Herbert London. Ar Europa sukils prieš musulmonų invaziją?

Po dviejų mėnesių Osmanų imperijos apgulties, Habsburgų monarchija, kartu su Abiejų Tautų Respublika bei Šventąja Romos imperija, vadovaujant karaliui Jonui Sobieskiui, 1683 metų rugsėjį prie Vienos pakilo apginti krikščionybės. Mūšis žymėjo lūžį 300 metų trukusiuose Osmanų karuose su krikščionybe. Dėl šio lūžio krikščionybė išsilaikė Europos žemyne.

Praėjus 330 metų, Europa ir vėl kviečiama ginti savo civilizacijos nuo masiškai į žemyną plūstančių musulmonų. Šį kartą dvi iš labiausiai pasiturinčių Europos valstybių, Švedija ir Vokietija, patiesė durų kilimėlį atvykstantiems musulmonams.

Šių metų pabaigoje vien į Vokietiją bus atvykę daugiau nei milijonas migrantų. Bet ne visi yra tokie svetingi. Europoje stipriai išaugo šaunamųjų ginklų pardavimai, nes žmonės siekia įsigyti priemonių, kad galėtų apsiginti nuo siautėjančių ir dažnai nusikaltimus darančių migrantų.

Savigyna - terminas, dešimtmečiais reiškęs „nevaldomą“ situaciją - dabar plačiai pripažįstamas. Austrijoje ginklų pardavimai pasiekė rekordines aukštumas.

„Islamo valstybės“ apmokyti džihadistai, grįžtantys kaip Europos piliečiai, infiltruojasi tarp migrantų. Jie yra šio civilizacinio karo avangardas. Bet kyla ir rezistencija. Dauguma italų priešinasi naujųjų atvykėlių įsileidimui. Britai balsavo už Brexit didele dalimi dėl to, kad norėjo pasipriešinti ES primestoms migrantų kvotoms. Švedai stebėjo, kaip beisbolo lazda apsiginklavę paaugliai talžo musulmonus Stokholmo traukinių stotyje. Vengrijos premjeras Orbanas šiame migrantų spaudime mato „Europos naikinimą“ ir teigia, kad metas tam pasipriešinti.

Tai, žinoma, tik didesnio judėjimo pradžia.

Žiūrint iš rinkimų taško, Vokietijos kanclerė Angela Merkel buvo sutriuškinta neseniai vykusiuose vietiniuose žemių rinkimuose. Politinis pasikeitimas jau ne už kalnų ir Prancūzijoje, Ispanijoje, Austrijoje bei Italijoje.

Kiekvienas pranešimas apie išprievartavimą, sumušimą ir nužudymą dėl garbės sukuria tūkstančius naujų balsuotojų už stabilumą bet kokia kaina.

Turkas spyrė moteriai į veidą ir stipriai ją sužeidė dėl to, kad ji dėvėjo trumpas kelnes. Bet šioje vis labiau islamizuojamoje šalyje (Didžiojo Britanijoje, vert. past.), teismas nusprendė paleisti prieglobsčio prašytoją, teigdamas, jog jis neatliko jokio nusikaltimo.

Po Naujųjų metų išpuolių Kelne ir kituose 17-oje miestų, baimės padaugėjo kiekvienoje Europos sostinėje. Tačiau Kelno kardinolas Raineris Woelkis pareiškė labiau bijantis dešiniojo sparno grupuočių atsakomųjų išpuolių. Kiti kardinolai taip pat prakalbo apie islamofobiją bei „naujojo nacionalizmo“ sugrįžimą, turėdami omenyje neonacius. Tačiau Bažnyčia vienareikšmiškai nepasmerkė atvirų sienų politikos ir nepastebėjo, kokią žalą Europos civilizacijai daro laisvas judėjimas į ją iš tokių kraštų kaip Sirija.

Žinoma, užuojauta turi savo vietą, bet lygiai taip pat egzistuoja ir užuojautos ribos.

Tai karas dėl Europos ateities. Joje vis dar neatsirado Sobieskių, tačiau pilietinis nepasitenkinimas jau reiškiasi keršto protrūkiais. Daugybė europiečių mato, kad paskutinė musulmonų invazija griauna jų gyvenimo būdą. Nėra abejonių, kad auga opozicija. Tačiau demokratinės institucijos labai lėtai išsijudina.

Džordžas Vašingtonas, rašydamas Henriui Knoxui, pastebėjo: „Tarp visų demokratinio valdymo blogybių ne mažiausia yra ta, jog žmonės prieš pamatydami pirmiausia turi pajausti. Kai tai nutinka, tuomet jie išsijudina veiksmui - būtent todėl ši valdymo forma yra tokia lėta.“

Kyla klausimas, ar reakcijos tempas gali atlaikyti destruktyvaus elgesio tempą. Europa yra atsidūrusi kryžkelėje, ne tik Austrija, bet ir visas žemynas, kadaise puoselėjęs judeo-krikščionišką tradiciją. Ar gali europiečiai sukaupti valią ir pasipriešinti invazijai, kaip tai padarė prieš tris amžius? Bent jau Bažnyčios reakcija nepadrąsina.

Versta iš Newsmax.com