Vilniaus forumas ir rinkėjo vadovas pristatyti Panevėžyje

Jau šį sekmadienį nuspręsime, kam patikėti valstybės vairą ateinančius ketverius metus. Nors ir v...

Jau šį sekmadienį nuspręsime, kam patikėti valstybės vairą ateinančius ketverius metus. Nors ir vėl dosniai žarstomasi pažadais apie didėsiančias pensijas, augsiančius atlyginimus ir gerėjantį gyvenimą, daugelis žmonių net neabejoja, kad po rinkimų jie subliūkš kaip muilo burbulai. Ką rinkėjams pataria Lietuvos šviesuomenės atstovai?

Kandidatų į Seimą gausa išties stebina – nuo nemažą politinį bagažą sukaupusių politikos vilkų iki vos vidurinę mokyklą baigusių apsaugininkų ar statybininkų. Deja, dažnas atsakys, kad balsuoti nėra už ką, tad rinkimus žada tiesiog ignoruoti. Tačiau Lietuvos šviesuomenės atstovai, susibūrę į politinę, bet nepartinę organizaciją „Vilniaus forumas“, tikina, kad kol lietuviai tik inkš ir abejingai žiūrės, ką tautos išrinktieji išdarinėja, tol apie geresnį gyvenimą galės tik svajoti.

Pirmasis žingsnis turėtų būti žengtas jau spalio 9-ąją – ateiti prie balsadėžių. Jaunosios kartos politikų ir filosofų parengtas unikalus „Rinkėjų vadovas“ Seimo rinkimams turėtų padėti apsispręsti, kam patikėti savo balsą. Čia aiškiai ir suprantamai išanalizuota, kas slepiasi po gražiais partijų šūkiais ir deklaracijomis. „Vilniaus forumo“ iniciatyvinės grupės nario panevėžiečio Vilniaus universiteto Filosofijos katedros vedėjo Kęstučio Dubniko teigimu, tokio „Rinkimų vadovo“ reikėjo jau seniai, nes Lietuva atsidūrė tarsi užburtame rate: valdžia renkama kas ketveri metai, bet realiai niekas nesikeičia. Politikai šneka apie svarbius dalykus, bet taip, tarsi nežinotų, kas yra pamatiniai dalykai kiekvienam žmogui ir lietuvių tautai.

„Kalbama apie visokius rodiklius, parametrus, bet nėra pačių svarbiausių dalykų: kokia mūsų valstybės ateitis ir perspektyvos. Tad nenuostabu, kad žmonės sako, jog nėra už ką balsuoti – nes niekas nemato išeities, remiamasi į pseudo tikrovę, dėl ko gaunamas iškreiptas vaizdas. Reikia kažko panašaus, kas buvo vaduojantis iš sovietmečio. Nors Sąjūdžio pakartoti jau neįmanoma, bet imtis panašių veiksmų būtina“, – įsitikinęs K. Dubnikas.

„Runkelių“ visuomenė

Pasyvumas ir baimė yra pagrindiniai stabdžiai, trukdantys lietuviams susivienyti ir aiškiai išsakyti savo nuomonę, kokios valdžios jie nori. Anot Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorės dr. Rasos Čepaitienės, baimės šaknys gilios, atėjusios iš pačių seniausių laikų. Nepaisant to, kad visuomenė gerokai pasikeitusi, jos sandara išliko panaši per šimtmečius – ir anuomet, ir dabar egzistuoja privilegijuotoji klasė, kuri sudaro apie 5–10 proc. visų gyventojų. Ji aptekusi turtais ir sau gali leisti gerokai daugiau nei kiti piliečiai. Visa likusi dauguma – „runkeliai“.

Tiesa, visada tarp tos daugumos ir mažumos atsirasdavo žmonių, kurių netenkindavo baudžiauninko ir pono ar viršininko ir pavaldinio padėtis, ir jie ieškodavo išeities. Dažniausiai tai buvo inteligentai, menininkai, kurie dėl savo gilesnio pasaulio matymo ir jautresnės sąžinės ieškojo alternatyvų tam nusistovėjusiam modeliui. Deja, šie žmonės visais istorijos tarpsniais buvo persekiojami, engiami, pjudomi, išjuokiami ar tremiami į Sibirą. Dabar iš jų tyčiojamasi ramanauskų ir užkalnių rankomis.

„Situacija Lietuvoje išties sudėtinga. Žmonės savo nepasitenkinimą išlieja arba emigruodami, arba žudydamiesi (ne paslaptis, kad Lietuva pagal savižudybių skaičių pirmauja Europoje), arba išliedami pyktį socialiniuose tinkluose ir po straipsniais rašydami piktus, pagiežos kupinus anoniminius komentarus. Ar įmanoma išsivaduoti? Taip, jeigu žmonės išmoks gyventi ir veikti bendrai. Ieškoti naudos ne sau, o bendruomenei, šaliai“, – kalbėjo R. Čepaitienė.

Alternatyva emigracijai

Kol kas valdantieji jokių alternatyvų nesiūlo, išskyrus globalios Lietuvos idėją, neva po visą pasaulį išsibarstę lietuviai saitus su Lietuva išlaikys bendraudami su artimaisiais internetu. Tačiau turima patirtis byloja visai ką kita – lietuviai labai greitai perima kultūrą, kurioje atsiduria, ir pamiršta savąją.

Anot profesorės, taip yra todėl, kad lietuviai savo tapatumą suvokia per kalbą, kuri yra viena iš seniausių indoeuropiečių kalbų, todėl archajinė ir išskirtinė. Bet jeigu žmogus kitoje aplinkoje nekalba lietuviškai ir neturi kitų atramos taškų, labai greitai nutautėja. Negana to, yra daugybė pavyzdžių, kad emigracijoje lietuviai slepia savo tikrąją kilmę ar net pasikeičia vardą ir pavardę, nes yra gėda prisipažinti esant lietuviu.

„Sovietmečiu Baltijos šalys buvo mažieji Vakarai, pažangiausias, labiausiai išsivystęs regionas, kuris savotiškai reprezentavo visą Tarybų Sąjungą. Šiandien Lietuva yra Europos Sąjungos pakraštys, provincija, kurioje nieko gero nėra. Tad kokios čia gali būti perspektyvos? Sveiko proto žmogus galvotų, kad reikia kuo greičiau iš čia nešti kudašių, susirasti gerą darbą, išmokslinti vaikus ir nesukti dėl nieko galvos. Bet ar tai išeitis? Galbūt tam žmogui taip, nors nesėkmių istorijų emigracijoje gerokai daugiau, nei sėkmių, tik apie tai niekas garsiai nekalba. Kita alternatyva – likti čia, bet neužsidaryti savo mažuose chruščioviniuose butukuose, o ieškoti vidinių resursų ir bandyti keisti padėtį“, – ragino profesorė.

Teks kapanotis patiems

Filosofas profesorius Vytautas Radžvilas teigė, kad laukti dar ketverius metus ir tikėtis, jog nauja valdžia kažką pakeis, tiesiog nebegalima. Jau šie rinkimai yra ypatingi, nes nebeįmanoma nuslėpti, jog tautos padėtis, ypač demografinė, katastrofiška. Kitas dalykas – nebepavyksta net imituoti rinkimų kampanijos. Dar per praėjusius rinkimus politologai, kurie savotiškai aptarnauja sistemą, mėgindavo įrodinėti, kad tarp partijų esama skirtumų, dabar nebepavyksta ir to.

„Galime sakyti, kad mes merdėjame, mirštame ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Iš šitą bendrą vaizdą užbaigia dar viena aplinkybė, nors daugelis jos dar nesupranta, – Europos Sąjungos nebėra. Europos Sąjungos modelis, į kurį dėta tiek vilčių, šiandien jau išsemtas ir pabaiga artėja. Arba per keletą mėnesių bus paskelbta kažkas panašaus, kaip padarė Michailas Gorbačiovas prieš daugiau nei trisdešimt metų, arba visi po truputį išsivaikščios. Lietuvai tai reikš labai daug“, – mano V. Radžvilas.

Jo teigimu, ne kartą Lietuvai buvo iškilęs rimtas pavojus, tačiau visada atsirasdavo saujelė šviesuolių, kurie visomis įmanomomis priemonėmis kovojo dėl jos likimo ir išlikimo, netgi tada, kai atrodė, kad vilties nėra. Ir beveik visais atvejais pavykdavo iš situacijos išeiti su minimaliais nuostoliais, kai tuo metu kitose šalyse viskas buvo sprendžiama brutalia jėga.

„Šiandien situacija Lietuvoje yra labai panaši – skaitome, kaip klestės Lietuva Europos Sąjungoje, bet kažkas turi pasakyti, kad tikrai neklestėsime, kad Didžiosios Britanijos išėjimas yra tik pradžia. Turime ruoštis laikui, kuris ateis labai greitai, kai turėsime gyventi tik savo galva“, – netolimą ateitį piešia filosofas.

Nuo politikos nepabėgsi

Lietuviai iš principo nėra politinė tauta, bet būtent politiškumas skiria laisvas bendruomenes nuo baudžiauninkų. Baudžiauninkas nori tiesiog gyventi, jam rūpi, kiek reikės mokėti mokesčių, kokios bus algos, pensijos, stipendijos ar lengvatos. Nuo laisvo žmogaus skiriasi tuo, kad baudžiauninkas niekada savęs nemato su kitais tautoje, todėl nesuvokia, jog jo likimas yra neatsiejamas nuo kitų likimo.

„Baudžiauninkai yra vieni, tarp jų nėra to, kas vadinama socialiniu ryšiu, todėl su jais daro tai, ką nori. Baudžiauninkams politika neįdomi, bet po rinkimų jie keikia valdžią, likimą ir savo gyvenimą. Jeigu paklaustum, kodėl nesidomi politika, jis atsakytų, kad nuo politikos sotus nebus. Bet nuo politikos atsiriboti tiek pat realu, kiek ir nekvėpuoti“, – palygino V. Radžvilas.

Politika yra viešųjų sprendimų priėmimo sritis, todėl nuo jos neįmanoma pabėgti, ji paliečia visus. Pasak profesoriaus, žmonės gali visiškai nesidomėti, ką politikai veikia užsidarę Seimo rūmuose, bet nuo jų sprendimų tiesiogiai priklauso kiekvieno iš mūsų gyvenimas. Juk jeigu pridėtinės vertės mokestis bus 10 proc., parduotuvėje už savo pirkinių krepšelį mokėsite vieną sumą, o jeigu 25 proc. – piniginę teks atverti plačiau.

„Gali politika nesidomėti, bet ji tave pasieks. Jeigu būčiau profesionalus politikas, sakyčiau, kad politika yra bjaurus ir purvinas reikalas, todėl reikėtų nuo jos laikytis atokiau. Juk kuo mažiau besidominčiųjų, tuo ramiau galima sutvarkyti reikalus taip, kaip tau reikia. Štai kodėl Lietuvoje taip intensyviai diegiamos antipolitiškumo nuostatos. Ir tai duoda vaisių“, – kalbėjo politologas.

Galvoja apie save

Tenka pripažinti ir tai, kad Lietuvos politikos elitas vis dar negali išsivaduoti iš sovietinio mąstymo – anuomet politikai galvojo, kaip įsiteikti Maskvai, dabar – kuo uoliau vykdyti iš Europos Sąjungos ateinančias komandas. Ir visai nemąstoma apie tai, kas geriau būtų mūsų šaliai.

„Mūsų politinis elitas nemąsto valstybinėmis kategorijomis, todėl nesugeba padaryti to, ką gali lenkai ar vengrai. Imkime kaip pavyzdį užsienio bankus – vengrai juos stipriai apmokestino, tuo metu Lietuvoje skandinavų bankai mokesčių sumoka vos kelis tūkstančius eurų, o išsiveža šimtus milijonų. Valdžios atstovai turėtų paaiškinti, kad jie čia gali daryti verslą, bet čia ne Afrika, todėl malonėkite lietuvius vertinti taip, kaip vertinate savo šalių piliečius. Jokio lupikavimo, jokių slapta didinamų mokesčių. O svarbiausia, Lietuvai mokėkite ne simbolinius, o realius mokesčius. Lenkai ir vengrai tą jau padarė ir iš tų mokesčių didinamos pensijos ar mokami mūsų masteliais milžiniški vaiko gimimo pinigai“, – pasakojo V. Radžvilas.

Prieš rinkimus visi labai daug žada, tačiau iš kur gaus lėšų visiems tiems pažadams įgyvendinti, paprastai nutylima. Pasak filosofo, net juokingai atrodo partija, visu balsu šaukianti apie didėsiančias pensijas, bet paliekanti regresinius mokesčius, kurių principas labai paprastas: didžiąją dalį mokesčių sumoka varguoliai. Tokios turtingos šalys kaip Amerika jau seniai vadovaujasi principu, kas daugiau uždirba, tas daugiau ir moka.

„Panaikinti regresinius mokesčius reikia milžiniškos politinės valios. Lietuvoje yra tam tikras elitas, kuris visiškai nesuinteresuotas mokėti didesnius mokesčius, todėl logiška, kad mes vis dar gyvename taip. Kad ir kokia ciniška būtų mūsų valdančioji klasė, negalime paneigti, kad ji protinga. Juk jeigu matai, kad kerpama avis nesipriešina, gali nupešti kad ir paskutinius plaukus“, – ironizavo V. Radžvilas.

Ne pažadai, o darbai

Kol lietuviai neatsikratys savo baudžiauninko mentaliteto, tol niekas ir nesikeis. Skaitomasi tik su tuo, kuris elgiasi kaip orus žmogus. O orumas išsiskleidžia kaip pilietiška nuostata.

„Puikiai prisimenu vieną pokalbį apie Lenkijos politikus. Kaip žinoma, ten atlyginimai gerokai didesni, o kainos mažesnės. Vienos lenkų senutės paklausus, kaip tai pavyksta padaryti jų politikams, ji atsakė, kad Lenkijos politikai ne geresni nei kitur, jie irgi norėtų daryti savaip, bet tauta to neleidžia“, – pasakojo filosofas.

Prancūzijoje šiek tiek liberalizavus darbo kodeksą, tūkstančiai prancūzų išėjo į gatves. Pas mus kol kas savo nebylų nepasitenkinimą dirbantys žmonės reiškia tik internete. Tik kai po sausio pirmosios juos pradės tyliai mėtyti iš darbų kas panorėjęs, prasidės baudžiauninkiškas inkštimas, kodėl taip elgiamasi.

„Todėl reikia dviejų dalykų – nebijoti ir nesėdėti namie už krosnies bei mokytis skaityti kandidatų į valdžią rinkimų programas. Galiu pasakyti tik tai, kad tie, kurie domisi nepraktiškais dalykais – tautos ir valstybės likimu, neskendi skurde. Reikia suprasti, kad materialinis skurdas yra dvasinio skurdo pasekmė. Realūs darbai, o ne žodžiai turi rodyti, kad politikui rūpi tautos ir valstybės išlikimas, o ne trupinėlis aukso“, – metaforomis kalbėjo politologas.

Balsuoti prieš visus

Tiesa, nereikėtų pernelyg žavėtis ir prieš kiekvienus rinkimus atsirandančiais naujais politiniais judėjimais, kurie paprastai eina pačiu lengviausiu ir pigiausiu demagogijos keliu – kalbėdami apie Lietuvos skaudulius. Ir nors tokiuose judėjimuose esama ir daug nuoširdžių bei patriotiškai nusiteikusių žmonių, kuriems rūpi Lietuvos likimas, jie neturi perspektyvų.

„Vienas esi bejėgis kažką pakeisti – lieka arba beviltiškai rėkauti, arba priimti žaidimo taisykles ir tapti sistemos dalimi. Realių pokyčių neturint daugumos neįmanoma pasiekti. Yra ir trečias kelias – tyliai sėdėti Seime, kad niekam neužkliūtum, ir viltis, kad būsi perrinktas kitai kadencijai“, – kiek ironizavo profesorius.

Anot akademiko, net ir rinkimų balsavimo biuletenio sugadinimas jau yra šis tas, bet kalbant apie ateitį, žmonės turi reikalauti rinkimų reformos – kad atsirastų nauja grafa „Prieš visus“, ką jau padarė kai kurios Europos šalys. Tai būtų psichologinio ir moralinio lūžio taškas, nes iki šiol šio politinio žaidimo taisyklės buvo aiškios: kas nėjo balsuoti – patys kalti, o atėjusieji ką išsirinko, tą ir turi.


„Valdžia yra tokia, kokia yra tauta. Bet jeigu rinkimų biuletenyje atsirastų grafa „Prieš visus“, rinkėjai aiškiai galėtų parodyti, kad tokiai valdžiai jie negali patikėti valstybės valdymo. Lietuvoje situacija tokia, kad esame priėję liepto galą, bet jeigu būsime pasirengę priimti iššūkius, kurie neišvengiami, prabudimas įvyks“, – tiki V. Radžvilas.

Parengė Lina Šidlauskienė



Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 7079522440451846002

Rašyti komentarą

  1. Mano galva, straipsnio pavadinimas nelabai atitinka jo turinį.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Viltys užgimsta dvasioje, o realizuojasi materijose. O kalbant lakoniškiau, leidinys „Rinkėjo vadovas“, kaip teigiate, parengtas jaunosios kartos politikų ir filosofų, mano manymu, yra pirmasis per pastaruosius 2 dešimtmečius, tikrai aktualus ir galų gale savalaikis, Lietuvos šviesuomenės suformuotas politinis traktatas. Iki jo tebuvo pareiškimai, o šį darbą galima vadinti indėliu.
    Nežinau kaip jūs vertinate mūsų visuomenės brandą, tačiau bendromis šviesuomenės pastangomis formuojama tauta, kaip buvo prieš trisdešimt metų, tikrai gali laukti naujai užgimstančios vilties. Nuoširdžiai dėkoju į „Vilniaus forumo“ organizaciją susivienijusiems žmonėms. Galų gale be skepsio iš vienos pusės ir be perdėtos pompastikos iš kitos, laukiu tolesnės, įvykių Lietuvoje, raidos. Beje esu pasiruošęs ir dalyvauti.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item