Pete Baklinski. Pranciškus užsitarnavo populiarumą savo vadovaujamos Bažnyčios sąskaita

Žurnalo „First Things“ redaktoriui Matthew Schmitzui praeitą savaitę parašius straipsnį laikraštyje „New York Times“ apie tai, kaip popie...

Žurnalo „First Things“ redaktoriui Matthew Schmitzui praeitą savaitę parašius straipsnį laikraštyje „New York Times“ apie tai, kaip popiežius Pranciškus daugelyje situacijų apvylė tikinčius katalikus, „Catholic World Report“ redaktorius Carlas Olsonas pasidalino savo tekstu, kuriame dar labiau išplėtojo Schmitzo mintis.

Savo rugsėjo 28 d. straipsnyje, pavadintame „Ar popiežius Pranciškus patyrė nesėkmę?“, Schmitzas į šį klausimą atsako „taip“ ir stengiasi analizuoti, kokios„Pranciškaus efekto“ pasekmės Bažnyčiai, bent jau Jungtinėse Valstijose.

Schmitzas rašo, kad Pranciškaus pontifikato metu, kol jis „stengėsi pasiekti atitrūkusius katalikus“ savo „nedogmatiniu tonu, posakiais „kas aš toks, kad teisčiau?“ ir „švelnesniu“ požiūriu į Komunijos davimą išsiskyrusiems bei antrą kartą „susituokusiems“, sekmadieninių Mišių lankymas smuko, ypač tarp jaunų katalikų..

Pranciškui esant popiežiumi smuko ne tik Mišių lankomumas, bet ir įvairių religinių praktikų laikymasis.

„Kaip teigia Džordžtauno taikomųjų apaštalavimo tyrimų centro duomenys, 2008 m. 50% tūkstantmečio pradžioje sulaukusių brandos respondentų teigė priimantys pelenus Pelenų Trečiadienį ir 46% sakė padarantys kokią nors auką, neskaitant mėsos atsisakymo, kiekvieną penktadienį. Šiais metais jau tik 46% teigė priimantys pelenus ir tik 36% sakė darantys papildomą auką“, - rašo Schmitzas.

„Nepaisant asmeninio Pranciškaus populiarumo, atrodo, kad jauni žmonės traukiasi nuo tikėjimo“, - prideda autorius.

Schmitzas teigia, kad nepaisant Pranciškaus populiarumo, Bažnyčia nebuvo „atgaivinta“, nes jis nedavė „atitrūkusiems nuo jos jokios priežasties grįžti“.

„Jis parapijos kunigus vadina „mažomis pabaisomis“, „mėtančiomis akmenis“ į vargšus nusidėjėlius. Kurijos dvasininkams jis diagnozavo „dvasinį Alzheimerį“. Jis bara už gyvybės apsaugą (pro-life) kovojančius aktyvistus dėl to, kad jie per daug kalba apie abortus. Jis sako, kad katalikai, didelį dėmesį skiriantys Mišių lankymui, dažnai išpažinčiai ir tradicinėms maldoms, yra „Pelagijai“ – žmonės, eretiškai manantys, kad gali būti išganyti savo pačių darbais“ , - teigia Schmitzas.

„Toks smerkimas demoralizuoja ištikimus katalikus ir nesuteikia atitrūkusiems jokios priežasties sugrįžti. Kam prisijungti prie Bažnyčios, kurios kunigai yra mažos pabaisos ir kurios nariai mėgsta svaidytis akmenimis? Kai pats popiežius vidinę dvasinę būseną giria, priešpastatydamas ją pagarbiai laikysenai dvasinių praktikų atžvilgiu, lieka labai mažai priežasčių atlikinėti išpažintį ar keltis į rytines Mišias“, - pastebi autorius.

Schmitzas daro išvadą, kad Pranciškaus itin „švelnus“ kalbėjimas apie Bažnyčios mokymą turi savo kainą.

„Pranciškus užsitarnavo asmeninį populiarumą savo vadovaujamos Bažnyčios sąskaita. Norintys matyti stipresnę Bažnyčią, turės laukti kitokio tipo popiežiaus. Vietoje to, kad švelnintų Bažnyčios mokymą, toks žmogus turėtų kalbėti apie tai, kaip sunki disciplina veda į laisvę. Ėjimas prieš atšiaurų vėją, skelbianti šiam pasauliui keistas katalikų tikėjimo tiesas, gali nebūti populiarus, bet ilgojoje perspektyvoje toks veikimas efektyvesnis. Juk net Kristus buvo sutiktas minios švilpimo“, - užbaigia autorius.

Olsonas, kuris savo rugsėjo 28 d. straipsnį pavadino Schmitzo išvada „Pranciškus užsitarnavo asmeninį populiarumą savo vadovaujamos Bažnyčios sąskaita“, tęsia Schmitzo mintis.

„Schmitzas gali tik prisiliesti prie kai kurių iš šių klausimų, tačiau mes, kurie atidžiai sekėme šį pontifikatą nuo pat pradžių, žinome, jog pastarieji treji metai buvo pilni neaiškumų, perlenkimų, dviprasmybių, nenuoseklumų, mišrių žinučių, netikslumų, menkai paslėptų įžeidimų, jau neminint keisto kalbos naudojimo, keliančio didelę sumaištį”, - rašo Olsonas.

Jis teigia sutinkantis su Schmitzo vertinimu, kad popiežiaus išsakomas ištikimų katalikų „pasmerkimas“ demoralizuoja juos, o atitrūkusiems nesuteikia jokios priežasties sugrįžti.

„Pranciškus labiausiai liaupsinamas ir mėgiamas tų, kurie mato jo pontifikatą kaip galimybę paneigti įprastą kritikos litaniją, skirtą Bažnyčiai: ji esą yra pernelyg patriarchalinė, griežta, siauro mąstymo, moralizuojanti, teisianti, davatkiška, homofobiška, islamofobiška ir pan. Taip, yra katalikų, kurie nusivylę ir stačiai pasipiktinę Pranciškumi, tačiau iš patirties galiu pasakyti, kad dažniausiai pasitaikantis atsakymas yra sutrikimas: „Ką jis daro? Ir kodėl?“

Olsonas svarsto, ar Schmitzas teisus, teigdamas, kad Pranciškus „stengiasi sušvelninti Bažnyčios mokymą.“

„Nematau, kaip galima būtų padaryti kitokią išvadą. Juk jei Pranciškus niekada nesiekė pakeisti ar sušvelninti Bažnyčios mokymo, kodėl jis pasitiki kardinolu Kasperiu ir kitais vokiečiais, kodėl jis surengė du sinodus, kodėl pastoviai ir nuosekliai kelia sumaištį savo pasisakymais, kodėl daro nepabaigiamus „geros valios įrodymus“, kodėl piktai užbaigė 2015 m. sinodą, kodėl aštuntas Amoris Laetitia skyrius yra toks lyg specialiai dviprasmiškas ir taip toliau?, - teigia autorius.

„Taip, gaila, net skausminga, matyti tokią painiavą, sumišimą ir nusivylimą, per dažnai sukeliamą Petro laivo, kuris juk turėtų teikti paguodą, prieglobstį, stabilumą ir aiškumą šio vis priešiškesnio ir nepastovesnio pasaulio tamsiose bangose.“

Versta iš Lifesitenews.com


Susiję

Straipsniai 3723590428122230052

Rašyti komentarą

17 komentarų

Unknown rašė...

Trečioji Fatimos paslaptis iš tiesų yra tokia: šėtonas prasiskverbs iki pat Bažnyčios viršaus. Ką ir matome. Pijus XII nespėjo jos paskelbti (kalbama, jog buvo nužudytas).

Rasa rašė...

Priešai visada bandė sugriauti Kristaus Bažnyčią, bet tai darydavo iš išorės persekiodami Ją. Rezultatai dažnai būdavo atvirkštiniai - Bažnyčia, apvalyta tikinčiųjų krauju ir auka, dar sustiprėdavo. Todėl priešai per daugelį amžių supratę, kad agresyvus griovimo iš išorės metodas neveiksmingas, dabar griauna Bažnyčia iš vidaus ir su meile:)
Priešų "meilės" kryptis - kuo labiau aukštinti "meilę" žmogui ir kuo labiau žeminti meilę Jėzui Kristui ir taip tęsti tol pakol Bažnyčia susitapatins su pasauliu, o žmogus taps aukščiau už Dievą.

Rasa rašė...

Dar galima atkreipti dėmesį į tokį momentą - Jėzus pasakė Šv. Faustinai - prieš ateinant mano teisingumo valandai yra skelbiama mano gailestingumo valanda, tu paruoši pasaulį mano antrajam atėjimui ir pan. Ir jeigu stebėti Dievo gailestingumą - kai jis vis labiau artėja prie nusidėjėlių (Gailestingumo metai, Gailestingumo vartai) - tampa aišku, kad šiais metais Dievo Gailestingumo įsčios atsivėrė pilnai. Bent jau aš asmeniškai šiuo momentu neįsivaizduoju kaip pasibaigus šiems Gailestingumo metams dar labiau ir giliau gali vystytis Dievo Gailestingumas. Bet tuomet tenka atkreipti dėmesį į tokį paradoksą - kuo labiau Dievo Gailestingumas artėja prie nusidėjėlių, tuo labiau artėja ir Dievo teisingumas.

Unknown rašė...

Kaip tu tą gailestingumą įsivaizduoji? Kaip jis praktiškai pasireiškia tavo gyvenime?

Rasa rašė...

"Kaip tu tą gailestingumą įsivaizduoji?"
Šiaip jau man pačiai tikrai nereikia nieko įsivaizuoti. Dievo Gailestingumas yra kuo puikiausiai ir aiškiausiai išėstytas Šv. Faustinos Dienoraštyje. Dievo Gailestingumas, tai Dievo malonė, tai dvasinio pamaldumo forma - paveikslas, maldos, Gailestingumo valanda, Gailestingumo sekmadienis, šiemet dar ir Gailestingumo vartai ir visuotiniai atlaidai, kurie beje yra labai tradiciniai:)

Kaip jis praktiškai pasireiškia tavo gyvenime?
Mano gyvenime Dievo Gailestingumas praktiškai pasireiškia visą parą, kiekvieną dieną, visomis įmanomomis formomis - na bet aš tikrai nesu linkusi įvairių asmeninių "muilo operų" pasakoti komentaruose...čia gi juk ne supermamų forumas:)

Unknown rašė...

Aš ne apie išorinius renginius klausiau. Jų metu gailestingumas gali pasireikšti, bet gali ir ne. Argi tie renginiai turi reikšti, kad jų metu gailestingumas sustiprėja? Pop Pranciškus, pvz., kaip tik piktam išnaudoja vad. "gailestingumą", ragindamas pasigailėti "gėjų" (pederastų), visokių vyrmoterių ir palikti juos tokius, kokie jie yra. Tai esąs Dievo gailestingumas, nors iš tiesų jis yra visai priešingas. Bažnyčia visuomet taip manė, ir Pranciškus būtent dėl manipuliavimo Dievo gailestingumu pelnė populiarumą.
Ir ne apie asmenines "muilo operas" klausiau. Mums visiems Dievo gailestingumas reikštų, jei Bažnyčia grįžtų į Dievo jai skirtąjį kelią.
Deja.

Rasa rašė...

Unknown - gal gali atsakyti į kelis klausimus:)
1. Ar erdvė yra kalta, jeigu ja sklinda melas?
2. AR tai reiškia, kad kokio nors muzikos genijaus kūrinys yra nieko vertas, jeigu jį prastai atlieka 5 klasės mokinys???
3. Na sakykim jeigu Bergoglis, iškraipydamas sau naudinga linkme panaudoja ne Dievo gailestingumą bet kokius nors Kristaus Evangelinius žodžius tai ar tai reištų, kad turėčiau ir Kristaus atsisakyti ir Evangelijos, nes Bergoglis juos netinkamai panaudojo?
Jeigu tau nereikalingas Dievo gailestingumas, tai juo ir nesinaudok, bet neprimetinėk man savo "vertybių". Man Dievo Gailestingumo reikėjo, reikia ir visada reikės.

Rasa rašė...


"Ir ne apie asmenines "muilo operas" klausiau."
O apie ką tu klausei?? O ką gi tada reiškia tas tavo - "kaip jis praktiškai pasireiškia tavo gyvenime". Kaip į tokį klausimą galima atsakyti be asmeniškumų? Gal gali pateikti pavyzdį, kaip į tokį klausimą atsakytumtu pati?
Taigi aš noriu paklausti tavęs to paties - kaip Dievo Gailestingumas pasireiškia praktiškai tavo gyvenime?:)

Rasa rašė...
Autorius pašalino šį komentarą.
Rasa rašė...
Autorius pašalino šį komentarą.
Unknown rašė...

Nesusišnekam.
"Ir ne apie asmenines "muilo operas" klausiau." - nejau Dievo gailestingumas tavo gyvenime pasireiškia kažkuo panašiu į muilo operas? Nevalia Jo Gailestingumo taip vadinti.
Kitas klausimas: "kaip Dievo Gailestingumas pasireiškia praktiškai tavo gyvenime?:)". Taigi atsakiau - "Mums visiems...". Vadinasi, ir man. Visi tada būtume laimingi. O tuomet į tavo pateiktus klausimus net neverta atsakinėti, juo labiau, kad rašai tokius fantastinius dalykus kaip "Jeigu tau nereikalingas Dievo gailestingumas" arba kad pati turėtum atsisakyti Evangelijos.
Straipsnis kalba apie tai, kad Bergolis pasinaudojo buvusiuoju Bažnyčios autoritetu, jos vertybėmis, pasinaudojo tam, kad ją "apipjaustytų", dar labiau nuleistų kraują Tradicijai, padarytų joje dar didesnę sumaištį. Supratai?
Paskaityk dar kartą paskutinius str. sakinius: „Taip, gaila, net skausminga,..."

Rasa rašė...

O tu jau daugiskaita apie save kalbėti pradėjai:) Ar čia ta tradicija ligi tokių "vertybių" atveda.
Ne Dievo Gailestingumas yra muilo opera, bet tavo klausimas yra iš muilo operų serijos. kaip ir tavo pačios atsakymas - būnu laiminga... supermamytė irgi kai jos vaikelis pasako bubu-mumu ar pan. būna labai laiminga:)
Beje būti laimingam, tai tikrai nėra tradicinė katalikška vertybė, čia jau visiškas pasaulietiškas modernizmas.
Jeigu Bergoglis kažką ir padarė, tai tik todėl, kad jam Dievas leido tai padaryti. Juk be Dievo valios niekas neįvyksta, net plaukas nuo galvos nenukrenta. pvz. man Bergoglis ir yra Dievo Gailestingumo pasireiškimas. Kas būtų jeigu Benedikto XVI valdymo metu pradėtų staiga kaip iš giedro dangaus reikštis Dievo teisingumas. Aš būčiau prapuolusi. O Dievo gailestingumo pasekoje atsiradęs Bergoglis, suteikia man laiko priprasti prie tos minties, kad Dievo teisingumas jau labai arti, kiekvienas Bergoglio "tradicijos" apipjaustymas man sako: atgailauk už nuodėmes, meskis Rožinį, slėpkis Jėzaus ir Marijos širdyse. Aš nei prie vieno popiežiaus tiek nepriartėjau prie Dievo, kaip dabar prie Bergoglio:) Bergoglis yra Dievo Gailestingumo dovana man. Tai Dievo man suteiktas paskutinis šansas sielos apvalymui, atgailai, atsiteisimui už nuodėmes. Juk turi įvykti viskas, kas parašyta Raštuose. Ir nieko čia naujo nevyksta - Ir Jėzaus laikais, kai Jėzus kalbėjo savo apaštalams apie būsimą nukryžiavimą, tai yra paniekinimą, pažeminimą persekiojimą, jie nenorėjo to priimti, to suprasti, to girdėti. Jie irgi būtų buvę laimingi ir norėjo priimti Dievo gailestingumą pagal jų pačių asmeninius pageidavimus, pvz. kad Jėzaus įtaka būtų vis labiau stiprėjusi, kad Jėzus būtų įkūręs, stiprią, tradicinę Bažnyčią ir pan.. Bet Dievo valia, buvo visai kitokia:)

Unknown rašė...

Nuvažiavai į fatalizmą, kalvinizmą ar kažką panašaus. Blogis, kad ir parašytas Šv. Rašte, nėra gėris. Ar nepagalvoji, kiek sielų per tokius ganytojus nueis į pragarą? Kiek žmonių metė Bažnyčią, sakramentus, prarado tikėjimą? Sakysi, taip jiems ir reikia, - neatlaikė išbandymų?..
Dar kartą skaityk paskutinį sakinį: Petro laivas "...turėtų teikti paguodą, prieglobstį, stabilumą ir aiškumą šio vis priešiškesnio ir nepastovesnio pasaulio tamsiose bangose.“
Taip, Dievas gali blogus dalykus paversti gerais, bet ar dėl to blogis pateisinamas?

Unknown rašė...

Girdi, tokia Dievo valia, ir nieko čia nepadarysi... Pagal tokią logiką viskas yra, kaip yra, ir blogiui nėra prasmės priešintis.
Gerai daro katalikai snūduriuodami...
Vis dėlto būti laimingam, ko gero, labiausiai galima kovojant.
Diskutuok sąžiningai, nesuteik mano mintims menkinamos reikšmės.

Rasa rašė...

Tai jau sekantis tavo žingsnis etikečių klijavimas - fatalizmas, kalvinizmas... O ką jeigu viskas, ką čia išdėsčiau yra visiška tradicija? Ir galiu nesunkiai tai įodyti:
Atsiverti puslapį Free Traditional Catholic Books, tai reiškia Tradicinės katalikų knygos ir perskaitai kelias, beje pateiktas vienas iš pirmųjų pagal svarbumą "tradicijai", ir kurios ir yra būtent apie Dievo valią - kaip ją priimti, kaip ją suprasti ir pan.
1. Uniformity with God's Will by St. Alphonsus Liguori (Bažnyčios mokytojas)
2. Abandonment to Divine Providence by Jean-Pierre de Caussade
3. Trustful Surrender to Divine Providence by Fr. Jean Baptiste Saint-Jure & St. Claude de la Colombiere
http://www.traditionalcatholic.co/free-catholicbooks/
Galiu užgarantuoti, kad viskas, ką čia išdėsčiau - yra pagal tų knygų mokymus ir patarimus:)

Rasa rašė...

O šiaip aš jau prisižiūrėjau tokių "kovotojų" užtektinai. Tik liežuviu, virtualūs karžygiai. Beje, gal nežinai ar pamiršai, kad katalikų ginklas yra Rožinis, pasninkas, atgaila. Būtent šie ginklai ir suteikti katalikams, priešintis blogiui.
Pasaulį reikia pradėti keisti nuo savęs, o ne kitiems visokius reikalavimus kelti. Kas tau trukdo suburti kokią maldos grupę, melstis ir kovoti už Bažnyčią, kas tau trukdo pasninkauti už Bažnyčią, paaukoti save ar savo sveikatą, atiduoti savo laisvą valią už Bažnyčią? Bet geriau liežuviu pašūkauti, etiketes paklijuoti, pačiai prisiklijavus "tradicijas", bet suokiant apie laimę kovoje. Nė vienoje tradicineje knygoje neradau net paminėta žodžio laimė. Jeigu aš klystu, tai gal galėtum bent vieną tradicinį laimės mokymo šaltinį nurodyti. Bet man labiau panašu, kad jau pati pradėjai tas "tradicijas" kurti, pagal savo asmeninius pageidavimus:)

Unknown rašė...

Ar ne tikybą dėstai?

item