazausko ir Gedimino Kirkilo premjeravimo buvo susikompromitavę centro kairės rinkėjų akyse kaip ekonomiškai liberalūs dešinieji ir net A. Kubiliaus konservatorių draugai (nenuostabu, kad rinkimus prapylė).

Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad konservatoriai ir socialdemokratai, kartu sudėjus, daugiamandatėje apygardoje tais metais gavo mažiau balsų (388 tūkst.) nei antrą vietą užėmusi „Tautos prisikėlimo partija”, trečią vietą užėmę „tvarkiečiai” ir penkti likę „darbiečiai” (455 tūkst.).

Tie 455 tūkst. dažnai vadinami „protesto balsais” – kaip ir tie, kuriuos rinkėjai prieš tai atiduodavo Darbo partijai ir „naujosios politikos” blokui. Kaip ir balsavusiųjų 2012 m. už „darbiečius” – laimėjusius, beje, rinkimus daugiamandatėje apygardoje. Kaip ir LVŽS elektoratas šiais metais.

Bet gal per retai savęs klausiame – koks to protesto turinys? O jei klausiame, tai atsakymas neretai būna atsainus ir gerokai suprastintas. Žinoma, lengviausia yra numoti ranka sakant, kad čia, žinote, populizmo aukos, kurioms visada viskas blogai, trūksta minimalios algos ir smegenų.

Vis dėlto atkreipkime dėmesį į vieną paprastą aplinkybę: nuo pat 2000 m. Seimo rinkimų kas ketverius metus labai didelė rinkėjų dalis arba net dauguma balsavusiųjų nori ne šiaip nubausti valdžią už socialinį nejautrumą, bet nubausti taip, kad joje neliktų socialdemokratų ir konservatorių.

Ir kiekvieną kartą socialdemokratai arba konservatoriai, nepaisant rinkėjų nuotaikų, lieka prie valdžios vairo.

Ir štai pirmą kartą per pusantro dešimtmečio trečiajai jėgai – šįkart LVŽS – pavyksta nesusifragmentavusiai, kaip 2000-aisiais ar 2008-aisiais, ir nesusikompromitavusiai, kaip „darbiečiams” ir „tvarkiečiams”, laimėti ne tik pirmą, bet ir – triuškinamai – antrą turą. Pavyksta aplenkti konservatorius ir socialdemokratus su tokiu atotrūkiu, kuris pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje leidžia jai, trečiajai jėgai, o ne LSDP ar TS-LKD, formuoti valdžią.

Manau, šios istorinės galimybės nuojauta lėmė ir gerokai didesnį nei prieš ketverius metus rinkėjų aktyvumą antrajame ture, ir jų pasirinkimą balsuoti prieš TS-LKD bei už LVŽS.

Na, tiesiog kažkada tai turėjo įvykti. Ir įvyko dabar. Galima šaipytis ir vadinti LVŽS populistais. Bet populistų esama visur, visose partijose. Tokia jau ta demokratija, kad be populizmo joje – kaip be reklamos rinkoje.

Galima sakyti, kad „valstiečių” populizmas kažkuo blogesnis nei vadinamųjų tradicinių partijų. Galbūt. Galima sakyti, kad LVŽS susirinko protesto balsus. Bet juk ne mažiau pagrįstai galima teigti, kad socialdemokratai ir konservatoriai tuos balsus beveik du su puse dešimtmečio provokavo. Kaip dabar išmatuosime, kurie čia „kaltesni”?