John H. Boyer. Regensburgo pranešimas ir Vakarų sekuliari netolerancija

Šiais metais minėjome penkioliktąsias Rugsėjo 11-osios išpuolių bei dešimtąsias popiežiaus Benedikto XVI garsiojo Regensburgo pranešimo ...


Šiais metais minėjome penkioliktąsias Rugsėjo 11-osios išpuolių bei dešimtąsias popiežiaus Benedikto XVI garsiojo Regensburgo pranešimo metines. Nors skandalą žiniasklaidoje sukėlė šioje trumpoje popiežiaus kalboje buvusi kritika islamui, vis dėlto pontifikas daugiau kritikavo ne islamą, o Vakarus.

Benediktas norėjo pateikti „moderniojo mąstymo kritiką iš vidaus“ ir parodyti, kad modernusis mąstymas pats save apribojo. Jis pavertė save neįgaliu kalbėti apie svarbiausius moralės bei žmogaus egzistencijos klausimus. Šie sau primesti apribojimai kilo iš idėjos, kad tik tai, kas empiriškai patvirtinama, gali būti laikoma pažinta. Ši pozicija, kurios anksčiausias apraiškas randame Bacono ir Hume'o kūriniuose, o stipriausią išraišką XX amžiaus pradžios loginio pozityvizmo judėjime, šiandien reiškiasi kaip scientizmas - ideologija, teigianti, kad visas žinojimas kyla iš mokslo ir viskas, kas negali būti tiriama hipotetine dedukcija, naudojant kiekybinius metodus, yra paprasčiausias tikėjimas ir necionalus prietaras. Scientizmas nemano, jog empiriniai gamtos mokslų metodai yra geriausias būdas atrasti tiesą. Pasak jo, tai vienintelis būdas atrasti tiesą.

Kaip pastebėjo Benediktas, šis proto susiaurinimas reiškia kelias pasekmes. Pirma, modernusis mąstymas privalo pripažinti, kad negali paaiškinti savo paties prielaidų. Scientizmas turi besąlygiškai priimti „racionalią materijos struktūrą ir mūsų dvasios bei dominuojančios racionalios struktūros atitikimą kaip duotybę, kuria paremta jo metodologija“. Pats mokslinis metodas negali būti pagrįstas naudojant mokslinį metodą. Antra, mokslas yra nepajėgus komentuoti ar svarstyti religinių įsitikinimų ar moralinių teiginių racionalumo. Tas pats apribojimas, kuris neleidžia Vakarams pradėti dialogo su islamu ir jo kritikos, taip pat neleidžia Vakarų sekuliarizmui įsiklausyti ar toleruoti tradicinės krikščioniškos moralės pačiuose Vakaruose.

Pontifiko moderniojo mąstymo apibūdinimas gali mums padėti geriau suprasti moderniosios kairės nenorą pradėti tikro dialogo su Vakarų tikinčiaisiais ir tradicionalistais. Religiniai įsitikinimai laikomi neracionaliais pačia savo esme. Tradicinis lyčių papildomumo, lytinių santykių, lyties, lygybės ir teisingumo supratimas laikomas neturinčiu tvirto pagrindo. Tai padeda suprasti, kodėl fanatiškumą imta apibūdinti nebe „-izmų“, o „fobijų“ pagalba.

Ironiška, bet Benedikto įvardintas ryšys tarp voliuntarizmo ir prievartos, randamas džihado teologijoje - kad kažkas yra teisinga, nes Dievas tai mėgsta, ir todėl tai gali būti įtvirtinta prievarta, jei Dievas taip sako - itin gerai pritampa prie kairiųjų judėjimo. Moderni sekuliarioji kairė remiasi prievarta. Vietoje to, kad bandytų įtikinti oponentus argumentuodami bendrųjų pirminių principų pagalba, jie siekia savo oponentus užtildyti. Dabartinė kairės genderizmo ideologija atsirado tarsi iš niekur. Tuo nenoriu pasakyti, kad nebuvo intelektualinės struktūros, iš kurios ji kilo. Tokia struktūra tikrai buvo, ir ji labai trikdanti. Noriu pasakyti, kad be jokių argumentų ar įtikinėjimo paprasti žmonės buvo informuoti, kad dabar turi priimti ir ištikimai tarnauti ideologijai, tokius veikėjus kaip Caitlin Jenner laikančiai moterimis. Bet kokie komentarai apie šį „lyties keitimo“ paviešinimą, išskyrus tie, kurie pabrėžia šio veikėjo drąsą, buvo paskelbti ne tik nejautriais, bet ir aukščiausio laipsnio fanatiškumo, kylančio iš giliai įsišaknijusios „fobijos“, išraiška. Nepritarimas negali egzistuoti.

Tą patį regime ir vadinamosios „privilegijos“ teorijos įtvirtinimo universitetuose procese. Pastovūs kvietimai „pasitikrinti savo privilegiją“ yra daugiau nei tvirtinimas, kad baltieji heteroseksualūs vyrai privalo pripažinti, jog turi neužtarnautų privilegijų. Tai pareiškimas, kad jie neturi jokios teisės prieštarauti įtvirtinamai ideologijai. Tai veda į teiginį, kad mažumos turi privilegijuotą vietą sprendžiant, kas teisinga ir neteisinga, remdamiesi vien savo odos spalva, seksualine orientacija, gender tapatybe ir panašiai. Jei kuri nors iš šių „prispaustųjų klasių“ jaučiasi atstumta, tai viskas, kas privertė tai jaustis, privalo būti neteisinga ir nemoralu. Sprendimas dėl to, kas moralu, nedaromas remiantis bendrais proto principais. „Aš to nemėgstu, todėl tai neteisinga ir tu privalai prisitaikyti prie mano jausmų“, - taip teigia iš Nyčės perimtas pyktis, arba „prispaustųjų“ valia valdyti.

Žvelgdami į tai iš Benedikto komentarų perspektyvos, matome, jog tai tėra kitokia voliuntarizmo forma. Kairė nesiekia laimėti diskusijos geresniu argumentavimu, ji siekia apskritai užgniaužti diskusiją. „Užsičiaupk“ politika nėra racionalumas, o nežabota valia. Bet ar turėtume stebėtis tokia įvykiu eiga, jei modernioji proto koncepcija paskelbė, kad moralės ir gyvenimo prasmės klausimai yra už racionalaus argumentavimo ribų? Tai pasekmė to, kad proto sfera apribojama grynojo empirizmo. Filosofiškas svarstymas apie moralę nebėra laikomas racionaliu. Jei taip, tai nėra jokios prasmės bandyti įtikinti tuos, kurie tau nepritaria. Jie paprasčiausiai turi būti užčiaupti.

Tai, žinoma, ironiška. Seksualinio „išlaisvinimo“, lytinės sumaišties ir panašių dalykų aktyvistai demonizuoja krikščionišką moralę kaip objektyviai atsilikusią ir klaidingą. Jie dega užtikrintu moraliniu tikėjimu, kad yra teisūs. Tačiau tas pats argumentas - kad krikščionių įsitikinimai gali būti atmesti kaip neracionalūs, nes nėra moksliški - lygiai taip pat galioja ir naujajai liberaliai seksualinei ortodoksijai. Bet katalikai neturėtų tiesiog parodyti pirštu į šį nenuoseklumą. Juk jei mūsų vienintelis argumentas yra „tu irgi“, tai negalime remtis prielaida, jog Bažnyčios mokymas yra paremtas ir gali būti pažintas bei apgintas naudojant protą.

Nors galime ir turėtume ginti savo religinę laisvę, neturėtume paprasčiausiai tvirtinti: „Aš prieštarauju tos pačios lyties „santuokai“, nes esu katalikas.“ Privalome paaiškinti, kad prieštaraujame tam, nes tai yra santuokos nesupratimas ir iškraipymas, paremtas klaidingu žmogaus prigimties, lyties ir meilės supratimu. Lygiai taip pat mes prieštaraujame abortui ne todėl, kad popiežius taip liepia. Oponuojame jam dėl tos pačios priežasties kaip ir popiežius: tai objektyviai bloga ir pasinaudoję protu galime tai įrodyti.

Savo pranešime Benediktas paaiškino, kodėl akademikams būtina pripažinti platų racionalaus argumentavimo horizontą, aprėpiantį ir tikėjimo, moralės bei metafizikos klausimus. Tie, kurie nedirba aukštojo mokslo srityje, privalo mokytis savarankiškai, kad galėtų aiškiai ir racionaliai apginti savo moralinius principus. Neturėtume priimti prielaidos, kad tikėjimas yra aklas įsitikinimas dėl dalykų, kurie negali būti vertinami ar grindžiami protu. Apeliuoti į religinę laisvę kaip vienintelį savo argumentą reiškia netiesiogiai pasakyti, kad religiniai įsitikinimai yra neracionalūs. Jei taip elgsimės, galiausiai nebegalėsime apginti ir pozicijos, kodėl tokios laisvės apskritai reikia.

Versta iš Crisismagazine.com


Susiję

Politika 922473695003027181
item