Kun. Juozas Lomanas. Protestantizmo įtaka naujiesiems amžiams

Martynas Liuteris Spalio 31 - lapkričio 1 dienomis pop. Pranciškus lankysis Švedijoje – dalyvau...

Martynas Liuteris
Spalio 31 - lapkričio 1 dienomis pop. Pranciškus lankysis Švedijoje – dalyvaus Lunde ir Malmėje vyksiančiuose ekumeniniuose renginiuose, kuriais bus pradėta minėti vadinamosios protestantų reformacijos pradžios 500 metų sukaktis. Tai pirmas kartas, kai Romos popiežius kontroversiškai pagerbia ir švenčia didžiausio eretiko Bažnyčios istorijoje atminimą.

Skelbiame ištrauką iš 1932 metų Kun. Juozo Lomano knygos „Quo vadis, modernioji Europa?“ (knyga perleista 2005 m.). Ištraukoje aptariama vadinamoji protestantų reformacija ir jos skaudžios pasekmės tolesnei Europos istorijai.

***

Tenka bent kiek pažvelgti, kokių giminingumo ryšių buvo tarp naujųjų amžių dvasinės evoliucijos ir protestantizmo.

Naujieji amžiai, ypač XIX a., pasižymi nuolatinėmis revoliucijomis. Liuterio sukelta bažnytinė revoliucija praskynė takus valstybinėms ir socialinėms revoliucijoms, kurios jau yra pastarųjų laikų apraiškos. Net kai kurie įžymūs protestantų istorikai, kaip antai Wolfgangas Menzelis, H. Leo, J. Droysenas Liuterį laiko revoliucionieriumi dvasios bei religijos gyvenimo srityje.

Visai teisingai rašo Bažnyčios istorikas protestantas Alzogas: „Reformacijos pasekmės tapo visai gerai apčiuopiamos, kai jos principai iš religijos srities buvo perkelti ir pritaikyti politiniam gyvenimui. Prancūzų revoliucija gali būti visai tiksliai apibūdinama kaip reformacijos tolimesnės evoliucijos tęsinys ar išdava, jos pirmieji šaukliai Liuteris, Ulrichas von Huttenas, Fr. Sickingenas, Thomas Münceris davė pradžią perversmui esamoje politinėje santvarkoje, kas ir buvo toliau kunigaikščių palaikoma, jėga atimant iš bažnyčių ir vienuolynų turtus bei visą gyvenimą sekuliarizuojant. Jei jau Bažnyčios atžvilgiu reformacija nutraukė tradicinius ryšius su istorijos praeitimi, kodėl gi turėjo būti labiau baimingai gerbiami tie valstybiniai santykiai, tuo labiau vėlesniais laikais, pasireiškus netikėjimui ir moraliniam nuosmukiui? Prancūzų jakobinų propaguojamos laisvės ir lygybės idėjos jau buvo pakankamai ryškiai Müncerio išvystytos visomis kryptimis; prancūzų revoliucionieriai daug ko galėjo pasimokyti iš paties Liuterio, kurio kalba ir žodžiai buvo neeilinis pavyzdys“.[1]

Protestantizmo esmė, kaip anksčiau konstatavome, yra tiesiog neigimo dvasia. Paneigęs viduramžių Bažnyčios tradicinę tiesą, katalikišką pasaulėvaizdį, protestantizmas negalėjo nepaskatinti sukilti ir prieš socialinę santvarką, paveldėtą iš viduramžių epochos. Bažnyčios aukštai vertinamas autoriteto principas reformatorių buvo niekinamas ir žeminamas. Paneigus ar atmetus autoritetą religinio gyvenimo srityje, savaime turėjo sekti autoriteto smukimas ir kitose žmogaus dvasinio gyvenimo srityse. Žinomas prancūzų socialistas rašytojas Louis Blancas Prancūzų revoliucijos istorijoje sako: „XVI amžius buvo revoliucijos mokymosi amžius. Pirmoji įvykdyta revoliucija Bažnyčioje ilgainiui paruošė dirvą perversmui visų kitų galybių atžvilgiu. Tuo ir reiškiasi savitas revoliucijos pobūdis. Pirmieji naujųjų amžių reiškiniai ir buvo protestantizmo iškelti viešumon. Viso to tolimesnės pasekmės buvo lengvai numatomos. Popiežius, kurį norima nuversti, dabar jau yra karalius dvasios gyvenimo srityje. Kuomet šis bus pašalintas nuo sosto, toks pat likimas ištiks ir visus kitus“. Tad, galima sakyti, kad reformacija ir revoliucija yra dukterys tos pačios motinos – Renesanso.

Revoliucinis liberalizmas, šiaip ar taip kalbėsime, remiasi reformacija. Įžymus vokiečių protestantų atstovas ir knygų leidėjas Eugenas Diederichsas savo kalboje Leipcige 1920 m. „Apie dvasinius ateities uždavinius“ yra štai ką pareiškęs: „Mūsų amžius, mano draugai, yra suskilimo, krizės amžius... Klausimas, dėl kurio, rodos, galima būtų ginčytis, yra toks: ar ši krizė yra tik karo ir revoliucijos pasekmė, ar ji buvo prasidėjusi jau anksčiau? Mano atsakymas toks: ji prasidėjusi jau 400 metų ir tik pastarųjų laikų įvykių buvo pagreitinta, ji kilo per Renesansą ir pasireiškė protestantizme... Tas suirimo procesas (Zersetzungsprozess) pasiekė aukštą laipsnį jau mūsų klasikų mąstyme ir jau jų laikais gyvavo materializmas“.[2]

Einant iš viduramžių į naujuosius amžius Europos tautose vis daugiau įsigali kraštutinio nacionalizmo idėjos. Ir šitokiam kraštutiniam nacionalizmui takus praskynė Liuteris. Jo sukurta „vokiškoji krikščionybė“ daugeliu atžvilgių primena senovės stabmeldiškojo pasaulio tautinės valstybės globoje buvusias religijas. Paneigus krikščioniškąjį universalizmą, turėjo sekti aštresnis Europos tautų susidūrimas ir nuolat besikartojantys karai dėl pirmenybės.

Vienašališkai siaurai suprastas nacionalizmas neturi solidarumo dvasios tarptautinio bendradarbiavimo atžvilgiu ir todėl laisvai gali tapti tautiniu egoizmu, nebevaldomu krikščioniškos dorovės bei teisingumo normų. Jei nuosekliai plėtotume liuteronizmo paliktas idėjas, kaip teisingai konstatavo I pasaulinio karo metu rašęs protestantas profesorius Leonardas Ragazas iš Ciuricho, tai galų gale reiktų sustoti prie Fr. Nietzsche‘s, arba prie vokiečių geležinio kanclerio Bismarko, kuris negali būti neatsakingas dėl vėliau įvykusio pasaulinio karo politinės ideologijos. Charak­teringas naujųjų amžių požymis – valstybių valdovų ar kunigaikščių absoliutizmas. Nepasisekus bajorų, paskui ir kaimiečių sukilimui, Liuteris galutinai nusviro į pasaulietinių kunigaikščių pusę. Kunigaikščiams Liuteris suteikė plačias teisias vykdant reformaciją. Pasaulietinių valdovų visagalybė pasisavino tikinčiųjų sąžinės dalykus, laikantis praktikoje žinomo dėsnio – cuius regio, illius et religio.[3] Šis protestantų valdovų absoliutizmas religijos atžvilgiu turėjo įtakos net katalikų kraštams. Galikanizmas, jozefinizmas rodo, kaip katalikai valdovai, sekdami protestantų pavyzdžiu, stengėsi Katalikų Bažnyčią padaryti visiškai priklausomą nuo valstybės.

Liuteris, atmetęs Bažnyčios kanonų teisę, kuri anksčiau palaikė tam tikrą pusiausvyrą visuomenės santykiuose, rėmėsi Romos teise. Renesanso laikais pilnai atgaivintą Romos teisę aukštai vertino Melanchtonas ir net turėjo drąsos Romos teisę identifikuoti su Dekalogu. Tokiu būdu galėjo sustiprėti valdovų bei kunigaikščių absoliutizmas, neigiamai paveikęs socialinį gyvenimą. Viso to pasekmė ir buvo Prancūzų revoliucija, kuriai praūžus jau pasirodė naujoji konstitucionalizmo dvasioje formuojama valstybė – valstybė be Dievo. Daugumos valia turėjo skelbti valstybės įstatymus ir sankcionuoti jų vykdymą. Tačiau gyvenimo praktikoje pasirodė, jog daugumos valia labai dažnai atstovaujama anaiptol ne „daugumos“, o mažumos stipresniųjų, turinčių tvirtą ekonominį pagrindą. Ir vėl absoliutizmas, tik gal kitokia gyvenimo skraiste pridengtas, įsiviešpatauja XIX amžiuje, sėkmingai išnaudojęs liberalizmo ideologijos visuomenę klaidinančius principus. Valstybė – tai tikras įsikūnijęs Dievas, jos įstatymai – dieviškoji valia. Valstybė yra pati sau tikslas ir todėl visai paneigia atskirų asmenų teises. Valstybės gerovė yra galutinis siekimas čia, žemėje, ir visi turi nusilenkti bei klausyti jos įsakymų. Taip mokė Hėgelis. Visagalinti naujųjų amžių valstybė net paneigė prigimties teises – nebepripažino tėvams galios spręsti vaikų auklėjimo klausimą. Liberalioji valstybė pareiškė, esą jai vienai išimtinai priklausanti teisė nustatyti mokyklos ir auklėjimo kryptį. Šitokia teorija, leidžianti valstybei, neatsiklausus tėvų, savotiškai suvalstybinti auklėjimą ir, kas svarbiausia, pašalinti religiją iš mokyklos, yra galutinis ir kartu apgailėtinas tos moderniosios valstybės liberališkojo absoliutizmo reiškinys.

Naujausiais amžiais iškilo socialinis klausimas. Tai ekonominio gyvenimo nenormalumų ir skriaudų pasekmė. Bažnyčia viduramžiais stengėsi reguliuoti darbo ir užmokesčio santykius, reikalaudama laikytis meilės ir teisingumo. Liuteris, reikalaudamas išganymui pasiekti tiktai tikėjimo (sola fides), paneigė artimo meilės darbų prasmę. Sufficit quod agnovimus per divitias gloriae Dei Agnum, qui tollit peccata mundi. Ab hoc non avellet nos peccatum, etiam si millies uno die fornicemur aut occidamus.[4]

Protestantų rašytojas teologas Schenkelis teisingai konstatavo: „Es ist nicht zu leugnen, dass die protestantische Orthodoxie von Luther an die Bedeutung des sittlichen Lebens geringgeschätzt...“[5] Priėmus šitokį mokslą, vadinasi, išskyrus tikėjimą ir dorovę, gerieji darbai darėsi nereikalingi. Kiek yra turėjęs įtakos ekonominiam gyvenimui protestantizmas, gerai nusako liuteronų Ober-Konsistorialrat und Hofprediger[6] dr. theol. O. Uhlhornas iš Hanoverio: „Protestantizmo principai buvo galutinai įgyvendinti tik dabar. Tenka pasakyti, jog ekonomikos atžvilgiu, visas pasaulis buvo protestantizuotas. Kaip tik mūsų dienomis galime stebėti, kaip naujieji reformacijos paskelbti principai buvo išplėtoti ir užbaigti iki galutinių pasekmių. Mūsų amžius vis labiau ir labiau tampa priešingybe viduramžiams. Viduramžiais pirmoje vietoje buvo statomas darbas. O dabar priešingai, pelnas yra viskas. Visuomenės ūkis viduramžiais buvo tvarkomas religijos principais, nes ir čia siekė Bažnyčios įtaka. Krikščioniškosios etikos dėsniai, nors ir ne visuomet tobulai suprantami, tačiau visada buvo vadovaujančiu veikimo principu. O šiandien jau nebevengiama atvirai pasakyti, kad prekyba, ekonomika nieko bendra neturi su morale, nes esą vienintelis matas tėra mano siekiamas pelnas. Viduramžiais, turiu pažymėti siekdamas kontrasto, gyventa tik pomirtiniam gyvenimui, tuo tarpu mūsų laikais gyvenama tik šiam pasauliui“.[7]

Kitas protestantas filosofas prof. dr. V. Mayeris savo veikale „Das Eigentum nach den verschiedenen Weltanschauungen“[8] sako, kad reformacijai prasidėjus, to meto kaimiečiai ir kiti svajotojai, kaip antai anabaptistai, jau dėję pastangas įgyvendinti komunizmą socialinėje srityje. O vėliau, sekant Liuterio mokslo principais, palengva susiformavęs individualizmas ir subjektyvizmas, atvedęs prie A. Smitho nacionalekonominių teorijų. Anot prof. Mayerio, protestantizmas turėjo ir tebeturi lemiamos įtakos ekonominiam viso pasaulio gyvenimui. Dar galime išklausyti autoritetingą liberalo protestanto profesoriaus Laurent’o sprendimą: „Protestantizmas yra individualizmo religija, tai individualaus proto sukilimas prieš autoritetą. Iš tikrųjų, tikėjimo normos paliktos Šv. Rašte, kad kiekvienas individas pagal savo protą jas išsiaiškinęs, jas įsisavintų ir apsispręstų. Teorijoje tas veda prie skepticizmo, o praktikoje – prie egoizmo. Germanų rasė savo prigimtimi yra nusiteikusi individualistiškai. Reformacija yra apeliavimas į individualų protą, protestuojant prieš bet kokį autoritetą ir tradicijas. Taip lieka atviras kelias prieštaravimams ir revoliucijoms“.[9] O jau anksčiau minėtas socialistas rašytojas Louis Blancas atvirai pasakė: „Individualizmas per Liuterį įsiviešpatavo ir triumfuoja religijoje, Voltaire‘o ir enciklopedistų pastangomis – filosofijoje, per Montesquieu – ekonomikoje, o per revoliuciją – viso pasaulio tikrovėje“.

„Protestantizmas paneigė autoriteto principą, – rašo įžymus austrų sociologas Vienos prof. Fr. Zachas, – ir savo kuriamą rūmą parėmė subjektyvizmu. Subjektyvizmo principas tapo naujųjų amžių gyvenimo principu. XVI amžiaus reformatoriai revoliucionieriai sukilo prieš popiežių ir dvasios hierarchiją pakeitė dvasios anarchija. Revoliucijai ir anarchijai įsigalėjus dvasinėje-religinėje gyvenimo srityje, būtinai turėjo sekti revoliucija ir anarchija politinėje ir socialinėje gyvenimo srityje. Gyvenimui skirta idėja ar teorija juk turės būti anksčiau ar vėliau bandoma įgyvendinti. Liberalizmas ir socializmas ir yra protestantiškojo subjektyvizmo praktiškos pasekmės“.

Be to, svarbiausia, reformacija vaidino žymų vaidmenį Europos tautų dechristianizacijos eigoje naujaisiais amžiais. Protestantizmas, paneigęs, pavyzdžiui, Santuokos sakramento šventumą ir leisdamas išsiskirti, ardė krikščioniškas šeimas. Piktai pajuokęs skaistybės idealą ir apskritai evangelinius patarimus, protestantizmas tokiu būdu legalizavo naują evangeliją – juslingosios prigimties geidulių patenkinimą. Paties Liuterio „rekomendacijos“ šiuo reikalu yra tiek drastiško pobūdžio, kad tiesiog negalima, nenusižengiant padorumui, apie tai rašyti. Moterystę Liuteris išdrįso apibūdinti kaip „äusserlich leiblich Ding, wie andere weltliche Hantierung“,[10] o nekaltybė reformatoriaus buvo paskelbta visai nepadoriu reiškiniu. Mūsų dienomis pergyvenama šeimų skyrybų epidemija kažin ar nėra protestantizmo vaisius. Norintieji gauti formalų skyrybų legalizavimą juk paprastai kreipiasi į protestantus.

Tiesa, ir Renesanso laikais buvo skelbiamas tam tikras natūralistinis gyvenimo supratimas ir propaguojama „kūno emancipacija“, bet, reikia pasakyti, kad tik su protestantizmo įgyvendinimu pasirodė ypatinga tendencija kažin kaip idealizuoti lytinį gyvenimą ir, žinoma, lytinio instinkto polinkiams išreikalauta plačių laisvių. Liberalizmo epochoje, kaip žinome, pornolatrija iškėlė viešumon savo vėliavą, pateisindama savo „laisvės šventės“ orgijas net tam tikros gyvenimo filosofijos šviesoje.

Viduramžiai turėjo askezės mokslą juslinės prigimties geiduliams tvardyti, o ypač lyties polinkių atžvilgiu buvo ne juokais reikalaujama marinimosi. Liberalizmas atmetė askezės dėsnius kaip persenusius viduramžių prietarus ir leido naujųjų amžių žmogui, kaip sakoma, „pagyventi“. Laisvės vardu šiandien norima pridengti bei pateisinti ir visai nemoralius darbus, dėl kurių leistinumo protestuoja net necivilizuotų žmonių sąžinė.

Protestantizmas palengva įgyvendino religinį individualizmą, kuris mūsų amžiuje savo pasekmėmis baigėsi indiferentizmu ir netikėjimu. „Tas individualizmo principas, kuris, kaip savaime aiškėja, neturi nieko bendro su mums Dievo duotų individualių gabumų ir jėgų realizavimu, – sako rašytojas Dr. H. Rostas, – gavo pradžią toje idėjų sferoje, kurioje reiškiasi noras susilyginti su Dievu: eritis sicut dii.[11] Ten gimęs individualizmas turi tendenciją į priešingą krikščionybei polių – veda prie ateizmo, gilaus pesimizmo, skatina pasaulio mįsles spręsti tik savo žmogiškojo proto jėgomis, sukurti grynai humanistinę kultūrą, ir taip ,išsilaisvinti‘ nuo Kristaus asmens kaip išganytojo“.[12]

Reikia pažymėti, kad mūsų laikais visai aiškiai pasireiškė protestantizmo krizė ir suskilimas į sektas. Kodėl taip galėjo įvykti? Daugelis protestantų individualizmo principą vertino aukštai, to principo įgyvendinime įžiūrėdami didelį moderniosios kultūros laimėjimą. Tai liberalų teologų atstovaujama protestantizmo srovė, turinti šiandien, deja, lemiamos reikšmės, kaip tai matyti iš protestantų teologijos fakultetų profesorių nusistatymo. Antai generalinis superintendentas dr. H. Schottleris savo knygoje „Der Protestantismus im öffentlichen Leben“[13] to individualizmo principo reikšmę ateities protestantizmui nusako šitaip: „Vidinis žmogus (Innenmensch), gimęs iš Dievo ir nuo Jo priklausąs, kaip Liuteris jį mums pavaizdavo, turi ne tik savąją fizionomiją ir lemiamos reikšmės protestantizmui, bet kartu su juo yra siejamas didelis evangeliškos bažnyčios likimo klausimas – mūsų ateities gyvenimo klausimas“. Tačiau ortodoksai protestantai toli gražu nesimpatizuoja tam religiniam individualizmui. Tikinčiųjų, ne liberalų, protestantų atstovas pastorius Hansenas kelia viešumon štai kokią tezę: „Individualizmas ir subjektyvizmas, kuris davė galimybę protestantizmui suskilti į daugybę sektų, yra pagrindinė klaida ir svarbiausia protestantizmo nepasisekimo priežastis“. Mat ortodoksinis protestantizmas vis dėlto buvo numatęs tam tikras normas – Biblijos ir Liuterio autoritetą. Tačiau šie faktoriai, kaip parodė gyvenimo praktika, buvo nepakankamai autoritetingi, kad pastotų kelią religinei subjektyvizmo anarchijai, nes protestantizmas iš esmės nepalankus bet kokiam autoritetui. Autoriteto vietą protestantizme užėmė subjektyvusis įsitikinimas tiesa, kas atitinka naujųjų laikų subjektyvizmą, reliatyvizmą ir solipsizmą.

Katalikų tikėjimo išpažinimo aktas remiasi dogmomis, Šv. Raštu, autoritetingu Bažnyčios sprendimu, žodžiu – Jėzaus Kristaus apreikštąja tiesa. Protestantai šiuo atveju apeliuoja į „Gewissenfreiheit“[14] ir sau rezervuoja teisę laisvai apsispręsti pagal savo subjektyvaus religinio nusiteikimo tendencijas. Praktikoje šitokios tendencijos, deja, pateikia gana liūdną vaizdą, ką pripažįsta ir atviresnieji protestantai. Šiais moderniosios dvasios susirgimo laikais naujasis žmogus, kad ir protestantas, jaučiasi silpnas, bejėgis ir nekompetentingas pasisakyti visais rūpimais dvasios gyvenimo klausimais. Tam reikalinga speciali, aukštai autoritetinga institucija, galinti pateikti ne tik bendruosius gyvenimo principus, bet ir duoti detalius nurodymus atskiroms gyvenimo sritims. O žmogaus gyvenimas nėra toks paprastas ir aiškus, kad kiekvienas, turįs šiek tiek geros valios, galėtų kiekvienu atveju visai sąmoningai žinoti, ką ir kaip privalu daryti. Tad, be individualios sąžinės, būtinai reikia turėti dar ir aukštesniąją instituciją – viršindividualųjį sąžinės forumą. Galbūt Liuteris ir nenumatė visų galimų pasekmių, kurios pilnai pasirodė tik pastaraisiais laikais . Bet lieka faktas, jog Liuteris savotiškai reformuodamas žmogaus nuteisinimo mokslą pagal individualizmo principą ir paskelbęs žūtbūtinę kovą Bažnyčiai kaip sielų išganymo institucijai, savąją krikščionybę pastatė į didelį pavojų. Šiandien protestantizmas taip toli nuėjo, jog pagrindinės krikščionybės tiesos yra liberalių teologų atmetamos. Iš Liuterio krikščionybės beliko kažkokia laisvamaniška natūralistinė religija. Tokiu būdu Liuterio pradėtas krikščionybės reformavimas mūsų dienomis yra nuosekliai užbaigiamas. 

Jau 1874 metais garsusis filosofas protestantas E. von Hartmannas savo veikale „Die Selbstzersetzung des Christentums“[15] visai teisingai konstatavo: „Tai ne istorinis atsitiktinumas, jei katalikybė kaip tik šiandien deda didžiausias savęs tvirtinimo, savo galių koncentracijos pastangas, tuo tarpu protestantizmas eina ta linkme, kad pareikštų savo principų galutines konsekvencijas ir viską baigtų pačios krikščionybės turinio paneigimu, nukrikščioninimu“.[16]

Mūsų dienomis E. von Hartmanno liūdnų pranašavimų realumas, deja, vis labiau aiškėja. Jau 1838 m. istorikas H. Leo nusiskundė, kad esama daug žmonių, kurie paprastai laikomi protestantais, bet „jie jau nėra krikščionys – tik pagonys“. Mat protestantizmas kiekvienam jau leidžia pagal savo nuožiūrą ir skonį pasirinkti iš krikščionybės, kas jam patinka. Prof. Spitta,[17] pats būdamas protestantas, teisingai nusako šiandieninio protestantizmo psichologinę pusę. Protestantas, jo žodžiais tariant, žiūrįs į krikščionybę nelyginant į gausiai valgiais apkrautą stalą, nuo kurio kiekvienas ima, kas jo akims patinka, ir taip sau susidaro religiją. „Religijos, – sako Spitta, – kuriai aš priklausau, laikausi ne dėl to, kad ji būtų tikra, kaip, rodos, turėtų būti, bet ji todėl yra tikra, kad aš ją turiu, ir vėlgi turiu dėl to, kad ji atitinka mano poreikius (meinem Bedürfnis)“. O protestantų pamokslininkas Stendelis iš Brėmeno skelbia, kad kiekvienas turi savo religiją ir kad, atvirai kalbant, turėtų būti tiek religijų, kiek religingų žmonių. Prof. Kaftanas taip pat teigia, kad kiekvienas turi sau susidaręs savąją krikščionybę. Esant šitokiam religiniam pakrikimui, aišku, kad protestantizmas nebedaro įtakos plačioms masėms. Th. Ziegleris, pastebi, jog „katalikų liaudis plačiomis masėmis seka savo vadus vyskupus ir kunigus“. „Protestantiškai bažnyčiai, – rašo jis, – galima sakyti, visai trūksta to dvasinio rezonanso ir tos galios vadovauti žmonių dvasiniam gyvenimui“.[18] Todėl, pavyzdžiui, Vokietijoje iš protestantiškų miestų į Reichstagą atstovais absoliučia dauguma išrenkami socialdemokratai ir komunistai. Protestantas dr. F. Schmitas iš Berlyno nurodo, kad protestantizmas žlunga ir yra bejėgis katalikybės atžvilgiu. „Katalikybė, o ne protestantizmas, šiandien yra idealiosios dvasios kultūros palaikytoja ir saugotoja“.[19]

[...]

1900 m. norvegas dr. Krogh-Tonningas priėmė katalikų tikėjimą. Jis buvo dvasininkas ir universiteto profesorius Christianijoje ir vienas įžymiausių ir įtakingiausių Norvegijos bažnyčios teologų. Jį paskatino grįžti į Katalikų Bažnyčią, kaip jis sako, pajautimas, jog protestantizmas nesulaikomai eina vidinio pakrikimo linkme ir galutinai pasieks religinį nihilizmą; tai vyksta su vidiniu būtinumu ir nuoseklumu. Ne be reikalo anglikonų pastorius Collisou 1915 liūdnai aimanavo pamoksluose: „Anglų nacija, kaip visuma, praktiškai neturi religijos.“

[...]

Štai taip Europos dvasios kultūroje įvyko didelis skilimas, iškilo priešingumai ir antagonizmai. Nuo Renesanso ir reformacijos prasidėjo ypatingas laikotarpis – sekuliarizacijos (supasaulietinimo), subjektyviojo liberalizmo laikotarpis. Šią europinės dvasios srovę labiausiai globojo protestantizmas. Tačiau istorijos tradicijų pažymėta tikroji kultūra, Bažnyčiai vadovaujant ir toliau buvo ugdoma. Jos šūkis, kaip ir buvęs, liko tas pats: Dievas yra visa ko centras ir norma. Krikščioniškasis universalizmas ir toliau buvo palaikomas ir priešpastatomas naujųjų amžių partikuliarizmui bei subjektyvizmui.

Bažnyčia įstengė įvykdyti reikalingas reformas Tridento (1545–1563) susirinkime. Šis susirinkimas buvo vienas iš reikšmingiausių Bažnyčios istorijoje. Aiškiai nušvietus ir griežtai suformulavus apreikštąsias tiesas dogmų pavidalu, jau buvo galima prieiti prie vidinio Bažnyčios gyvenimo, papročių, drausmės pakėlimo. Naujoji dvasia Bažnyčios gyvenime pasireiškė naujai įsikūrusiomis vienuolijomis, pvz., jėzuitų ir kt., kurios atitiko laiko reikalavimus. Reformacijos padarytos žaizdos palengva pradeda užgyti, didelį vaidmenį misijas skelbdami atliko tų laikų šventieji reformatoriai: šv. Ignacas Lojola, šv. Petras Kanizijus (doctor Ecclesiae), šv. Teresė, šv. Pilypas Neris, šv. Karolis Boromėjus, šv. Pranciškus Salezietis, šv. Vincentas Paulietis ir kiti.[20] Katalikų Bažnyčia visam pasauliui įrodė tebeturinti galios atlikti tikrąją reformaciją savo pačios jėgomis.

Kitas šimtmetis po Tridento susirinkimo, kartais vadinamas baroko šimtmečiu, reikia pasakyti, buvo vienas kūrybingiausių šviesesniųjų šimtmečių Bažnyčios istorijoje. Katalikų Bažnyčios misionieriai pasiekė tolimuosius Azijos kraštus, persikėlė į naująjį pasaulį – Ameriką ir ten, stabmeldžių kraštuose, tartum sugrąžino tai, ko Bažnyčia buvo netekusi Europoje audringos pseudoreformacijos metu. Vienuoliai, be Evangelijos šviesos, nešė stabmeldžiams dar ir kultūros dalykus.

Bažnyčia visada buvo ištikima savo kaip tautų auklėtojos ir švietėjos pašaukimui. Štai ką sako apie tai Neapolio universiteto profesorius Anile‘as, anksčiau buvęs Italijos švietimo ministru: „Kai kurie mokslininkai visuomet nori Bažnyčią pavaizduoti kaip mokslo priešą. Jie turėtų, pažvelgę į Vatikano misijų parodą (1925 m.), muštis į krūtinę; jie turėtų pereiti tiltą, kaip Dantė, kai ėjo per tiltą į Vatikano Jubiliejų. Bažnyčia, kuri dažnai kaltinama esą tik ieškanti sau naudos, čia uždegė tokią ugnį, kurios liepsna apšviečia visą žemę“.

Naujųjų amžių Bažnyčios istorija mums rodo tikrai nepaprastų dalykų, kurių čia nemanome dėstyti, nes tai tiesiogiai neįeina į mūsų pasirinktosios temos akiratį. Taigi, reformacijai XVI a. įgyvendinus savo šūkį „Los von der Kirche“, po to sekė ir tolimesnioji subjektyvaus dvasios gyvenimo evoliucijos stadija. Ir štai XVIII amžių – švietimo amžių, antrąjį tos evoliucijos etapą galima charakterizuoti kaip „Los von Christus“, o XIX amžius, užbaigdamas revoliuciją, sušunka „Los von Gott“.[21] Visas XVIII amžiaus žinojimas suvedamas į žmogaus protą ir iškilmingai deklaruojama mąstymo laisvė. Žmogaus protas pasiskelbia esąs autonomiškas, visokios tiesos kriterijus. Tad ir Dievo Apreiškimas, kurį Liuteris dar norėjo palikti savo krikščionybėje, bus atmestas autonomiškojo proto. XIX amžiaus liberalizmas eina dar toliau ir reikalauja visiškos laisvės individui. Ni Dieu, ni maître.[22] Žmogaus asmenybės autonomija, liaudies suverenumas ir galop ateizmas!

Naujoji žmonija keistų evoliucijų ir baisių revoliucijų keliu vis „progresuoja“, emancipuojasi, išsižadėdama absoliučių vertybių. Pasaulinis karas šią moderniosios kultūros pažangos krizę galutinai priartino ir atidengė visą jos nuogybę. Toliau pasistengsime bent stambiais bruožais atvaizduoti svarbesnius tos moderniosios kultūros bei pažangos etapus.

[1] Kirchengeschichte (Bažnyčios istorija), 8 leid., II t., p. 542.
[2] Cituota iš prof. Engelbert Krebs, Die Kirche und das neue Europa (Bažnyčia ir naujoji Europa), Freiburg, 1924, p. 11.
[3] Kieno valdžia, to ir religija (lot.).
[4] Gana, kad Dievo garbės gausybe pažinome Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Nuo Jo mūsų neatitrauks nuodėmės, nors per vieną dieną tūkstantį kartų paleistuvautume ar užmuštume. Liuterio laiškai, išleido de Wette, II, 37.
[5] Negalima nuginčyti, kad protestantiškoji ortodoksija, pradedant Liuteriu, dorinio gyvenimo reikšmę stato žemai. „Christentum und Kirche im Einklange mit der Kulturentwicklung“ (Krikščionybė ir Bažnyčia kartu su kultūros vystymusi), 1867, p. 358.
[6] Vyresnysis konsistorijos patarėjas ir dvaro pamokslininkas (vok.).
[7] Die Arbeit im Lichte des Evangelizmus betrachtet (Darbas, svarstomas evangelizmo šviesoje), 1877.
[8] „Nuosavybė pagal skirtingas pasaulėžiūras“ (vok.).
[9] Fr. Zach, Modernes oder katholisches Kulturideal? (Modernus ar katalikiškas kultūrinis idealas?), p. 185.
[10] Išoriškas ir kūniškas dalykas, kaip kiti pasaulietiški užsiėmimai (vok.).
[11] Būsite kaip dievai (lot.).
[12] Wissen und Glauben (Pažinimas ir tikėjimas), 1926, Heft 2: Christus oder Selbsterlösung als Kulturprinzip? (Kristus ar savęs išganymas kaip kultūrinis principas?), p. 71.
[13] „Protestantizmas viešajame gyvenime“, Berlin, Verlag des Evangelischen Bundes, 1923.
[14] Sąžinės laisvę (vok.).
[15] „Krikščionybės savigriova“ (vok.).
[16] Fr. Zach, Modernes oder katholisches Kulturideal?, p. 208.
[17] Žr. V. Cathrein, Die katholische Weltanschauung (Katalikiška pasaulėžiūra), VI Aufl., 1921, p. 254.
[18] Die geistigen und socialen Strömungen im XIX Jahrhundert (Dvasinės ir socialinės srovės XIX amžiuje), 1901, p. 487.
[19] Der Niedergang des Protestantismus (Protestantizmo žlugimas), 1904.
[20] L. von Pastor, Katholische Reformatoren (Katalikų reformatoriai), Herder, 1924.
[21] Šalin nuo Bažnyčios, šalin nuo Kristaus, šalin nuo Dievo (vok.). Prof. dr. Karl Adam, Das Wesen des Katholizismus (Katalikybės esmė), IV Aufl., 1927, p. 18.
[22] Nei Dievo, nei pono (pranc.).


Susiję straipsniai

Skaitiniai 5133122203880913800

Rašyti komentarą

  1. Kažin, Bergoglio ir lesbę-"vyskupę" pagerbs vizitu? Juk "kas aš toks, kad teisčiau?", viską... :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Žinoma, nieko blogo tokiame vizite nematau. :) Tik, aišku, reikia suprasti, kad popiežius, jei apsilankytų su vizitu pas tokią vyskupę, lankytųsi ne pas krikščionių bendruomenės vadovę, o pas gnostikų bendruomenės vadovę, ir viskas.

      Panaikinti
    2. Tai be abejo, norint rasti pateisinimą, galima praktiškai bet ką "patogiai suinterpretuoti". ;)

      Panaikinti
    3. Žinoma, juk popiežius pas žydus, tiksliau sakant, judaizmo išpažinėjus, tai lankosi, ir nieko blogo tokiame vizite niekas nemato. Ir popiežius netgi pas gerb. Piktąjį galėtų apsilankyti. Ir niekas irgi tame popiežiaus vizite pas gerb. Piktąjį nieko blogo nematytų. Na, susitiko du žmonės, pasikalbėjo jiems abiems rūpimomis temomis ir taikiai išsiskyrė. Analogiškai būtų ir čia. Susitiktų du skirtingų tikėjimų bendruomenių vadovai, pasikalbėtų apie tai, kas jiems rūpi, ir viskas. Kodėl tai problema?

      Panaikinti
    4. Ne ne - kokios dar problemos? Taigi tolerancija, atvirumas, homunizmas. :)
      Apsilanko bergoglio pas komunistus, kujais-pjautuvais apsikarsto - negi problema? Apsilanko pas pederastus, šeima pavadina - kokios problemos? Pas visokius "trans" irgi apsilanko, jų "genderį" pripažįsta - kokios problemos? Ir jei pas lesbę-"vyskupę", gyvenančią "santuokoje" su lesbe-"kunige" apsilankys - irgi jokių problemų. O, va, pas Piktąjį geriau tegul nesilanko - komuniagų per šūvio atstumą neprisileisčiau. Nors ne - per šūvio atstumą, ko gero, kaip tik prisileisčiau. :D

      Panaikinti
    5. "Analogiškai būtų ir čia. Susitiktų du skirtingų tikėjimų bendruomenių vadovai, pasikalbėtų apie tai, kas jiems rūpi, ir viskas. Kodėl tai problema?"

      Nu šiaip tai visgi visi šie Bergoglio "pasimylėjimai" su broliais krikčionimis palydimi dar ir visokių popiergalių kuriuose išreiškiama meilė, draugystė ir pareiškimai, kad prieštaravimų tarp liuteronų ir katalikų Bažnyčių nėra, kad esame tikėjimo broliai ir pan. Bet man asmeniškai jie yra visiškai ne jokie "broliai", nes Jėzus pasakė, kas broliai yra TIK tie, kurie klauso Dievo Žodžio ir jį VYKDO"
      LK 8-19 Pas Jėzų atėjo motina ir broliai, bet negalėjo prasimušti iki jo per minią. 20 Jam buvo pranešta: „Tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su tavimi pasimatyti“. 21 O jis atsakė: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“.

      Panaikinti
    6. Siūlau pasiskaityti, kaip tą vyskupą homoseksualę komentavo Lietuvos liuteronų vyskupas Sabutis.
      http://www.liuteronai.lt/Pradzia/Bendrystes-rysiai/Svedijos-liuteronai-ir-lietuviska-perspektyva
      O bendrai apie liuteronų bažnyčios lygį galima sužinoti, paskaičius straipsnį Homosexuality and Lutheranism
      https://en.wikipedia.org/wiki/Homosexuality_and_Lutheranism

      Panaikinti
  2. Jis labai greitas teisti bet kokią katalikų tradicijos apraišką. Be to, kažkaip nelinkęs skaityti ženklų. Vakarykštis žemės drebėjimas Italijoje, matyt, nėra atsitiktinis. Šiaip ar taip, Kristaus Karaliaus sekmadienis. Atkreiptinas dėmesys, kad jo metu nežuvo nė vienas žmogus, bet pastatai, įskaitant istorines bažnyčias, griuvo. Įskilo net Romos Šv. Pauliaus už Mūrų (San Paolo fuori le Mure) bazilika, kur pastaraisiais dešimtmečiais rengiami visokie ekumeniniai hepeningai...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Baikit, gerb. Smiki, prietarais tikėti. Tik pamanykit - žemės drebėjimas sugriovė pastatus, įskaitant ir istorines bažnyčias. Vadinasi, dreba ir Katalikų Bažnyčios kaip bendruomenės pamatai. :D

      Panaikinti
    2. Taip visokie drebėjimai laikas nuo laiko vyksta. Ir toje pačioje Italijoje ne vieną ir ne du kartus tai darėsi. Bet kažkodėl va šiuo metu toje pačioje vietoje suintensyvėjo. Vakar (t.y. per Visus Šventus) dar vienas įvyko, silpnesnis, nei sekmadienį (10-30). O ne taip seniai liudininkai užfiksavo, kaip žaibas vėl trenkė į Šv. Petro bazilikos kupolą. Žinome apie visokius gamtos reiškinius, kaip ir tai, kad Umbrijos ir Markos regione susieina dvi žemyninės plokštės. Bet kaip sakė vienas mūsų gyvasis klasikas, kas galėtų paneigti galimybę, kad ... :) Atsitiktinumai paprastai ištinka neatsitiktinai :)

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2016-10-31 17:14

    Norint surinkt ženklų, reikia sugrįžt atgal į vėlyvuosius amžius, ten jų buvo begalės, dabar liko tik Žemės drebėjimai.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item