Kun. Robertas Urbonavičius. Tikrieji nugalėtojai

Šaukiuosi tavęs, išklausyk mane, Dieve!  Atkreipk į mane savo ausį, išgirsk mano žodį.  Tu s...

Šaukiuosi tavęs, išklausyk mane, Dieve! 
Atkreipk į mane savo ausį, išgirsk mano žodį. 
Tu saugok mane kaip akies lėlytę, 
po savo sparnais stropiai slėpki.
(Introitas)

Šio sekmadienio Dievo Žodis mums prabyla apie tai, apie ką labai daug kalbama, bet mažai daroma – apie maldą. Daugybė knygų, radijo laidų, seminarų ir rekolekcijų yra skirta maldai: jos būdams, rūšims, formoms, istorinei raidai, dvasingumo sklaidai. Taip, tai ir vertinga, prasminga, gražu, ir naudinga – tačiau tik vienu atveju: kai tas, kuris kalba, ir tie, kurie klauso, gyvena malda. Galbūt kartais derėtų - užuot penkias minutes pasimeldus ir trisdešimt prakalbėjus apie maldą – pakalbėti penkias, o pasimelsti trisdešimt minučių? Šių dienų pasaulyje viskas matuojama naudingumo matu: kiek tai duoda ekonominės naudos, kiek suteikia malonumo. Vertinama tik tai, kas apčiuopiama. Neretai tokia nuostata yra apėmusi ir Bažnyčios žmones. Atrodo, visi yra paveikti veiklumo demono. Kursai pirmosios Komunijos tėvams, seminarai sutuoktiniams, lyderystės pamokos, dvasingumo seminarai, evangelizacinės programos – kuo daugiau veiklos, tuo geriau. Tačiau neatrodo, kad dėl to būtų įvykęs lūžis ir masiniai atsivertimai. Trokštama evangelizuoti protus, o širdys tebelieka neapšviestos. Malda nurašoma Marijos legionui ar uždariems vienuolynams, nes ir vieni, ir kiti „neturi ką veikti“. 

Tačiau pirmasis skaitinys tobulai atskleidžia tikrąją padėtį. Regime izraelitus, kovojančius su priešo kariuomene, o Mozė atsitraukęs ant kalno meldžiasi. Sakytume, koks neatsakingumas – paliko savo bendruomenę ir pasislėpė. Tačiau būtent jo maldų dėka Dievas izraelitams skyrė pergalę. Mes esame apvertę prioritetus: pirma darom, paskui meldžiamės. Tačiau reikia pirmiausia melstis, paskui veikti ir, visų geriausia, veikti meldžiantis. Nėra kito būdo, kito kelio, kito ginklo – tik nuoširdi, atvira malda, buvimas su Kristumi: „Šiandien Bažnyčiai labiausiai reikia ne administracinės reformos, dar vienos pastoracinės programos ar struktūrinio pokyčio. Tokia programa jau egzistuoja: tai programa, kurią mes visada turėjome, ją gavome iš Evangelijos ir gyvosios Tradicijos. Jos centras yra pats Kristus, kurį mes turime pažinti, mylėti ir kurį turime sekti, kad galėtume gyventi Jame ir per Jį, kad galėtume perkeisti mūsų pasaulį“ (kard. Robert‘as Sarah).

Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas. Jis teisia širdies sumanymus bei mintis.
(Evangelijos antifona)



Susiję straipsniai

Robertas Urbonavičius 760858541335844218

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item