Thomas Madden. Mitų apie kryžiaus žygius išsklaidymas

Skelbiame interviu, kuriame viduramžių istorijos profesorius Thomasas Maddenas komentuoja pagrin...


Skelbiame interviu, kuriame viduramžių istorijos profesorius Thomasas Maddenas komentuoja pagrindinius paplitusius mitus apie kryžiaus žygius į Šventąją Žemę.

- Yra teigiančių, jog kryžiaus žygiai buvo agresijos išraiška prieš taikų musulmonų pasaulį. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

- Sunku net pagalvoti, kaip žmogus, susipažinęs su šaltiniais, galėtų ištarti tokį teiginį. Tikrasis pirmojo kryžiaus žygio tikslas, suformuluotas popiežiaus kvietime bei daugybėje kryžiuočių chartijų, buvo atsakyti į musulmonų agresiją prieš krikščionis Rytuose ir žemes, užgrobtas musulmonų, atiduoti jų savininkams krikščionims.

- Daug kryžiaus žygių priešininkų tvirtina, kad nors kryžiuočiai nešiojo kryžius ir kitus religinius simbolius, jų vienintelis tikslas buvo prisigrobti turto ir žemės. Ką manote jūs?

- Tai pasenęs požiūris, kurį dauguma dabartinių tyrėjų atmeta. Šis požiūris buvo paremtas Viktorijos laikų kolonializmo patirtimi, nors jis niekaip nesusijęs su viduramžiais vykusiais kryžiaus žygiais. Dabar mes žinome, jog dalyvavimas kryžiaus žygyje beveik niekada nebūdavo pelningas. Kryžiuočiai dažnai nuskurdindavo save ir savo šeimas vien tam, kad galėtų apmokėti dalyvavimą žygyje. Kad ir kokį grobį jiems pavykdavo pelnyti, tai vargiai kompensuodavo žygio išlaidas. Absoliuti dauguma kryžiuočių nenorėjo likti Rytuose ir skubėjo išvykti atgal, kai tik atlikdavo savo priesaiką.

- Kai kurie kaltina kryžiaus žygius buvus tam tikru viduramžių kolonializmu, prisidengusiu religija. Ar tai tiesa ir kaip tai pakomentuotumėte?

- Kolonializmui, jei jis išvis turi kokią reikšmę, rastis reikia konkrečių sudedamųjų dalių: svarbiausia, metropolijos, vykdančios kolonijinę ekspansiją; kolonijinės valdžios, pavaldžios metropolijos valdžiai; bei kolonizacijos ar išnaudojimo politikos kolonijoje. Kryžiaus žygiuose nebuvo nei vieno iš šių dalykų. Jokia „motininė“ šalis nerėmė kryžiaus žygių. Juos finansavo ir vykdė krikščionių pasaulyje gyvenę individualūs žmonės dėl naudos savo sielai ir savo bendratikių, gyvenančių už jūros, saugumo. Kryžiuočių valstybių valdžios buvo nepriklausomos, be jokių tiesioginių ryšių su kokia nors Europos šalimi. Ir europiečiai Rytuose nevykdė kolonizacijos ar išnaudojimo politikos. Pagrindinė Jeruzalės karalystės paskirtis buvo apsaugoti Šventąsias vietas ir į jas keliaujančių krikščionių piligrimų gyvybes.

- Ar ši tezė istoriškai apginama: Nors po Septintojo ir paskutinio kryžiaus žygio Vakarai prarado politinę Šventosios Žemės ir Artimųjų Rytų kontrolę, krikščionių pastangos vienuolikto ir trylikto kryžiaus žygio metu palaužė musulmonų puolimo Europoje jėgą ir taip tuo metu užkirto kelią Europos žemyno islamizacijai ?

- Ne, dėl kelių priežasčių. Septintasis kryžiaus žygis tikrai nebuvo paskutinis. Jie tęsėsi net iki 16 amžiaus. Garsusis 1571 metų Lepanto mūšis buvo kryžiaus žygis. Katalikai pralaimėjo žemyne, tačiau Kiprą ir Rodą išlaikė ištisus amžius. Tačiau manau, jog sąžininga būtų pasakyti, kad kryžiaus žygiai bent jau stipriai pristabdė musulmonų imperijų - šiuo atveju Osmanų imperijos - sverbimąsi į Europą. Laiko, kurį jie suteikė, pakako, kad europiečiai galėtų efektyviai save apginti. Net neabejoju, jog jeigu visiškai nebūtų buvę kryžiaus žygių, Vakarų Europa būtų užkariauta musulmonų panašiai, kaip buvo užkariauta Prietryčių Europa.

- Bene labiausiai piktinamasi ketvirtuoju kryžiaus žygiu. Jį jūs esate studijavęs ypač giliai. Ar galėtumėte įvardinti kai kuriuos paplitusius mitus apie ketvirtąjį kryžiaus žygį?

Didžiausias mitas - jog kryžiaus žygį specialiai nuo savo pirminio tikslo nukreipė popiežius Inocentas III ar Venecijos vyriausiasis magistratas Enrico Dandolo tam, kad užkariautų Konstantinopolį. Iš tikrųjų popiežius net kelis kartus uždraudė kryžiuočiams žygiuoti į Konstantinopolį, o kai jie jau buvo ten, uždraudė jiems miestą pulti. Taip pat netiesa, kad kryžiuočius į Konstantinopolį nuvedė neapykanta graikams ar pavydas dėl jų imperijos. Iš tikrųjų jie į Konstantinopolį žygiavo todėl, kad ten juos pakvietė pretendentas į sostą, pažadėjęs jiems padėti kryžiaus žygyje. Kryžiuočiai Konstantinopolį puolė tik po to, kai šis žmogus juos apgavo, atsisakydamas sumokėti jų atlygį arba prisijungti prie žygio. Net tuomet jie pradėjo puolimą tik tada, kai graikai šį žmogų nužudė, o kryžiuočiams liepė tuoj pat pasišalinti be atlyginimo, paramos ir net maisto. Ketvirtasis kryžiaus žygis yra tragedija, tačiau joje savo vaidmenį atliko tiek graikai, tiek lotynai.

Versta iš Tfp.org


Susiję straipsniai

Thomas F. Madden 6989429918083810200

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-09-05 19:07

    Nors šis ir gana trumpas, labai įdomūs straipsniai ir interviu apie kryžiaus žygius ar Inkviziciją supančius gajus mitus. Daugiau tokių!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-09-05 19:21

    O kaip su kryžiaus žygiais į Baltų žemes ir čia žmonių žudymus? Tik dėl tikėjimo?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-09-05 20:11

      O mūsų pagoniški protėviai buvo "švelnūs ir pūkuoti", niekada nedarė žygių į kaimynines šalis, o svečiose žemėse neplėšė, nežudė, neėmė į vergovę krikščionių ir jų niekada neaukojo savo dievams?

      Panaikinti
    2. Viduramžiais "švelniems ir pūkuotiems" vietos niekur nebuvo. Klausimas čia kitas - ar į savo istorija žiūrime iš SAVO požiūrio taško, ar pagal liberastinį "naratyvą" (kitaip tariant, kiti žiūri pagal save, o mes - pagal kitus). :)

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2016-09-11 03:11

      Na, Pikcui galima atsakyti objektyviai, kad 1. Teutonus pasikvietė Mozūrų kunigaikštis, neapsikentęs prūsų ir jotvingių puldinėjimų, 2. Teutonų ordinas nebuvo pavaldus tik popiežiui, bet taip pat ir imperatoriui, 3. Vieną dieną OT didysis magistras spjovė Bažnyčios galvai į veidą, apsivedė ir pasiskelbė pasaulietinės valstybės kunigaikščiu... Taigi, iš šių kelių objektyvių faktelių jau ir galima spręsti, ar kryžiaus žygiai į baltų teritorijas buvo tikėjimo (religinis) ar to meto politinis reikalas. Neužmirškim, kad Vokiečių ordino broliai riteriai tuo metu buvo kilmingieji ir kilmingųjų sūnūs, o aršiųjų baltų žemės (skirtingai nuo Palestinos uolų) buvo derlingos ir miškingos.

      Panaikinti
    4. Na, dėl mozūrų, tai Pikc gali pasakyti, kad viduramžiais puldinėjimai buvo visiškai įprastas dalykas VISUR - negi tie patys mozūrai kitų nepuldinėjo? Tad aš laikausi savo požiūrio - žiūrėkim į istoriją iš SAVO varpinės. O klausimą "ar religinis, ar politinis reikalas" kelti reiktų atsargiai, kadangi iš esmės tai nėra dichotomija, manyčiau. Sakyti, kad tai vien politinis reikalas būtų netikslu, atsižvelgiant į skelbtus kryžiaus žygius - bet ir vien religiniu nėra kaip pavadinti, nes kovos baigėsi ne po krikšto, bet po Žalgirio. Manyčiau tad, kad atsakymas būtų "ir viena, ir kita" - na, arba kad religija buvo nebloga priedanga politinio klausimo sprendimui tiek pasaulietinei, tiek religinei valdžiai.

      Panaikinti
  3. "Kryžiuočių valstybių valdžios buvo nepriklausomos, be jokių tiesioginių ryšių su kokia nors Europos šalimi." - Ne visai tikslu. Viso to proceso metu susikūrusi Venecijos kolonijinė imperija buvo visų vėlesnių kolonijinių imperijų provaizdis. Panašiai ir Genuja, tik mažesniu mastu.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item