Vidmantas Valiušaitis. Tarybinės žurnalistikos saulėlydis

Dalinamės 2011 m. rašytu tekstu, kurio didelė dalis ypač aktuali dabar, žiniasklaidos atstovams „...

Dalinamės 2011 m. rašytu tekstu, kurio didelė dalis ypač aktuali dabar, žiniasklaidos atstovams „aktyviai dalyvaujant vyriausybės formavimo procese“.

***

Ar patinka kam būti mulkinamam? Aišku, kad ne. Tačiau dalis žurnalistų savo arogantiško požiūrio į skaitytoją, klausytoją, žiūrovą neslepia. Prisistatydami solidumo įsikūnijimu, tuo pat metu žiniasklaidos produktų vartotoją traktuoja tarsi pašaipos ir paniekos vertą patiklų mulkį, kuris esą nieko nesupranta ir už gryną pinigą priims įžūliausią melą, jei tik laikraštienos gamintojai, vadinamieji žiniasklaidos profesionalai, pasirūpins tai „tinkamai įpakuoti“.


„Dviračio žinių“ personažas Saulius Poška, jo gaminamos dešros ir požiūris į tų dešrų valgytojus yra koncentruota dalies žiniasklaidos profesionalų, jų produkto ir santykio su skaitytojais, klausytojais ir žiūrovais išraiška.

Duoti dešros

Tarybinės žurnalistikos mokyklos auklėtiniai štai jau dvidešimt metų tokiomis laikraštienos „dešromis“ maitina nepriklausomos Lietuvos visuomenę, tuo pat metu grąžo rankas, kad ji tamsi, per mažai skaito laikraščius, neišmano politikos, nemoka pasirinkti per rinkimus. Todėl kenčia visi. Labiausiai – spaudos leidėjai, nes buka valdžia apkrovė žiniasklaidą nepakeliamais mokesčiais: gamybos kaštai didėja, produktai brangsta, vartotojų mažėja, lietuviška žiniasklaida nebeišsilaiko. Užsieniečiai ją supirkinėja, nebelieka kam „ginti Lietuvos“.

Būtų supaprastinimas, jeigu tuos rūpesčius lengva ranka atmestume ir tvirtintume atvirkščiai – visa tai grašio nevertos raudos: PVM turi visi mokėti vienodai (tarptautinė praktika - priešinga), o užsienio kapitalo įsiliejimas į Lietuvos žiniasklaidos rinką pagerins „žurnalistikos standartus“. Nebūtinai. Šie procesai turi ir šalutinių veiksnių, kurių padariniai ne iš karto juntami. Todėl visa tai nureikšminti būtų taip pat neatsakinga, kaip ir šiandienines žiniasklaidos problemas kildinti iš padidintų mokesčių politikos.

Tačiau pristatinėti savo išskirtinai privatų interesą kaip kovą „dėl Lietuvos“, tarsi žūtbūtines grumtynes „už jos išlikimą“ vis dėlto reikia išradingumo. Dera tai pripažinti. Kitaip tariant, mokėti duoti skaitytojui daugiau S. Poškos dešros, kad jis imtų ją noriai, su apetitu, irgi yra tam tikrų talentų dalykas. Nepaneigsi juk ciniško Ostapo Benderio talento apgaudinėti. Bet ar jo talentas turi ką nors bendra su bendruomeniškumu, pilietiniu solidarumu, socialiai atsakingu elgesiu, t.y. tomis vertybėmis, kurios palaiko valstybės organizmą gyvybingą?

Ostapo Benderio braižas žurnalistikoje irgi ryškus. Diskusiją apie profesinę reputaciją pakeisti diskusija apie „patriotizmą“, o besiklostančią situaciją skandalizuoti ir iš jos galimai dar pasipelnyti, rankų miklumo neužtenka. Reikia dar ir „blatnos“ galvos. Nekritišką skaitytoją, žinoma, paliekant kraštinį – su ragais ir patriotiniu lozungu tarp jų: „varom už Lietuvą!“

„Lietuviškos vertybės“

Stebėtis šiuo atveju galima ne tuo, kad užsienio žiniasklaida paviešino tai, kas Lietuvos žurnalistikos lauką stebintiems žmonėms jau kadai buvo žinoma. Nors vengta plačiau kalbėti apie tai viešai. Stebėtis galima nebent tuo, kad paskelbta šitai buvo taip vėlai, ir kad Lietuvos valstybės atitinkamų institucijų šita problematika du dešimtmečius nedomino.

Bet tai – stručio politika. Jei mes patys nematome ar nenorime matyti dalykų, kurie bado akis, tai nereiškia, kad jų nemato ir kiti.

Tarybinės milicijos „paprastumo“, gal net stribų autų kvapo apsčiai yra ne tik nutriušusiuose policijos komisariatuose, bet ir žurnalistikoje. Tarybinė arba totalitarinių režimų pagimdyta žurnalistika, kaip ji buvo suprantama sovietų, paskiau nacių ir vėl sovietų okupacijų metais, vėliau du dešimtmečius kultivuota nepriklausomoje Lietuvoje, panašu, yra patekusi į akligatvį. Spiriama nerimo dabar šiek tiek blaškosi.

Savo vakarykščiams konkurentams ir principiniams priešams, kurių ne visai skaidriais keliais uždirbtus milijonus dar taip neseniai skaičiavo ir jų gėdai rodė savo skaitytojams, šiandien paslaugiai teikia tribūną, teiraujasi nuomonės, rikiuoja į sąjungininkus, stato falangon bendromis jėgomis stovėti už „lietuviškus rubežius“.

Tuo metu tuos, kurie bodisi reikštis totalitarinės tradicijos žurnalistikos metodais ir panašiais keliais prisidūrinėti pinigų, – viešai pliekia, kaltina „parsidavimu“ užsieniečiams, nusigręžimu nuo „lietuviškų vertybių“ ir traukia į teismą. Kas būtų patikėjęs Atgimimo laikais, kad po dvidešimties nepriklausomybės metų patriotizmas bus taip atpigęs?

„Grupės draugų“ etika

Atmosfera Lietuvos viešojoje erdvėje, deja, nėra vien tik kelių leidėjų „moralinio veido“ klausimas. Padėtis sudėtingesnė. Tiek teisinė, tiek socialinė aplinka, tiek praktinė žurnalistinės raiškos tradicija nepriklausomybės metais suformavo tokias veiklos sąlygas, kuriomis privilegijuotoje padėtyje atsiduria tie, kurie nepaiso žurnalistinės etikos, tarptautinėje plotmėje pripažintų profesinių standartų ir veikia taip, kaip buvo išmokę vadovaujami LKP CK ideologinio skyriaus instruktorių. 

Etikos kodeksai, profesiniai žurnalistikos standartai tada buvo tik paniekos šypsnio vertas buržuazinis prietaras: „etiška“ buvo viskas, kas naudinga buvo komunistų partijai ir vadovaujančiai „grupei draugų“. Daugybė veiksnių lėmė, kad šita tradicija bent iš dalies išsilaikė iki šiol, ir kad „etiška“ bei „pateisinama“ tam tikrai žiniasklaidos daliai yra visa, kas naudinga jai pačiai ir jos aptarnaujamoms ekonominėms struktūroms.

Tokia galvosena turi gilias šaknis. Prieškario nepriklausomos Lietuvos žurnalistinė tradicija buvo drastiškai nulaužta 1940 metais: laikraščiai uždaryti, geriausi žurnalistai nužudyti, įkalinti, ištremti arba pasitraukė į Vakarus. Drauge su stalinizmu buvo primesta visai kita koncepcija, kitas supratimas. Zoologinė neapykanta „klasiniams priešams“, iš tiesų – užpultiems, nuskriaustiems ir neteisėtai apiplėštiems žmonėms, su žurnalistika neturėjo nieko bendra. 

Būtų naudinga dabar skelbti ištraukas iš 1945-1953 metų laikraščių. Jaunesnės kartos žmonėms sunku net įsivaizduoti tokią „žurnalistiką“ – neapykantos ir moralinio terorizmo persmelktą bauginimo atmosferą. Tada būtų lengviau suprasti kas šiais laikais mūsų žurnalistikoje yra naujo, o ko yra pasilikę iš anų laikų...

Teisesnis – moka daugiau

Žurnalistikos daigai, tam tikri žurnalistikos elementai pradėjo rodytis tik chruščiovinio atlydžio metais. Bet ir tai šitaip kalbėti galima tik su labai didelėm išlygom. Gyvenimo tikrovė buvo rodoma labai deformuota, o darbas sovietiniame laikraštyje nebuvo žurnalistika. Laikraštis tebuvo propagandos ir smegenų plovimo priemonė: aptarnauti valdančią nomenklatūrą, pateisinti beteisę padėtį, į kurią buvo nutrenktas vadinamasis sovietinis žmogus, pridengti žmogaus teisių pažeidimus, kartais net ir nusikalstamą veiklą vykdžiusias komunistų slaptąsias tarnybas, jėgos struktūras, priversti žmones tikėti tuo, kuo jie netikėjo ir ką atmetė. Arba bent jau – įbauginti ir nutildyti.

Kadangi Lietuvoje, skirtingai nuo Vokietijos ar kai kurių kitų Rytų Europos šalių, atgavus nepriklausomybę nebuvo įvykdyta net dalinė desovietizacija ir dekabebizaciją, kompartijos išugdytas žurnalistų korpusas išliko aktyvus, veiklus, įtakingas. Išliko ir įpročiai bei siauras supratimas apie žurnalistiką, kaip propagandos įrankį. 

Liokajišku paslaugumu tarnauta melagingos ideologijos šeimininkams, kurie kontroliavo ir maitino. Truputį sočiau negu visus kitus. Mainais už sąžinės, principų ir tiesos išsižadėjimą. Kitaip tariant, už išsižadėjimą svarbiausios žurnalisto pareigos. Kadangi „pagarba tiesai ir visuomenei teisei į tiesą“, sulig pirmuoju TŽF deklaracijos „Dėl žurnalistų elgesio principų“ punktu, yra „svarbiausioji žurnalisto pareiga“. Atsisakius šios pareigos nebelieka kliūčių su anksčiau komunistams rodytu uolumu aptarnauti šiandieninius oligarchinius apetitus. Ir aptarnauti noriai, su nuotaika, nesirenkant priemonių. Kai principų nėra, teisus tas, kuris moka. Dar teisesnis, kuris moka daugiau.

Vietoje profesionalumo - lojalumas?

Buvęs dienraščio „Süddeutsche Zeitung“ vyriausiasis redaktorius Herbertas Riehl-Heyse kaip apie blogą sapną rašė, kad „kada nors joks skaitytojas nebegebės suprasti, ar naujos atominės jėgainės statybą koks nors žurnalistas laiko būtina todėl, kad jis šią išvadą padarė pats, sunkiai triūsęs atlikdamas išsamius tyrimus ir niekieno nepapirktas, ar jis nuolat važinėja su pranešimais kaip atominės jėgainės lobistas ir už tai susižeria didelius honorarus“. 

Kas vokiečiams yra dar tik košmariška perspektyva, mes jau seniai žinome, kad Lietuvoje šitaip beveik niekas nebetriūsia, juo labiau – sunkiai, ir tokių tyrimų neatlikinėja. Stinga ne tik profesionalų, kurie pajėgtų kompetentingai rašyti ar kalbėti atominės energetikos, bankininkystės, aukštojo mokslo ir studijų ar tarptautinės politikos klausimais, bet netgi kvalifikuotai, su gerai žurnalistikai būdingu nešališkumu ir aptariamų klausimų išmanymu vesti paprastas pokalbių laidas televizijose. Tai pasekmė raidos tarybinės tradicijos žurnalistikos, kuri vis dar kontroliuoja reikšmingą viešosios erdvės dalį, ir kuri pamainą sau pastaraisiais dešimtmečiais rinkosi ne pagal dalykines savybes ir profesinius gebėjimus, bet pagal lojalumą grupiniams interesams bei pajėgumą ištvermingai įsipareigoti.

Tačiau tai ne vien ano laikmečio žurnalistinės mokyklos absolventų bei jų ideologinių įpėdinių, bet ir iš to paties politinio kelmo išaugusių valstybės veikėjų supratimo apie spaudą, laisvę, rinkos ir žmonių santykius drama.

Niekuo nesaistoma žiniasklaida

Lietuvoje socialinių ryšių papročiai, ypač anuo metu, nebuvo labai toli nuo Rusijos. Ne paslaptis įvairios „informacinio palaikymo“ sutartys, klestėjusios ypač nepriklausomybės pradžioje, kada veikiantys politikai be didesnių skrupulų mokesčių mokėtojų pinigais apmokėdavo sau palankų žiniasklaidos dėmesį, tuo pat metu nusipirkdami ir jos rūstybę pavojingiausiems politiniams oponentams. Apie tas sutartis irgi vis dar plačiau nekalbama, kadangi niekas taip nesuartina žmonių, kaip nelegaliai iš rankų į rankas perduodami pinigai.

Kol idealistai Lietuvoje mojavo tautinėmis vėliavėlėmis, džiaugdamiesi nepriklausomybės pripažinimu, Lietuvos priėmimu į Jungtines Tautas, kitas tarptautines organizacijas ir panašiai, pragmatikai apdairiai klojo savo gerovės pamatus ir rūpinosi pirmiausia „ūkiniais klausimais“. Vienas verslininkas anais laikais man skundėsi, kad didelis laikraštis jį šantažuoja, reikalauja 20 tūkstančių dolerių (doleris tada kainavo 4 litus) už tai, kad nepalanki jam informacija nepasirodytų. Verslininkas nepabūgo, reketininką su „Pegaso sparnais“ pasiuntė toliau. Ant savo galvos gavo keletą kibirų šiukšlių. Tačiau pasekmės toli gražu nebuvo tos, kuriomis jį gąsdino: verslas nežlugo, socialinės izoliacijos nepatyrė.

Kai 1994-1997 m. redagavau nedidelį Kauno laikraštį, kai kurie atviresni verslininkai man pasakydavo tiesiai: „Mums ne tik neapsimoka jūsų laikraštyje pirkti reklamos, bet netgi pavojinga. Turime patirties. Kadangi šitaip išstatome save kaip taikinį ne tik didesniems už jus, kurių įtikinėjimo metodai skiriasi, bet atkreipiame į save ir politiniais svertais valdomų struktūrų – įvairių inspekcijų ir priežiūros tarnybų – dėmesį. O politinius sluoksnius savo laikraštyje jūs kritikuojate. Todėl potencialūs nuostoliai, kuriais mes rizikuotume, pirkdami jūsų reklamą, yra nepalyginamai didesni už galimą naudą, prisistačius jūsų laikraštyje su mūsų prekėmis ar paslaugomis.“

Šie maži pavyzdėliai ne tiek kalba apie to meto spaudą, kiek apie teisinę ir socialinę aplinką, kurioje ji formavosi ir brendo kaip laisva ir nepriklausoma. Būtų neteisinga sakyti, kad politinės laisvės ji neturėjo. Turėjo. Tačiau ekonominės veiklos sąlygos nebuvo visiems vienodos. Dalis įtakingosios žiniasklaidos mėgavosi privilegijuota padėtimi, politiniu patronažu, išskirtiniais ryšiais su teisėsaugos institucijomis. Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu ji labai sustiprino savo pozicijas, tuo metu kai kita spauda nusilpo ar net visai neišgyveno. Įtakingosios spaudos ryšiai galbūt buvo viena iš priežasčių, kodėl nebuvo suformuoti tinkami teisiniai pagrindai bei efektyvi priežiūra, saistanti žiniasklaidą likti laisvą ne tik nuo politinio kišimosi į žurnalistų darbą, bet ir nuo korupcinių santykių bei iš pačios žiniasklaidos kylančių neteisėtų veikų, diskredituojančių tiek žurnalistiką, tiek aklą valstybės temidę.

Monopolio nebeturi

Tačiau akli nebuvo stebėtojai iš šalies. Dar 1999 m. Seime surengtame Šiaurės tarybos ir Baltijos asamblėjos renginyje „Žiniasklaidos vaidmuo demokratinėje valstybėje“ „Laisvosios Europos“ / „Laisvės“ radijo ryšių direktorius Paulas A. Goble‘as citavo JAV nepriklausomybės deklaracijos autoriaus Thomo Jeffersono pareiškimą prieš du šimtus metų: jeigu tektų jam rinktis tarp laisvo parlamento ir laisvos spaudos, jis visuomet rinktųsi pastarąją, nes žinojo, kad turėdamas laisvą spaudą, galiausiai turės ir laisvą parlamentą, bet nebuvo toks tikras, kad turėdamas laisvą parlamentą, galiausiai turės laisvą spaudą.

„Per dažnai šie žodžiai pateikiami kaip mantra, kuriai nereikia jokio paaiškinimo, o ne kaip įžvalga, kuri ragina, net reikalauja, atidžiai ir mąsliai ją suvokti, – sakė P. A. Goble‘as. – Baltijos valstybių žiniasklaida pasiekė įspūdingai daug; bet tik tiek pasakyti, vadinasi, pasakyti labai mažai. Nuosavybė čia per daug koncentruota ir „draugiškai“ susijusi su politiniu ir ekonominiu elitu. Pajamos iš reklamos yra per menkos. Žiniasklaida dar nerado būdo apjungti nacionalinius interesus ir žiniasklaidos laisvę. Laisva spauda per dažnai tėra geltonoji spauda, paprasčiausia bulvarinė žurnalistika. Trūkumai visose valstybėse išlieka milžiniški ir rodo, kad laukia dar ilgas kelias iki save išlaikančios, laisvos žiniasklaidos.“

Praėjus dvylikai metų, principinis P. A. Goble'o situacijos vertinimas, mano nuomone, išlieka teisingas, nors padėtis Lietuvoje tam tikra dalimi yra pasikeitusi. Tarybinės žurnalistikos mokyklos įtaka visuomenės nuomonei, ypač – per televiziją, tebėra didelė, tačiau informacijos monopolio ji nebeturi. Drauge su modernių technologijų skvarba, interneto plėtra atsivėrė kur kas didesnės internetinės žiniasklaidos galimybės. Į tą pusę pasislinko ir reklamos svorio centras. Labai skausmingai popierinei spaudai. 

Nors bulvarinis žiniasklaidos pobūdis tebevyrauja, nors pakanka požymių, kad dalies žiniasklaidos ir kai kurių teisėsaugos struktūrų aljansas tebėra gyvas, kai pastarųjų dozuotai ir kryptingai nutekinama informacija triukšmingai pristatinėjama „žurnalistinių tyrimų“ vardu, juntama ir permainų. Viešojoje erdvėje, ypač internete, vis daugiau pastebima jaunų, mąstančių, socialinę atsakomybę jaučiančių žurnalistų, išsiugdžiusių jau kitomis sąlygomis, suprantančių tarybinės žurnalistikos mokyklos raiškos ir veiksenos metodų ribotumą. 

Ginklas – bazuka 

Pagrindinis skirtumas – naratyvo tonas ir kritikos pobūdis. Profesiją gerbiančiai žurnalistikai svetimas piktdžiugiškas, pasipūtėliškas, susireikšminusio teisuolio santykis su nagrinėjama tema. Ji niekada nežemins žmogaus, neįžeidinės jo, nesityčios ir nesišaipys iš žmogiškųjų savybių ar fizinių asmens trūkumų. Ji taip pat kritikuos, kartais – labai aštriai, bet visuomet – poelgį, veiksmą, darbą, raišką, ne asmenį ar asmenų grupę. Ir niekad „nenurašys“ žmogaus apskritai, nekabinės jam etikečių ir nepravardžiuos. Kadangi suklydęs žmogus gali pasitaisyti, o teisuolis – irgi paslysti. Ji rinks faktus, svers juos, išklausys ne tik puolančiąją, bet ir besiginančiąją pusę, ir ramiai padarys iš faktų logikos išplaukiančias išvadas.

Tarybinės žurnalistikos mokyklos auklėtiniai elgsis priešingai. Pirmiausiai puls žmogų, taikydami sužeisti jį kuo skaudžiau. Puls su neslepiamu priešiškumu, dažnai – įsiutusio buteljero aistra ir plėšrumu, stengdamiesi padaryti kuo daugiau žalos būtent asmeniui, tarsi išplėšti iš gyvo kūno mėsos gabalą. Jie viešai užgaulios, tyčiosis, žemins, šaipysis ir vaipysis, kvies rinktis aplinkinius ir badyti jų auką pirštais. Taip elgėsi ir jų mokytojai – Stalino gvardijos propagandistai.

Šitos mokyklos kritikos pobūdis – visa naikinantis, lyg napalmo ugnis. Ne pastebėti klaidą, ją įvardyti, parodyti kelius kaip tai ištaisyti, bet sunaikinti visą darbą ir žmones, jei tai neįtinka kuriai nors „paskutine instancija“ save laikančių tarybinės žurnalistikos mokyklos ugdytinių užgaidai. Toks žiniasklaidos patrulis, apvažiavęs savo sergstimą visuomeninę teritoriją bazuka ginkluotu koviniu automobiliu, palieka po savęs išdegintą žemę ir rūkstančius griūvėsius. Ir jokio pasiūlymo, jokios konstruktyvos minties, jokios racionalios išvados iš to, ką jis kritikavo.

Ką racionalaus apie politiką galima pasakyti po to, kai Vyriausybės narius in corpore išvadini „frajeriais ir dundukais“? Yra motyvų Vyriausybės ir jos atskirų narių darbą kritikuoti. Ir kritikuoti iš peties. Tačiau vieši įžeidinėjimai ir patyčios neturi nieko bendra nei su kritika, nei su profesiją gerbiančia žurnalistika. Būtent tarybinės sampratos žurnalistinė raiška per dvidešimt nepriklausomybės metų padarė tai, kad žurnalisto vardas pastaruoju metu tapo vos ne keiksmažodžiu.

Iššūkis – paveldas 

Vis dėlto galima pastebėti ir pozityvių ženklų. Patinka kam nors tai ar nepatinka, tačiau esame tarybinės žurnalistikos saulėlydžio liudininkai. Jos įtaka mažėja, palaipsniui ji traukiasi ten, kur jos ir vieta – visuomeninio gyvenimo paraštėje. Ji dar gyvuoja, skelbiasi, bet kalbasi jau daugiausia pati su savimi: platesnio visuomeninio atgarsio toks naratyvas nebeturi – apie ką jis berėkautų ir ką bekritikuotų. Kadangi visiems jau viskas aišku „pagal nutylėjimą“. Panašaus pobūdžio kritika ir žurnalistika diskvalifikuoja pati save.

Rimtesnis iššūkis – ne tiek pati tarybinė žurnalistika, kiek jos paveldas, sąlygotas totalitarinėje visuomenėje išsiugdytų profesinių refleksų ir susiklostęs tariama „žiniasklaidos savitvarkos“ sistema. Ji labiau primena Potiomkino kaimą, vizitatoriams iš užsienio parodyti, bet ne efektyviai veikiančią ir žurnalistų bei visuomenės pagarbos vertą valstybės ir nepriklausomos žiniasklaidos sąveikos sistemą, balansuojančią etiškos žurnalistikos standartus, vartotojų, leidėjų, žurnalistų interesus. Tolimesnis valstybės kūrimo darbas bus problemiškas, jeigu ši labai svarbi sritis ir toliau liks nesutvarkyta pagal demokratiniame pasaulyje priimtą ir sėkmingai funkcionuojančią praktiką. Bet tai – jau kito straipsnio tema.


Susiję straipsniai

Vidmantas Valiušaitis 1769771549223275230

Rašyti komentarą

  1. Autorius teisus - iš tikrųjų, ne be reikalo pas mus žiniasklaida vadinama "purvasklaida", o jos demonstruojama arogancija ir chamizmas (tipiniai pavyzdžiai - visokios valatkos, užkalniai, algiai "greitai" ir pan. publika) yra tiesioginis jos aptarnaujamų politinių jėgų elgesio atspindys. Ir - taip, tai netgi labai sovietiška, bolševikiška. Vis dėlto, nevertėtų manyti, kad mūsų situacija kažkuo unikali. Užtenka pažiūrėti, kaip Vakaruose žiniasklaida nušviečia kokį nors ideologizuotą klausimą (pvz. lytinių iškrypimų plėtra, abortai, nelegalai) - tas pats etikečių klijavimas, ta pati neapykanta, patyčios ir skaitytojų mulkinimas (pvz. kad ir "vargšo 16-mečio pabėgėlio" nuotrauka su graudulingu tekstu apie "kenčiančius vaikus" - https://scontent.fvno1-1.fna.fbcdn.net/v/t1.0-9/14713777_686667294821492_7661322235789584492_n.jpg?oh=acaa7d56a26f2ae499fbd4adc2c31cbe&oe=58917599), kitaip tariant - tas pats politinių jėgų ir ideologijų aptarnavimas. Galbūt žiniasklaidos ryšių su verslu klausimu yra kitaip, bet ideologinėje plotmėje ten iš esmės toks pat sovietmetis, kaip ir čia. Skirtumas nuo bolševizmo tik tas, kad (kaip ir pas mus), dar yra ir opozicinių, alternatyvių info šaltinių, nors jų "raumenų" nepalyginsi su "oficiozais".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-10-28 15:32

      joo.Pritariu,o dėl užkalnių tai siūlau žmonėms juos ignoruoti,net ir pasipiktinus minusų nedėti.Ir baigsis rašliavos,kai nebeliks kas skaito.Šiek tiek ironijos ir sarkazmo neblogai,bet,kad skaitytum Užkalnio straipsnius ,jau reikia būti net ne juodojo humoro mėgėju,bet-MAZOCHISTU.

      Panaikinti

emo-but-icon

item