Sam Guzman. Ar pasauliečiai turi laikytis tylos?

Tyla. Tai gąsdinantis ir kartu žavus žodis. Jis gali reikšti taiką ir ramybę arba bauginančią vienatvę. Nors kai kuriuos žmones tyla ...

Tyla. Tai gąsdinantis ir kartu žavus žodis. Jis gali reikšti taiką ir ramybę arba bauginančią vienatvę.

Nors kai kuriuos žmones tyla traukia, tiesa ta, jog dauguma mūsų jos nepakenčia.  Ar esate kada vieni sėdėję kambaryje ir klausęsi garsų, į kuriuos anksčiau nekreipdavote dėmesio? Laikrodžio tiksėjimo. Tylaus vėjo švilpesio pro langines. Šaldytuvo ūžimo. Tolumoje burzgiančios žoliapjovės. Visa tai šiek tiek baugina.

Bet galbūt tyla mus labiausiai gąsdina todėl, kad turime likti vieni su savo mintimis. Kai aplinkui visiškai tylu, mūsų protą užplūsta pašėlęs ir chaotiškas minčių srautas. Rūpesčiai, troškimai, skausmingi klausimai – visa tai sukunkuliuoja mūsų sąmonės paviršiuje ir priverčia pasijusti nejaukiai.

Mes bijome šio susidūrimo su savo giliausiuoju „aš“, šių grumtynių su širdies painiava. Todėl mūsų natūrali reakcija būna užpildyti šią tylą nesibaigiančiu triukšmu. Vairuodami mašiną įsijungiame radiją. Namuose nuolat blerbia televizorius: ne tam, kad jį žiūrėtume, o dėl raminančio „foninio triukšmo“. Laisvą minutę stovint eilėje užpildome nevalingai žvilgčiodami į savo išmanųjį telefoną. Žodžiu, bet kas, tik ne tyla.

TYLA IR ŠVENTIEJI

Vis dėlto, nepaisant neraminančios tylos prigimties, daugybė šventųjų patarė ją kaip reikalingą ir nepakeičiamą priemonę siekiant tikro šventumo.

„Tyloje ir ramumoje pamaldi siela tampa dorovingesnė ir sužino paslėptas Šventojo Rašto tiesas,” – sako Tomas Kempietis. „Nekalbėk daug, – pataria Šv. Dorotėjas Gazietis, – nes tai išblaško pamaldžias mintis ir neleidžia susikaupti.“ Šv. Maksimilijonas Kolbė teigia: „Tyla yra būtina, absoliučiai būtina. Jei trūksta tylos, trūksta ir malonės.“ Daugybė šventųjų kalbėjo panašiai.

Bėgant amžiams daug vienuoliškų kongregacijų pasinaudojo šiuo patarimu praktikoje; nemaža jų griežtesnį ar laisvesnį tylos laikymąsi įrašė į savo regulą. Turbūt pats žinomiausias ir griežčiausias iš jų yra kartūzų ordinas. Jie taip pagarsėjo savo drausminga tyla, kad net dokumentinis filmas apie juos buvo pavadintas: „Į didžiąją tylą“ (isp. „El Gran Silencio“).

BET KODĖL?

Neabejotinai visi didieji šventieji, mistikai ir dvasiniai vadovai pataria tylą kaip patikimą kelią į šventumą. Bet kodėl? Kuo tyla yra tokia ypatinga?

Svarbu suprasti, kad tyla, kaip ir visi dvasinio gyvenimo įrankiai, pati savaime nėra galutinis tikslas. Ji yra tik priemonė, Jėzaus Kristaus pažinimo metodas. Tyla reikalinga, nes mūsų protus sužeidė ir susilpnino Nuopuolis.  Anksčiau bendravimas su Dievu buvo toks natūralus ir lengvas dalykas, kaip regėjimas ir girdėjimas. Mes visąlaik jautėme Jo buvimą. Bet dabar nuodėmė sudrumstė šį bendravimą ir pažeidė gebėjimą pažinti Dievą giliausiu mums įmanomu laipsniu.

Mūsų sužalotas protas, kadaise visiškai kontroliuojamas, dabar yra chaotiška minčių, jausmų ir emocijų audra, lyg nepailstantis uodų debesis karštą vasaros naktį. Nuraminti šią dvasinę ir emocinę audrą neapsakomai sunku, ir vienintelis būdas tai padaryti yra drąsiai su ja susiremti. Tai įmanoma tik tada, kai nutylame tiek, kad išgirstume, kokia iš tiesų nerami yra mūsų siela. Žinoma, tai mus atbaido, bet šis žingsnis yra būtinas dvasiniam tobulėjimui.

Taip pat tyla reikalinga tam, kad išgirstume Šv. Dvasios paraginimus ir priimtume bei išsaugotume malonę. Dievas nešaukia. Jis kalba tyliai ir romiai, „švelnios tylos balsu“ (1 Kar 19, 11–12). Šv. Dvasios paraginimų niekada neišgirsime būdami užimti triukšminga veikla – jie pasigirsta tik širdies ramumoje ir tyloje.

Tyla mums padeda išsaugoti Dievo atsiųstas malones. Giluminiai narai juda lėtai ir apgalvotai, kad neiššvaistytų brangių deguonies atsargų. Panašiai ir šventos sielos kalba atsargiai bei išmintingai, kad išsaugotų savo malonės atsargas.

KAIP LAIKYTIS TYLOS?

Šiuo metu jūs galbūt svarstote, kaip pasauliečiui, turinčiam darbą ir gal net šeimą, įmanoma puoselėti tylos dorybę. Žinau, kad mano žmona neapsidžiaugtų, jei staiga imčiau gestikuliuoti vienuolių ženklais, užuot su ja kalbėjęs. Vis dėlto pasauliečiams laikytis tylos – nors ir kitaip nei vienuoliams – įmanoma ir net patartina. Štai keli praktiški patarimai:

Pirmasis būdas puoselėti tylą yra nekalbėti tuščiai, suprantant, kad „kur daug kalbama, ten kaltės netrūksta“ (Pat 10, 19). Tai yra nekalbėkite vien dėl kalbėjimo. Socialiniai tinklai ypač skatina bereikalingas kalbas. „Facebooke“ pilna žmonių, besiskundžiančių pleiskanomis, aptariančių savo virškinimo problemas ar skelbiančių užslaptintus pareiškimus, prašyte besiprašančius dėmesio („Tikrai abejoju, ar vis dar verta tai daryti...“ ir pan.). Jei jums norisi įsitraukti į tokias šnekas, nedarykite to. Kalbėkite tik tai, kas svarbu.

Antra, tylos dorybę puoselėjame tada, kai atsispiriame norui skųstis. Skundimasis yra dėkingumo ir padėkos priešingybė, o kartais netgi nuodėmė. Reikšti nepasitenkinimą maistu, nemandagiu žmogumi ar oru yra labai lengva. Bet ar tai prisideda prie kieno nors gerovės? Laikykite savo liežuvį, nebent turite pasakyti ką nors pagirtino.

Trečia, mes galime susilaikyti nereiškę savo nuomonės bet kokia įmanoma tema. Ištikus nacionalinei ar pasaulinei krizei visi tuoj pat pateikia savo nenuginčijamą nuomonę tuo klausimu. Bet tiesa yra ta, kad dauguma mūsų visiškai nesupranta tų įvykių ir pasauliui nereikia daug nuomonių.  Pasilaikykite savo nuomonę sau ir būsite laikomi išmintingesniais.

Ketvirta, mes galime atsispirti poreikiui užpildyti triukšmu kiekvieną laisvą valandėlę. Kai vairuojate, išjunkite radiją ar muziką. Būdami namie, išjunkite televizorių. Stenkitės be reikalo nežvilgčioti į savo telefoną stovėdami eilėje ar laisvu laiku. Gyvenime yra pilna momentų, kai galime patylėti. Naudokitės jais.

Galiausiai mes galime laikytis tylos, kai norisi kritikuoti kitus. Kaip lengva pastebėti kitų klaidas! Dar lengviau pasakoti apie tas klaidas – tikras ar išsigalvotas – kitiems, šitaip juodinant tuos žmones ir gadinant jų gerą vardą vien tam, kad patys pasijustume geriau. Patylėti, kai norisi kritikuoti kitus, yra sunku, bet kartu ir išganinga.

IŠVADA

Apaštalas Jokūbas sako: „Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. ...Liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis! Liežuvis, tarsi nedorybės visetas, glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo eigą, patsai pragaro padegtas. Kiekviena žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų veislė yra sutramdoma ir prijaukinama žmogaus prigimties jėga. O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sukurti panašūs į Dievą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti!“

Žodžiai turi galią, nors ir nematomą, ir ką mes ištariame, nuskambės amžinybėje. Nors ir nesame kontempliatyvūs vienuoliai, galime išmokti laikytis tylos tame luome, kurį Dievas mums skyrė, išmintingai sulaikydami savo liežuvius, kad geriau girdėtume Kristaus balsą ir labiau Jį pažintume.


Susiję straipsniai

Straipsniai 8105312716421640333

Rašyti komentarą

  1. Bet kai bailiai tylim, kai reikia šaukti, tada irgi negerai! Abejingai tylim matydami, kaip išduodama Bažnyčia, kaip niekinama tai, kas joje yra šventa, kai ganytojai bruka mums melagystes, kurių tikslas vienas - kad išduotume savo tikėjimą, - tai yra baisu! Tylėjimu išduodamas Dievas.
    Taigi yra laikas tylėti ir laikas kalbėti, kaip sakė Koheletas.

    O straipsnis geras, ypač mintis apie Dievo kalbą ir tylą.

    AtsakytiPanaikinti
  2. tai kas negime ir nemirs2016-10-11 16:30

    Dekui uz nuostabu straipsni. Be abejo, tai man labai pades, kai sekanti karta kils noras skustis ar kritikuoti, vietoj to, kad tiesiog jausti dekingumo palaima.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Tai paradoksas, kai žmogus toks protingas, toks nuostabus, toks viską išmanantis, toks pasiaukojantis ir linkęs gelbėti kitus, toks linkęs kitus mokyti ir t.t. labiausiai bijo susitikti su PAČIU SAVIMI tyloje.
    Nes susitikdamas su PAČIU SAVIMI tyloje, jis susitinka su savo SĄŽINE, kurioje, kaip kokiam serveryje sukaupti visi jo padarytų ir neišpažintų, neatsiteistų nuodėmių duomenys.
    Žmogų nuo Dievo skiria nuodėmė. Kai jo nuodėmės nėra "anuliuotos" jis susitinka su savimi ir savo nuodėmėm, kai jo nuodėmės "anuliuotos", jis susitinka su Dievu. Todėl vienam tyla yra palaima ir jis ją labai mėgsta, o kitam - tai bauginanti vienatvė-pragaras, kurio jis nekenčia ir visuomet stengiasi užpildyti tylą triukšmu ir aktyvizmu ir pan., kad nei minutei neliktų vienas su pačiu savimi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai įdomus pastebėjimas. Patiko. :) Ir, manyčiau, tai nebūtinai galioja tikintiems - netikintiems dievo vaidmenį atlieka sąžinė, bet situacija ta pati - akistatos baimė.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2016-10-14 12:20

    Straipsnis geras. Norint išlikti tyloje,jei esi ne vienuolis, tenka apriboti bendravimą su žmonėmis. Nes jis ir susideda iš tuščio kalbėjimo, kritikos, skundimosi ir savos nuomonės reiškimo turint mintyje, koks esi protingas

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item