Vytautas Rubavičius. Kokia ateitis laukia Europos Sąjungos?

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr. Slovakijos sostinėje Bratislavoje rugsėjo 16 d. buvo surengtas nef...

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.
Slovakijos sostinėje Bratislavoje rugsėjo 16 d. buvo surengtas neformalus Europos Sąjungos (ES) šalių vadovų susitikimas, turėjęs padėti valstybių lyderiams galų gale išsiaiškinti pagrindines Sąjungą kamuojančias problemas, kurios dar labiau išryškėjo Didžiajai Britanijai nutarus atsiskirti.

Klausimas ne tik, ką daryti, bet ir – kaip daryti. Jau vien būsimas susitarimas su Jungtine Karalyste yra didžiulis galvos skausmas, pareikalausiantis nemenkų politinių ir intelektinių pajėgų derinant likusių Sąjungoje valstybių interesus.

Prieš susitikimą netrūko įvairaus lygio politikų pasisakymų, kuriuose labai aiškiai girdėjosi didelis susirūpinimas ES ateitimi, o sykiu apgailestavimas, kad ES vadovai nesugeba imtis veiksmingų priemonių iškilusioms problemoms spręsti. Tačiau dera turėti omenyje, kad pačios problemos „nestovi vietoje“ – jos rutuliojasi, nesileidžia įspraudžiamos į aiškesnius suvokiminius rėmus, skaidosi ir netikėtai susisieja, ryškėdamos vis naujais pavidalais.

Kitas dalykas tas, kad įvairiomis problemomis, taip pat ir imigrantų krizės, stengiamasi pasinaudoti. Tarp tų pasinaudojančių esama ir įvairių europinių institucijų. Žodžiu, problemos apauga nenorimais aiškiai nusakyti interesais, kurie neleidžia priimti veiksmingų politinių sprendimų. Tad lieka kalbėti apie būtinumą didinti politinį ir biurokratinį atsakingumą bei rodyti pernelyg didelį solidarumą, smerkiant įvairiausio plauko vadinamuosius „populistus“, kurie vis labiau neduoda ramybės gerovės aukštumose svaigstančiam europiniam politiniam elitui.

Bratislavoje išties buvo tartasi, tačiau labai neaišku – dėl ko susitarta. Paskelbtoji Deklaracija ir kelios gairės nužymi tam tikrus karštuosius probleminius taškus, tačiau pačias svarbiausias problemas palieka už skliaustų. Solidarumas buvo demonstruojamas, tačiau kai kurių valstybių vadovai nesileido įtraukiami į bendrą parodomojo solidarumo šventę. Įtampos linijos ryškėja lyginant ankstesnes ir po susitikimo išsakytas valstybių vadovų ir ES politikų mintis apie dabartinę ES būseną ir būtiniausius darbus. Tačiau svarbiausia – kokiu idėjiniu ir ideologiniu pagrindu bus plėtojama ateities Europos vizija. Drįstume manyti, kad kaip tik ideologiniai dalykai tampa svarbiausi. Bėda ta, kad žiniasklaidoje apie juos menkai teužsimenama.

Susirinkusiems pagrindinės aptariamos problemos buvo aiškios – nelegali imigracija, kova su terorizmu, ekonominės ir socialinės bėdos, išorinis saugumas. Aptarimams toną davė Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pareiškimas, kad ES esanti kritinės būklės. Jos pasisakymas savaip nurodė vieną esminę ES problemą, kuri nebuvo plačiau aptariama: ES „motoras“ – Vokietija ir Prancūzija – yra už tolesnę valstybių integraciją, o dauguma šalių narių ima abejoti besaikio integravimosi privalumais.

Vis labiau ryškėja federalistinės Europos projekto ydingumas. Pirmiausia jis menkina nacionalinius tapatumus ir silpnina suverenių tautų kultūras bei kultūrinę kūrybą. Višegrado šalys – Slovakija, Čekija, Lenkija ir Vengrija – nusiteikusios prieš neapgalvotą tolesnę integraciją ir reikalauja stiprinti ganėtinai nustekentą mažųjų ir vidutinių valstybių suverenitetą, valstybių parlamentams susigrąžinant iš Briuselio dalį teisių.

Daugelis mažųjų valstybių patyrė dideles bėdas, kai neteko savų finansinių instrumentų ir buvo atiduotos vadinamųjų finansinių rinkų malonei. Vieninga valiuta taip pat pasirodė nesanti besąlygiškas gėris. Kitas svarbus dalykas – vis labiau krinta į akis tai, kad ES vadovybė ir biurokratija veikia demokratijos stokos sąlygomis ir tik imituoja demokratines procedūras. Kadangi vieninga europinė visuomenė dar nėra ir, matyt, artimiausioje ateityje nebus sukurta, tai ta stoka neišvengiama. Tačiau joje esama akivaizdžios blogybės – niekam neatsakingo ir vis labiau politiškai stiprėjančio biurokratinio sluoksnio įsigalėjimas. Tas sluoksnis ne tik politinėmis priemonėmis diegia daugeliui žmonių nepriimtiną genderizmo ir tautų susimaišymo ideologiją, bet ir už Europos mokesčių mokėtojų pinigus bei pelningą lobizmą susikuria sau neregėtą ir jau akis badančią gerovę.

Neatsakingųjų sluoksnis darosi vis labiau uždaras ir save reprodukuojantis – nelyg naujųjų kilmingųjų, į kuriuos įtraukiami tik labiausiai pasižymėję kovotojai už federalizmo ir genderizmo „idėjas“. Europos Tarybos prezidentas lenkas Donaldas Tuskas pasisakė prieš naujų galių teikimą europinėms institucijoms, vadinasi, ir prieš tolesnę integraciją, tačiau klausimas – kaip tų institucijų galias mažinti.

Vis stipriau ES politikų debatuose girdisi Višegrado ketveriukės balsas, svarbiais klausimais oponuojantis ES „motorui“. Slovakijos premjero Roberto Fico lūpomis po susitikimo buvo pareikšta, kad ketveriukė blokuos susitarimą su Jungtine Karalyste, jei nebus laiduotos joje dirbančių ketveriukės šalių piliečių teisės. Tačiau ir pačioje ketveriukėje esama skaidančių įtampų.

Tas pats Ficas prieš susitikimą nesyk ragino ES nutraukti sankcijas Rusijai, esą tos sankcijos kenkiančios ir ES, ir Rusijai, o naudingos vien Jungtinėms Valstijoms. Toks JAV priešinimas ES parankus tik Rusijai. Suprantama, jam pritaria ir dalis ES politinio elito. Vargu ar tokia Rusijos okupacinius veiksmus Europoje pateisinanti nuostata labai jau žavi Lenkiją. Juolab kad formuojasi didesnis už sankcijų Rusijai atšaukimą pasisakančių valstybių blokas – Slovakija, Vengrija, Italija, Graikija, Kipras.

Bratislavoje labai aiškiai pasimatė, kodėl europinis politinis elitas ir didžioji europinė žiniasklaida taip nemėgsta Vengrijos premjero Victoro Orbano. Kuo tik jis nevadinamas – populistas, fašistuojantis populistas, nacionalistas ir pan. Skleidžiama mintis, kad Vengriją jau metas būtų šalinti iš ES, neva ta nesilaikanti bendrų europinių vertybių.

Orbanas kalbėjo apie nacionalinį tapatumą, kuris ir yra Vengrijos politikos pamatas. Tad Vengrija negalinti sau leisti besaikės musulmonų imigracijos ir islamizacijos, nes vengrų nacionalinis tapatumas grindžiamas krikščioniškomis vertybėmis, kurias ir reikia puoselėti. Orbanas leido sau aiškinti, kad ES turinti stiprėti ne islamizuodamasi, ne leisdama musulmonų migrantų ordoms siaubti krikščioniškąją Europą (o siaube!), o saugodama ir puoselėdama savo krikščioniškąjį pamatą, ir pasisakė prieš federalizacijos idėją bei imigrantų kvotas.

Lenkija šiuo klausimu pritaria Vengrijai, juolab kad Lenkijos premjerė Beata Szydlo yra atsidavusi katalikė. Apskritai Lenkijoje stiprėja nusiteikimas stiprinti suverenitetą ir imama aiškiai pasisakyti prieš išskirtinį „motoro“ vaidmenį ir diktatą. Šiuo metu Lenkijos politikos ideologiją formuoja Jaroslawas Kaczynskis ir jo aplinkos žmonės, tarp kurių ir premjerė, tad dera labiau kreipti dėmesį į jo mintis apie teisių susigrąžinimą ir Vokietijos diktato mažinimą.

Lietuvos politikai tenka sunkus uždavinys – laviruoti. Tačiau būtinas ir tam tikras apsisprendimas – už ar prieš federalizaciją, už ar prieš prievartinį genderizmo ideologijos diegimą, už galių susigrąžinimą parlamentams ar už didesnių galių teikimą europinėms institucijoms, už ar prieš krikščioniškomis vertybėmis grindžiamą ES raidą...

Mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymas po susitikimo buvo lakoniškas – didinti europinio elito atsakingumą, stiprinti vienybę. Neaišku, kokia ta mūsų didžioji politika, su kuo mes, koks mūsų požiūris į Višegrado ketveriukės politines nuostatas. Nudžiugino tik vienas dalykas – prezidentė labai aiškiai pasisakė prieš „motoro“ inicijuojamą ES karinių pajėgų kūrimą. Tai ne tik neatsakingas, bet ir labai pavojingas sumanymas, ne sustiprinsiantis ES saugumą, o jį neabejotinai susilpninsiantis.

Pirmiausia iškils didžiulis klausimas, kaip suderinti naująją vadavietę ir jos veiksmus su NATO. Vargu ar deramai tą problemą įmanoma išspręsti. Juk ES pajėgose nebus amerikiečių. Amerikiečiams tokia idėja gali pasirodyti geras pretekstas mažinti savo dalyvavimą kariniuose NATO reikaluose – turėkitės savo pajėgas, kam mums išlaidauti.

Tokia pozicija darosi vis labiau populiari tarp amerikiečių rinkėjų. Artėjant JAV prezidento rinkimams ES pajėgų kūrimo klausimą tikrai derėjo atidėti. ES karinių pajėgų kūrimo idėjos įgyvendinimas, drįstu manyti, bus didžiausias strateginis Rusijos laimėjimas. Tačiau ES, kaip jau įprasta, nepajėgdama išspręsti ją užgriuvusių problemų, su kairuolišku užsidegimu imasi kurti naujas. Galima nujausti, kad Turkijai suteikiamas bevizio režimo statusas vieną imigrantų srautą pakeis ar papildys kitu.

Susitikime nutarta kuo greičiau sukurti naują, europiečiams patrauklią ir europinio politinio elito įgalumą rodančią, ES raidos viziją ir nurodyti pagrindinių problemų sprendimo būdus. Deklaracija menkutė, tačiau joje atkreiptas dėmesys ir į ES piliečius kamuojantį ekonominį bei socialinį nesaugumą. Šitaip norima perimti iniciatyvą iš „populistų“, kitaip tariant, naujų vietinių politinių lyderių, kurie savo politikoje atsižvelgia į visuomenes nuotaikas.

Europiniam politiniam elitui jau tenka aiškinti savo vykdomą politiką ir paprastiems žmonėms, tačiau išryškėjusios didžiulės elito ir piliečių atskirties vienu ypu neįveiksi. O naujieji politikai vis aktyvesni – tad ir naujajai ES raidos vizijai didelę įtaką darys rinkimų Vokietijoje ir Prancūzijoje rezultatai.

ES ateitis svarbi mums visiems. Deja, tenka apgailestauti, kad mūsų didžioji žiniasklaida menkai domisi esminiais europiniais reikalais, ES plėtros ideologinėmis nuostatomis, vis naujomis ryškėjančiomis problemomis – menkoka svarių svarstymų, juolab padedančių suvokti, kokiame politinių prieštarų ir traukų lauke veikia mūsų politika.

Susiję straipsniai

Vytautas Rubavičius 4607928243388147924

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-09-27 17:23

    Šitam ponui ir spalvoti žmonės yra lietuviai, pažiūrėkite gerą filmuką: https://m.youtube.com/results?q=kazimieras%20juraitis&sm=3
    Lietuvos Liaudies partija tik su teisinga ideologija, skaitykite programą!

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item