Vytautas Rubavičius. Be stiprios nacionalinės valstybės tauta neišliks

Remiu tas politines jėgas, kurios siekia laimėti rinkimus tam, kad pasidalintų valdžia su Lietuvos žmonėmis. Kitaip neįmanoma nusimesti n...

Remiu tas politines jėgas, kurios siekia laimėti rinkimus tam, kad pasidalintų valdžia su Lietuvos žmonėmis. Kitaip neįmanoma nusimesti nomenklatūrinių partinių sąrašų pančius ir kartu kurti demokratinę Lietuvą. Ką reikėtų pirmiausia daryti?

Pirmiausia, keisti politinę sistemą, plečiant tiesioginės atstovaujamos demokratijos (savivaldos)  sritį. Įtvirtinti tiesioginius seniūnų ir merų rinkimus, suteikti teisę Seimo rinkimuose dalyvauti ir rinkimų komitetų iškeltiems kandidatams. Partijų ir rinkimų komitetų varžymąsi rinkimuose – demokratijos gyvybingumo prielaida. Taip pat būtina leisti dalyvauti parlamento rinkimuose ir visuomeniniams komitetams. Lisabonos sutartyje įrašytas pagrindinis europinės demokratijos principą – tiesioginis atstovavimas.

Antra, teisminę valstybę keiskime teisine valstybe. Visuomenė ne tik turi, bet ir privalo dalyvauti vykdant teisingumą. Bendra teisingumo nuovoka būtina gyvybingai socialinei sanglaudai palaikyti. Teismuose – visuomenės atstovai (tarėjai) su tikrai sprendžiamu balsu.

Trečia, turime suprasti, kad valstybė  reikalinga ne vien ekonomikai bei finansiniam kapitalui aptarnauti, o pirmiausia nacionaliniam tapatumui ir valstybingumo jausmui stiprinti. Patriotiškumas ir pilietiškumas kyla iš gimtinės jausenos. Ekonomika globali, todėl kultūra  kaip buvo, taip ir išlieka kertiniu valstybės akmeniu, ji per kultūrinę atmintį laiduoja nacionalinę ir visuomeninę bendrystę. Bėda ta, kad mes taip ir nesusipratome imtis kurti valstybę.

Ketvirta, apsispręskime, kad kultūra – ne grožybė, o valstybingumo pamatas. Kultūros stuburas – švietimo sistema. Švietimo sistemos tikslas – išugdyti ir išlaisvinti laisvą, kūrybingą save ir savo ryšius su aplinka suvokiantį žmogų. Ekonomika globali, tik kultūra – nacionali. Ekonomika – įvairiomis kalbomis, o kultūra – gimtąja. Tik kultūros plėtra padės mums gyventi pasaulyje kaip kūrybingai valstybinei tautai ir Lietuvos visuomenei.

Penkta, prisikelsime ir stiprėsime tik blaivūs ir kūrybingi. Lietuvos blaivinimas, o sykiu ir jos kūrybinių galių ugdymas – toks turėtų būti esminis naujos valstybės politikos bruožas.

Kas bus, jei išliks dabartinės tendencijos?

Jeigu nepakeisime tendencijų, vis labiau nyksime ir tapsime administraciniu-teritoriniu vienetu. Tautos išnykimas tokiu atveju garantuotas. Tautai išlikti valstybė yra būtinas instrumentas. Valstybės išlieka per kultūrą ir kultūrinę atmintį. Tad stipri nacionalinė valstybė neišvengiamai mums reikalinga, jei mes patys, mūsų vaikai ir vaikaičiai norime gyventi pilnavertiškoje Lietuvoje. Ne veltui estai savo 2030 metų strategijoje įrašė svarbiausią tikslą, kad „estų tauta gyventų per amžius“.

Gyventojų nykimo scenarijus Lietuvoje pildosi jau 25 metus – dėl mažėjančio gimstamumo, didelio mirtingumo ir emigracijos. Tad vienintelis rodiklis, kuris parodys, kad Lietuvos perspektyvos šviesėja – demografija ir emigracijos sustabdymas. Sunku patikėti tais politikais, kurie teigia, jog yra kažkoks vienas paprastas būdas emigracijai sustabdyti. Nėra ir negali būti vieno būdo. Be realios savivaldos, be galimybės kartu su kaimynais tvarkyti savo miestelio ar miesto reikalus, be tikro socialinio teisingumo nesukursime nei pamato, nei aplinkos žmonėms dirbti ir gyventi Lietuvoje. Kita svarbi ūkinio bei socialinio gyvenimo pusė – kokia mūsų visų sukuriamos pridėtinės vertės dalis teks atlyginimams. Nėra teisinga ir tvaru, kai atlyginimams tenka žymiai mažesnė atlyginimų dalis nei ES šalyse. Būtina šį nelygiavertį pasiskirstymą pakeisti. Atlyginimams tenkanti pridėtinės vertės dalis turi siekti Europos Sąjungos vidurkį.

Taip pat labai svarbu, kad švietimo sistema turėtų vieningą ideologiją, kokį žmogų norėtų išauginti. Švietimo sistema neturi būti darbo rinkos tarnaitė, o abiturientai ir absolventai rengiami tik paklusniais darbuotojais. Išsilavinę tautiečiai ir piliečiai turi gebėti patys lemti savo ir Lietuvos gyvenimą, būti laisvais sodininkais, o ne tik padieniais darbininkais. Kokia mūsų aukštojo mokslo paskirtis – ar dirbama rinkoms, ar ugdomos nepriklausomos, kūrybingos, išsilavinusios asmenybės? Kas svarbiau – ar žmogus, ar rinka?

Lygiai tokia pat nepriklausoma turėtų būti ir Lietuvos užsienio politika. Tačiau ar įmanoma aktyvi užsienio politika, jei neturi realaus ekonominio ir politinio suvereniteto? Mes nekuriame rimtų dvišalių santykių su kaimyninėmis valstybėmis, nes mūsų užsienio politika labiau proginė ir imitacinio pobūdžio. Jei norime stiprinti nacionalinę valstybę, pasisakykime ne už federacinę, o už suverenių valstybių Europos Sąjungą, už tokius europinius santykius, kurie ne naikina, o puoselėja krikščioniškas vertybes.

Susiję straipsniai

Vytautas Rubavičius 5890832136544858144

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item