Martynas Vaitys. Pilietinės visuomenės iliuzija

Prieš beveik šimtmetį ispanų filosofas Jose Ortega Y Gasset parašė žymųjį kūrinį „Masių sukilimą“...

Prieš beveik šimtmetį ispanų filosofas Jose Ortega Y Gasset parašė žymųjį kūrinį „Masių sukilimą“. Knygą apie technologinio ir ekonominio išsivystymo sukurtą visuomenę, kurios viešojoje erdvėje, anot filosofo, pradeda dominuoti masės žmogus. Šis, naujosios visuomenės gyventojas yra bespalvis, niekuo neišsiskiriantis ir pasyvus savo paties gyvenimo dalyvis. Knygos autorius, apibrėždamas masių žmogų, tai pat išskiria, kad pastarasis gali priklausyti bet kuriai socialinei klasei, nepaisant išsilavinimo ar turtinės padėties. Tai svarbu pažymėti, nes „Masių sukilimas“ ir jame aprašytas masių žmogus gali paaiškinti tam tikrus veiksnius, lemiančius ydingą Lietuvos visuomenės būklę. Naujasis masių sukilimas, pakeitęs pirmtako veidą ir įgavęs naujas formas, persmelkė pilietinę visuomenę, atimdamas iš jos gebėjimą sėkmingai dalyvauti valstybės valdyme. 

Anot Hannos Arendt, mūsų tikrovės jutimas visiškai priklauso nuo to, kad apsireiškia viešoji sritis, į kurią daiktai gali iškilti iš paslėpto egzistavimo tamsos. Ši „tamsa“ nebeegzistuoja nūdienos masės žmogui, nes iš esmės jis viešąją erdvę gali pasiekti iš privačios, namų ūkio erdvės bet kuriuo metu. Tai jam leidžia padaryti milžiniška technologinė pažanga, pasiekta per paskutinįjį dešimtmetį. Toks privačios erdvės dominavimas turi neigiamą įtaką politikos galiai, nes piliečio nuomonė tampa priklausoma ne nuo politinės tikrovės, bet nuo jam įdiegto vaizdinio, kuris yra formuojamas įvairių medijų, asmenybių ar socialiniuose tinkluose vyraujančių politinių madų. Vaizdinys neretai gali prasilenkti su tikrove, nutylėdamas opiausias valstybės gyvenimo problemas. Tokiomis nutylėjimo arba tik tam tikros informacijos prieinamumo taktikomis ypač sėkmingai naudojasi įvairūs autokratiniai rėžimai, bet šios tendencijos pavojingai plinta ir Vakarų demokratinėse visuomenėse. Nors medijų formuojamas tikrovės suvokimas yra dešimtmečių senumo reiškinys, kartu su ideologiniais demokratinių valstybių poslinkiais jis įgauna naujas grimasas. Korektiškumo ir santarvės vardan medijos nuo piliečių slepia kuriamam sėkmingos įvairovės pasakojimui nepatogius faktus. Ypač akivaizdu tai tapo pabėgėlių krizės akivaizdoje, kai sąmoningai pradėta blokuoti informacijos srautus, galinčius turėti neigiamas pasekmes Vakarų šalyse vykdomai migrantų priėmimo politikai.  

Tokiame viešosios ir privačios erdvių skirties nyksme kaip naujas įtakingas ir įgalintas veikėjas iškyla lemiamą žodį ir rinkėjo balsą turintis jaunas, 18-35 metų  pilietis, geriausiai įvaldęs technologijas, leidžiančias jam išsakyti savo nuomonę. Lietuvoje būtent apie šios amžiaus grupės atstovus buvo labiausiai kalbama internete, rašoma straipsniuose. Jiems lipdomos „blaiviausiai“, „teisingiausiai“ mąstančios grupės etiketės, tikint, jog prieš šių metų Seimo rinkimus ši grupė lems taip visų laukiamą politinį pokytį. Čia Jose Ortega Y Gassetas šauna į dešimtuką, įvardydamas, kad būtent vidutinio sluoksnio, išsilavinusiam, jaunam žmogui yra labiausiai būdingas intelektualinis ir biheivioristinis masiškumas. Ortega pastebi, jog jaunas masių pilietis yra ypač nepakantus diskusijai, kitų nuomonei ir fanatiškai tiki savo neklystamumu. Tokie piliečiai dažniausiai išsirenka tam tikrą vieną grupę, prie kurios save priskiria, atmesdami bet kokią alternatyvią pasaulėžiūrą. Itin problemiškas tampa tikrovės suvokimas žmogaus, kuris tapatina save su tam tikra grupe, bet turėdamas galimybę realiai netampa tos grupės nariu, ir todėl  neturi nei informacinės prieigos apie tos grupės veiklos būdus, nei realaus suvokimo apie pačios grupės sudėtį, veikimo specifiką ir jos narius. Tai ypač galioja kalbant apie dalyvavimą nevyriausybinėse organizacijose ar politinėse jaunimo organizacijose. Pagal Eurobarometro duomenis, tik 14% Lietuvos jaunimo yra nors kartą gyvenime dalyvavę organizacinėje veikloje už formalių, švietimo ugdymo sričių ribų, o beveik 60% pasisako, jog nesidomi politika. Toks masiškas jaunosios kartos pasyvumas jų pačių gerovę lemiantiems veiksniams yra ypač pavojingas, nes leidžia toliau gyvuoti tautos neatstovaujančiai ir niekieno nekontroliuojamai valdžiai bei gyvybingos pilietinės visuomenės iliuzijai. 

Galima ginčytis, jog būtent Gabrieliaus Landsbergio politinių resursų investavimas į socialinius tinklus lėmė tai, jog jaunasis rinkėjas balsavo už  Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionys demokratus, kurie laimėjo pirmąjį Seimo rinkimų turą. Tokią viltį dėl jaunimo galios ir aktyvumo galima atremti dviem argumentais. Pirma, Liberalų sąjūdžio fiasko prieš rinkimus, o antra - pačių rinkimų rezultatai apskritai. Jaunojo rinkėjo kaip politinių pokyčių nešėjo mitas subliuško ne tik dėl jaunimo pasyvumo, bet ir dėl elementariausios demografijos. Paprasčiausiai jaunieji rinkėjai nėra vieninga rinkėjų grupė Lietuvoje ir tai puikiai atsispindėjo rinkimuose, kuriuose jaunimas aktyviai balsavo tiek už valstiečius žaliuosius, tiek palaikė ir socialdemokratus, nors pastaroji socialdemokratų vyriausybė nuolatos buvo įsivėlusi į korupcijos skandalus. Tokios jaunimo balsavimo tendencijos nėra kažkuo naujas reiškinys, nes 2012 m. Seimo rinkimuose jaunieji rinkėjai aktyviausiai palaikė Darbo partiją.

Pasyvumą tarp jaunimo pastebi ir politologai. M.Jastramskis teigia, kad nors jaunimas šių metų rinkimuose tapo aktyvesnis, tačiau pastarųjų aktyvumas vis dar išlieka labai žemas (37,8%). Apžvelgtais aspektais, jaunasis rinkėjas savo prigimtimi mažai kuo skiriasi nuo jaunimo tinkluose taip kritikuojamų pensininkų, kurie su lygiai tokiu pačiu fanatišku užsidegimu balsuoja už „savuosius“, kad ir kas tai būtų. Jaunimas įrodo, jog masiškumas neturi amžiaus grupės ir socialinio statuso, todėl turėtume nustoti aukštinti vieną ar nurašinėti kitą rinkėjų grupę, o siekti visų bendro, aktyvesnio dalyvavimo pilietinėje valstybės veikloje, o visų pirma domėjimosi politika, nes tik suvokiant politinėje erdvėje vykstančius procesus įmanoma prasmingai juose dalyvauti. 

Jeigu Jose Ortegos Y Gasseto aprašytame „masių sukilime“ gatves užplūsta kaip niekada daug žmonių, tai dabar vyksta atvirkštinis procesas, kai pilietinės masės iš gatvių sugrįžta į privačią, namų erdvę. Tai lemia ne vien indoktrinuojančios medijų galios. Jeigu valstybėje politikai nėra susipažinę su virtualios erdvės komunikacijos subtilybėmis arba elementariai neturi prieigos socialiniuose tinkluose, tada neįmanomas ir jų dialogas savo naujaisiais rinkėjais prie kompiuterių ekranų. Tokiu atveju politikas neturi, kaip pasiekti rinkėją ir paaiškinti jam savo veiksmus, taip pat ir neturi supratimo apie piliečių poreikius. Kai gatvės tuščios, nepasitenkinimo šūksnių negirdėti, galima „prastuminėti“ kokius tik nori įstatymus. Naujajam Darbo kodeksui nepritarė didžioji dalis visuomenės, tame tarpe ir jaunimas, bet Kodeksas vis tiek buvo priimtas. Daug kam malonia staigmena tapo ilgai trukęs spontaniškas kairuoliško jaunimo susibūrimas prie vyriausybės, tačiau galų gale pilietinės valios pritrūko ir jiems, nors prasmingiau būtų sakyti – mums visiems.

Galiausiai masėms pasitraukus iš gatvių, ištuštėjusias viešąsias erdves savo tikslams naudoti pradeda įvairūs anti-valstybiniai marginalai, kurių buvimas viešojoje erdvėje lemia jaunimo nedrąsą ir nenorą viešai stoti už savo pasaulėžiūrines nuostatas, kažką principingesnio nei korupcijos ar neprofesionalumo problemas, dėl kurių sutaria iš esmė visi. Nėra jokia paslaptis ir tai, jog jaunimas niekada neateina net į demonstracijas, kurioms pritaria, nes gatvės protestai yra tiesiog diskredituota ir marginalizuota pilietinės raiškos forma. Algirdo Paleckio, Vytauto Šustausko ir Jurijaus Subotino trio yra ryškiausias to pavyzdys. Visus šiuos veikėjus jungia vieninga meilė įvairioms aikštėms, garsiakalbiams ir plakatams – visiems demokratinės visuomenės instrumentams, kuriais per šiuos ir panašius veikėjus Lietuvos gatvėse skamba Rusijos interesas. Po jų pasisakymų viešojoje erdvėje lieka tarytum dėmė, gėdinga stigma, kurios baidytis pradeda paprasti piliečiai ir ypač jaunimas.

Naujosios masės, būdamos kaip niekada užsisklendusios savyje, pradėjo išstūminėti politiškumą iš viešosios erdvės. Jos sėdi namuose žiūrėdamos televizorių, naršydamos internete ir kartas nuo karto paburnodamos patenkina savo apetitą pilietiškumui. Tokioje būklėje pilietiška visuomenė netenka valstybės sargybinio statuso ir valdžios kontrolės statuso, tampa tik pilkšva, pasyvia mase, kuri iš šono žiūri į savo pačios valstybės gyvenimą, prarasdama bet kokią laisvę ir atsakomybę veikti. Tokioms piliečių masėms, anot Platono, gali vadovauti tik skaldytojai: „Bet jie bijos išmintingiems žmonėms patikėti valdžios vietas, nes ten jau nebebus nuoširdžių ir tvirtų žmonių, o tik mišraus būdo, iš prigimties daugiau tinkamų karui negu taikai“.  


Susiję straipsniai

Politika 2428684919632334413

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-10-22 19:52

    Kalba gali büti dar redaguojama, nes daug gerų minčių yra apkrautų ilgais, sunkiai suprantamais sakiniais. "Apšvarintas" toks tekstas, kuris pagirtinai be patoso, galėtų būti puiki žiežirba tas mases gaivinti sveika, jaunatviška ir svarbiausia pilietiškai teisinga savimone. Lauksiu kitų, tikiuosi tiek pat daug žadančių įrašų.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item