Kun. Shenan Boquet. Kunigų ir vyskupų tyla bei dviprasmiškas kalbėjimas griauna šeimą

Nuo to laiko, kai prieš šešerius metus prisijungiau prie organizacijos Human Life International veiklos, apkeliavau daugiau nei 60 ša...

Nuo to laiko, kai prieš šešerius metus prisijungiau prie organizacijos Human Life International veiklos, apkeliavau daugiau nei 60 šalių. Remdamasis klausytojų atsiliepimais iš kelių dešimčių konferencijų ir šimtų kalbų parapijose, sprendžiu, jog apie 90% jų nei karto nebuvo girdėję homilijos apie kontracepcijos blogį (dar mažiau apie jos abortuojantį poveikį) bei nieko apie baisų aborto nusikaltimą.

Paskutinė mano kelionė į Airiją tik patvirtino šią realybę. Beveik kiekvienas žmogus, su kuriuo kalbėjau konferecijos metu, sakė, kad nei karto nėrta girdėjęs apie šiuos dalykus iš savo vyskupų ir kunigų. Ganymo likę labai mažai, o kai kur jis visai apleistas, todėl nereikėtų stebėtis, kodėl irsta šeimos ir kodėl vaikai praranda tikėjimą.

Manau, jog pagrindinė grėsmė šventai santuokos institucijai ir pagarbai žmogaus gyvybei yra kontracepcijos blogis ir mąstymas, kylantis iš pritarimo jai. Kontracepcija - tiesioginis puolimas prieš Dievo planą santuokiam gyvenimui. Tai vėžys!

Kontracepcija atmeta žmogaus lytiškumo orumą ir jo vaidmenį santuokiniame gyvenime. Tų, kuriems patikėta mokyti tikinčiuosius ir lydėti juos siauruoju keliu, tyla ir dviprasmiškas kalbėjimas yra skandalingas aplaidumas ir abejingumas Dievo žmonėms. Dar blogesni yra tie, kurie sąmoningai klaidina tikinčiuosius, tikindami, kad kontracepcija yra leistinas pasirinkimas.

Mūsų Viešpats sako mums vertinti dalykus pagal jų vaisius. Tad ką mes matome? Sąžiningas bet kurios visuomenės, kuri priėmė kontracepciją, įvertinimas negali aplenkti nepaneigiamas pasėkmes – žemą gimstamumą ir nesveiką šeimos gyvenimą. Matome abortus, skyrybas, vienalyčių „santuokų“ įteisinimą, gyvenimą „susimetus“, šeimos žlugimą, iškrypusias lytinio švietimo programas vaikams, vaikų išnaudojimą, prekybą žmonėmis, pornografiją, nekuklumą ir pasileidimą. Tėvas Paulas Marxas tai pavadino „sex mess“ (liet. sekso netvarka). Žinoma, visa tai yra tik pagrindinės problemos – atitrūkimo nuo tiesos apie žmogaus asmenį ir seksualumo dovaną – simptomai. Šis vėžys, naikinantis mūsų šeimas, ir toliau tęs savo darbą, kol jo neišrausime.

Viena iš pagrindinių organizacijos Human Life International strategijų yra darbas su seminaristais, kunigais ir vyskupais, siekiant skleisti žinią apie gyvybės vertę ir padėti jiems įtraukti tai į kiekvieną savo pastoracinės globos aspektą. Deja, per dažnai pastebiu atotrūkį tarp pastoracinės globos ir Gyvenimo Evangelijos. Bet koks bandymas formuoti dvasinius vadovus neįtraukiant katalikų mokymo apie seksualinę moralę ir šventą santuoką yra bergždžias. Mūsų įkūrėjas tėvas Paulas Marxas kalbėjo gana griežtai:

„Nors mums reikia daugybės už gyvybę pasisakančių grupių, kovojančių su prieš gyvybę veikiančia pabaisa, yra visiškai tuščia ir iš tiesų labai trumparegiška nematyti pagrindinio kūdikių žudymo šaltinio, kuris yra kontracepcija.“

Dar visai neseniai visi krikščionys sutarė dėl kontracepcijos bei pirminio seksualinio intymumo vaidmens vyro ir žmonos santykiuose. Pavyzdžiui, taip mokė anglikonai:

„Mes išreiškiame rūpestingą perspėjimą vengti nenatūralių nėštumo vengimo būdų naudojimo, nes iš to kyla daug pavojų - fizinių, moralinių ir religinių, ir vengti blogų pasekmių, kurių plitimas grasina žmonių rūšiai. Oponuodami mokymui, kuris mokslo ir religijos vardu skatina susituokusius žmones lytine sueitimi naudotis kaip tikslu savaime, mes tvirtai laikomės to, kas visada turi būti pagrindiniai krikščioniškos santuokos aspektai. Pirmasis yra santuokos paskirtis, dėl kurios ji ir egzistuoja - žmonių giminės pratęsimas ir vaikų paveldėjimo dovana; antrasis - santuokiniam gyvenimui būtina apgalvota ir atsargi savikontrolė. Tai, ką pasakėme, iškilmingai rekomenduojame krikščionims ir visiems norintiems išgirsti.“ (Anglikonų bendruomenė, Lamberto konferencija, 1920 m.)

Vis dėlto, net skelbdami tiesą apie santuoką ir jos atvirumą gyvybei, matėme augančias grėsmes. 1916 metais, praėjus ketveriems metams po pirmosios Londono eugenikos konferencijos, Margaret Sanger įkūrė Neštumo kontrolės lygą, vėliau tapusia Planuota tėvyste. 1921 metais Marie Stopes įkurė pirmąją nėštumo kontrolės kliniką Didžiojoje Britanijoje. Abi moterys labiausiai prisidėjo prie eugenikos ir kontraceptinės technologijos vystymo, o tai neišvengiamai išsivystė į populiacijos kontrolės judėjimą, kuris iki ir šiandien žemina silpnuosius bei atstumtuosius.

Tuo metu, kai 1930 metais vyko Anglikonų bendruomenės konferencija Lambete, kultūroje jau buvo pasėta nesutikimo su santuokos tikslu ir tikruoju žmogaus lytiškumu bei jo nepaisymo sėkla. Konferencija atsisakė savo pačios biblinės teologijos dėl santuokos ir suformavo „naują“ mokymą, leidžiantį kontracepcijos naudojimą susituokusioms poroms. Nors 15 rezoliucija stengėsi išlaikyti 1920 metų mokymą, teigdama, kad pagrindinis ir aiškiausias būdas riboti ar vengti tėvystės yra susilaikymas, ji davė leidimą susituokusioms poroms naudoti kontracepciją.

Žinome, prie ko tai privedė.

1930 m. gruodžio 31 d. popiežius Pijus XI paskelbė aiškų Katalikų Bažnyčios atsaką į šią baisią grėsmę ir visišką tūkstantmečio krikščionybės mokymo atsisakymą:

„Tačiau tikrai jokia, net rimčiausia, priežastis negali padaryti, kad tai, kas savaime prieštarauja prigimčiai, taptų suderinama su prigimtimi ir dora. Kadangi santuokinis aktas savo prigimtimi skirtas palikuonių gimdymui, tie, kurie jį atlikdami dirbtinai atima iš jo šią natūralią jėgą ir galią, elgiasi gėdingai ir eina prieš prigimtį, padarydami šį aktą savaime nedorą.“ (Casti Connubii, nr. 54)

„Kadangi yra tokių, kurie, atvirai pasitraukdami nuo perduoto nuo pat pradžių ir niekuomet nepaliesto krikščioniško mokymo, mano, kad anksčiau dėl šios elgesio normos buvo iškilmingai skelbiama kita doktrina, Katalikų Bažnyčia, kuriai pats Dievas patikėjo mokyti dorovės ir ginti jos grynumą bei garbingumą, atsidūrusi tokio papročių sugedimo akivaizdoje, norėdama apsaugoti santuokinės sutarties skaistumą nepažeistą šios gėdingos dėmės, savo dieviškos pasiuntinystės ženklan Mūsų lūpomis pakelia stiprų balsą ir iš naujo paskelbia: kiekvienas santuokos panaudojimas, kai iš akto žmonių pastangomis atimama jo natūrali gyvybės pradėjimo galia, sulaužo Dievo ir prigimties įstatymą ir taip darančius sutepa sunkios nuodėmės dėme.“ (nr. 56)

Tapimas „vienu kūnu“ reiškia savęs atidavimą, be išlygų ir išimčių, kaip kad Kristus nieko nesulaikė nuo savo Sužadėtinės, Bažnyčios, mirdamas dėl jos ant kryžiaus. Bet koks sąmoningas įsikišimas į kuriančiąją santuokinio akto prigimtį reiškia savanaudišką sutuoktinių atsiskyrimą vienas nuo kito ir nuo Dievo, kuris yra jų partneris sakramentinėje meilėje. Kaip popiežius Paulius VI paaiškino, „Bažnyčia moko [...],  kad pagal savo vidinę struktūrą santuokinis aktas, sujungdamas vyrą ir žmoną glaudžiais saitais, taip pat padaro juos tinkamus pradėti naują gyvybę pagal vyro ir moters prigimtyje įdiegtus dėsnius.“ (Humane Vitae, nr. 12)

Galiausiai, mokymo autoritetas yra patikėtas vyskupų kolegijai, vadovaujamai Romos popiežiaus, „vienybės centro ir visos Bažnyčios galvos,“ apaštalo Petro įpėdinio, kuriam pavesta rūpintis sielomis. (Lumen Gentium, nr. 22) Kai vyskupai savo apaštališkame vaidmenyje moko apie tikėjimą ir moralę, jie kalba Kristaus vardu, o tikintieji privalo priimti šį mokymą ir laikytis jo su religiniu pritarimu.

Savo pareigose kaip Romos vyskupas, aukščiausiasi pontifikas, Paulius VI, mesdamas iššūkį populiariai nuomonei, sklandžiusiai tiek sekuliariuose, tiek bažnytiniuose sluoksniuose, dar kartą patvirtino Bažnyčios mokymą savo žymiojoje enciklikoje Humane Vitae. Joje popiežius perspėjo, kas gali nutikti, jei Bažnyčios mokymas apie gimimų kontrolę bus ignoruojamas. (žr. nr. 17)

Popiežius Jonas Paulius II davė mums enciklikas Familiaris Consortio ir Evangelium Vitae, kurios pakartojo Bažnyčios mokymą santuokos, šeimos ir gyvybės klausimais. Užimdamas Petro pareigas, mokydamas ir globodamas šventąją doktriną, jis nepabūgo. Jis tvirtino, kad kontracepcija ir abortai yra to paties medžio vaisiai. „Abortus remianti kultūra yra ypač stipri kaip tik ten, kur atmetamas Bažnyčios mokymas apie kontracepciją.“ (Evangelium Vitae, nr. 13)

Autoritetas mokyti yra nuostabi dovana ir atsakomybė. Atliekama su drąsa ir aiškumu, ji gali išlaisvinti ir sujungti žmones tiesoje. Bet atliekant ją silpnai ir dviprasmiškai skleidžiamas sumišimas, lemiantis didžiulę ir kartais nepataisomą žalą tikintiesiems. Kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo labiau Tikėjimas tampa tik nuomonės klausimu - absoliučios tiesos koncepcija apleidžiama.

Dabartiniai prezidento rinkimai suteikia dar vieną pavyzdį. Kandidatai, beskelbiantys esą katalikai, kalba apie savo pritarimą kontracepcijai, abortams, eutanazijai ir homoseksualizmui, tačiau niekas iš ganytojų viešai nepataiso jų teiginių ar pozicijų, sudarydami įspūdį, kad tai, ką jie dėsto, yra priimtina ir leistina..

Jei norime atitaisyti žalą ir išgydyti infekciją, kamuojančią mūsų šeimas ir visuomenes, turime susigrąžinti teisingą mąstymą apie šeimą. Tik teisingai supratę šeimą galėsime iš tikrųjų progresuoti kovoje prieš kontracepcijos, aborto, skyrybų ir homoseksualizmo nelaimes. Tik tuomet pamatysime, kaip sužydi mūsų visuomenės ir klesti Bažnyčia.

Negalime sau leisti toliau ignoruoti kontracepcijos vėžio ir jos nešamų vaisių. Ant kortos pastatytos mūsų šeimos, vaikai ir ateitis.

Versta iš Hli.org


Susiję

Straipsniai 1896429942463535091
item