Lukas Grinius. Kaip keičiasi Europa: ar „Brexit“ netaps „exit“?

Po Didžiosios Britanijos referendumo europiečius nustebinęs sprendimas netruko prisimiršti. Trumpai trukęs šokas ir nerimas dėl Europos S...

Po Didžiosios Britanijos referendumo europiečius nustebinęs sprendimas netruko prisimiršti. Trumpai trukęs šokas ir nerimas dėl Europos Sąjungos (ES) ateities persikėlė į institucijų koridorius, vidines derybas ir abstrakčius lyderių pasisakymus, jog Sąjunga turėtų reformuotis. Tačiau net ir britų įspėjimas, pasak Europos komisijos pirmininko J.C. Junkerio, „nepakeis dabartinės ES vizijos“. Bendrijos piliečiams vis griežčiau svarstant narystės naudą ir perspektyvas, valdantysis elitas nors ir kalba apie pokyčius, bet nėra linkęs kardinaliai keisti universalios ES visuomenės modelio. Britų apsisprendimas verčia sunerimti, ar ši banga nenuvilnys per likusias šalis, ar „Brexit“ netaps vienos paskui kitą sekančių Sąjungos narių „exit“.

Šis ruduo – svarbių ES narių apsisprendimų metas. Vokietijos Meklenburgo-Pomeranijos žemės rinkimai jau baigėsi kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungos pralaimėjimu. Spalio antrą vyks pakartotiniai Austrijos prezidento rinkimai, kuriuose pergalė prognozuojama griežtai prieš dabartinę ES politiką bei imigraciją pasisakančiam Norbertui Hoferiui. Tą pačią dieną referendume dėl ES imigracijos politikos pasisakys ir vengrai. Pavasarį Prancūzijoje vyks prezidento rinkimai, kuriuose realius šansus laimėti turi ES kritikė Marine le Pen. Artėjant rinkimams Olandijoje auga griežtos ir kitiškos ES partijos „Laisvė“ galimybės laimėti. Tai tik keletas signalų apie stiprėjantį piliečių skepticizmą Sąjungos atžvilgiu. ES narėse vis rimčiau svarstomi alternatyvūs scenarijai, gimsta nauji aljansai, tačiau net ir dabartinėje situacijoje bendrijos elitas nėra linkęs nusileisti. 

Stipri Europos tautų sąjunga ypač svarbi Lietuvai. Tačiau būtent stiprus tautiškumas tapo pagrindiniu trikdžiu, siekiant vis didesnės universalių piliečių integracijos. Britai įrodė, jog šiuolaikinės, universalios ES idėja pralaimėjo tautiniam valstybės identitetui. Tačiau Sąjunga nėra linkusi kardinaliai keistis. Užuot sprendus šią problemą, ES atsisakė britų ir lygiai taip pat atsisakys tų, kurie nesutiks su dabartinėmis taisyklėmis. Ši skirtinga idėjinė sankirta – Europos tautų ar universalių piliečių sąjunga ir veda prie jos aižėjimo. 

Individų santykyje su valstybe tarpininkauja tauta, duodama bendro gyvenimo formą. Naikinant tautą ir individualizuojant piliečius, kiekvienas pilietis vertybes pradeda suvokti vis individualiau. Nelieka bendrojo visuomenės ir tautos gėrio, užkertamas kelias visiems galimiems „nukrypimams“ į klasikinius, prigimtinius principus. Tuo pačiu metu ES bandoma sukurti visus suvienyti galinčią aplinką, bet „išlaisvintą“ nuo bet kokių konkrečių tapatumų. Formuojant naujo pobūdžio piliečių bendriją, sukuriama visiškos laisvės iliuzija. 

ES formuojama dviguba valdymo sistema – formali-konstitucinė – valdyti, leisti įstatymus, kitus teisės aktus bei laisvoji diskurso erdvė, skirta įvairioms diskusijoms, viešosios nuomonės formavimui. Institucionalizuota viešoji erdvė užtikrina taisyklių sistemą, laisvoji – nuolat formuojamą valią. Pasitelkiant abi sistemas įgalinama laisvos visuomenės idėja, apribota griežtų taisyklių ir aplinkos. 

Politikos teoretikas Al. MacIntyre‘as akcentavo, kad laisva galimybė rinktis, skirtingi siekiai, gėrio interpretacijos tik atspindi visuomenės, kurioje brendo individas, aplinką, auklėjimą, kalbą ir kt. Kiekvieną individą formuoja bendruomenė, kuri reikalinga ne tik kaip konstruojantis veiksnys, tačiau ir savęs įprasminimo įrankis. Apibendrinant, individas yra istorinės bendruomenės, vienijamos tam tikrų vertybių bei kultūros, narys. 

Nors individas turi didžiules galimybes reikštis, jis iš anksto apribotas Sąjungos principų, kurie formuoja ne tik patį individą, bet kartu trina tautinę tapatybę. Skirtingai nei nacionalinė valstybė, ES siūlo atsisakyti visko, su kuo žmogus save prieš tai siejo. Atsisakoma ne tik tautos, istorijos, religijos, bet ir prigimtinių principų. 

Praradus savo moralinius tikslus, juos pakeitus troškimų tenkinimu bei galimybe kuo ilgiau išlikti šiame pasaulyje, individai netenka bendrumo, kurį teikė tauta. Individams siekiant vis patenkinti vis išskirtinesnius savo troškimus, plečiasi žmogaus teisių, kaip individo išlaisvinimo ir kartu valdymo įrankio, spektras.

Šioje aplinkoje Sąjungai atsisakius tautų, abstraktus šiuolaikinių individų traktavimas veda į laisvės saviapgaulę. Dar politikos teoretikė Hannah Arendt aiškino, kaip bloga žmogaus prigimtis bei kitos pagundos demokratiniame valdymo modelyje lygiai taip pat grasina naujo tipo totalitarizmu. Visiškos lygybės vienijami individai praranda budrumą, atsiranda galimybė naujoms totalitarizmo atmainoms. Krizių akivaizdose tokia visuomenė nebegeba susivienyti, jų balsas tampa antraeiliu. Šiandien ES politiką performuojant į vadybą bei administravimą, atrodo, kad Arendt nuogąstavimai pildosi. Individualizavus žmogų ir neliekant tautos, klasikinė politika laikoma aktualia tik tiek, kiek padeda užtikrinti pilečių gerovę, o gal net apskritai tampa nebereikalinga. 

Kiekvienas asmuo yra konstituotas bendruomenės, tačiau skirtingai nei valstybėje, ES bendruomenės subjektas, su kuriuo būtų galima tapatintis, nėra aiškus. Akcentuojamas individo universalizmas, kaip pagrindas, turintis sukurti tokių universalių individų bendruomenę, bet šiandien, iškylant vis daugiau grėsmių, piliečiai siekia tapatintis su tam tikra saugumą užtikrinančia aplinka. Būtent aštrėjanti geopolitinė situacija, ES demokratijos deficitas, laisvės apribojimai, tapatybės stoka, Sąjungos biurokratinio aparato inercija bei kardinaliai keičiama moralinė europiečių sistema paprastus piliečius skatina ieškoti alternatyvių jėgų.

Priešmoderno Europoje griežtą moralės sistemą bei tam tikros rūšies saugumą suteikė religija, turėjusi didelę galią ir skatinusi laikytis nerašytų taisyklių. Europos Sąjungoje religiją pakeitė normos, kurios turėtų užtikrinti naujosios visuomenės saugumą bei efektyvumą. Teisė naudojama keliais aspektais: kaip visuomenę suvienyti turinti integracinė medžiaga bei kaip reguliacinė priemonė, siekiant pažaboti nevaldomus individų siekius. 

Tokioje aplinkoje žmogaus teisės įsivyrauja kaip pagrindinis norminis aktas. Jos universaliais principais užpildo individo pagrindinių vertybių skalę. Jos neparemtos istorija, ilgai formuotais moralės principais bei kultūra, todėl puikiai atitinka universalizmo principą. Žmogaus teisės lengvai redukuojamos, pildomos bei keičiamos, jos neturi moralinio šaltinio, kurį turėtų klasikinės teisės normos.  

Griežtėjančios partijų ir politikų pozicijos ES atžvilgiu bei augantis jų palaikymas simbolizuoja minėtų skirtumų tarp nacionalinės valstybės ir universalistinių idėjų priešpriešą. Profesorius Alvydas Jokubaitis pabrėžė: „Jeigu artėjančio Europos Sąjungos kracho nemato vakariečiai, tai turėtume matyti mes“. Vis dėlto Vakarų piliečiai tai jaučia ir bando pabudinti politinį elitą. Augantis euroskeptinių partijų palaikymas aiškiai tai signalizuoja, tačiau demokratijos deficito ir biurokratinio valdymo problemų kamuojama Sąjunga nelinkusi nusileisti. 

Kritiškas tokių piliečių požiūris į ES savaime neteigia, jog Sąjunga yra nereikalinga, toks požiūris veikiau atspindi tai, kad dabartinis kelias yra klaidingas. Ne tik todėl, kad į piliečių nuomonę atsižvelgiama vis rečiau, dar ir todėl, kad jiems primetami dirbtiniai konstruktai, gyvenimo būdas, trinama jų nacionalinė tapatybė, su kuria jie vis dar linkę tapatintis. Universalistinė ES individų visuomenė nepajėgi susitvarkyti su iškylančiais sunkumais, tuo tarpu neturint alternatyvaus kelio Sąjungos piliečiai renkasi ir vis stipriau save tapatina su nacionaline valstybe. Šiandien bendrija ignoruoja šį faktą ir tai veda į galimą dar vieną jos narės „exit“. Tačiau mažoms valstybėms, tokioms kaip Lietuva, bendrijos aižėjimas ypač pavojingas. Išeitis joms – ES išsaugojimas, bet reformavimas į naują – tautinę – Sąjungą.

       

Susiję

Politika 381715776070405511
item