Roberto de Mattei. „Haec Sancta“ (1415): Visuotinio susirinkimo dokumentas, pasmerktas Bažnyčios

Konstancos Susirinkimas (1414–1418) yra vienas iš Visuotinių Bažnyčios susirinkimų (jų buvo 21), bet jo dekretas „Haec Sancta“, paskelbtas...


Konstancos Susirinkimas (1414–1418) yra vienas iš Visuotinių Bažnyčios susirinkimų (jų buvo 21), bet jo dekretas „Haec Sancta“, paskelbtas 1415 m. balandžio 6 d., laikomas eretišku, nes teigia Susirinkimo viršenybę prieš Romos Pontifiką.

Pačioje Konstancoje dekretas „Haec Sancta“ buvo pritaikytas kitame dekrete „Frequens“ (1417 m. spalio 9 d.), kuris įsakė sušaukti kitą susirinkimą po penkerių metų, dar kitą – po septynerių metų, o tada šaukti susirinkimus kas dešimt metų. Taip susirinkimui de facto priskirta nuolatinio kolegialaus organo, bendradarbiaujančio su popiežiumi, bet de facto aukštesnio už jį, funkcija.

Martynas V, išrinktas popiežiumi Konstancoje 1417 m., 1418 m. vasario 22 d. bule „Inter cunctas“ pripažino Konstancos Susirinkimo visuotinį pobūdį ir visus jo sprendimus, nors ir su bendra ribojančia formule: „in favorem fidei et salutem animarum“ [„kuriuos Susirinkimas priėmė tikėjimo labui ir sielų išganymui“]. Mes nežinome, ar Popiežius bent iš dalies pritarė konciliarizmo teorijoms arba galbūt buvo įpareigotas užimti tokią poziciją dėl jį išrinkusių kardinolų spaudimo. De facto jis neatsiribojo nuo „Haec Sancta“ ir griežtai taikė dekretą „Frequens“, nustatydamas naujo bendrojo susirinkimo Pavijoje ir Sienoje datą (1423–1424) ir nuspręsdamas, kad Bazelis bus kito susibūrimo vieta. Tačiau jis mirė 1431 m. vasario 21 d., ir Susirinkimas prasidėjo valdant jo įpėdiniui Gabriele‘ui Condulmerui, 1431 m. kovo 3 d. išrinktam popiežiumi Eugenijumi IV.

Jau atidarant Bazelio Susirinkimą kilo ginčas tarp dviejų partijų: lojaliųjų popiežiams ir konciliarizmo teorijos šalininkų, sudariusių Susirinkimo tėvų daugumą. Virvė buvo ilgai tampoma į abi puses. Pirmajame etape Eugenijus IV atsiėmė savo patvirtinimą sukilusiems Bazelio tėvams. Vėliau, pasidavęs politiniam ir bažnytiniam spaudimui, jis 1433 m. gruodžio 15 d. bule „Duduum Sacrum“ atšaukė savo anksčiau paskelbtą Susirinkimo paleidimą, ratifikuodamas dokumentus, jo išleistus iki tos akimirkos – tad ir „Haec Sancta“, kurią Bazelio tėvai paskelbė savo Magna Carta. Kai jis suprato, kad jie nesiliaus kelti reikalavimus, Popiežius dar kartą pasmerkė Susirinkimo veiksmus, perkeldamas jį į Ferarą (1438), Florenciją (1439) ir po to į Romą (1443). Tačiau perkėlimas buvo atmestas daugumos Susirinkimo tėvų, šie pasiliko Bazelyje ir tęsė darbą.

Tuo momentu prasidėjo į istoriją įėjusi „mažoji“ Vakarų schizma (1439–1449) (skirtinga nuo Didžiosios Schizmos (1378–1417), vykusios anksčiau). Bazelio Susirinkimas nušalino Eugenijų IV kaip eretiką ir išrinko kunigaikštį Amadėjų VIII Savojietį antipopiežiumi Feliksu V. Iš Florencijos, kur buvo perkeltas Susirinkimas, Eugenijus IV ekskomunikavo antipopiežių ir schizmatikus Bazelio tėvus.

Krikščionija buvo dar kartą padalyta, bet jei Didžiosios schizmos metu vyravo teologai konciliaristai, šiame etape Popiežių palaikė didis teologas: Ispanijos dominikonas Juanas de Torquemada (1388-1468) (nepainioti su to paties vardo inkvizitoriumi). Torquemada, gavęs iš Eugenijaus IV titulą Defensor fidei [Tikėjimo gynėjas], parašė „Summa de Ecclesia“ [Sumą apie Bažnyčią], kurioje jis energingai pabrėžia popiežiaus primatą ir jo neklystamumą. Šiame darbe jis labai tiksliai išsisklaido dviprasmybes, sukurtas XIV amžiuje, pradedant popiežiaus eretiko hipoteze. Tokio popiežiaus atvejis, pasak ispanų teologo, yra konkrečiai įmanomas, bet problemos sprendimo nederėtų ieškoti konciliarizmo keliu, paneigiant popiežiaus viršenybę. Popiežiaus erezijos galimybė nėra išimtis iš neklystamumo dogmos, nes net jeigu jis norėtų paskelbti ereziją ex cathedra [iš katedros], tą pačią akimirką prarastų tarnystę.[1] Torquemados tezes kitame amžiuje išplėtojo vienas iš jo ordino brolių Italijoje, kardinolas Cajetanas.

Florencijos Susirinkimas buvo labai svarbus, nes 1439 m. liepos 6 d. paskelbė dekretą „Laetentur Coeli et exultet terra“, užbaigusį Rytų schizmą, o svarbiausia galutinai pasmerkė konciliarizmą, patvirtindamas popiežiaus aukščiausios valdžios Bažnyčioje doktriną. 1439 m. rugsėjo 4 d. Eugenijus IV iškilmingai apibrėžė: „Taip pat skelbiame kaip dogmą, kad Apaštalų Sostas ir Romos Pontifikas turi primatą visame pasaulyje ir kad Romos Pontifikas yra palaimintojo Petro, apaštalų kunigaikščio, įpėdinis bei Kristaus vikaras, visos Bažnyčios galva ir visų krikščionių tėvas ir mokytojas; kad jam palaimintojo Petro asmenyje buvo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus perduota visa galia ganyti, valdyti ir vesti visuotinę Bažnyčią, kaip liudija ir visuotinių susirinkimų darbai bei šventieji kanonai“ (DH nr. 1307).

1441 m. balandžio 21 d. laiške „Etsi dubitemus“ Eugenijus IV pasmerkė Bazelio eretikus ir „konciliarizmo doktrinos velniškus kūrėjus“: Marsilijų Paduvietį, Jeaną iš Žandano ir Williamą Ockhamą,[2] tačiau dėl „Haec Sancta“ jis dvejojo, siūlydamas tai, ką šiuolaikiniais terminais galima būtų apibrėžti kaip „tęstinumo hermeneutiką“. 1439 m. rugsėjo 4 d. dekrete Eugenijus IV teigia, kad Bazelio tėvų „Haec Sancta“ pagrindu teigta susirinkimo viršenybė prieš popiežių yra „bloga interpretacija, pateikta pačių Bazelio tėvų, kuri de facto pasirodė prieštaraujanti Šventojo Rašto, šventųjų Tėvų ir paties Konstancos Susirinkimo tikrajai prasmei“[3]. Pats Eugenijus IV ratifikavo Konstancos Susirinkimą kaip visumą su visais jo nutarimais, išskyrus „bet kokią žalą Apaštalų Sosto teisėms, kilnumui ir viršenybei“, kaip jis rašo savo legatui 1446 m. liepos 22 d.

Tokios „tęstinumo hermeneutikos“ tarp „Haec Sancta“ ir Bažnyčios Tradicijos tezės netrukus buvo atsisakyta. „Haec Sancta“ yra tikrai autentiškas teisėto visuotinio susirinkimo aktas, ratifikuotas trijų popiežių, bet to nepakanka padaryti jį privalomą doktrinos lygmenyje kaip Magisteriumo dokumentą, kontrastuojantį su visų laikų Bažnyčios mokymu. Šiandien mes manome, kad tik tie dokumentai, kurie nepažeidžia popiežių teisių ir nekontrastuoja su Bažnyčios Tradicija gali būti priimti iš Konstancos Susirinkimo. Šie dokumentai neapima „Haec Sancta“, kuris yra formaliai eretiškas Susirinkimo aktas.

Istorikai ir teologai aiškina, kad „Haec Sancta“ galima pasmerkti, nes tai nebuvo dogmatinis apibrėžimas – jame trūksta tokių tipiškų formulių, kaip „anathema sit“ [tebūna atskirtas] ir veiksmažodžių „įsakyti, apibrėžti, nustatyti, paskelbti ar pranešti“. Dekreto tikroji reikšmė yra disciplinarinio ir pastoracinio pobūdžio ir nereiškia neklystamumo.[4]

Bazelio schizma baigėsi 1449 m., kai antipopiežius Feliksas V pasiekė susitarimą su Eugenijaus V įpėdiniu, popiežiumi Mikalojumi V (1447-1455). Feliksas iškilmingai atsižadėjo sosto ir Popiežius padarė jį kardinolu bei popiežiškuoju vikaru. Konciliarizmo pasmerkimas buvo pakartotas Laterano V Susirinkimo, Tridento Susirinkimo ir Vatikano I Susirinkimo.

Tie, kurie šiandien gina popiežiaus instituciją, turėtų sieti dogminių apibrėžimų studijas su išsamia didžiųjų Pirmosios ir Antrosios scholastikos teologų darbų analize, kad rastų visus elementus šiose doktrinos kasyklose, būtinus spręsti dabartinę krizę Bažnyčioje.

[1] Pacifico Massi, Magistero infallibile del Papa nella teologia di Giovanni de Torquemada, Marietti: Turinas 1957, p. 117–122.

[2] Epistolae pontificiae ad Concilium Florentinum spectantes, Pontificio Istituto Orientale: Roma 1946, p. 28, 24–35.

[3] 1439 m. rugsėjo 4 d. dekretas, in: Conciliorum Oecumenicorum Decreta, EDB: Bologna 2002, p. 533.

[4] Plg., pavyzdžiui, kardinolo Alfredo Baudrillart‘o straipsnį „Concile de Constance“, in: Dictionnaire de Théologie Catholique, t. 3, col. 1221 (coll. 1200-1224).


Susiję straipsniai

Straipsniai 3843660841063381976

Rašyti komentarą

  1. Kas norėta pasakyti šiuo straipsniu - tai kad reikia paskelbti susirinkimą ir paskelbti pouežių eretiku? Kaip tai susiję su dabartine krize? Įdomu kada buvo bažnyčia ne krizėje..gal kas žinot?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Be to straipsnį parašė nesantys su Bažnyčia vienybėje lefebrista ... jie turi tiek bendro su katalikais kaip ir stačiatikiai - gal ir mažiau (Konstantinopoli patriarchs yra darugiškas popiežiui -priešingai ne šita atskala)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-09-07 21:00

    Šiaip jau straipsnį parašė Bažnyčios istorikas Roberto de Mattei, kuris nesusijęs su šv. Pijaus X brolija, jūsų vadinama "lefebristais".

    AtsakytiPanaikinti
  4. Paziurekit kas publikavo: fsspx. Beto sitas Roberto yra garsus lefebristu apilogetas ir ekstremaliai konservatyvus.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2016-09-08 09:00

    Publikavo originaliai irgi visai ne fsspx, jie tik IŠVERTĖ į lietuvių kalbą. Jūsų argumentas yra toks pats, kaip: "Šv. Tomas Akvinietis yra lefebristas, nes jo tekstą į lietuvių kalbą išvertė lefebristai". Nuo fanatiškumo vaistų nėra...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Plius dar nesuprato teksto, kurio pagrindinė mintis yra "dekretas „Haec Sancta“, paskelbtas 1415 m. balandžio 6 d., laikomas eretišku, nes teigia Susirinkimo viršenybę prieš Romos Pontifiką."
      Tiek suprask, Gluosni, ir pakaks (tam kartui):). Arba gali palyginti konciliarizmą su Mt 16, 18-19.

      Panaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item