Paulius Stonis. Europai reikalingas išlikimo scenarijus „Už Europą“

Europos Sąjunga priartėjo lemtingą slenkstį. Vakarų Europos valstybėse vis labiau populiarė...

Europos Sąjunga priartėjo lemtingą slenkstį. Vakarų Europos valstybėse vis labiau populiarėjančios euroskeptiškos partijos jau atvirai kalba apie išstojimą iš ES. Tokią partijų retoriką skatina toliau į Europos žemyną plūstantys migrantai ir jų keliami neramumai Europos miestuose. Visgi, ant euroskepticizmo malūno vandenį pila ir patys ES lyderiai, nenustodami kalbėti apie ES federacijos kūrimo būtinumą ir nacionalinių valstybių sienas vadindami „blogiausiu kada nors sugalvotu dalyku“. Suprantama, kad pastarieji teiginiai neatrodo adekvatūs dabartinėms Europos tautas slegiančioms problemoms, žmonių lūkesčiams ir viltims. Tad tikėjimas amžiną taiką ir nesibaigiančią gerovę žadančiais ES vadovais vis labiau menksta. Lygiagrečiai menksta ir ekonomistų tikėjimas euru. Galiausiai menksta ir visų europiečių tikėjimas į naują etapą – beprecedentį atsivėrimą pasauliui – įžengusiu ES projektu. Tokiame prieštaringame kontekste ryškėja dviejų ES raidos scenarijų kontūrai.

Pirmas scenarijus: „Tampančių europiečių federacija“

Pirmasis scenarijus – ES vadovai neatsižvelgdami į jos valstybių narių tautų poreikius ir reikalavimams, toliau nuosekliai įgyvendina ES federacijos projektą. Tokiu būdu išpildoma neofunkcionalistinė integracijos idėja, grindžiama tikėjimu, jog sukūrus vieną Europos rinką, gilėjantis ekonominis Europos valstybių bendradarbiavimas neišvengiamai ir „natūraliai“ prives prie politinės tų valstybių integracijos ir vienybės. 

Tokį neofunkcionalistinį tikėjimą tikrovė jau yra sudaužiusi į šipulius – pakanka pažvelgti į europiečių apklausas ir jose menkstančius pasitikėjimo ES projektu, tad ir jį grindžiančios „vienybės per ekonomiką“ idėjos, reitingus. Nepaisant to, šiuo tikėjimu besivadovaujantys ES vadovai mano, kad politinei valstybių integracijai ir vienybei reikalinga akimirka jau atėjo. Todėl netgi nedemokratiniais – prieš Europos tautų valią įgyventais – metodais sulipdyta federacija ne tik paspartintų, bet ir išpildytų neofunkcionalistinės integracijos įgyvendinimą tikrovėje. 

Taip atsiradusi ES federacija, kaip ir šiandienis projektas, stokotų vienijančios kultūrinės tapatybės, o jos politinis valdymas būtų grindžiamas labiau biurokratine valdysena nei demokratinės politikos principais. Bent kiek demokratiniais principais grindžiamas valdymas būtų savaime pavojingas dėl savo nenuspėjamumo – kas žino, kur link ES federaciją pasuktų besikeičiančios piliečių daugumos nuomonė. 

Šitaip sulipdytos „politiškai vieningos“ ES federacijos tikslas negalėtų būti joks kitas, kaip tik efektyviai veikianti vieninga rinka, laiduojanti nuolatinį ekonomikos augimą. Kitokio tikslo tokia federacija negalėtų turėti iš principo, kadangi jos idėjiniu pagrindu esąs neofunkcionalizmas taikių visuomeninių santykių priežastimi laiko ne bendrą kultūrą, religiją, tradicijas ar papročius, bet ekonominius santykius. Šiuo atžvilgiu neofunkcionalizmas idėjiškai yra panašus į marksizmą, kuris taip pat griežtai remiasi materializmo idėjos primatu, žmogiškus, kultūrinius, pilietinius bei socialinius santykius sumenkindamas prieš ekonominius ir komercinius. Neofunkcionalizmo idėjos šviesoje pamatinis ES federacijos veikimo principas galėtų būti apibrėžtas taip: taiką laiduoja gerovės siekis, o gerovės augimą – taika.

Tik iš pažiūros itin keistą kultūrinę ES federacijos tapatybės tuštumą visai nesunku racionaliai paaiškinti. Nors dar ir šiandien ES įgyvendina multikultūralizmo projektą, žvelgiant iš neofunkcionalistinės perspektyvos, galima teigti, kad multikultūralizmo ideologija tarnauja kaip laikinas įrankis. Tos pačios neofunkcionalistinės idėjinės prielaidos leidžia tvirtinti, kad būsimojoje ES federacijoje multikultūralizmą sėkmingai galėtų pakeisti tiesiog abstrakčių žmogaus teisių ideologija. Istorinė žmonijos patirtis liudija, kad kiekviena kultūra savo idėjomis ir etiniais principais yra linkusi persmelkti praktiškai visus visuomeninius santykius, tame tarpe ir ekonominius. Tačiau tai dažniausiai nėra suderinama su efektyvaus rinkos veikimo principu, kadangi rinkos santykių plėtrai daug naudingesnis sekuliarizuotas ir nė vienos kolektyvinės tapatybės nesaistomas individas. Tik toks savo gerovę maksimizuoti nusiteikęs, nacionalinių, religinių ar net moralinių sentimentų nevaržomas individas idealiausiai atitinka ir gali išpildyti „laisvo darbo jėgos judėjimo“ principą, kuriuo laiduojamas ir šiandieninis ES projektas. 

Tad nors šiandien ES viršūnėse dar pasigirsta balsų, skelbiančių, kad kiekviena kolektyvinė kultūrinė, religinė, tautinė tapatybė turi prasmę ir vietą Europoje, nesunku suprasti, kad tos prasmės suteikiama tik tiek, kiek ES tai padeda atsiskleisti kaip multikultūrinei visuomenei. Nors vis dar kalbama, kad tikėjimas, kultūra ar tautinis folkloras yra svarbios vertybės, tačiau nuolatos priduriama, jog kiekvienas šių dalykų svarbus ir reikšmingas tik individo pasirinkimo lygmenyje. Tai reiškia, kad ES jau šiandien nebesiriša nė prie vienos kultūrinės ar religinės tapatybės, o jos idealai lieka ganėtinai abstraktūs. Kultūra, religija ir kitos, tradiciškai žiūrint, pamatinės žmogaus egzistencijos formos sumenkinamos iki individo preferencijų ir skonių, tad jos nėra politiškai reikšmingos. 

Dėl religinės ir kultūrinės tapatybės stygiaus, nevaržomos naujų vartojimo formų plėtros, dominuojančios individualistinės pasaulėžiūros, naujasis europiečių demosas būtų produktyvus, tačiau gan greitai nykstantis. Todėl kuriamos ES federacijos imigracijos politika turėtų tapti dar atviresnė – tiek, kad būtų užtikrintas pakankamai greitas naujojo demoso fizinis atsinaujinimas ir gausėjimas. Naujojoje ES federacijoje savo vietą turėtų atrasti kiekvienas pasaulio pilietis, kuriam pilnavertiškai žmogiškumą realizuoti pakanka jau minėtų abstrakčių žmogaus teisių ir didesnės gerovės idealų. 

„Didėja europiečių nepriklausomumas nuo tam tikros aplinkos, šimtmečiais siekusios įrėžti į žmogaus sielą ir kūną tokius pačius reikalavimus, - taigi pamažu atsiranda iš esmės viršnacionalus ir klajoklis žmogus, kurio tipiškas skiriamasis bruožas, fiziologiškai kalbant, yra maksimali prisitaikymo galia, tikras prisitaikymo menas. [....] Tos pačios naujos sąlygos, kuriomis sulyginama ir paverčiama vidutinybėmis dauguma žmonių, t.y. atsiranda naudingas, darbštus, daug kam tinkamas ir sumanus bandos gyvulys žmogus [...]“, - taip „tampančio europiečio“ procesą dar XIX a. pabaigoje nusakė filosofas Frydrichas Nyčė. 

Antras scenarijus: „Nacionalinių interesų žemynas“

Neofunkcionalistinės integracijos idėja, kuria vadovaujamasi ES viršūnėje, jos lyderius skatina vis garsiau ir dažniau kalbėti apie federacijos kūrimo būtinybę. Toks ES vadovų elgesys yra suprantamas, kadangi Europoje augantis nacionalizmas ir euroskepticizmas fanatiškus federacijos entuziastus verčia nerimauti dėl augančio pavojaus jų projektui. 

Paradoksas čia yra tame, kad tokios ES vadovų kalbos ar net menkiausios užuominos apie federacijos kūrimą Europos valstybėse sutinkamos su vis didesniu pasipriešinimu ir pasipiktinimu. Tai, kaip nerangiai ES viršūnės ar net kai kurios nacionalinės vyriausybės reaguoja į atvykusių migrantų keliamas problemas, rodo ne tik jų nenorą pripažinti, jog beprecedentis atsivėrimas pasauliui buvo neapskaičiuotas. Tai liudija ir apie ES elito nedemokratinę laikyseną suverenių Europos tautų atžvilgiu. Suprantama, kad tokia atvira ES elito arogancija nedžiugina europiečių, o savo augantį nepasitenkinimą jie demonstruoja didėjančiomis simpatijomis euroskeptikų partijoms. 

Tokiame kontekste ES projekto ateitis tampa išties labai miglota. Juk visai realu, kad Prancūzijos arba Vokietijos pasitraukimo užtektų, kad subyrėtų visa ES. Europa vėl virstų nacionalinių valstybių žemynu. Tačiau akivaizdu, kad šios valstybės sunkiai atrastų tarpvalstybinio bendradarbiavimo pagrindą, kuris galėtų peržengti vėl iš istorijos išnirusį grynai ekonominį raison d'État principą, reiškiantį, kad kiekviena suvereni valstybė už savo piliečių gerovę ir ekonominius interesus kaunasi viena pati. 

Kitokie bendradarbiavimo principai būtų sunkiai tikėtini, kadangi Vakarų ir Rytų Europos valstybių interesai - pernelyg skirtingi. Dar ir šiandien matome, kad Rytinei Europai kalbant apie energetinės nepriklausomybės būtinybę ir siekius pilnai integruotis į Europos energetikos rinką, Vakarų Europos valstybių vadovai toliau diskutuoja apie bendrus projektus su Rusijos energetikos ir pramonės įmonėmis. Akivaizdu, kad žlugus ES, Rytinės Europos valstybės patirtų įtaką ir spaudimą iš istoriškai ne itin draugiškai jų atžvilgiu nusiteikusios Rytų kaimynės. Tuo tarpu Vakarų Europos valstybės ieškotų būdų savo interesus realizuoti pasaulinėje tarptautinėje rinkoje, išvengdamos iki tol galiojusių ES apribojimų. Panašu, kad tokios ekonominės laisvės siekė ir dalis Brexit vėliavnešių, dar prieš referendumą argumentavusių, kad išsotijimas iš ES Britanijai atvers didesnes galimybes atskleisti pasaulyje savo ekonominį potencialą, kuris varžomas perteklinių bendroje ES rinkoje galiojančių ribojimų.

Sekuliarizuotas liberalus tikėjimas geresne ateitimi per ekonomikos pažangą, tikėtina, kad neapleis Europos nacionalinių valstybių net po ES subyrėjimo. Todėl dalis jų bus pasmerktos likti JAV, kitos – Rusijos ekonomikos įtakoje.

Trečias scenarijus?

Galima tvirtinti, kad čia išdėstyti du ES projekto raidos ir pabaigos scenarijai nėra tikslūs. Tačiau lygiai taip pat būtų neatsargu teigti, kad jie nėra visai tikėtini. Jie abu paremti įsitikinimu, kad tiek ES federacijos kūrimas, tiek ES subyrėjimas į nacionalines valstybes neatneš tų pokyčių, kurių tikisi šiandieniniu neofunkcionalistiniu integracijos modeliu ir vizija nusivylę Europos valstybių piliečiai. Laukti pokyčiai neįvyks, nes kol kas Europos valstybinių piliečiams siūlomas jau pažįstamas, išbandytas ir nepasiteisinęs kelias į ateitį. Jis grindžiamas tuo pačiu liberaliu tikėjimu apie visuotinę gerovę ir naująjį žmogų, turinčius apsireikšti per ekonominę pažangą.

Ar tokioje situacijoje įmanomas kitoks ES raidos scenarijus? Taip, tačiau jis turėtų būti griežtai realistinis ir antiutopinis, atmetantis radikalias žmogaus ir visuomenės pertvarkymo vizijas, kurias siūlo tiek liberalizmas, tiek komunizmas. Ar Europos vienybei atsirastų bendras idėjinis ir kultūrinis pagrindas, galintis paskatinti imtis naujo post-liberalaus vieningo projekto „Už Europą“? Taip, tačiau šio pagrindo atradimui ir pripažinimui europiečiams prireiks drąsos ir išminties, nes dabartinės ES lyderiai darė viską, kad šie pagrindai liktų užmiršti ir būtų atmesti kaip beverčiai. Gali būti, kad naujojo pagrindo įtvirtinimui reikės naujos ES sutarties, kurios esminis skirtumas nuo iki šiol buvusiųjų sutarčių būtų aiškiai apibrėžtas Europos vienijimosi kultūrinis ir vertybinis pagrindas, iš kurio ir plauktų visi kiti valstybių ir ekonomikos valdymo principai.

Šis pagrindas – tai krikščioniškuoju pasaulėvaizdžiu ir žmogaus samprata paremta demokratija. Apie ją iki neofunkcionalistinio ES posūkio kalbėjo visi vieningos Europos tėvai. Vienas jų Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas, kalbėdamas apie pokarinės Europos demokratijos ateitį, yra sakęs: „Demokratija bus arba krikščioniška, arba jos nebus visai“. Prie tokio, tik iš pirmo žvilgsnio šiandien keistai skambančio teiginio jis pridėjo nedidelę įžvalgą ateičiai: „Antikrikščioniška demokratija būtų karikatūra besibaigsianti anarchija ar tironija“. Žvelgiant į šiandienius įvykius, negalima būtų tvirtinti, kad jis buvo visiškai neteisus.

Galvojant apie krikščionybės pasaulėvaizdžiu grindžiamos vieningos Europos idėją, europiečiams, būtina nepamiršti, kad per kelis savo gyvavimo dešimtmečius ES valstybės taip ir neturėjo galimybės pajusti krikščioniškosios demokratijos ypatumų. Nepamiršti verta ir to, jog Europos valstybės šiandien vis dar išgyvena liberalizmo ir komunizmo žmonijos pertvarkos projektų pasekmes, kurios iki ribinės situacijos privedė ir pačią vieningos Europos idėją.

Būtina nepamiršti ir dar vienos Roberto Šumano ištaros apie pačią krikščionybę: „Palikti krikščionybei tik kulto apeigas ir geradarystę, vadinasi, visiškai nesuvokti ir smarkiai apriboti jos misiją. Krikščionybė, priešingai, moralinę pareigą siekia apibrėžti visose gyvenimo srityse“.



Susiję straipsniai

Politika 2902913447373681663

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item