Robert R. Reilly. Ganytojų tyla homoseksualizmo akivaizdoje

Robertas Reilly yra buvęs JAV prezidento Ronaldo Reagano specialusis patarėjas ir vyriausiasis patarėjas informacinei strategijai Valstyb...

Robertas Reilly yra buvęs JAV prezidento Ronaldo Reagano specialusis patarėjas ir vyriausiasis patarėjas informacinei strategijai Valstybės gynybos departamente. Jis gerai žinomas dėl darbo JAV radijo stotyje „Voice of America“ ir savo knygų islamo bei kultūrinių karų tematika. Jo knyga „Kaip gėjai tampa norma“ išversta ir į lietuvių kalbą. Ją įsigyti galima portale propatria.lt, dešinėje pusėje paspaudus nuorodą Įsigykite jau dabar!. Knygos kaina - 4 eurai.

Life Site News (toliau – LSN): Savo knygoje Jūs pažymite, kad prigimtinis įstatymas yra opozicijos kultūrai, grasinančiai priimti homoseksualų elgesį, pagrindas. Pastaraisiais mėnesiais tapome liudininkais, kaip ši kultūra kelia ypatingą grėsmę krikščionims ir katalikams. Tačiau tik nedaugelis katalikų lyderių drįsta apie tai kalbėti.

Robert Reilly (toliau – RR): Prigimtinis įstatymas yra pati Katalikų Bažnyčios šerdis. Atrodo, kad tiek tikėjimas, tiek mąstymas yra vis labiau apleidžiamas sentimentalumo naudai.

Susidaro įspūdis, kad kai kurie Bažnyčios vadovai pasidavė ir pradėjo plaukti pasroviui su šia (gėjų) darbotvarke, arba bent jau išlaikė visišką tylą jos akivaizdoje. O tyla reiškia pritarimą.

Tai labai demoralizuoja, kad daugiau jų nestojo prieš šį groteskišką melą apie žmoniškumą.

LSN: Kodėl Bažnyčios vadovai tyli?

RR: Dalį atsakymo galime rasti Šv. Augustino kūrinyje „Apie Dievo valstybę“. Pirmosios knygos devintajame skyriuje jis rašo: „Mes linkę nusikalstamai vengti savo atsakomybės, kai turėtume pamokyti ir įspėti juos [nusidėjėlius], kartais net griežtu pabarimu bei cenzūra, dėl to, kad ši pareiga yra varginanti, arba dėl to, kad bijome įžeisti, arba dėl to, kad nenorime užsitraukti jų priešiškumo, iš baimės, kad šie gali siekti mums pakenkti tame, ką mes nekantriai siekiame pasiekti ar ko jokiais būdais nenorime prarasti.“ Manau, tai daug ką paaiškina.

Tačiu žiūrėdami į istoriją neturėtume pernelyg stebėtis tyla ar bendrininkavimu. Prisiminkite genialią Peterio Kreefto mintį: „Pirmasis vyskupas, gavęs vyriausybės dotaciją, buvo Judas.“ Valdant Henrikui VIII tik vienas vyskupas išliko ištikimas tiesai, šv. Jonas Fišeris (šiandien, ačiū Dievui, esame žymiai geresnėje padėtyje!). Skaičiau Dietricho von Hildebrando knygą „Mano kova prieš Hitlerį”. Joje autorius prisimena, kaip kai kurie katalikų vyskupai intelektualiai kolaboravo su naciais, pasidavė ir netgi skatino nacių režimo legitimaciją.

LSN: Ar nemanote, kad analogija su nacių laikais yra šiek tiek per drastiška?

RR: Nemanau, kad analogijos tarp 1935-ųjų nacistinės Vokietijos ir šiandieninių įvykių vedimas yra perdėjimas. Juk tai yra metas, kai buvo priimti Niurnbergo įstatymai, atimantys iš žydų jų Vokietijos pilietybę ir uždraudžiantys santuokas tarp žydų ir nežydų. 

Be abejonės, Vokietijoje tuo metu buvo likę daug puikių ir dorų žmonių, tarp jų ir daug katalikų, tačiau nuo tuomet jie privalėjo laikyti burnas užčiauptas ir neskleisti savo nuomonės apie nacių rasinio pranašumo teoriją, nes tai liepė valstybės teisė. Esu tikras, kad buvo daugybė žmonių, nepritariančių rasinės istorijos teorijai, kurie sakė sau tą patį, ką žmonės sako dabar apie homoseksualų „santuokas“: „Na, tai jau pralaimėtas reikalas. Palikime tai ramybėje ir judėkime toliau.“

Tikriausiai jie buvo pernelyg įbauginti, kad svarstytų, link ko visa tai veda, taip pat ir dabartiniai žmonės vengia mąstyti apie visiško realybės neigimo, priimant homoseksualų „santuokas“, pasekmes. Kiekvienas, kuris mano, kad esame įsitraukę į mažiau gilų neigimą nei 1935–ųjų Vokietijoje, kvailina save. LGBT svajonės sėkmė reikalauja realybės sunaikinimo ir pašalinimo tų, kurie primygtinai laikosi įsikibę tvirtinimo, kad realybė egzistuoja.

LSN: Ką manote apie kai kurių katalikų vyskupų požiūrį, kai jie, paklausti apie „gėjus“, selektyviai cituoja tuos Katekizmo punktus, kurie atitinka laiko dvasią: „Jie turi būti priimami su pagarba, užuojauta ir jautrumu. Kiekvienas neteisingos diskriminacijos ženklas jų atžvilgiu turi būti vengiamas.“

RR: Žinoma, tikroji problema šiandien yra ne „neteisinga diskriminacija“ homoseksualų atžvilgiu, bet prievarta priimti LGBT genderizmo ideologiją. Didžiąja dalimi apsimestinis diskriminacijos klausimas yra naudojamas kaip ginklas reikalaujant visiško prisitaikymo prie LGBT darbotvarkės.

Visą istoriją, kaip šis spaudimas vyksta, aprašau savo knygoje „Kaip gėjai tampa norma: Kaip homoseksualaus elgesio racionalizavimas keičia mūsų gyvenimus.“ Šiandien diskriminaciją patiria tie žmonės, kurie sako tiesą. George‘as Orwellas yra pastebėjęs, kad „Kuo labiau visuomenė nuklysta nuo tiesos, tuo stipriau ji nekenčia tų, kurie tą tiesą skelbia.“

Versta iš Lifesitenews.com


Susiję

Šeimos politika 1697354003037716739
item