Kun. Robertas Urbonavičius. Kur tavo šilkmedis?

Viešpats švelnus, gailestingas, didžiai maloningas, rūstaut negreitas.  Viešpats visiems yra ...

Viešpats švelnus, gailestingas,
didžiai maloningas, rūstaut negreitas. 
Viešpats visiems yra geras, 
savo visiems kūriniams gailestingas
(Atliepiamoji psalmė)

Evangelijos istorija apie muitininką Zachiejų išties komiška: solidus mažaūgis vyriškis, nepaisydamas nieko, kabarojasi medin, kad pamatytų garsų pranašą. Tai turėjo sukelti šypseną ne tik aplinkiniams, bet ir Viešpačiui. Tačiau, kad ir kaip juokingai prasidėjo šis pasakojimas, jis baigėsi muitininko atsivertimu ir išgelbėjimu. Ką mus pamoko ši Evangelijos ištrauka, kuri skirta prakalbinti mūsų širdis, kaip buvo prakalbinta Zachiejaus širdis?

- Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, – troškimas. Viskas pirmiausia prasideda nuo troškimo, kuris gimsta širdyje. Zachiejus trokšta pamatyti garsų stebukladarį bei mokytoją. Nesvarbu, ar jis turėjo teisingą supratimą apie Viešpatį, ar jo intencija buvo gera, svarbiausia – troškimas. Jei žmogaus širdis netrokšta ko nors, žmogui tas dalykas yra neįdomus – kad ir kaip būtų gražiai jis pateiktas ar pristatomas. Taip ir su tikėjimu. Galima ruošti geriausius evangelizacinius kursus, platinti išsamiausias katechetines knygas ar rengti pompastinius religinius šou, tačiau jei dalyvio širdyje nėra to Zachiejaus troškimo – viskas bus bergždžia. Pirma turi eiti malda, maldavimas Viešpatį atsiųsti savo Dvasią, kuri pažadintų širdis. Juk Bažnyčia nėra visuomeninė organizacija ar socialinių ryšių UAB. Bažnyčia – tai Kristaus Sužadėtinė, Mistinis Jo Kūnas, Toji, kuri klauso Jo balso.

- bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio, – kiekvienas iš mūsų turime tiek išorinių, tiek vidinių kliūčių, kurios trukdo mums labiau tikėti, labiau atsiverti, labiau mylėti Viešpatį. Ką mes tuomet darome? Susitaikome? Prisitaikome? Atsitraukiame?

- Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, – Zachiejui jo trūkumas nėra kliūtis – jis randa išeitį. Kaip dažnai, per dažnai, mes leidžiamės, kad aplinkybės mus atitrauktų nuo augimo tikėjime. Mes randam, kaip pasislėpti už aplinkybių, kaip už to krūmo, po kuriuos nuo Dievo slėpėsi Adomas ir Ieva. Neinu į Bažnyčią, nes ji per toli, kunigas per prastas, per šalta ar per karšta, sekmadienis – vienintelė diena, kai galiu pailsėti. Meldžiuosi mažai, nes darbas, vaikai, nuovargis, stresas... Adoracija skirta tik tiems, kam per 75 metus arba tinginiams, kurie nieko neveikia. O dažniausiai yra tik viena priežastis – aš nenoriu. Man patogu taip, kaip yra. 

- „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“, - Juk Dievas žino visas mano aplinkybes, kuriose esu, ir yra pasirengęs užeiti į mano širdį, kaip užėjo į Zachiejaus namus. Šilkmedis visada yra šalia, tereikia išdrįsti į jį įlipti – išeiti iš savęs, savojo patogumo. Kuomet tai padarome, kuomet pirmiausia ieškome Viešpaties, tada visi kiti dalykai, visos tos nepajudinamos aplinkybės pamažu pasikeičia. Atkrinta tai, kas nereikalinga, perkeičiama tai, kas buvo kliūtis.

- „Štai, Viešpatie, pusę savo turto aš atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“, – Atgaila be atsiteisimo nėra tikra. Atsivertusi širdis trokšta ištaisyti padarytą blogį. Netikras, pigus Gailestingumas, neišlaisvinantis Gailestingumas teigia, kad nėra svarbu, kaip blogai elgeisi praeityje, svarbu, kad dabar su tavimi viskas gerai – gyvenk ir nesirūpink! Tuo tarpu Viešpaties skelbiamas Gailestingumas skatina pačiam būti gailestingu: jei dėl mano elgesio kažkas liejo ašaras, aš negaliu gyventi taip, tarsi to nebuvo, turiu už jas atsilyginti.

Visų tu gailingas, kadangi galingas,
kantrus nuodėmingiems, kad jie atsiverstų.
Tu myli štai visa, kas tik egzistuoja,
neniekini nieko, kas tavo sukurta.
(I skaitinys)



Susiję straipsniai

Robertas Urbonavičius 7813464663294778926

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item