Vladimiras Laučius. Tiesiog kažkada tai turėjo įvykti

DELFI nuotr. Triuškinamą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pergalę Seimo rinkimuos...

DELFI nuotr.
Triuškinamą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pergalę Seimo rinkimuose paaiškina ne tik įvaizdžių kovos dalykai, bet ir socialinio teisingumo poreikis bei nusivylimas socialiai nejautria neoliberalia politika. Kiti paaiškinimai arba papildo šį, arba nuveda į lankas.

Tie paaiškinimai, kurie nuveda į lankas, kyla arba iš politikų, nevykusiai bandančių pateisinti savo klaidas, arba iš interesų grupių, nevykusiai bandančių nuslėpti savo įtaką prieštaringai vertinamiems sprendimams.

Tiesa, tarp tokių paiškinimų būna tiesiog juokingų. Štai Andrius Kubilius sako, kad konservatoriai „valstiečiams” pralaimėjo, nes, jo žodžiais, nuo pavasario kalbėjo apie juos teigiamai kaip galimus koalicijos partnerius, todėl žmonės esą nusprendė, kad „valstiečiai” yra geri, ir už juos balsavo.

Čia tas pats, kas galvoti, jog Darbo partija 2012 m. laimėjo rinkimus daugiamandatėje apygardoje todėl, kad 2009 m. A. Kubilius ir apie ją kalbėjo kaip galimą valdančiosios konservatorių ir liberalų koalicijos partnerę.

Tik savo dieviška galia įtikėję politikai arba fizikai gali nusiristi iki tokios fantazijos – manyti, kad rinkėjai balsuos už tuos, kuriuos konservatoriai pavadins savo galimais partneriais.

Jei konservatorių kalbėjimas apie „valstiečius” kaip partnerius apskritai padarė kokią nors įtaką LVŽS rinkėjų apsisprendimui, tai nebent išgąsdino per pirmąjį turą tuos, kurie paskaičiavo, kad ant „valstiečių” bangos į valdžią sugrįš A. Kubilius. Užtat per antrąjį turą jie nubalsavo taip, kad A. Kubilius garantuotai nebesugrįžtų: prieš konservatorius, už LVŽS. Rezultatą matome.

Neįtikina ir Gabrieliaus Landsbergio po konservatoriams sėkmingo pirmojo turo paskelbta tezė – „permainų pergalė”. Negalima lyginti, bet palyginkime: ar po kiekvieno UEFA čempionų lygos finalo ar net pusfinalio irgi sakytume – „laimėjo permainos”? Na, žinote, tai „Barcelona”, tai Madrido „Real”, tai vėl „Barcelona”… Permainų pergalė?

O gal per prezidento rinkimus Lietuvoje užpernai permainos pralaimėjo? Juk liko ta pati prezidentė, o Zigmantas Balčytis, sakęs, kad reikia permainų, antrajame ture buvo nugalėtas.

Naujosios politikos blokas per 2000 m. rinkimus buvo už permainas. „Darbo partija siūlo permainas”, – mirgėjo spaudos antraštės ir 2004 m. Seimo rinkimuose, kuriuos laimėjo „darbiečiai”.

Po pergalės, pasiektos 2008 m., Arūnas Valinskas save pristatė kaip „žmogų, kuris simbolizuoja ryškias permainas”. Jo koalicija su A. Kubiliaus konservatoriais pasivadino „permainų koalicija”.

Žiniasklaida per 2012 m. Seimo rinkimus skelbė, kad „prezidentas Valdas Adamkus <...> balsavo „už permainas“. Dabar G. Landsbergis rašo: „permainų pergalė”.

Jei visa tai – permainos, tuomet panašu, kad vien permainos Lietuvoje ir laimi. Turbūt nieko nėra labiau amžino ir nekintamo už permainų pergalę ir valdžią.

Premjeras Algirdas Butkevičius, komentuodamas socialdemokratų nesėkmę šiuose rinkimuose, sako, kad Lietuvoje vėl suveikė vadinamoji švytuoklė.

Galima sutikti su šiuo teiginiu tik iš dalies – vertinant pirmojo rinkimų turo rezultatus. Tačiau galutinis mandatų pasiskirstymas nerodo, kad opozicinė dešinė – konservatoriai arba liberalai drauge su konservatoriais – būtų pasiekusi įspūdingesnių rezultatų nei prieš ketverius metus. Dešiniųjų iškovotų mandatų skaičius – maždaug toks pat, koks ir buvo. Tai kur čia švytuoklė?

Paskutinis švytuoklės pasispardymas buvo 2000 m. Seimo rinkimuose, kuriuos daugumą prieš tai turėjusi konservatorių ir krikdemų dešinė prapylė neįtikėtinai dideliu skirtumu Algirdo Brazausko socialdemokratinei koalicijai.

Bet jau tais pačiais metais Lietuvos politinėje padangėje atsirado trečiosios jėgos reiškinys, tuomet pasivadinęs „naujosios politikos” bloku ir rinkimus laimėjęs, nors socialdemokratai / LDDP lipo jam ant kulnų. Esminė trečiosios jėgos žinia nuo tada kas ketverius metus – daugmaž ta pati: konservatoriai ir socialdemokratai – vienodai blogi, atgyvenę ir socialiai nejautrūs, o mes – didžioji alternatyva.

Rolandas Paksas su savo tuomečiais liberalais dar buvo nespėjęs nusišluostyti ašarų dėl amerikiečių bendrovės „Williams International”, neva atimsiančios pinigus iš vaikų darželių, o Artūro Paulausko „Naujoji sąjunga” reikalavo socialiai jautresnės politikos.

2004-aisiais nauja trečioji jėga – Darbo partija laimėjo rinkimus su tais pačiais socialinio jautrumo bei teisingumo šūkiais ir aršia „Lietuvą nustekenusių” socialdemokratų bei konservatorių kritika. Švytuoklė nesuveikė, rinkėjai balsavo prieš socdemų ir konservatorių socialinį nejautrumą.

Žinomi LSDP politikai, kaip antai Aloyzas Sakalas ir Algirdas Sysas jau tada viešai kritikavo savo partiją už tai, kad ji vykdo dešiniąją liberalią politiką, užuot siekusi socialinio teisingumo. O LSDP premjeras Algirdas Brazauskas rėžė tiesiai šviesiai: socialdemokratija – tai liberalizmas, „tik iki tam tikros ribos”. Rinkėjai pasakė „ačiū, nereikia tokios socialdemokratijos”, ir pasirinko „darbiečius”.

Per 2008-ųjų rinkimus trečioji jėga buvo susiskaldžiusi į kiek dešinesnius „su mumis bus linksma” A. Valinsko partiečius ir kairesnius, socialinio jautrumo kortą vis dar labiau išnaudojusius „tvarkiečius” bei „darbiečius”.

Būtent šis trečiosios jėgos susiskaldymas tada padėjo valdančiąją daugumą suformuoti A. Kubiliui. Nes socialdemokratai po A. Brazausko ir Gedimino Kirkilo premjeravimo buvo susikompromitavę centro kairės rinkėjų akyse kaip ekonomiškai liberalūs dešinieji ir net A. Kubiliaus konservatorių draugai (nenuostabu, kad rinkimus prapylė).

Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad konservatoriai ir socialdemokratai, kartu sudėjus, daugiamandatėje apygardoje tais metais gavo mažiau balsų (388 tūkst.) nei antrą vietą užėmusi „Tautos prisikėlimo partija”, trečią vietą užėmę „tvarkiečiai” ir penkti likę „darbiečiai” (455 tūkst.).

Tie 455 tūkst. dažnai vadinami „protesto balsais” – kaip ir tie, kuriuos rinkėjai prieš tai atiduodavo Darbo partijai ir „naujosios politikos” blokui. Kaip ir balsavusiųjų 2012 m. už „darbiečius” – laimėjusius, beje, rinkimus daugiamandatėje apygardoje. Kaip ir LVŽS elektoratas šiais metais.

Bet gal per retai savęs klausiame – koks to protesto turinys? O jei klausiame, tai atsakymas neretai būna atsainus ir gerokai suprastintas. Žinoma, lengviausia yra numoti ranka sakant, kad čia, žinote, populizmo aukos, kurioms visada viskas blogai, trūksta minimalios algos ir smegenų.

Vis dėlto atkreipkime dėmesį į vieną paprastą aplinkybę: nuo pat 2000 m. Seimo rinkimų kas ketverius metus labai didelė rinkėjų dalis arba net dauguma balsavusiųjų nori ne šiaip nubausti valdžią už socialinį nejautrumą, bet nubausti taip, kad joje neliktų socialdemokratų ir konservatorių.

Ir kiekvieną kartą socialdemokratai arba konservatoriai, nepaisant rinkėjų nuotaikų, lieka prie valdžios vairo.

Ir štai pirmą kartą per pusantro dešimtmečio trečiajai jėgai – šįkart LVŽS – pavyksta nesusifragmentavusiai, kaip 2000-aisiais ar 2008-aisiais, ir nesusikompromitavusiai, kaip „darbiečiams” ir „tvarkiečiams”, laimėti ne tik pirmą, bet ir – triuškinamai – antrą turą. Pavyksta aplenkti konservatorius ir socialdemokratus su tokiu atotrūkiu, kuris pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje leidžia jai, trečiajai jėgai, o ne LSDP ar TS-LKD, formuoti valdžią.

Manau, šios istorinės galimybės nuojauta lėmė ir gerokai didesnį nei prieš ketverius metus rinkėjų aktyvumą antrajame ture, ir jų pasirinkimą balsuoti prieš TS-LKD bei už LVŽS.

Na, tiesiog kažkada tai turėjo įvykti. Ir įvyko dabar. Galima šaipytis ir vadinti LVŽS populistais. Bet populistų esama visur, visose partijose. Tokia jau ta demokratija, kad be populizmo joje – kaip be reklamos rinkoje.

Galima sakyti, kad „valstiečių” populizmas kažkuo blogesnis nei vadinamųjų tradicinių partijų. Galbūt. Galima sakyti, kad LVŽS susirinko protesto balsus. Bet juk ne mažiau pagrįstai galima teigti, kad socialdemokratai ir konservatoriai tuos balsus beveik du su puse dešimtmečio provokavo. Kaip dabar išmatuosime, kurie čia „kaltesni”?


Susiję straipsniai

Vladimiras Laučius 4199991728042277236

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-10-25 17:04

    Paaiškėjo, kad Lietuvoje nėra ir niekada nėra buvę jokių konservatorių, kad tokiais apsišaukėliams žodis Tėvynė, tai tik priemonė spekuliacijoms. Dar nebaigė numarinti visų nusenusių tremtinių bei politinių fanatikų, o metėsi prie lengvabūdžių liberalių nebrandylų, tuo pačiu pamindami anksčiau deklaruotas konservatyves vertybes. Iš to tokie ir rinkimų rezultatai.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-10-25 22:14

    Viskas čia natūralu, dvikojis padaras, ir daugiausiai jų dauguma nori naujienų, tik politikai kažkodėl jas vadina permainom, o rinkėjai nori naujo,kito kitokio, ir gal ko nors gaus, aišku daugiausiai už dyką, ir kas tai siūlo visada beveik laimės, ir vargšai politikai kurie galvoja, kad daugelis rinkėjų skaitys jų programas ir už jas balsuos,čia balto arklio sapnai, už programas balsuojančių visada bus mažuma.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, libkonams nepadėjo netgi agresyvi reklama "duosim visiems bapkiū ir prikursim belenkiek darbo vietū!" - o juk toks radikalus posūkis į "populizmą" iš jų pusės buvo netgi labai "naujiena" po standartinės politikos "agyrdž, runkelei, tylėkit - Partija neklysta, o valdže žino gereu!". Taigi, siūlė, ir už dyką - bet nė velnio nelaimėjo. ;)
      Beje, jei ne "sąrašiniai" rinkimai, dar klausimas, ar, pvz. toks "tautos numylėtinis" Kubilius sėdėtų 7-ą kadenciją - kaip ir visa gauja kitų "etatinių" (http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/be-komentaru). Po šitų rinkimų iškrito tik Abramikienė, Bradauskas, Kupčinskas (jo, tiesą sakant, tikrai gaila), Mikutienė, Saulis, Teišerskytė, Vėsaitė ir Vidžiūnas. Viskas. Visi kiti TOKIE populiarūs, kad žmonės juos vis renka ir renka. :)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-10-26 09:13

      Čia nenorėčiau sutikti su Pikc. Seimas nėra ir neturi būti rezervuojamas vien tautos numylėtiniams. Jei tą Kubilių tam tikras kiekis žmonių nori matyti savo atstovu, palikime tiems žmonėms tą teisę būti atstovaujamiems. Taigi čia lyg ir aišku.

      Daug daugiau neaiškumų su atstovavimu vienmandatėse - ką atstovauja išrinktieji. Jau ketvirtus rinkimus iš eilės nusistovėjo labai panašus vienmandatinio atstovavimo nuošimtis. Konkrečiai per šiuos rinkimus 71,67% dalyvavusių rinkėjų 1 ture nebalsavo už "atstovą", tad jis nėra jų atstovas.

      P.S. Dar dėl "Kubiliaus problemos" - etatinių sąrašistų problema glūdi ne pačiame sąrašo reiškinyje, o daugiamandatės apygardos dydyje. Beveik niekur kitur, išskyrus Lietuvą, dar Olandiją, Ispaniją ir Izraelį, proporciniai rinkimai nevyksta vienoje visos šalies apygardoje. Visur kitur egzistuoja kelios ar keliolika regioninių apygardų, kuriose "partijų centrų elitas" varžosi su vietiniais lyderiais. Pastarieji Lietuvoje diskriminuojami etatinių naudai - potencialus Utenos krašto lyderis nėra žinomas Suvalkijoje ar Žemaitijoje. Beje, kažkada Bernatonis siūlė Estijos pavyzdžiu regionines apygardas, bet partijų elitai idėją numarino - manau, būtent dėl šios aplinkybės.

      Panaikinti
    3. Nenorėčiau sutikti su Anonimišku - Seimas turi būti rezervuojamas TIK tautos išrinktiems parlamentarams. Dabar gi yra gauja "amžinų seimūnų", kurių nė velnio niekas nerenka - bet jie vis tiek sėdi valdžioj "pagal sąrašą". Kam šitie "sąrašiniai" atstovauja? O jeigu "tą Kubilių tam tikras kiekis žmonių nori matyti savo atstovu", tai tegul eina jis į rinkimus normaliai - tada ir pamatysim, kiek tų norinčių. :) Ir apskritai, KIEKVIENĄ kandidatą "tam tikras kiekis žmonių nori matyti savo atstovu" - kuo kiti blogesni? Pagal tokią logiką, visiems jiems reiktų palikti "tą teisę būti atstovaujamiems".

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2016-10-26 19:55

    Kaip manote, ką atstovauja išrinktas deputatas, už kurį 1 ture balsavo 2.128 rinkėjai iš dalyvavusių 15.406? Aišku, kad jis atstovauja tuos 2.128 rinkėjus. O kas atstovauja kitus 13.278 rinkėjus, norėjusius kito atstovo?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Neteisingai suformuluotas klausimas. Jei tie 13.278 rinkėjai būtų norėję kito atstovo, tai tą kitą atstovą ir būtų išrinkę. Paprasta matematika: 2.128 balsus surinkęs kandidatas NIEKAIP negali laimėti prieš oponentą, surinkusį 13.278 balsus.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-10-26 22:01

      Kažkaip suliejate išrinkimą ir atstovavimą - tai anaiptol netapatūs dalykai. O tie 13.278 rinkėjai balsavo už kitus kandidatus, t.y. norėjo kitų atstovų. Taip ir neatsakėte - kas juos atstovauja?

      P.S. Skaičiai paimti iš šių metų rinkimų 11 Panerių apygardoje. Pavardžių ir partijų sąmoningai neminiu - esmė atstovavimo principo nebuvime.

      Panaikinti
    3. Jokioje sistemoje nebus taip, kad atstovaujami būtų VISI. Yra kaip yra - jei apygardoje reikia išrinkti 1 kandidatą iš 14, laimės tas, kuris surinks daugiausia balsų, tad už kitus balsavę rinkėjai bus nuskriausti - bet jie visi skirtingų kandidatų norėjo, tad grįžtam prie to paties - arba be balsavimų renkam visus kandidatus (bandau įsivaizduoti Seimo dydį), arba tą, kuris laimėjo rinkimus. Sąrašai, beje, irgi ne sprendimas - išrenkamas 1, tad likusių 13 (berods) elektoratas lieka neatstovaujamas - o kartu juos sudėjus, vėl susidaro įspūdis, kad atstovaujama tik mažuma. Beje, atsižvelgiant į tai, kad "sąrašiniai" iš esmės dalyvauja rinkimuose du kartus - "pagal sąrašą" ir asmeniškai, susidaro partinių ir nepartinių kandidatų nelygybė.

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2016-10-27 08:34

      Iš trumpos mūsų diskusijos aiškėja, jog renkant 1 laimėtoją, neįmanomas net "patenkinamas atstovavimas" - mažiau kaip 30% rinkėjų atstovavimą neįmanoma pavadinti patenkinamu. Antrasis turas paverčiamas cirku - jame "leidžiama" rinktis iš 2 partijų.
      Prezidento ar mero rinkimų atveju 1 laimėtojo išaiškinimas yra neišvengiamas, bet kodėl tokiu būdu reikia rinkti 141 mandato Seimą - nieko neatstovaujantį ir todėl iš principo negalintį turėti žmonių pasitikėjimą?
      Proporcinėje sistemoje atstovaujami BEVEIK VISI (atstovavimo apimties niuansai priklauso nuo vadinamojo barjero). Jei norime ne vien politinio/interesų atstovavimo proporcingumo,bet ir geografinio, logiški būtų rinkimai regioninėse apygardose (labiausiai paplitės proporcinių rinkimų atvejis pasaulyje). Natūralu, kad tada nebeliktų jokių dvigubų kandidatavimų ir partinių/nepartinių nelygybės. Nenorint pririšti rinkėjus prie vieno sąrašo, logiška būtų panaikinti draudimą balsuoti už skirtingų sąrašų kandidatus.

      Panaikinti
    5. Aptariama situacija susidaro, kai rinkėjai yra susiskaldę savo pažiūrose ir ė vienas kandidatas neturi aiškios daugumos palaikymo. Bet, kaip ir sakiau, tokiu atveju su sąrašais pasidaro iš esmės tas pats - konkrečioje apygardoje atstovaujamas tik nedidelė dalis rinkėjų, tik tiek, kad ją atstovauja ne jų išrinktas kandidatas, bet sąrašas, kuriame dalies kandidatų jie nerinko (ir gal net nebūtų rinkę, jei būtų reikėję balsuoti už atskirus kandidatus, o ne "urmu"). Dėl draudimo balsuoti už skirtingų sąrašų kandidatus panaikinimo sutikčiau - bet tokiu atveju juk "urminis" balsavimas "už sąrašą" kaip ir netenka prasmės ir apskritai tampa sunkiai įgyvendinamu (nebent neribotume renkamų kandidatų skaičiaus), ne?

      Panaikinti
    6. Atsiprašau - turėjo būti "nė vienas kandidatas"

      Panaikinti
    7. Anonimiškas2016-10-28 08:50

      Aptariama situacija susidaro ne kokiose nors susiskaldžiose apygardose, o visoje Lietuvoje. Pirmame ture už išrinktuosius balsavo 360.551 rinkėjas, o kitų 912.183 valia buvo kitokia ir jų išrinktasis neatstovauja. Panaši neatstovavimo proporcija jau ketvirti rinkimai iš eilės (ankstesnių neskaičiavau). Taigi tai sisteminė vienmandačių problema.
      Proporcinėje dalyje atstovavimas neapima tik barjero neperžengusių partijų. Aišku, nėra garantijų, kad laimės vien rinkėjo reitinguoti kandidatai. Tačiau jie bus bent iš rinkėjo favoritinės partijos.
      Primenu, kad antrame ture paliekamos tik 2 partijos, o partijos viduje leidžiama rinktis vieną kandidatą iš "1 kandidato sąrašo". Beje, konkrečioje apygardoje kandidatuojantį partietį partijos elektoratas toje apygardoje neretai reitinguoja į 2, 3 dešimtuką ar net dar žemiau. Galima daryti išvadą. kad vienmandatis deputatas kartais neatstovauja net tų 28% rinkėjų, kurie už jį balsavo 1 ture.

      Panaikinti
    8. Hmm... Taigi, bendrai sudėjus mūsų argumentus, turime dvejopai nekokią situaciją: per sąrašus realiai "praeina" nerenkami veikėjai, o vienmandatėse labai apribojamas atstovavimas. Vis dėlto, galbūt bėda ir yra ta, kad sistema "sulipinta" iš dviejų dalių, ir nė viena jų normaliai neveikia? Logiškai mąstant, renkant ne sąrašus, o asmenybes, gi nebus to "1 iš 1 kandidato" - nebent sudalintume Lietuvą į 141 apygardą. Galbūt rinkimus rengiant Jūsų siūlomose regioninėse apygardose ir įvedant balsavimą ne pagal sąrašą, o leidžiant rinktis iš visų sąrašų (taigi, kelis kandidatus, o ne vieną), problema išsispręstų?

      Panaikinti
    9. Anonimiškas2016-10-28 17:23

      Džiaugiuosi, kad nuomonės suartėjo. Būtent taip rinkimai vyksta Šveicarijoje ir Liuksemburge. Galimybė balsuoti už visų sąrašų kandidatus vadinama "panachage" - panašažu.

      Panaikinti
    10. Anonimiškas2016-10-28 17:38

      Papildau - jei "guglinsite panachage", atkreipkite dėmesį į dar vieną čia anksčiau nepaminėtą teigiamą detalę: kandidatams galima skirti nevienodą balsų skaičių (nebūtinai po vieną).

      Panaikinti
    11. Ačiū už info, pasidomėsiu. Skamba neblogai, bet sistemos, kurioje už tą patį kandidatą galima kelis kartus balsuoti, nelabai suprantu - bet gal rasiu paaiškinimą.

      Panaikinti
    12. Anonimiškas2016-10-28 19:36

      Ten labiau paremti galima labiausiai "mylimus" kandidatus. Paprastai rinkėjai nėra absoliučiai vienodai palankūs 5 kandidatams - ir tarp jų yra preferencinė gradacija. Be to, dažnas išrankaus rinkėjo atvejis - jam tinka vos vienas, du ar trys. Racionalaus pasirinkimo teorija nepataria tokiu atveju balsuoti už 5 kandidatus, tarp kurių yra mylimiausių kandidatų konkurentai. Bet tokiu atveju rinkėjui vis tiek turi priklausyti jam suteikti 5 (ne 1,2 ar 3) balsai, kuriuos jis gali atiduoti savo nuožiūra.

      Panaikinti
    13. A, atrodo, supratau - tai ne tiek kandidatų skaičiaus, kiek "taškų" skaičiaus dalykas - kam kiek skiri. Kaip RPG žaidimuose. Visai gal ir nieko variantas.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2016-10-29 11:12

    Šveicarija-Liuksemburgas suteikia rinkėjui tiek balsų, kiek regioninėje apygardoje skirstoma mandatų. Tai ne be pagrindo gali būti vertinama kaip pernelyg sudėtinga sistema, ypač vyresnio amžiaus rinkėjams. Kitas momentas - tai palankiausias variantas etatinių vadukų perrinkimui (šalia mylimų kandidatų balsai atiduodami dar ir vadukams). Be to, susidurtume su nevienoda "rinkėjų galia" - vieni išnaudoja visus balsus, kiti vyresnio amžiaus ar tiesiog racionalūs rinkėjai panaudoja mažiau balsų.
    Dabar Lietuvoje taikomas 5 balsų rinkėjui atvejis gali būti tinkamiausias visoms rinkėjų grupėms.
    Kitas klausimas - ar kaip nors ribojama rinkėjui skirtų balsų panaudojimo laisvė. Lietuvoje (vieno kurio nors sąrašo viduje) apribojimas labai griežtas - vienam rinkėjui vienas balsas. Aišku, kad tai palanku tiek "etatiniam perrinkimui", tiek vien "generalinės partijos linijos" kandidatams, tiek minėtam nelygios rinkėjų galios atvejui. Geresnis yra šveicariškas ribojimas - vienam kandidatui galima skirti 2 balsus. Taip atsižvelgiama į rinkėjų preferencijas ir padidinamos ir ne vien "generalinės linijos" kandidatų galimybės. Pastarieji momentai dar labiau sustiprinami kai kur naudojamame kumuliatyviniame balsavime, visiškai neribojant rinkėjo balsų skirstymo. Čia atsiranda galimybė tam tikram palankumui labai siauro, bet itin ištikimo elektorato kandidatams. Lietuvoje tai atitiktų kad ir vietinių kunigaikštukų statytinius bei ... balsus perkančius kandidatus.
    Šiaip ar taip, tai jau gana antraeilės problemėlės galimame šveicariškos rinkimų sistemos taikyme.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-10-29 11:14

      Atitaisymas - Lietuvoje vienam kandidatui vienas balsas.

      Panaikinti

emo-but-icon

item