Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: N. Vaišnytė. Balatnos (Varanavo) apylinkių istorija

Varanavas

Iš Nijolės Vaišnytės straipsnio „Balatnos (Varanavo) apylinkės: istorija, kultūra ir kalba iš Ramaškonių gyventojų lūpų“ (Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 545–556). Ištraukos.

***

Teritoriškai šios žemės dabar priklauso Baltarusijos Respublikai, tačiau ligi šiol daugelį kaimų nenutrūkstamas dvasinis ryšys sieja su Lietuva. Tai rytinė Balatnos (Varanavo) rajono dalis, kur kiekvienoje apylinkėje rastume kaimų, išsaugojusių baltišką kultūrą, turinčią daug archajiškų bruožų. Legendos, padavimai ir pasakojimai, užrašyti iš lietuvių lūpų, liudija, kad rytinė Balatnos krašto dalis (Kauleliškių ir Pereigonių apylinkės) iki XX a. pradžios buvusi lietuviška, vietiniai gyventojai beveik nemokėję savo artimiausių kaimynų gudų kalbos.

Istorinė ir geografinė Balatnos krašto situacija lėmė daugelio lietuviškų kaimų (Bilių, Bieliūnų, Dainavos, Lašėkų, Navasėdų, Parubiškių, Ramaškonių, Stanišių, Stilgūnų, Tusamonių ir kt.) žmonių likimą. Ypač skausminga buvusi šio [XX] amžiaus pradžia. Iki Pirmojo pasaulinio karo ir dar gerokai vėliau šiuose kaimuose kalbėjo daugiausia lietuviškai, retas kuris mokėjo gudiškai, rusiškai arba lenkiškai, nes dauguma gyventojų buvo sėslūs lietuviai, prisirišę prie savo žemės ir ūkio. Kitakalbiai arba kitataučiai buvę tik atsikėlėliai. Jie iš karto išsiskirdavo iš vietinių žmonių, todėl lietuviai net dabar prisimena, iš kur, kas ir kada atvažiavo. Labiausiai atmintin įstrigo lenkų atėjūnai, kurie intensyviai pradėję čia kurtis po vadinamojo 1920 metų Želigovskio sukilimo. Pirmaisiais okupacijos metais į kaimus buvo atkelta nemaža tikrųjų lenkų iš Vilniaus ar iš Lenkijos. Tai buvo kunigai, mokytojai, administratoriai, karininkai, kuriuos vietiniai gyventojai vadinę asadnykais. Jų savivalė pasiekdavo ramiausius lietuvių gyvenamus užkampius.

Prasidėjo intensyvus krašto lenkinimas: vienu metu per valdžios įstaigas, mokyklas bei bažnyčią. Lietuvių kalba buvo sąmoningai naikinama ir stumiama iš viešojo gyvenimo, net iš namų aplinkos, o į jos vietą brukama pirmiausia lenkų kalba. Iš Armoniškių bažnyčios (Armoniškių parapijai priklauso dalis Pereigonių apylinkės kaimų) 1923 metais buvo išvarytas paskutinis lietuvių kunigas Šidagis.

Varanave tuo metu kunigavo lietuvis Martinėlis. Jau lenkų laikais sakydamas pamokslus lietuviškai, užsitraukė aplenkėjusių ir apgudėjusių vietinių žmonių nemalonę. Kildavo net muštynių, buvo sumušę ir patį kunigą. Apie 1925 metus Martinėlis buvo „išprašytas“, o į jo vietą atvažiavo neaiškios kilmės lenkas Šteinas, kuris kunigavo beveik iki 1939 metų Varanave, o vėliau Rodūnioje. Naujasis į Armoniškių parapiją atsiųstas kunigas Ramanauskas (Ramanowski) buvo nei gudas, nei lenkas. Jis per daug nesistengė kalbinti ir mokyti žmonių lenkiškai, matyt, pastebėjo, kad jiems lengviau bendrauti gudiškai. Pamažu vis daugėjo žmonių, abejingų gimtajai kalbai ir lietuvybei. Apie 1935 metus šį kunigą pakeitė „tikras“ lenkas Ramanavičius (Ramanowicz). Vėliau lenkų kunigai keitėsi labai dažnai, bet visų jų tikslas buvo vienas – lenkinti gyventojus ir guiti lietuvių kalbą.

Prasidėjus karui, iš Lenkijos atvažiavo kunigas Pileckas. Netrukus jis ėmė organizuoti lenkų nacionalistų būrį iš vietinių „lenkų“ – gudų. Įbauginti žmonės ėjo į Armoniškių bažnyčią išpažinties, todėl gudrus partizanų vadas žinojo, kur daugiausia lietuvių, kokios jų nuotaikos. Pilecko savivalė sklido po visą parapiją. Naudodamasis žmonių dievobaimingumu ir atvirumu, teisė ir baudė tiek lietuvius, tiek nepaklusnius lenkus, arba gudus. Jo įsakymams bei sumanymams paklusdavo visų aplinkinių kaimų štabų vadai. Prieš lietuviškai kalbančius siundė lenkuojančius vietos gyventojus. Kas labiau koneveikė lietuvius, tas buvo laikomas didesniu lenkų patriotu.

Lietuviškai dar buvo bendraujama šeimose ir, kai niekas svetimas negirdi, su kaimynais. Lietuvių kalbai tapus beteisei, atsirado puikios sąlygos įsigalėti lenkų kalbai, nes bažnyčia ir kunigas buvo didžiausi parapijos autoritetai. Tačiau paprastiems kaimo žmonėms lenkų kalba liko svetima. Ir dabar ji tebėra bažnyčios kalba. Šeimose ir su kaimynais daugiausia imta bendrauti poprostu, arba vietinių gyventojų vadinama gudų kalba. Dauguma lietuvių liovėsi ėję į lenkišką bažnyčią. Nors kaime juos vadindavo bedieviais ar panašiai, bet melstis lenkiškai jie taip ir neišmoko. Tokie buvo Justas ir Simonas Vaišniai, jų sūnūs, Kazimieras Valinčius, Vytautas Vaišnys (pravarde Šimycius) iš Ramaškonių kolionijos. Po lenkų okupacijos ir Armijos krajovos žygių reikalauti ir prašyti lietuviškų pamaldų buvo beprasmiška. O ir nebuvo ko prašyti: Vilniuje Želigovskio lenkų banditai, vėliau – vokiečiai, dar vėliau – rusai ir ateizmo prapagavimas.

Kitas svarbus veiksnys, lėmęs lietuvių kalbos, savimonės ir kultūros likimą, buvo mokykla. Tai dar vienas okupantų įrankis, kuriuo jie irgi ketino naikinti lietuvių tautą. Senesnieji Ramaškonių, Stanišių, Bilių, Bieliūnų, Navasėdų, Parubiškių, Armoniškių bei Varanavo gyventojai nušvitusiais veidais prisimena pirmąsias lietuviškas mokyklas ir pirmuosius savo mokytojus, skaityklas ir jų vedėjus. Gali išvardyti mokytojų pavardes, pasakyti, iš kur jie buvo atvykę ir kaip mokė. Atsimena ir pirmąsias lenkiškas mokyklas bei vėliau atsiradusias rusiškas, kurios taip ir liko. Štai kaip visą Ramaškonių mokyklų ir skaityklų-bibliotekų istoriją pasakoja Z. Vaišnytė-Valickienė:

…Paskui lenkai gi labai nekentė. Padarė lenkiškų mokyklų. Ir vi(e)nus metuz buvo dzvi mokyklos: ir lenkiška pas Mickevičių buvo, lietuviška – pas tų Kazį Valinčių. Cik per gatvį. Letuvių mokykloj pertrauka ir lenkų mokykloj pertrauka, tai kap išbėga vaikai, kap pradeda tarp savęs mušcis. Nu, tai nat mokytojai išeina ir ras(s)kira tus vaikus. Ale cik vi(e)nus metus itai buvo. Tadu letuviškų mokyklų aždarė. Tai tadu mokino nelegaliai. Labai kabinosi lenkų policija ingi jį. Ir jis jau, galima sakyc, pabėgo iš čia. Tai tadu padarė skaicyklų. Ramaškoniu(o)sa letuviškų skaicyklų padarė. Atvažavo mokytojas ir skaicyklos vedėjas Molis. Feliksas Molis taip pacia vaikus mokino nelegaliai, kurie norėjo. Visi ajom jau tadu į lenkišką mokyklą, turėjom eic. Ir tadu jis mokino mus atskirai, vakarais. Skaicykla buvo pas mus namusa. Buvo knygų dauk, buvo radijo aparatas, buvo gramafonas, plokštelių buvo visokių. A susringdė jaunimas ir šoko, dainavo. Molis labai buvo geras dainininkas ir in smuiko griežė. Ir jaunimų suorganizavo chorų. Paskui po Moli atvažavo Šimelis, skaicyklos vedėjas buvo. Ale tadu dar ir skaicyklų uždarė, a icie lenkai, palicija arganizavo visokius lenkų chuliganus, skaicyklos langus mušė. Nakciu ateina ir pamuša. Mus namus ažurakino. Mez gyvenom cik virtuvėj. Tai mes vis ciek per langų, sciklų jišlupam ir per langų jinlindam, a čia knygų gi buvo pilna. Nu, ir tas knygas jėmėm, visas jaunimas jėmė tas knygas, skaitė…

Lietuvių skaityklų ar mokyklų darbas Kauleliškių apylinkėje nutrūko prieš pat karą. Palikę knygas, skaityklų vedėjai ir mokytojai traukdavosi į Lietuvą. Daugelio skaityklų knygų likimas nežinomas. Vienur jos sudegintos, kitur išnešiotos ar išdraskytos žmonių. Daugelį knygų sudegino lenkai arba patys įbauginti lietuviai. Stanišių skaityklos knygas bandė gelbėti B. Sinickas: pralupęs skaityklos stogą, pririnko du maišus knygų ir nugabeno jas į Benekainis. Ramaškonių skaityklos knygas paslėpė ir saugojo Zosė ir Vincas Vaišniai.

Likę Ramaškonyse Alfonsas, Bronė, Anelė ir Salomėja [Vaišniai] kitaip tarpusavyje nekalbėję – tik lietuviškai. Vyresnės seserys, Bronė ir Anelė (g. 1918 m.), dar lankė lietuvišką mokyklą, o Salomėja ir Vytukas – lenkišką, vėliau rusišką, todėl dabar jie lietuviškai sunkiai skaito, o rašyti ir visiškai nemoka. Tokias šeimas lenkai nuo pirmųjų okupacijos dienų buvo įsidėmėję, todėl atvirai nedavė ramybės iki pat Antrojo pasaulinio karo: skirdavo dideles baudas, kad tėvai neleidžią vaikų į lenkišką mokyklą, kad ūkyje netvarka, kad kaminas pakrypęs, suskilinėjęs. Policija į Lydos teismą išveždavo visą šeimą, net mažamečius vaikus. Mušė, kankino už lietuvybę Alfonsą. Kai paleido, jis pėsčias apie keturiasdešimt kilometrų žiemą iš Lydos vienom klumpėm turėjo pareiti namo. Vėliau Armijos krajovos vietiniai nacionalistai tokiose šeimose naktimis ieškodavo ginklų, gąsdindavo susidorosią su visais lietuviais.

Apie 1926 metus lenkai uždarė paskutinę lietuvišką Ramaškonių mokyklą, o norinčių mokytis gimtąja kalba buvo dar labai daug. Todėl Vincas susmislijo (sumanė) kaimo vaikus mokyti pats, savo pirkioje. Nors pirkia buvusi maža, tik vienas kambarys, bet su broliu Liudu rado ir atgabeno mokyklinį suolą. Surinkę visus Ramaškonių vaikus, mokslus pradėjo iš lietuviško alemantoriaus ir įvairių pasakų knygučių, atvežtų iš Vilniaus.

Ramaškonių jaunimas susibūrė į Šv. Kazimiero draugiją, kurios pirmininku buvo išrinktas V. Vaišnys, nes jo namuose veikusi skaitykla kas vakarą ir surinkdavo visą kaimo jaunimą. Draugija organizavo lietuviškas gegužines pamaldas, mokė melstis ir giedoti lietuviškai, kviesdavosi svečių iš Vilniaus ir Kauno: studentų, mokytojų, šiaip giminių ir pažįstamų. 1930 metais nutarė pagerbti Vytauto Didžiojo, Lietuvos kunigaikščio, 500-ąsias mirties metines: pastatė ąžuolinį kryžių, pasimeldė už Lietuvą ir visus lietuvius, pagiedojo šventų giesmių. Kaip prisimena buvę Šv. Kazimiero draugijos nariai, graži šventė buvo, daug svečių apsilankė. Tik neilgai džiaugėsi ramaškoniškiai – po trijų dienų rado kryžių nupjautą ir išniekintą. Sako, lenkų policija „įvedinėjusi savo tvarką“.

Taigi S. Vaišnio šeima taip pat buvusi lenkų juoduosiuose sąrašuose: gaudavo mokėti didžiules baudas (50 zlotų), kad vaikai neina į lenkišką mokyklą, arba tiesiog už tai, kad pirkioje ant sienos kabo Vytis, lietuviška trispalvė, gediminaičių stulpai. Jei neišsimokėdavo pinigais, tai susirinkdavo sau lenkai geriausių daiktų, o lietuvišką simboliką sunaikindavo. Visai šeimai teko pabuvoti ir Lydos teisme, ir kalėjime, vadinamame pastarunke. Daugiausia kliuvo Vincui.  Ypač daug jis kentėjo prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Vietinių lenkų nacionalistų būrys nedavė ramybės beveik kas naktį: mušė, surišę virvėmis už rankų leido į šulinį, grasino sudeginsią namus, jei nepakeis tautybės. Vincas slapstėsi, nenakvojo namie, buvo pabėgęs į Vilnių, bet visur ir visada liko lietuvis.

Po karo rytinėje Balatnos krašto dalyje lietuvybė gerokai išblėso. Ko nepadarė lenkai, tą užbaigė rusų valdžia. Drąsesni krašto lietuviai ėjo per kaimus, rinko parašus, kad Balatnos apylinkės būtų prijungtos prie Lietuvos, nes, įsigalėjus tarybinei santvarkai, galutinai nustačius sienas, lietuviai pasijuto atskirti, pamiršti Lietuvos. Surinko apie 800 parašų. Buvo išrinkta ir išsiųsta kelių žmonių delegacija į Gardiną. Jokių prašymų ir raštų Baltarusijos valdininkija neišgirdo ir nematė. Tada lietuviai kreipėsi dėl lietuviškų mokyklų ir pamaldų Armoniškių, Varanavo bažnyčiose, bet nieko negavo. Vietos valdžia kai kuriose apylinkėse leido lietuvių kalbą dėstyti tik kaip dalyką. Kadangi tuomet Ramaškonyse neliko jokios mokyklos, atidarė pradinę Parubiškėse (už dviejų kilometrų nuo Ramaškonių), bet lietuvių kalbos dėstyti kaip dalyko joje neleido.

Taigi lietuviai, ypač kaimo inteligentai, tapo beveik visiškai beteisiai. Kaip ir Pilsudskio laikais, lietuvybė buvo slopinama bei naikinama specialiais metodais. Kauleliškių ir Pereigonių apylinkių gyventojai, prievarta užrašyti lenkais, buvo tiek prigąsdinti, kad dar ir šiandien bijo prisipažinti esą lietuviai. Vis dėlto buvę išdrįsusių užsirašyti lietuviais. Dažniausiai tai priklausė nuo kontoros raštininkų. Jeigu jie buvo vietiniai, privengė klastoti pažįstamų žmonių dokumentus, dar kiti, gavę vertingesnį kyšį, galėjo įrašyti bet kokią tautybę. Nepaisant to, lenkų procentas augo ir augo. Net nekalbantys lenkiškai iki šiol tebesivadina lenkais. Taigi agresyvi ekspansinė polonizacija visam gyvenimui paliko žmones be prigimtinės tautybės. Didelę reikšmę, žinoma, turėjo ir tebeturi mišrios šeimos, nes jeigu vienas iš sutuoktinių kalbėjo lenkiškai ar gudiškai, šią kalbą vartojo visa šeima.

Šiuo metu Ramaškonys – dvidešimt penkios palei Žižmos upę išsidėsčiusios sodybos ir dar šešios, esančios vadinamojoj ramaškoniškių kolionijoj. Tai gatvinis kaimas, kurio pagrindinė gatvė kadaise iš abiejų pusių buvo apsodinta liepomis. Nuolat čia gyvena 54 žmonės. Tarp jų yra atsikėlusių iš kitų kaimų. Didesnioji gyventojų dalis išsikėlė dirbti ar mokytis kitur. Todėl jaunimo kaime beveik nėra. Vaikai Ramaškonyse ilgiau pabūna vasarą, lankydamiesi pas tėvus.

Lietuviškai kaime kalba aštuoni žmonės, šeši iš jų – laisvai: Apolonija Gončarova, Vytautas Vaišnys, Jonas Valinčius, Salomėja Valinčienė, Ona Vaišnienė, Bronė Vaišnytė, Salomėja Vaišnytė, Zosė Vaišnytė-Valickienė. Tai senieji Ramaškonių gyventojai. Kitų kaimo gyventojų pagrindinė kalba – paprastoji, arba gudų. Taip ją vadina patys žmonės. Šia kalba laisvai bendrauti gali ir visi lietuviai. Augantys kaime vaikai mokomi bendrauti jau tik gudų kalba. Mokyklas lanko Armoniškėse ar Varanave, kur mokosi rusiškai ir šiek tiek baltarusiškai (literatūrinės kalbos). Lietuvių kalba beveik visiškai išstumta, nes jaunimas jos nemoka ir visiškai nenori mokytis, kaip niekam nereikalingos, svetimos ir sunkios kalbos.

Kaimas tuštėja. Vis rečiau ir rečiau nuskamba dzūkiškas žodis. Kitas gal labiau iš įpročio dažniau pakalbina savo mylimą gyvūnėlį lietuviškai, o į Lietuvos lietuvio pasveikinimą: „Laba diena!“ žmonės atsako baikščiai. Svetimų lūpų iškraipytos pavardės, pravardės, savo dzūkišką skambesį praradę vietovardžiai. Nutilusios lietuviškos dainos.