Simona Juškaitė. Žmogiškieji ištekliai

Šiuolaikiniame pasaulyje dažnai susiduriame su tokiomis sąvokomis kaip „žmogiškieji ištekliai“ ar „žmogiškasis kapitalas“. Įmonėms reikalingi žmogiškųjų išteklių vadybininkai, žmogiškųjų resursų specialistai. Mažai kas susimąsto, kaip, kam ir kodėl reikalingas toks, palyginti, neseniai atsiradęs žodynas. Šios sąvokos kilusios iš socialinių ir humanitarinių mokslų diskurso, viską grindžiančio ištekliais. Pozityvaus mokslo sąvokos pritaikomos net ir žmonių tyrinėjimams, jie priskiriami tyrimo objektams, stengiantis ignoruoti tai, kad žmogus nėra ir negali būti toks tyrimo objektas, kokį turi chemikai, biologai ar fizikai. Taip, pavyzdžiui, politikos mokslai gali būti pavadinti labiau spėliojimų ir prielaidų patvirtinimo ar paneigimo sistema. Juk ištirti žmogų – ne tas pats, kas ištirti gyvūną. Mokslas užsimerkia prieš faktą, kad žmogų įstatyti į mokslinio tyrimo rėmus yra per daug sudėtinga – žmonės turi jausmus, protą, sielą, dorovę ir moralę. Jų elgesio negalima lengvai nuspėti. Ne atsitiktinai priešrinkiminės apklausos būna vėl ir vėl netikslios, klaidingos ar priešingos galutiniams rezultatams. Tačiau mokslas vis tiek vystosi, plečiasi, taigi, ir jame vartojamos sąvokos įsiskverbia į kasdienį žmonių žodyną, kartu formuodamos ir bendrą jų supratimą. 

Taip pavadinus žmones ištekliais žmogiškumo nebelieka – ištekliais galima disponuoti ir juos valdyti pagal poreikius. Ištekliai ir gamybinė jėga turi būti panaudoti kuo efektyviau, siekiant kuo didesnio ir spartesnio progreso nežinomos, bet neabejotinos pažangos kryptimi. Siekiama panaudoti žmogų naudingai, tačiau kam ir kokią naudą tai atneša, niekas nebeklausia – tikima visuotiniu žmonijos progresu. Žmonijai pastaruoju metu suteikiama begalė laisvių ir teisių, kurios iš esmės paslepia faktą, jog ji yra atsidūrusi žaliavos ir gyvybinės medžiagos padėtyje. Kalbos apie laisves ir teises yra nesuderinamos su buvimu ištekliais, bet paradoksaliai kuo labiau žmogus tampa ištekliu, tuo daugiau „prigimtinių teisių ir laisvių“ jam sukuriama. 

Zygmuntas Baumanas apie žmonių surinkinimą rašo, kad mes, vartodami produktus, esame kartu ir tų produktų reklamuotojai, ir reklamuojame patys save idant būtume pripažinti ar pastebėti. Vokiečių mąstytojas Jurgenas Habermasas, dar prieš vartotojų visuomenės suvešėjimą perspėjo, kad kapitalo ir darbo suprekinimas yra pagrindinė kapitalistinės valstybės funkcija. Valstybė turi garantuoti pirkėjo vaidmens susidūrimą su prekės vaidmeniu, kad šitaip reguliariai vyktų pardavimai. Arlie Russel Hochschild, fiksuodama tam tikras Amerikos ekonomikos sektorių tendencijas, atrado, kad darbdaviai labiau vertina darbuotojus, kurie yra lankstūs, mobilūs ir prie nieko neprisirišę. Vadinasi, kaip tikri ištekliai, žmonės turi sugebėti greitai prisitaikyti prie aplinkos, o prisirišimas prie šeimos ar gimtos vietos yra potencialus trukdis ekonominiam vystymuisi – toks išteklius negali operatyviai pakeisti gyvenamosios vietos, prisitaikyti nesukeldamas problemų ir nestabdydamas vystymosi, judėjimo į pažangą ir plėtrą. Darbo jėgos kaina yra tik viena iš daugelio rinkos veiksnių. Žmonės turi prisitaikyti prie greito persiorientavimo ir lankstumo, nes tokia savybė labiau vertinama ir už ją mokamas didesnis atlyginimas. O kadangi kaina, kaip ir ekonomikoje, taip ir realiame gyvenime, yra šiuolaikinio gyvenimo informacinė žinutė, žmonės supranta didesnę kainą kaip siekiamybę ir yra linkę atitikti keliamus standartus dėl didesnio atlygio – kai jis būtinas pragyvenimui, ir kai jo tereikia dėl statuso ar vardan didesnio vartojimo. 

Galima daryti išvadą, kad žmonės yra viešai apgaudinėjami ir įsukti į vartojimo ratą, iš kurio išeiti sugeba vienetai – rinkos visuomenei nenaudingi tie, kurie renkasi ne tarp to, ką vartoti, o ar vartoti apskritai. Žmonės, vadinami ištekliais ir iš esmės jais tapę, sėkmingai prisitaiko prie sistemos pasiduodami jos kuriamiems mitams, tokiems kaip progresas ar augimas. Lankymasis motyvacijų konferencijose, kurios turėtų įkvėpti motyvacijos ir padėti atrasti save, visa tai – progreso vardan, siekiant geresnės, tobulesnės ateities. Tačiau niekas nesusimąsto, iš kur kyla geresnės ateities iliuzija. Gyvename rėmuose, kur viskas paremta gaminimu ir vartojimu, o žadama šviesesnė ateitis tėra didesnės gaminimo ir vartojimo apimtys. Šis augimas nei žada, nei atneša daugiau prasmės jausmo ar daugiau laimės į žmonių gyvenimus. 

Žmonių tapimas ištekliais tiesiogiai reikalauja su jais atitinkamai elgtis – kiekvienas dabar turi būti naujoviškas, originalus ir motyvuotas, individualus, bet ne asocialus (tokiu atveju mažesnė tikimybė, kad jis įsitrauks į masinį visuomenės vartojimą). Žmogus kaip išteklius, pasižymintis ne unikaliais veiksmais, o standartizuota elgsena. Toks, kurį galima tyrinėti, tinkamai panaudoti ir kuris teiktų naudą tiek kaip darbo jėgas, tiek ir kaip vartotojas.  

Europos integracijos kontekste tai svarbu, nes jau senokai kalbame apie žmogų kaip darbo jėgą ir kaip vartotoją bendrojoje rinkoje. Dar atviriau kalbant – globalioje rinkoje. Juk ES rinka ideologiniame projekte turi būti globali, lygiai kaip ir pati ES turi būti atvira begalinei plėtrai ir pasirengusi savo tapatume sutalpinti visą žmoniją. Europos Sąjunga kaip keturių laisvių sąjunga, reikalauja laisvo kapitalo, prekių, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas. Darbo jėga ES formaliai tik gali judėti, o realiai turi judėti. Tam sudarytos visos sąlygos, nes sienos atviros, o materialinių sąlygų skirtumai tarp šalių milžiniški. Todėl po 2004 m. ES plėtros darbo jėga masiškai patraukė iš Rytų į Vakarus ne atsitiktinai, ne netikėtai, o visiškai pagal rinkos logiką. Darbo jėga sukuria pasiūlą ten, kur yra paklausa, o šalys kaip Lietuva, Lenkija, Latvija ar Čekija šioje sąjungoje, ar tiksliau rinkoje, atliko pasiūlos funkciją. 

Ką tai reiškia mums? Pirma, emigracija nebuvo kažkas nevaldomo, netikėto, „šalutinis narystės efektas“. Ji numatyta kaip narystės kaina. Antra, svarstant apie Lietuvos ir ES santykius ir girdint argumentą apie gautą ES paramą kaip savotišką įpareigojimą sutikti su ES institucijų reikalavimais, galimas vienintelis atsakymas. „Mes nieko neskolingi“. Lietuva su kaupu sumokėjo žmogiškaisiais ištekliais.