Kun. Robertas Urbonavičius. Ne toks kaip...

Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save 

kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.

(Komunijos antifona)

Kiekvieno iš mūsų, o ypač konvertito, gyvenime būna periodų, kuomet matome visų kitų nuodėmes, tik ne savo (tiesą sakant, ši liga dažniausiai tęsiasi visą gyvenimą). Su uoliu užsidegimu imame aiškinti kitiems, kokie jie blogi ir kaip jiems reikia taisytis. Jei to neišdrįstame, tai bent mintyse juos teisiam ir auklėjam. Tačiau šis dvasinis uolumas yra ne kas kita kaip puikybė – velnio spąstai mūsų sieloms. Tas, kuris pasilieka šiame kelyje, ilgainiui virsta šio sekmadienio Evangelijos palyginimo fariziejumi, kuris dėkojo Viešpačiui, kad nėra toks kaip kiti ir vardijo savo maldingumo praktikas. Viešpats nesako, kad fariziejus blogai elgėsi, jog pasninkavo ir atidavė dešimtinę – visa tai geri yra darbai. Tačiau savęs išaukštinimas ir kito nužeminimas – štai, kur tie spąstai. Net jei iš tiesų esu geresnis nei sukčiai, svetimautojai ir plėšikai, tai čia joks nuopelnas – vien už tai į dangų nebūsi priimtas. Kad toks nesi – tai ne tavo nuopelnas. Kaip sakė šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, „man buvo atleista daugiau nei Magdalietei, nes manęs buvo pasigailėta ir buvau apsaugota nuo nuopuolio“. Kad esu tikintis, kad galiu melstis ir daugybė kitų „kad“ nurodo į begalinę Dievo meilę ir gailestingumą man. Tik po mirties sužinosiu, nuo ko buvau apsaugotas ir išgelbėtas, tad dabar galiu tik dėkoti ir eiti pirmyn šventumo keliu. 

Kartu nereikia pulti į kitą kraštutinumą, ypač paplitusį šiais laikais, kuris teigia, kad reikia nematyti kitų blogio elgesio, priimti juos kaip vienus iš mūsų. Savo palyginime Viešpats Jėzus nesako, kad muitininkas buvo šaunuolis. Taip, jis buvo nuteisintas, bet ne todėl, kad buvo muitininkas, fariziejų atstumtasis. Jis nuteisintas dėl to, kad „stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: ‘Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!‘“ Jis nesiveržė į priekį, neveidmainiavo ir nereikalavo sau išskirtinio dėmesio ir teisių. Jis suprato, kad jo elgesys ir gyvenimo būdas yra blogas ir to blogio jis nedangstė filosofinėmis ar teologinėmis išmonėmis. Nuoširdus gailestis ir noras pasikeisti – štai, kas pelnė ir pelno nuodėmių atleidimą. Viešpats tikrai pažįsta kiekvieno iš mūsų širdį, aplinkybes, kuriose esame, žaizdas ir atsineštą paveldą, jis mato mūsų kovas bei nuopuolius. Jis tikrai yra visada pasirengęs atleisti ir padėti. Tik su viena sąlyga: jei mes tikrai norime to atleidimo ir pagalbos. Jei nesakome, kad tai „nieko tokio“, „dabar kiti laikai“, „visi taip daro“, „kiti dar blogiau elgiasi“, „tokiom aplinkybėm esant taip elgtis normalu“, „dėl to kalti kiti“. Būtent šitaip elgiasi fariziejai. O mes sekime nuolankiu muitininko keliu.

Artimas Viešpats sugrudusiai širdžiai,

išvargintas sielas pagydo.

(Atliepiamoji psalmė)