Laisvūnas Šopauskas. R. Šimašiaus kitakalbių lentelių politinė prasmė

Autoriaus pastaba: pagrindinės šalies internetinės žiniasklaidos priemonės (delfi.lt, 15min.lt, l...

Autoriaus pastaba: pagrindinės šalies internetinės žiniasklaidos priemonės (delfi.lt, 15min.lt, lrytas.lt, lzinios.lt) straipsnį publikuoti atsisakė. 

Įvadas

Kaip pranešė žiniasklaida, š. m. rugsėjo 4 d. Vilniaus meras Remigijus Šimašius Varšuvos ir Rusų gatvėse atidengė gatvės pavadinimo lenteles lenkų ir rusų kalbomis. Lentelės Varšuvos gatvėje atidengimą lydėjo protestas. Lentelė Rusų gatvėje po kelių valandų buvo užtepta dažais. Jos suniokojimą R. Šimašius iškart pasmerkė ir savo feisbuko paskyroje parašė apie savo paties gėdos jausmą: 

Žmogau, kuris tai padarei – tu esi šūdžius, kurstantis tautinę nesantaiką. Kai atidengiant lenkų kalba užrašytą lentelę Varšuvos gatvėje kitoje gatvės pusėje keliolika žmonių skandavo „gėda“, man tikrai buvo gėda. Už juos, ir už tokius kaip tu. Jei manaisi esąs didis lietuvis, tai gal paklausyk mūsų tautos patriarcho Basanavičiaus, kuris barė lietuvių valdininkus, kad jie neleidžia iškabų kita kalba kabinti. Tačiau aš žinau, kad Vilnius yra draugiškų ir atvirų žmonių miestas. Ir toks bus. Neleisiu, kad būtų kitaip. 

Pasipiktinti suskubo ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, pasidalydamas savo mintimis apie tikrąjį patriotizmą ir visuotinį gėdos jausmą: 

Smerkiu šį chuliganizmo aktą. Tikiuosi, kad bus atliktas tyrimas, o kaltieji surasti ir deramai nubausti. Labai apmaudu ir liūdna matyti tokį elgesį. Tikrasis patriotizmas turėtų pirmiausia sietis su pakantumu ir tolerancija, o Lietuva, ir ypač Vilnius, šimtmečiais garsėjo kaip tautų ir religijų laisvės vieta. Tai, kad mums visiems vienodai gėda dėl šio veiksmo, jau ir yra didelis žingsnis į priekį.

Plačioji visuomenė mero kitakalbių lentelių akcijoje ir jos sukeltuose įvykiuose įžvelgė kur kas turtingesnį politinių prasmių ir reikšmių rinkinį negu minėti politikai. Keletą pasiūlytų įžvalgų verta pristatyti.

Štai imta svarstyti, kokią žinią Vilniaus meras siunčia Lietuvos lenkams: ar tai yra žinia, kad Lietuvos lenkų sostinė yra Varšuva? Jei prisiminsime dar ir tai, kad prieš keletą dienų R. Šimašius mokyklų dėstomąja lenkų kalba klausimus aptarinėjo su Lenkijos ambasadoriumi, tektų pripažinti, kad meras tokio turinio žinią Lietuvos lenkų tautinei bendrijai siunčia jau ne pirmą kartą.

Kita įžvalga yra požiūris, pagal kurį Vilniaus meras turbūt kenčia dėl stipraus menkavertiškumo komplekso. Meras skaudžiai išgyvenąs dėl to, kad jam teko gimti ir gyventi varganoje, provincialioje ir neturtingoje Lietuvoje užuot kur nors pasaulio bamboje arba bent jau kokioje nors galingoje ir gausioje tautoje, kaip lenkų ar rusų. Todėl dabar sostinės meras visur, kur tik gali, stumia lauk gimtąją mužikų kalbą, o vietoje jos diegia „pažangesnę“ – anglų, arba bet kokią kitą. Tik ne lietuvių. Negalima nesutikti, kad ši interpretacija neturi faktinio pagrindo. Užtenka prisiminti, kad visai neseniai Vilniaus Vašingtono aikštėje buvo prikabinta angliška lentelė „Washington square“, o dar anksčiau Vilniaus meras kryžiumi gulėsi už tai, kad miesto viešajame transporte atsirastų angliškas užrašas „Airport“, o garsiniai pranešimai autobusuose ir troleibusuose būtų transliuojami anglų kalba. Ir ne tik siekė, bet ir buvo pasiekęs: važiuodavo troleibusas iš Savanorių prospekto į Pašilaičius arba iš Karoliniškių į Antakalnį, o keleiviai – moksleiviai, pensininkai, tarnautojai, visi – vietos gyventojai, būdavo priversti po keletą kartų išklausyti tekstą „Dear guests, welcome to our city ...“.  Iš tiesų sunku patikėti, kad šitokiu būdu kankinti savo miestelėnus galėtų žmogus, kurio nekankina stiprus menkavertiškumo kompleksas.

Dar vieną įžvalgą perduoda vienas žodis: provokacija. Meras nesąs panašus į situacijoje visiškai nesusigaudantį naivuolį, kuris nesuprastų, kad jį kankinantys kompleksai ir meilė visoms kalboms, išskyrus lietuvių, yra būdingi ne visiems. Jis taip pat neatrodo toks naivus, jog nesuprastų, kad Vilniuje tikrai atsiras žmonių, kuriems lentelės keliomis kalbomis primins sovietmečio praktiką, kai lietuvių kalba buvo stumiama iš viešosios erdvės. O tai reikštų, kad  meras negalėjo nesusigaudyti, jog jo atidengtas lenteles kas nors greitai nuplėš arba suniokos ir jam iškart teks pasmerkti „tautinės nesantaikos kurstytojus“. Tačiau meras tas lenteles vis tiek atidengė. Kuo ne provokacija? 

Dar viena įžvalga yra svarstymas, ar meras Šimašius savo lentelėmis nepažeidinėja valstybinės kalbos įstatymo? Daugelis prisimena, kad dvikalbių gatvių pavadinimų lentelių prikabinėjo Lenkų rinkimų akcijos dominuojamos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybės, o teismas nutarė, kad savivaldybės pažeidė įstatymą ir lentelės turi būti nukabintos. Vilniaus meras tą dvikalbių lentelių istoriją, be abejo, yra girdėjęs, todėl gali tikėtis, kad ir jo akcija gali būti panašiai įvertinta. Nejaugi Vilniaus merui nerūpi Konstitucija, Valstybinės kalbos įstatymas ir teismų sprendimai?

Ir paskutinė girdėta įžvalga: dvikalbių lentelių kabinimas nebuvo niekaip derintas su Vilniaus taryba, kitaip tariant, tai yra ne savivaldybės, o  mero asmeninė iniciatyva. Šiaip jau lyg ir negali fizinis asmuo savo iniciatyva kur panorėjęs tvirtinti gatvių pavadinimų lentelių, net jei jis yra Vilniaus meras. O ypač įdomus aspektas yra tai, kas už šitą mero iniciatyvą užmokėjo: juk turbūt ne pats meras sumokėjo už lentelių pagaminimą ir ne pats gręžė sienose skyles bei prisukinėjo važtus? Turbūt visa tai buvo apmokėta iš miesto biudžeto lėšų.  Čia verta prisiminti ir tai, kad ankstesnė mero kalbinė iniciatyva – skelbti anglų kalba pranešimus miesto transporte – irgi nebuvo Tarybos svarstyta ir patvirtinta, ir buvo įgyvendinta iš savivaldybės įmonės, t.y. iš miesto biudžeto. Minėtų iniciatyvų išlaidos nėra nedidelės (bet galinčios ženkliai išaugti tuo atveju, jei lentelės būtų niokojamos nuolat ir jas tektų reguliariai keisti arba jų apsaugai įrengti stebėjimo kameras), tačiau skolose skendintis miestas gal galėtų surasti ir geresnių būdų panaudoti biudžeto pinigus? Mero filologinių užgaidų realizavimas iš miesto biudžeto be jokio Tarybos pritarimo ir kontrolės atrodo įtartinai.

Visos šios įžvalgos yra vertos dėmesio, gerai pagrįstos ir laikytinos iš esmės teisingomis, tačiau neatskleidžia reiškinio esmės pakankamai giliai. Šiame straipsnyje pabandysiu atskleisti kiek toliau nuo paviršiaus nutolusią, todėl sunkiau pastebimą, bet kur kas fundamentalesnę mero Šimašiaus kitakalbių lentelių politinę potekstę. Apie šią potekstę turiu dvi tezes. Pirmoji: Šimašiaus kitakalbių lentelių akcija liudija kryptingai diegiamą multikultūrizmą, kuris tėra komunistinio internacionalizmo „europeizuota“ versija. Antroji: Šimašiaus kitakalbių lentelių akcija liudija kryptingai vykdomą identiteto politikos plėtrą. Pristatysiu šias tezes iš eilės.

Šimašiaus kitakalbės lentelės ir multikultūrizmas

Multikultūrizmas (angl. multiculturalism) yra skirtingų kultūrų (kurių nešėjai gali būti etninės bendrijos, religinės, socialinės ir kitokios grupės) skatinimo toje pačioje valstybėje politika. Požiūris į kultūras, būdingas multikultūrizmui, yra priešingas politinio tautiškumo (nacionalizmo) požiūriui. Pagal pastarąjį požiūrį, valstybė yra erdvė tos valstybės šeimininkės – politinės tautos – kultūrai skleistis; kitos kultūros turi būti toleruojamos ir gerbiamos, bet jas skatinti nėra jokio tikslo ir pagrindo. Multikultūrizmas ir nacionalizmas neapsiriboja vien požiūrio į skirtingų kultūrų vietą valstybėje formulavimu; tai yra politinės pasaulėžiūros, visiškai skirtingai traktuojančios tautą, valstybę ir politiką.

Pirmiausia pristatysime nacionalistinį požiūrį į tautą, valstybę ir politiką, nes šis požiūris yra atsiradęs ir įsitvirtinęs anksčiau, o multikultūrizmas iš esmės visur, kur jį pavyksta paskleisti, yra įdiegiamas išstumiant nacionalizmą. 

Nacionalistinį požiūrį į tautos ir valstybės santykį galima išskaidyti į du – erdvinį ir istorinį – aspektus. Erdvinis aspektas gali būti perteiktas taip: valstybės teritorija yra vienintelė vieta pasaulyje, kur tauta gali įsišaknyti ir realizuoti savo kūrybines galias; tautos santykis su šia žeme yra ypatingas, privilegijuotas, egzistencinis; tauta yra atsakinga už savo žemę, ji yra tikroji jos šeimininkė; trumpai tariant, valstybė, jos žemė yra tautos namai. Istorinis aspektas gali būti perteiktas taip: tauta yra likimo susaistyta žmonių bendrija, kuri ateina iš tolimos praeities ir turi savo žemėje ir valstybėje, t.y. savo namuose, egzistuoti amžinai; kitaip tariant, tauta, kartą tapusi politiniu subjektu, turi juo išlikti, kol tęsis žmogiškoji istorija. 

Pristatytą požiūrį į tautos ir valstybės santykį atliepia požiūris į žmogaus santykį su tauta ir valstybe. Nacionalizmas yra egalitaristinė doktrina: ji kviečia kiekvieną tapti patriotu, t.y. susivokti esant politinės tautos nariu ir aktyviai įsipareigoti politinės tautos projektui. Nereikėtų suprasti, kad toks kvietimas adresuojamas tik tautiečiams arba kad šis kvietimas reiškia implicitišką kvietimą kitų tautų atstovams nutautėti – nieko panašaus! Nacionalizmo kvietimas visiems tapti patriotais reiškia raginimą kitų tautų atstovams asimiliuotis ne kultūriškai, bet politiškai. Tarkim, tam, kad etninis rusas taptų Lietuvos patriotu, jam nereikia atsisakyti nei kalbos, nei kultūros, nei ortodoksų tikėjimo; užtenka susivokti esant lietuvių politinės tautos nariu.

Nacionalistinės pasaulėžiūros numatomas visų valstybės gyventojų susitelkimas į vieną politinę tautą turi didžiulės reikšmės demokratijos funkcionavimui. Kad demokratija sėkmingai funkcionuotų, piliečiai turi būti susitelkę į moralinę bendriją ir tai bendrijai įsipareigoję. Tokia moraline bendrija ir tampa politinė tauta. Kitokių negu politinė tauta moralinių bendrijų, galinčių užtikrinti demokratijai reikalingą savo narių įsipareigojimą, nėra ir niekuomet nėra buvę.

Nacionalizmas yra įtakinga, nuosekli ir sveiką protą atitinkanti politinė pasaulėžiūra. Todėl nacionalizmo priešininkai retai bando nacionalizmą atakuoti atvirai ir argumentuotai; paprastai prieš nacionalizmą pasitelkiami propagandos ir agitacijos metodai. Jokios išimties nesudaro ir multikultūrizmo šalininkų kova prieš nacionalizmo pasaulėžiūrą. Turbūt dažniausiai taikomas ir efektyviausias metodas iš multikultūristų arsenalo yra akcentų sukeitimas. Šis metodas geba taip subtiliai daryti poveikį visuomenės mąstymui, jog vykstantį sąmonės formavimą aptinka tik akyliausi stebėtojai. 

Multikultūristinė propaganda siekia paskleisti keletą paprastų teiginių. Vienas iš tų teiginių yra toks: šalis (Lietuva ar kokia kita šalis pagal propagandinės veiklos kontekstą) yra visų joje gyvenančių tautinių, religinių ir kitokių kultūrinių bendrijų namai ir Tėvynė. Ši mintis atrodo triviali: kas sakys, kad kažkiokios piliečių grupės turėtų jaustis svetimos savai valstybei? Be to, tokios minties skleidimas atrodo moraliai pagirtinas, nes tarsi yra nukreiptas į pakantumo, santarvės, taikos, humanizmo ir vienybės skatinimą. Dėl prima facie trivialumo ir moralinio nepriekaištingumo toks diskursas gali būti plėtojamas dešimtmečiais niekam nesukeldamas nė menkiausio įtarimo. Ilgainiui toks diskursas paverčiamas ritualu, kuris atliekamas visomis įmanomomis progomis. Nuolatinis minties apie šalį kaip apie visų joje gyvenančių bendrijų Tėvynę kartojimas ilgainiui nustumia į antrą planą, o vėliau – ir išstumia iš žmonių sąmonės esminę nacionalistinės pasaulėžiūros poziciją, jog tarp valstybės, jos žemės ir titulinės tautos (mūsų atveju – tarp Lietuvos valstybės, Lietuvos žemės ir lietuvių tautos) egzistuoja ypatingas, egzistencinis santykis, kad valstybė ir jos žemė yra vienos politinės tautos namai ir Tėvynė, kad viena politinė tauta yra valstybės ir jos žemės šeimininkė, atsakinga už jų likimą. Praradusi tokią savimonę tauta tampa egzistenciškai atsaistyta nuo savo žemės ir valstybės, t.y. išvietinta ir išvalstybinta. Tapusi egzistenciškai atsaistyta nuo savo žemės ir valstybės tauta save ima suvokti kaip viso labo vieną iš toje teritorijoje įsikūrusių tautinių bendrijų, t.y. tauta įgyja tautinės mažumos (nors ir gausiausios) savimonę. Šio pokyčio padariniai yra fundamentalūs: politinei tautai įpiršta tautinės mažumos savimonė padaro politinį mąstymą beviltiškai ribotą, sugriauna efektyvios politinės saviorganizacijos, valdžios kontrolės ir demokratijos prielaidas.

Kitas multikultūristinės propagandos skleidžiamas teiginys yra toks: šalies (Lietuvos ar kokios kitos šalies pagal propagandinės veiklos kontekstą) kultūra yra visų jos tautinių, religinių ir kultūrinių bendrijų sąveikos ir bendradarbiavimo rezultatas. Ši mintis atrodo triviali: tam tikroje teritorijoje gyvenančios žmonių grupės neišvengiamai bendradarbiauja, išskyrus nebent tuos laikotarpius, kai vienos prieš kitas kovoja, o šalies kultūra neišvengiamai patiria įvairių joje gyvenančių grupių įtakas. Be to, tokios minties skleidimas atrodo moraliai pagirtinas, nes tarsi yra nukreiptas į pagarbos įvairioms gyventojų grupėms ir jų pasiekimams skatinimą.  Tačiau daugybę kartų kartojamas ir padarytas ritualu toks diskursas ima ištrinti esminę nacionalistinės pasaulėžiūros poziciją, jog tauta yra likimo susaistyta žmonių bendrija, kuri ateina iš tolimos praeities ir turi įsišaknijusi savo žemėje ir joje realizuodama savo kūrybines galias egzistuoti amžinai. Po pakankamai gausių multikultūristinės propagandos dozių tauta ima save įsivaizduoti nebe kaip savo likimo, kuriamo savo žemėje, šeimininkę, bet tik kaip kažkokiu momentu čia atklydusį atsitiktinį sambūrį, turintį ne daugiau teisių į šią žemę negu bet koks kitas čia įsikūręs ar įsikursiantis žmonių sambūris; tauta ima save įsivaizduoti kaip laikiną ir efemerišką, todėl neturintį ateities ir prasmės darinį. Taip įsivaizduojamos tautos nario netrikdo tautos išnykimo perspektyva dėl masinės emigracijos ar dėl masinės imigracijos, ar dėl ištirpimo ES elito kuriamoje europiečių tautoje. Tokius sąmonės pokyčius patyrusi tauta tampa nuistorinta, t.y. nebematančia savo vietos ir perspektyvos istorijoje tauta.

Nors multikultūrizmo propaganda visados yra dangstoma lygybės ir demokratijos lozungais, atidesnis stebėtojas nesunkiai gali įžvelgti, kad multikultūrizmo pobūdis iš tikrųjų yra elitistinis ir paternalistinis. Įtakingi multikultūrizmo skleidėjai retai būna įvairių tautinių, kultūrinių, religinių mažumų atstovai; kone visuomet įtakingi multikultūristai priklauso dominuojančiai kultūrai ir šalies politiniam arba intelektualiniam elitui. Tai turėtų priversti suklusti: kam reikia dominuojančiai kultūrai priklausantiems šalies elito atstovams nuolatos įkyriai pabrėžti įvairiausių mažumų reikšmę ir nuopelnus, nuolatos kone pamaldžiai kalbėti apie mažumas? Kodėl elito atstovams neužtenka to kasdienio ramaus ir pagarbaus santykio su mažumų atstovais, kuris būdingas paprastiems žmonėms? 

Šiuos klausimus netrukus imsime analizuoti, o dabar atkreipsime dėmesį į tai, kad mero R. Šimašiaus kitakalbių gatvių pavadinimų lentelių akcija, jo kalbos lentelių atidengimo metu ir komentarai apie lentelės suniokojimą, taip pat ministro L. Linkevičiaus komentaras apie tą įvykį turi visus multikultūrizmo brukimo požymius. Štai jie: sostinės meras, politinio elito atstovas, tautinių bendrijų nei kviestas, nei prašytas, nei atsiklausęs, ar bendrijos pageidauja, atlieka kontroversišką veiksmą – kabina lenteles tautinių bendrijų kalbomis; kalba apie savo „gėdą“ dėl tų, kurie tokio žingsnio nesveikina, vartodamas vulgarius žodžius prakeikia piktadarius; aiškina, koks turi būti tikrasis patriotizmas;  nesustodamas kalba apie tautinių bendrijų nuopelnus, pabrėžia santarvės tarp tautinių bendrijų reikšmę ir prisiekia nenuilstamai kovoti dėl šios santarvės išsaugojimo. Ar tai adekvatus aktyvumas situacijoje, kai tai branginamai santarvei niekas negresia?

Multikultūrizmas ir komunistinis internacionalizmas

Paviršutiniškai žiūrint, multikultūrizmo brukimas Lietuvos visuomenei gali atrodyti naujas, iš Europos Sąjungos importuotas reiškinys. Tačiau iš tikrųjų multikultūrizmas Lietuvos visuomenei yra puikiai pažįstamas, nes tai, kas vadinama „multikultūrizmu“, iš tiesų yra komunistinio „proletarinio internacionalizmo“ „vesternizuota“ ir „europeizuota“ versija – komunistinio internacionalizmo ir liberalistinio kosmopolitizmo mišinys.

Kiekvienas, gyvenęs sovietmečiu, puikiai atsimena multikultūrizmo propagandos analogą – „internacionalinį auklėjimą“. „Internacionalinis auklėjimas“ buvo lemiamai svarbus komunistinio auklėjimo dėmuo, o jo paskirtis buvo paruošti tautas būsimam „suartėjimui“ ir „susiliejimui“ betautėje pasaulinėje komunistinėje visuomenėje. Panašiai dabar naudodamas multikultūrizmo propagandą ES elitas bando perauklėti ES valstybių-narių piliečius ir paversti juos kuriamos federacinės Europos betautės visuomenės nariais. 

Praktiškai „internacionalinis auklėjimas“  buvo vykdomas „stiprinant brolišką tarybinių tautų draugystę“, t. y. auklėjant sovietinius piliečius tos „draugystės“ dvasia. Viena šio auklėjimo sudedamųjų dalių buvo milžiniškos pastangos visiems SSRS piliečiams primesti rusų kalbą kaip „internacionalinio bendravimo priemonę“. Lietuvoje taip pat netrūko raginusių kuo greičiau pereiti prie „didžiojo Lenino“ kalbos. 

Šios pastangos davė rezultatų – nors daugelis lietuvių atkakliai laikėsi savo kalbos ir ją gynė, vis dėlto menkavertiškumo kompleksas ir servilizmas buvo įdiegti didelei tautos daliai. Buvo įprasta, kad besišnekučiuojančių lietuvių būrelyje pasirodžius vietiniam ir lietuviškai mokančiam ar bent gerai suprantančiam rusui visas būrelis demonstruodavo ,,toleranciją" – jo „patogumui“ ir „iš mandagumo“  imdavo šnekėti rusiškai. Savivertės stoka ir savinieka buvo racionalizuojami ir teisinami būtent tokiais argumentais.

Slenkant okupacijos dešimtmečiams ištautinimas ir išvalstybinimas stiprėjo – gausėjo istorinės atminties, tautinės savigarbos ir valstybinės sąmonės neturinčių mankurtų-internacionalistų. Tokiais mankurtais pirmiausia tapo vėlyvojo sovietmečio komjaunimo aktyvistų karta, kuri faktiškai buvo pasiruošusi pabaigti tautos naikinimo darbą. Sąjūdis ir Nepriklausomybės atgavimas tai sutrukdė, bet įstojimas į Europos Sąjungą suteikė galimybę sukauptus sovietizacijos įgūdžius ir entuziazmą pritaikyti ir panaudoti aptarnaujant eurointegraciją ir europeizaciją – kitą kosmopolitinį, tautas naikinantį projektą. Tarnystę sovietinio proletarinio internacionalizmo idealams pakeitė tarnystė europinio multikultūrizmo idealui.

Būtent todėl ši karta, kurios tipiški atstovai yra Vilniaus meras R. Šimašius ir užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, tęsia tai, kas buvo daroma sovietmečiu. Lankstymąsi rusų kalbai pakeitė keliaklupsčiavimas prieš anglų kalbą. Jie sveikina multikultūrizmą ir imigraciją lygiai taip pat, kaip sovietmečiu sveikino proletarinį internacionalizmą ir iš „plačiosios tėvynės“ į Lietuvą plūdusių bastūnų minias. Sovietmečiu buvo labai mėgstamos bet kokios „internacionalizmo“ apraiškos ir „internacionalumą“ liudijantys simboliniai ženklai – dabar šitaip garbstomos ,,multikultūriškumo" apraiškos – svarbu žūtbūt parodyti, kad Vilnius yra internacionalinis / multikultūrinis miestas, į kurį lietuviai neturi jokių ypatingų istorinių ir politinių teisių.

Jokioje save gerbiančioje Europos šalyje nėra keliakalbių gatvių pavadinimų ir nesineriama iš kailio stengiantis viešojoje erdvėje įtvirtinti svetimas kalbas – tai daroma tik tiek, kiek tai iš tiesų būtina dėl grynai praktinių priežasčių. Todėl mero elgesys paprasčiausiai yra nesąmoninga sovietmečio komjaunuolio instinktų raiška – tai ne „europinio mąstymo“, ar „plataus požiūrio“ ženklas, bet nuo menkavertiškumo komplekso kenčiančio sovietinės imperijos vergo sąmonės recidyvas. Meilė anglų kalbai, kitakalbės gatvių pavadinimų lentelės – visa tai liudija, kad didžiausią „europietiškumą“ demonstruoja tie, kurie mentaliai tebėra įstrigę sovietinėje praeityje. Perfrazuojant garsiąją V. Putino frazę – „buvusių komjaunuolių nebūna“. 

Šimašiaus kitakalbės lentelės ir identiteto politika

Multikultūrizmas brukamas ne todėl, kad jo norėtų ar jo reikėtų kažkokioms mažumoms, bet todėl, kad jis labai naudingas patiems multikultūristams. Kuo ir kaip ši ideologija naudinga, paaiškėja atkreipus dėmesį į tai, kad multikultūrizmo propaganda visuomet eina kartu su identiteto politika. Tiksliau pasakius, multikultūrizmo propaganda yra identiteto politikos dalis. 

Identiteto politika (angl. identity politics) yra išskirtinių politinių aljansų formavimas, paremtas priklausomybe tam tikroms kultūrinėms grupėms (kultūrinės grupės gali būti sutelktos pagal tautinę, religinę, rasinę, regioninę priklausomybę, seksualinio elgesio preferencijas ir pan.). Šios politikos vykdymo schema yra iki primityvumo paprasta. Verta ją atskleisti išsamiau.

Visų pirma, tam tikros partijos politikai nusižiūri tam tikrą žmonių grupę ar grupes (tam tikrą mažumą ar mažumas), kurias ketina padaryti savo nuolatiniais rėmėjais. Po to pradedama nuolatinė kampanija, kurią sudaro akcijos, susidedančios iš trijų žingsnių. 

Pirmas žingsnis. Išpažįstamas nuoširdus rūpestis ir begalinė meilė tai visuomenės mažumai, į kurią nusitaikyta (pvz. juodaodžiams, ispanakalbiams, kinams, žydams, musulmonams, imigrantams, homoseksualams ir pan.)

Antras žingsnis. Ieškoma incidentų, kurie kaip nors paliečia „mylimą“ mažumą ar asmenis, priklausančius tai mažumai. Vos tik toks incidentas įvyksta, tikrąja ir vienintele incidento priežastimi paskelbiama visuomenės daugumos netolerancija arba neapykanta mažumai.

Trečias žingsnis. Išplatinamos trys žinios: žinia mažumai apie visuomenės daugumą, žinia visuomenės daugumai apie ją pačią, žinia daugumai ir mažumai apie politiką ir jo partiją. 

Žinioje mažumai apie visuomenės daugumą yra sakoma, kad visuomenės dauguma nekentė ir išnaudojo mažumą nuo neatmenamų laikų, kad toks daugumos požiūris yra giliai įsišaknijęs ir vargu ar kada nors iš esmės pasikeis, tačiau su tokia padėtimi taikstytis negalima, už savo teises reikia kovoti, o šioje nelygioje ir sunkioje kovoje politikas ir jo partija yra ištikimi nuskriaustos mažumos šalininkai. 

Žinioje visuomenės daugumai apie ją pačią yra sakoma, kad visuomenės dauguma yra atsilikusi, tamsi ir necivilizuota, netolerantiška, turi jausi kaltę prieš mažumą ir tą kaltę išpirkti radikaliai pakeisdama savo nuostatą skriaudžiamos mažumos atžvilgiu; patikimiausiu ženklu, kad daugumos atstovas pasikeitė ir iš tamsaus tapo civilizuotu, būtų, žinoma, tapimas politiko ir jo partijos rėmėju. 

Žinioje daugumai ir mažumai apie politiką ir jo partiją sakoma, kad politikas ir partija negailės jokių pastangų, kol visuomenėje neįsivyraus santarvė tarp daugumos ir visų įmanomų mažumų, kol valstybė netaps rojumi žemėje visiems.

Liaudiškai kalbant, tokio pobūdžio diskursas yra ne kas kita, kaip visuomenės kiršinimas. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad visuomenės grupes kiršinantis politikas ir jo partija save pateikia kaip besirūpinančius santarve.

Šį trijų žingsnių ciklą identiteto politiką praktikuojantys politikai ir partijos kartoja nuolatos ir tokia permanentinė kampanija, jei tampa sėkminga, duoda labai apčiuoiamus rezultatus: mažumos yra supriešinamos su visuomenės dauguma ir susitelkia apie jas „mylinčius“ politikus ir partiją, tampa tų politikų ir partijos ištikimais rėmėjais. Šitokiu būdu sutelktas mažumų ir partijos politinis aljansas yra partijai ir jos politikams ypatingai vertingas, nes balsai būna garantuoti bet kokiu atveju, t.y. visiškai nepriklausomai nuo to, kokios yra politikų charakteristikos (tampa nebesvarbu, ar politikai kompetentingi, ar korumpuoti), ir nuo to, kokią politiką partija vykdo (tampa nebesvarbu, ar partijos atstovaujamos politinės nuostatos atitinka už ją balsuojančių asmenų politines nuostatas). Sutelkti apie save ir savo partiją tokį bet kokiu atveju paremiantį balsuotojų bloką, be abejo, yra kiekvieno neprincipingo politiko svajonė.

Pasaulyje egzistuoja tikrų identiteto politikos virtuozų. Tokią politiką praktikuojančios partijos geru pavyzdžiu gali būti Demokratų partija Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuri  jau senokai tapo įvairiausių mažumų koalicija. Šios partijos strategai ne kartą atvirai yra pripažinę, jog nekantriai laukia to momento, kada baltieji šalies gyventojai pagaliau taps mažuma, o Demokratų partija užsitikrins sau nuolatinę balsų daugumą. Demokratų partijos iškeltas JAV prezidentas Barackas Obama – taip pat identiteto politikos meistras. Dažnas naivus šios šalies pilietis naiviai tikėjosi, kad išrinkus Obamą prezidentu pagaliau nutils nuolatinės kalbos apie juodaodžių diskriminaciją (kokia diskriminacija, jei prezidentas – juodaodis?), o bet kokių įtampų, kurios galėtų kilti rasiniu pagrindu, užgesinimui prezidentas panaudos visą savo autoritetą. Tačiau įtampų rasinių pagrindu ne sumažėjo, bet padaugėjo, o juodaodis prezidentas šias įtampas ne gesino, bet kurstė. Tik to, be abejo, ir galima buvo tikėtis žinant, kad tiek Demokratų partijos, tiek politiko Obamos esminis balsų šaltinis yra identiteto politika.

Identiteto politika nėra svetima ir Lietuvai. Čia taip pat yra politikų ir partijų, kurie visai sėkmingai suka savo politinį versliuką praktikuodami identiteto politiką. Iškiliausiais pasiekimais identiteto politikos bare gali pasigirti Valdemaras Tomaševskis, uoliai dirbantis, kad lenkų tautinė mažuma būtų kuo labiau susvetimėjusi Lietuvos visuomenės atžvilgiu. Reikia pripažinti, kad Tomaševskiui puikiai sekasi, ir jam pavyko suburti žmonių grupę, kuri balsuoja už jo partiją neatsižvelgdama į jokias tos partijos ir jos veikėjų charakteristikas. Todėl dabar Tomaševskis gali bandyti savo rėmėjų ratą išplėsti kiršindamas su Lietuvos visuomene dalį etninių rusų. Šiam tikslui Tomaševskis naudoja prosovietinę, prorusišką ir proputinišką retoriką, puošiasi Putino agresiją simbolizuojančia šv. Jurgio ordino juostele.  Normaliomis sąlygomis politikas, siekiantis gauti lenkų mažumos balsus, turėtų baimintis, kad dėl prorusiškos pozicijos praras nemažai balsų. Tačiau Tomaševskis į tai gali nekreipti dėmesio. Kodėl? Tik todėl, kad jo elektoratas yra sutelktas identiteto politikos būdu ir dėl to balsai iš esmės yra garantuoti kad ir ką jis iškrėstų.

Kitas vertas paminėti identiteto politikos Lietuvoje praktikuotojas yra Aušrinė Marija Pavilionienė. Ši politikė yra nusitaikiusi į seksualines mažumas ir karingąjį feminizmą. Pasiekimai ganėtinai kuklūs: nei sukelti galingesnio seksualinių mažumų judėjimo už jų „teises“, nei įtikinti Lietuvos moteris, kaip smarkiai jas skriaudžia ir išnaudoja nepažangūs Lietuvos vyrai, nepaisant įdėtų nemenkų pastangų kol kas nepavyko. Galima net abejoti, ar Pavilionienė socdemams, kurie visada ją įrašo rinkiminiame sąraše į „praeinamą“ vietą, atneša daugiau balsų, negu tų balsų ji pati atbaido savąja anticharizma.  Matyt, socdemų šulai įsitikinę, kad atneša daugiau.

Dabar sugrįžkime prie Vilniaus mero kitakalbių gatvių lentelių akcijos. Visi trys identiteto politikos ciklo žingsniai šioje akcijoje kaip ant delno: ir įkyrus meilės mažumoms deklaravimas, ir incidento kaip neapykantos mažumai interpretacija, ir trys žinios apie incidentą: mažumoms apie tai, kokia bloga dauguma, daugumai apie tai, kokia ji necivilizuota, ir mažumoms bei daugumai apie tai, kokia brangi santarvė merui ir jo partijai.

Sunku pasakyti, kokias viltis Vilniaus meras Šimašius sieja su identiteto politika. Mūsų vertinimu, jo ir liberalų partijos perspektyvos šiame bare nėra itin didelės. Jei labai pasistengtų, Šimašius ir liberalai galbūt galėtų patraukti savo pusėn seksualines mažumas ir gal dar vyrais nusivylusias moteriškes, t.y. tą kontingentą, kurį prie socialdemokratų siekia pririšti Pavilionienė. Sunku įsivaizduoti, kad Šimašius ir liberalai savo arsenale galėtų turėti kažkokius identiteto politikos triukus, kuriais galėtų patraukti etninius lenkus ar rusus. Turbūt net kitakalbių gatvių lentelių kabinimas kiekvienoje gatvėje, net jei skyles gręžtų pats Šimašius, duotų menkus rezultatus. 

Bet svarbiausias dalykas, kuris riboja identiteto politikos galimybes Lietuvoje, yra ne politikų menka vaizduotė, o tai, kad joks politikas ar partija dėl dabartinio režimo pobūdžio negali pasitelkti tų instrumentų, kurie daugelyje kitų valstybių leido išplėtoti visuomenę griaunančias identiteto politikos galias. Šie instrumentai yra pašalpos ir imigracija. Iš esmės visada identiteto politiką praktikuojančios partijos tuo pat metu būna ir socialines pašalpas dosniai dalinančios partijos bei imigraciją skatinančios partijos. Pašalpų dalijimas leidžia dar tvirčiau pririšti „globojamas“ mažumas prie partijos, o imigracija leidžia nuolatos plėsti partijos šalininkų skaičių. Kitaip yra Lietuvoje. Visos įtaką turinčios partijos atstovauja stambiojo verslo (oligarchų) interesams, todėl nė viena įtakinga partija nėra ir negali tapti „pašalpų partija“. O be dosnių pašalpų, be abejo, neįmanoma prisivilioti ir imigrantų. Taigi, be pašalpų ir imigracijos, be to, esant tik negausioms ir palyginti gerai integruotoms tautinėms mažumoms, identiteto politika Lietuvoje bent kol kas neatveria didelių perspektyvų; Tomaševskis su Pavilioniene išspaudžia tai, ką įmanoma šiame bare nuveikti esamomis sąlygomis.

Išvados

Mero R. Šimašiaus kitakalbių gatvių pavadinimų lentelių kabinimo akcija yra šio politiko ir jo partijos vykdomo multikultūrizmo ideologijos brukimo ir siekio plėtoti identiteto politiką apraiška. Taip pat vertintina ir ministro L. Linkevičiaus retorika.

Identiteto politika ir ypač – multikultūrizmas – daro milžinišką žalą Lietuvos visuomenei. Multikultūristinės pasaulėžiūros brukimo, pradėto sovietmečiu ir pratęsto įstojus į Europos Sąjungą, poveikis tautos savivokai yra viena pagrindinių priežasčių, lemiančių tai, kad visuomenė negali susitelkti jokiam konstruktyviam politiniam veiksmui, nesugeba kontroliuoti valdžios, valstybė ir visuomenė sparčiai degraduoja. Atitinkamai viena iš pagrindinių visų sisteminių Lietuvos politinių problemų sprendimo sąlygų yra priešinimasis multikultūrizmo brukimui ir sugrįžimas prie tų nuostatų apie Tautą, valstybę, žmogų ir kultūrą, kurios išplaukia iš politinio tautiškumo (nacionalizmo) pasaulėžiūros.













Susiję straipsniai

Remigijus Šimašius 7191744365541875403

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-09-12 08:48

    Jau seniai kvislingai bruka mintį, kad Lietuvai reikia pereiti prie anglų kalbos.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nežiniukas2016-09-12 09:36

    Na, dėl Lino Linkevičiaus nesistebiu - jam buvo gerai ir prie anos valdžios ir dabar. Prie anos valdžios buvo komjaunimo CK skyriaus vedėjas, taigi, funkcionierius. Plėtojus proletarinį internacionalizmą, dabar pasisakyti už multikultūrizmą, t.y. vesternizuotą internacionalizmą nėra sunku.

    Dabar apie autoriaus multikultūrizmo kritiką ir multikultūrizmo palaikymą Lietuvoje.

    Manau, nepasakysiu naujienos, kad kiekviena idėja gyvuoja tol, kol yra palaikoma visuomenėje, ar bent visuomenė jai nesipriešina.

    Turint omenyje, kad Lietuvoje visuomenė pirmiausiai yra ne katalikiška, ne lietuviška, bet vartotojiška, leiskite paklausti, kuo vartotojiškumui padeda lietuvybės puoselėjimas, arba kenkia multikultūrizmo diegimas. Tiesiog šie dalykai vartotojiškumui yra neutralūs. O kadangi multikultūriškumui diegti yra poreikis, kuris be abejo vienaip ar kitaip yra apmokamas (jei ne pinigais, tai aukštomis pareigomis), tai atneša didesnes pajamas ir dar labiau skatina plėtotis vartotojiškumui.

    Taigi, nors nemaža dalis komentatorių gal ir nesutiks, bet negrįžus prie savo stiprybės ištakų - tikėjimo, visi kiti dalykai - patriotiškumas, politinis aktyvumas, dora - liks praeities reliktai, kuriuos bus nuostabu prisiminti ir net suvaidinti (kaip tai atrodė senovėje) per etnografines šventes.

    O po jų - pirmyn toliau vartoti.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "kuo vartotojiškumui padeda lietuvybės puoselėjimas, arba kenkia multikultūrizmo diegimas. Tiesiog šie dalykai vartotojiškumui yra neutralūs" citatos pabaiga.
      Nesutinku, kad yra neutralūs, mano manymu yra atvirkščiai. Kad daugiau vartot, turi daugiau uždirbti, ES skirtingose šalyse dirbdamas tą patį darbą uždirbsi skirtingai ir tai yra stimulas "vartotojui" bėgioti paskui uždarbį. Tokiu atveju patriotizmas ir lietuvybė svečioj šalį, ne tik nepadės, netgi trukdys įsilieti į "aplinką", efektyviai vartoti ir uždirbti. Lietuvoje likę lietuviai matydami tokias "sėkmės" istorijas irgi pradeda ruoštis pasitaikius progai "susitvarkyti gyvenimus", o tai reiškia, kad žmogus prote pasiruošia "atsiskirti" nuo savo artimųjų, bendruomenės, tėvynės, kultūros ir istorijos. Šis vyksmas mažiau pastebimas, bet labiau pavojingas, nes daugelis Lietuvos žmonių dar neišvažiavę o savo "galvose" jau yra emigrantai ir kosmopolitai.
      O štai Tikėjimui (ėjimui link Dievo) patriotizmas ir multikultūriškumas yra neutralūs dalykai. Nes šioje plotmeje tikėjimas žmoniją dalina į dvi "tautas" - Dievo ir "pagonis"...

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2016-09-12 10:34

    Jūs esate neteisus - vartotojiškumui skleisti reikalinga sukurti tam tikrą vartotojo tipą. Viską vartoja tie, kurie neturi moralinio stuburo ir šaknų. Tiek tikėjimo naikinimas, tiek multikultūralizmo diegimas čia tarnauja tam pačiam tikslui - vartotojo be jokių skrupulų kūrimui. Žmogus be tikėjimo, moralės suvokimo ir šaknų yra tobulas vartotojas, negalintis pasipriešinti vis naujų rinkų kūrimui net pačiose intymiausiose sferose. Internacionalistinis "Pasaulio be sienų" kūrimas, "išvadavimas" nuo lyties, etninių šaknų ir religijos yra to paties proceso dalis. Todėl ir religija verčiama vis labiau kosmopolitine, tokia, kurios neįmanoma įgyvendinti, nes nebėra politinių bendruomenių, tik "vienas pasaulis", kuriame neįmanomas įsipareigojimas konkrečiai bendruomenei.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežiniukas2016-09-12 11:19

      Na, Jūs apvertėte mano mintį - jei jau ESI vartotojas - kam reikalingas tautiškumas? Jis nepadeda vartojimui, todėl jis ir neaktualus vartotojui. Jis aktualus tik tiek, kiek padeda daugiau parduoti vėliavėlių, tautinių rūbų ir tautinių valgių.

      Todėl ir sakiau, kol negrįšime prie tikėjimo, kito kelio į pasipriešinimą multikultūriškumui nėra.

      Kiek teko skaityti ir Propatrijoje straipsnių apie blogą padėtį Lietuvoje, nenurodant pagrindinės tų blogybių priežasties, viskas apsiribojama tik piktinimusi.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-09-12 13:55

      Ar skaitėte Radžvilo analizes? Nemanau, kad ten tik piktinimasis, o labai aiškus ir tikslus priežasčių nurodymas.

      Panaikinti
    3. Primityvu, primityvu, Dieve kaip primityvu... Iš svetimos gėdos jausmo nusiraut plaukus galima - ar tikrai mūsų šalis tokia beviltiška, kad tokie "genijai" dėsto universitetuose?

      1. Visose civilizuotose šalyse, didmiesčiuose traukiniuose/autobusuose, važiuojančiuose oro uosto kryptimi anglų kalba yra nurodyta, kad keleivis pateks į oro uostą. Taip yra ne tik Europoje, bet ir Azijos šalyse. Niekas ten dėl to nesipiktina, kadangi tos šalies žmonės neturi nepilnavertiškumo komplekso ir kaimiečio mentaliteto.

      1. Vilniui būti multikultūriniu nereikia jokios "identiteto politikos". Jis toks buvo nuo savo įsikūrimo pradžios - iki XX a. antros pusės lietuviai jame sudarė vos kelis procentus, o miestą sudarė pačios įvairiausios tautos. Tos lentelės tėra priemonė Vilniui priminti jo ištakas, kilmę ir pasidžiaugti ja - būtent dėl šios įvairovės tai yra vienintelis šalį reprezentuojantis miestas, su gražia architektūra ir dvasia, į kurį noriai veržiasi gyventi tie patys kaimiečiai iš tautiškos šalies glūdumos. Tautinę nesantaiką kursto tokie straipsnaii kaip šis, o ne lentelės.

      3. Kliedesių lygį parodo šis teiginys - "turi įsišaknijusi savo žemėje ir joje realizuodama savo kūrybines galias egzistuoti amžinai". Amžinai neegzistuos niekas šiame pasaulyje, net ir mūsų planeta yra laikinas darinys.

      4. "Jokioje save gerbiančioje Europos šalyje nėra keliakalbių gatvių pavadinimų" - ar buvote Briuselyje? O Pietų Tirolyje Italijoje? O Velse? O Punske, kur yra lietuviški ir lenkiški gatvių pavadinimai? O Silezijoje, kur šalia lenkiškų yra ir vokiški pavadinimai? O Suomijoje, kur atitinkamuose regionuose yra švediški gatvių pavadinimai? Tegul autorius išlenda iš savo klumpių ir išvažiuoja pasidairyti.

      Gėda autoriui, galutinai susikompromitavusiam kaip akademikui ir šitam puslapiui, kad spausdina tokius žemo lygio pamfletus.


      Panaikinti
    4. sąrašas šalių, įskaitant Europos, kur egzistuoja dvikalbiai ženklai/gatvių pavadinimai:
      http://wiki.openstreetmap.org/wiki/Multilingual_names

      Panaikinti
    5. Nepilnavertiškumo kompleksą labai taikliai aprašė autorius - ir pasireiškia jis būtent iškreiptu noru kuo greičiau nutautėti, nes nu nefasonas būti vienu iš tų retrogradū/klumpakojū/acilikėliū/beigi-šeip-neprogresyviū lietuviū - reikia būt tarybiniu pilieč... oi, pardon - europiečiu. Įdomiausia, kad šitie kompleksuotieji savo kompleksus projektuoja KITIEMS - maždaug, "paf muf vifi fvepli - tik af vienaf ne!". :)
      Dėl identiteto politikos - akivaizdu, kad drg. homjaunuolis arba nė velnio nesuprato, ką autorius parašė, arba apsimetė nesupratęs. O dėl istorijos priminimo - tai taip, primena: pvz. lenkiškos lentelės - 1920 m., rusiškos - 1655 m., 1795 m., 1940 m. Beje, tie įvykiai labai prisidėjo prie multi-kulti - pasidžiaukim. ;) Vėl atkreiptinas dėmesys, kaip homjaunuolio kompleksai tiesiog fontanu trykšta - mat,pasirodo, būtent dėl multi-kulti Vilnius yra "vienintelis šalį reprezentuojantis miestas" - o štai lietuviai, tai "kaimiečiai iš tautiškos šalies glūdumos". Nors pasikark iš tos gėdos! :D
      Itin didelį objektyvumą parodo ir tokia "įžvalga": "Kliedesių lygį parodo šis teiginys - "turi įsišaknijusi savo žemėje ir joje realizuodama savo kūrybines galias egzistuoti amžinai". Amžinai neegzistuos niekas šiame pasaulyje, net ir mūsų planeta yra laikinas darinys." Kam rūpi, kad autorius juodu ant balto parašė, kad tas "amžinai" suprantamas kaip "kol tęsis žmogiškoji istorija"?
      Na, o dėl dvikalbių lentelių - taip, pavyzdžiai iš vietovių su keliomis valstybinėmis kalbomis ar etninių žemių "inkliuzais" kitakalbėse valstybės yra pats tas. Aišku, jei laikomasi nuomonės, kad Pietryčių Lietuva - lenkų žemė "od wiekow" - tada kitas reikalas. :)
      Reziumė: drg. "vilniškio" komentaras - tipiškas provincialumo bei nepilnavertiškumo komplekso, išreikšto per agresyvų chamizmą ir psichologines projekcijas, pavyzdys. Tokio elgesio modelių buvo apstu tarp komjaunimo ir komunistų sovietų okupacijos metais, po to buvo nauja banga tokio kompleksuoto aptarnaujančio personalo tik atgavus Nepriklausomybę (vyresnio amžiaus žmonės tikriausiai atsimena, kaip staiga pasikeisdavo, pvz. Lietuvos viešbučių liokajų ar restoranų kelnerių elgesys, kai paaiškėdavo, kad tas "importiškai" šnekantis žmogus - ne užsienietis :)), o dabar štai komjaunimo tradicijas tęsia homjaunimas. Nihil novum, kaip sako... :)

      Panaikinti
    6. Tamsta, su tokiais pasisakymais toliau diskredituojate šitą bendruomenę ir pats save. Bandžiau papunkčiui argumentuoti savo nuomonę pagrįsdamas ją konkrečiais faktais, netgi su nuorodomis. Jūs atsakėte ad hominem keiksmais ir prasivardžiavimais - žemas lygis.
      Pirma, juodu ant balto rašiau, kad Vilniaus etninė įvairovė egzistavo nuo jo įkūrimo pradžios, kai miesto valdovai kvietė amatininkus vokiečius, prekybininkus žydus ir kt. tautas. https://en.wikipedia.org/wiki/Vilnius#History "
      " During its rapid development, the city was open to migrants from the territories of the Grand Duchy and further. A variety of languages were spoken: Lithuanian, Polish, Ruthenian, Russian, Old Church Slavonic, Latin, German, Yiddish, Hebrew, and Turkic languages; the city was compared to Babylon.[7] Each group made its unique contribution to the life of the city, and crafts, trade, and science prospered."

      2. Kuo lietuvos lenkakalbiai skiriasi nuo pvz. prancūzakalbių Belgijoje, švedų Suomijoje ar tų pačių lietuvių Punske? Ar norite pasakyti, kad jie Vilniaus krašte yra imigrantai? Vilnius yra tų žmonių gimtinė, jų namai, galite putotis kiek patinka.

      3. Niekada nesakiau, kad visi lietuviai atsilikę kaimiečiai - tik tokie, kurie turi jūsų požiūrį - t.y. tokie, kurie galvoja, kad būtina izoliuotis, atsiriboti, užsidaryti, tam, kad būtum tuo, kuo esi. Tokios nuostatos kaip jūsų ne tik, kad nesustiprina, o tik nuskurdina, suprimityvina, apriboja Lietuvą. Neleidžia jai skleistis, gilėti, turtingėti bendradarbiaujant ir mokantis kartu su kitomis kultūromis. Didžiausi Lietuvos pasiekimai (statutai, Vilniaus universitetas, Žalgirio mūšis) buvo pasiekti kartu su kitomis tautomis, o ne izoliacijoje po stikliniu gaubtu.

      Panaikinti
    7. 1. Kas, homjaunuolio nuomone, NĖRA "ad hominem keiksmai ir prasivardžiavimai": aiškinti, kad autorius mąsto "dieve, kaip primityviai", ir kad šalis, matyt, beviltiška, jeigu jau tokie "genijai" dėsto universitetuose; aiškinti, kad autorius turi "nepilnavertiškumo kompleks[ą] ir kaimiečio mentalitet[ą]"; teigti, kad autorius yra "susikompromitavęs kaip akademikas", kad autorius rašo "kliedesius" ir "žemo lygio pamfletus" ir kad jis "neišlipa iš klumpių". Atkreiptinas dėmesys, kad tai rašo akivaizdžiai neapsiplunksnavęs geltonsnapis apie universiteto dėstytoją. O kas, homjaunuolio manymu, YRA "ad hominem keiksmai ir prasivardžiavimai"? Taigi: agresyvų chamizmą ir psichologines projekcijas pavadinti agresyviu chamizmu ir psichologinėmis projekcijomis; homjaunuolį pavadinti homjaunuoliu.
      2. Homjaunuoliui "negroja": a) istoriniai įvykiai (datas paslaugiai nurodžiau), dėl kurių lenkų ir rusų "palikimo" įamžinimas atrodo keistokai; b) tomeševskinės "wannabe lugandon" šutvės reikalavimai, kurių fone Šimašiaus elgesys atrodo dar keisčiau; c) faktas, kad Lietuva yra NE viduramžių luominė, o dabartinė tautinė valstybė, kurioje valstybinė kalba yra lietuvių kalba; d) faktas, kad Pietryčių Lietuva (įskaitant Vilniaus miestą) NIEKADA nebuvo lenkų etninės žemės, todėl lyginimas su Punsku yra gerokai negudrus; e) faktas, kad lenkais save laikantiems Lietuvos piliečiams taip pat galioja LR Konstitucijos 14 straipsnis.
      3. Standartinis homjaunuoliškas mąstymas - kas ne homjaunuoliai, tie acilikėlei/retrogradaj/tamsolei, o nesižavėti multi-kulti, be abejo reiškia norėti visiškos saviizoliacijos. Aukščiau dichotominio "arba-arba" mąstymo homjaunuoliams - niekaip.
      4. "Argumentas", kad "Didžiausi Lietuvos pasiekimai [...] buvo pasiekti kartu su kitomis tautomis, o ne izoliacijoje po stikliniu gaubtu." įdomus dvejopai. Pirma - apie "izoliaciją po stikliniu gaubtu" galima kalbėti nebent Šiaurės Korėjos atveju. Normaliai, JOKIA valstybė nėra jokiu "gaubtu" apsigaubusi - ar tai būtų multi-kulti Belgija, ar nacionalistinė Lenkija, o tokios izoliacijos siekimas sukurtas karščiuojančios internacionalistų/multikultūralistų vaizduotės - bet prikergiamas jis multi-kulti oponentams. Tai vadinasi "šiaudinės baidyklės" metodu. Antra, aiškinimas, kad visi senovės luominės Lietuvos laimėjimai pasiekti būtent multi-kulti dėka vertas tiek pat, kiek aiškinimas, jog visi Lietuvos pralaimėjimai ir netektys buvo dėl multi-kulti (ir, beje, antrasis aiškinimas bent jau turi pagrindo, žvelgiant iš lietuvių tautos pozicijų). Dar daugiau - Lietuva, būdama multi-kulti valstybe, apskritai nustojo egzistuoti kaipo tokia. ;)

      Panaikinti
    8. 1. Ad hominem argumentavimas nėra tos, kad ir labai aštrios pastabos, kurios yra nukreiptos yra kieno nors argumentus, mintis, žodžius, BET ne į patį asmenį. Mano pastabos buvo nukreiptos į dr. Šopausko rašinį, kuris ir yra primityvus ir žemo lygio dėl mano jau nurodytų priežasčių, bet ne į patį autorių. Nepažįsto jo, o jeigu ir pažinočiau niekada neleisčiau sau "argumentuoti" pasitelkdamas autoriaus amžių, lytinę orientaciją ir pan. dalykus. Nesu nei homoseksualus, nei komunistas, o jūsų "homjaunuoli" tik parodo žemą jūsų kultūrą. Bet kokios patyčios ir žeminimas visada nurodo į jų iniciatoriaus nepilnavertiškumą, kitų negerbimas rodo nepagarbą sau.
      2. a) Jūsų datos man nei kiek negroja, nes - kartoju trečią kartą - Vilniaus etninė įvairovė egzistavo nuo miesto įkūrimo pradžios,o ne todėl, kad kažkoks "priešas" tą suprojektavo. Istoriniai šaltiniai tą patvirtina, žr. mano ankstesnes nuorodas. Vilnius niekada nebuvo kompaktiškai apgyvendintas kažkokios vienos etninės grupės.b)Tokiems kaip Tomaševskis - kuris atstovauja greičiausiai ne lenkų o labiau į rytus nutolusių kaimynų interesus - iškilti sudaro sąlygas tokie kaip jūs, kurie pasiunta vos pamatę/išgirdę kažką rašant/kalbant nelietuviškai ir tokiu būdu leidžia nelietuviškai kalbantiems piliečiams susvetimėti su savo valstybe, prisidėdami prie Kremliaus "skaldyk ir valdyk" taktikos. c) Faktas yra tas, kad Europoje sunkiai rastume šalių, kur nėra dvikalbių ženklų/gatvių pavadinimų - Vokietija, Britanija, Ispanija, Prancūzija, Šveicarija, Italija, Lenkija, Suomija (žr. mano nuorodą) - NĖ VIENA iš jų nėra "viduramžių luominė", o visos yra modernios tautinės valstybės. Lentelės keliomis kalbom tam netrukdo.d) Dar kartą klausių: jei pietryčių Lietuva nėra mūsų lenkakalbių etninės žemės, tai kas tuomet yra? Jie ten gyvena nuo neatmenamų laikų - ar laikote juos imigrantais? Kuo jie skiriasi nuo kitų etninių mažumų aukščiau išvardintose valstybėse? e) Konstitucijos 14 sako, kad Valstybinė kalba – lietuvių kalba. Tam nei kiek neprieštarauja mažumų/regioninių kalbų pripažinimas ir gatvių/ženklų pavadinimai jomis. Vokietijoje vienintelė valstybinė kalba vokiečių, tačiau regionuose pripažįstamos mažumų kalbos su atitinkamomis pasekmėmis gatvių pavadinimams/ženklams, tas pats Lenkijoje, Pranc9zijoje ir t.t.: https://en.wikipedia.org/wiki/Official_language#Germany
      3. Dalinimas juoda-balta būdingas jums ir jūsų "palaikymo komandai": kas nėra prieš dvikalbes lenteles - tas homoseksualistas, komunistas ir priešas. Primenu, kad jūs nesugebėjote išsilaikyti be "ad hominem" argumentų, ne aš.
      4. Nacionalistinėje Lenkijoje naudojamos dvikalbės lentelės, matot pats pripažįstat, kad pagarba kitoms tautoms ir dvikalbės lentelės nekenkia pagarbai savo tautai. Be išvedžiojimų, akivaizdu, kad LDK pasiekimai yra gerokai didesni nei modernios-tautinės Lietuvos pasiekimai ir akivaizdu, kad kitomis kalbomis kalbantys piliečiai daug prisidėjo prie šių pasiekimų. Tie patys Lietuvos statutai, kurie pralenkė savo laiką ir iš kurių mokėsi kitos tautos, buvo surašyti Rusėnų, vėliau lenkų kalbomis. Absoliuti dauguma Vilnių papuošusių bažnyčių architektų buvo arba nelietuviškai kalbantys piliečiai arba užsieniečiai.

      Panaikinti
    9. Vilnensis komentarų apžvalga

      Pirmu savo komentaru ponas pristatė save kaip nemandagų, nevaldantį emocijų ir tą, kuris gėdijasi kažkodėl ne savo trūkumų, o savo šalies... Beje toliau komentare ryškėja trys fobijos - kad Vilnius, neduok Dieve pasirodytų ne multikultūriškas, pasielgti kitaip nei Europos miestuose ir kaimo žmonių.

      Antrame komentare ponas protestuoja, kad Pikc komunikuoja su juo Vinensis stiliumi, o vėliau perfrazuoja Tomaševskio mintį, kad lenkai čia gyveno visada. Intriga: paaiškėja Vilnensis kaimiečių fobijos šaknys. Pasirodo jei lietuviai gerai jaučiasi būdami lietuviais ir nori išsaugoti savo kultūrą, kalbą ir valstybę lietuviams savo vaikams - tai yra kaimiečiai... Tie lietuviai kurie jaučiasi ir elgiasi priešingai - nėra kaimiečiai.

      Trečiame komentare išsiduoda, kad žodis "homjaunuolis" ponui nepatinka, o vėliau Tomaševskio idėją apie "visada čia gyvenusius lenkus" priskiria jau visai pietryčių Lietuvai. Prisiminkim tarsi atsitiktinę ankstesnę pono tezę, kad Vilnius niekada nebuvo apgyvendintas vienos etinės grupės (kitais žodžiais nepriklausė lietuviams (tarp kitko tą patį transliuoja ir Žirinovskis). Tačiau tą teiginį, kad Vilnius buvo tarsi visų, vėliau slapta nubraukia šio miesto neįvardintas patekimas į pono vadinamas lenkakalbių etnines žemes ... Ir tada pono draivas nuo multikultūrizmo per dvikalbes lenteles iki "regioninių kalbų pripažinimo" tampa nuosekliu ir aiškiu vektoriu. Paveikslui trūksta tik dailininko parašo "Wilno nasze". Želigovskis pragare atsistojęs ploja.

      Panaikinti
    10. Jei pietryčių Lietuva yra lenkakalbių etninės žemės ir jie čia gyvena nuo neatmenamų laikų vadinasi 1919m-1939m Lenkija to krašto nebuvo okupavusi. Pagaliau paaiškėjo kodėl Vilniaus krašto okupacijos tema tyli ir neatsiprašinėja Lenkų politikai.
      Taip išeina, kad dabar mes - lietuviai esam "okupavę" šį kraštą ir todėl mūsų politikai irgi tyli apie 1919m-1939m Vilniaus krašto okupaciją.
      Tai yra dvi puikios temos išsivaduoti moderniai Lietuvai iš praeities istorijos tamsių gniauštų.
      Pirma - Vanagaitei parašyti naują knygą "Mūsiškiai - okupantai", o antra - Linkevičiui Waršuvoje atsiprašyti už Wilno okupaciją...

      Panaikinti
    11. Ainis ir Vilnietis labai neblogai susumavo homjaunuolio poziciją ir stilių, tad nelabai yra ką pridėti. Na, nebent tik tai, kad homjaunuolis atvirai meluoja (L. Šopauską išvadinęs "šiokiu-tokiu-ir-anokiu" aiškina, kad jis čia tekstą, o ne autorių dergia) ir toliau kaip argumentus pateikia "kreivus" palyginimus - pvz. aiškina, kaip LDK pasiekė daugiau, negu Nepriklausoma Lietuva (atitinkamai, per maždaug 500 gyvavimo metų ir per 22 metus -labai adekvatus lyginimas :)) ir kad tai pasiekta multi-kulti dėka (jau rašiau, kiek toks pareiškimas vertas).
      P.S. Dėl epiteto "homjaunuolis" - jis toli gražu nereiškia komunistas-pederastas. Homjaunuolis yra neomarksizmo, eurosajūzo ir multi-kulti (t.y. "naujojo bolševizmo") fanatikas, paprastai pasižymintis griežtai vienkrypčiu mąstymu, emocingumu ir chamizmu. Taip vadinamas dėl to, kad tęsia bolševikinio komjaunimo tradicijas tiek forma, tiek turiniu - tik "naujajame" bolševizme naudojama kita "esminė viartibė" - todėl ir pirmos priebalsės pasikeitimas. Alternatyviai, ta fauna dar vadinama eurokomjaunuoliais, liberastais ir pan.

      Panaikinti
    12. Matau, kad su šio puslapio etatiniais "patriotais" diskutuoti yra beviltiška. Neatsakėte ir net nebandėte atsakyti į mano argumentus - kad Europoje pilna nacionalinių valstybių su regioninėmis/mažumų kalbomis, kad Vilniaus įvairovė yra ne prievartos ir karų, o natūralus šimtmečius trukusių kultūrinių ir prekybinių ryšių padarinys (ilgametė daugiakultūrės LDK sostinė). Nebandėte kontraargumentuoti, nes neturite ką atsakyti. Vietoje to pasigardžiuodami "aptarėte" mano asmenį, kuris niekuo nesusijęs su mūsų tema - dvikalbėmis lentelėmis. Tikiuosi suprantate, kaip apgailėtinai atrodote išorės stebėtojų akyse. Pasikartosiu, kad kitų žeminimas ir patyčios rodo jas atliekančiųjų nepagarbą sau ir žemą savivertę.

      Jūsų žiniai, nepritariu nei neo-marksizmui, nei dabartinei ES politikai, man daug artimesnė jūsų keiksnojamos Lenkijos politika - todėl ir noriu, kad Lietuva su ja užmegztų glaudesnius ir draugiškesnius santykius. "Dėka" tokių kaip jūs iki šiol to nepavyksta padaryti, dideliam Rusijos džiaugsmui. Lygiai kaip ir tarpukariu Kremlius sėkmingai naudojasi vietiniais šovinistais, kurie griauna savo valstybės pamatus to net nesuprasdami.

      Neturėdami jokių protingų argumentų taikotės į mano asmenį ir priskyrinėjate man tai, ko niekada nesakiau. Pavyzdžiui, ar kada nors sakiau, kad Vilniaus kraštas nepriklauso/neturi priklausyti Lietuvai?
      Faktas, kad čia seniausiai gyveno lenkiškai kalbantys žmonės niekuo neprieštarauja tam, kad šis kraštas morališkai ir teisiškai visada priklausė Lietuvai. Todėl, kad tie žmonės yra ne lenkai (t.y. Lenkijos politinės bendrijos nariai) kaip jūs juos vadinate, o lenkiškai kalbantys Lietuvos piliečiai. Lygiai taip pat, vokiškai kalbantys Italijos piliečiai yra ne vokiečiai, o vokiškai kalbantys italai, Italijos politinės bendrijos nariai. Pavyzdžių vien Europoje galima rasti n. Viską dalinate į juoda-baltą, draugas-priešas, darote priešpriešas ten, kur jų nėra. Ar faktas, kad lenkakalbių lietuvių namai yra Vilniaus kraštas turi prieštarauti tam, kad tai yra ir lietuviškai kalbančių piliečių namai? Apskritai, ką laikote "etninėmis žemėmis"? Kaip minėjau, istoriniai šaltiniai liudija, jog Vilnius su savo apylinkėmis nuo pat pradžių buvo apgyvendintas įvairių etninių grupių, kurios čia susikūrė savo namus.

      Ginčą laikau baigtu ir baigtu ne jūsų naudai, kadangi jau kelis kartus įrodėte, kad neturite ką atsakyti į rimtus argumentus.



      Panaikinti
    13. Tai su homjaunimu ginčytis yra "tuščias ramsas", nes, pirmiausia, jie neturi "žalo supratimo" apie tai, kas yra kultūringa diskusija - pagal juos, tai kažkas panašaus į tai: https://www.youtube.com/watch?v=I0UC-nQzumM&t=0m6s. Suprantama, tik iš jų pusės - oponentai tiesiog turi priimti, kad jie yra "šiokie-tokie-ir-anokie" - arba priimti homjaunimo požiūrį. Tertium non datur. Antra, jie visiškai negirdi oponentų - tiesiog užsimerkę kartoja savo "tiesas", ir tiek. Net jeigu jos "biški pro šalį". Trečia, viskas, kas netinka į jų nupaišytą "vaizdelį", jiems "negroja" - nesvarbu, ar tai būtų istoriniai įvykiai, ar aktualijos, ar konkrečios vietos/grupės specifika. Tai jau tikrai, kad ginčą reikia baigti. O gaila - bent su pusėtinai kultūringu ir mažiau fanatišku oponentu būtų gal ir visai įdomus pokalbis buvęs. ;)

      Panaikinti
    14. Beje, įvertinau šitą: "man daug artimesnė jūsų keiksnojamos Lenkijos politika" - vadinasi, Lietuvai reiktų sekti geru pavyzdžiu: uždaryti etninių grupių mokyklas, tas grupes asimiliuoti, o vidaus ir užsienio politiką grįsti ant šovinizmo ribos balansuojančiu (ir neretai ją peržengiančiu) nacionalizmu? :)

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2016-09-12 10:38

    Stiprus tekstas. Laisvūnas eilinį kartą maloniai nustebino. Dėkui autoriui.
    Ir minorinė gaida - liūdna, kad jį perskaitys tik keli šimtai tautiečių ...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2016-09-12 13:12

    delfi.lt, 15min.lt, lrytas.lt, lzinios.lt straipsnį publikuoti atsisakė.

    tos ideologinės sklaidos priemonės iš vienos pusės rodo savo žurnalistinį bailumą ir tikrą tolerancijos lygį, iš kitos taip netiesiogiai pripažįsta, kad straipsnis stiprus.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2016-09-12 14:56

    Patarimas: manau, kad perskaičius šį vertingą straipsnį, reikėtų persiųsti nuorodą draugams, pažįstamiems. Juo labiau, kad pagrindinės el. svetainės atsisakė publikuoti.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2016-09-12 23:30

    Pasaulyje labai maža dalis kuri pasakytu man užtenka, daugiausiai sako: man reikia, ir kuo daugiau, ir čia kaip stipri srovė neša visus ta kryptimi,srovė sumažėja jei ateina koks kolapsas ar apokalipsė, po to vėl tvinsta ir vėl srovė neša.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Su viskuo sutinku, išskyrus tuo, kad ant viešojo transporto (kelių autobusų) užrašas „Airport“ šalia lietuviškojo yra kvaila idėja. Kaip didžiausias miestas, sostinė, kultūrinis centras privalo būti patogus keliautojui (turistui), todėl greitai susiorientuoti šių dienų lingua franca pagalba yra puikus dalykas. Kartais atrodo (galite mane už tai peikti), kad tas komjaunuoliškas tautininkų (arba šiaip aršesnių patriotinės minties žmonių) siekis absoliučiai blokuoti viską, kas iš tiesų nėra pavojus, o elementarus gyvenimo komforto klausimas, yra ne kas kita, o tam tikra provincialumo apraiška (blogąja prasme). Suprantu, kad kai kuriuos tai gali žeisti, bet ar tikrai tai kelia mums egzistencinius išlikimo klausimus? Antai galima būtų pavardinti tokias problemas, kurias galėtų aktyviai rauti iš šalies tautininkai: 1) emigracija, kuri naikina tautą iš esmės; 2) alkoholizmas; 3) narkomanija; 4) begėdiška korupcija; 5) savižudybės; 6) vadinamieji pabėgėliai, kurie kelia daug įvairių grėsmių; 7) lyderių krizė; 8) neįgali valdžia; 9) (beveik pokštas) ant sienų pripaišyti "solomon", "sput" ir pan. nelietuviški užrašai, gadinantis turtą ir estitinę išvaizdą (tai baisiau už Šimašiaus lentelę). Nors ir gerbiu L. Šopauską ir stengiuosi viską perskaityti, bet negaliu neatsistebėti tokio atsiradimo priežastimi. Juk meras Šimašius yra liberalas, o jie iš esmės už multikultūrizmą. Ko jūs tikėjotes? Kad Šimašius šv. Mikalojaus bažnyčioje melsis labiau už dorą kataliką? Idealų jis neišdavė, nes tai jo ideologijos pagrindas, o štai Vytauto "rusai puola" Landsbergio anūkas paskelbė, kad rems homoseksualų santuokas... čia tai ideologinis reveransas, kuris netelpa į jokius rėmus. Ačiū.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sakyčiau, gana nenuoseklus požiūris - iš pradžių "Su viskuo sutinku, išskyrus [vieną punktą]", o paskui - "tas komjaunuoliškas tautininkų (arba šiaip aršesnių patriotinės minties žmonių) siekis absoliučiai blokuoti viską, kas iš tiesų nėra pavojus, o elementarus gyvenimo komforto klausimas [...]". Nemanot, kad tie du pareiškimai vienas prie kito "nelimpa"? ;)
      Beje, provincialumas (ir, kaip labai taikliai pastebėjo L. Šopauskas, nepilnavertiškumo komplekso išraiška) kaip tik yra NE siekis išsaugoti savo tapatybę, o karštligiškas skuodimas atsisakyti to, kas sava ir priimti tai, kas svetima ("bukim europiečei!"). ;) Ir - taip, internacionalizmas/multikultūralizmas (šiaip, autorius galėjo dar paminėti neomarksizmą - Vakaruose vyraujančią ideologiją, kur "pasaulį seną išardysim!" tikslų siekiama per visokias "mažumas") kaip priešiška tautoms ir tautiškumui ideologija tikrai "kelia mums egzistencinius išlikimo klausimus".
      Dėl komentatoriaus išvardintų problemų - keista priekaištauti L. Šopauskui, kad jis savo straipsnyje nenagrinėja klausimų, kurie NĖRA to straipsnio tema. Tai jokiu būdu nereškia, kad tos problemos neaktualios - tiesiog straipsnis NE APIE JAS.
      Toliau, L. Šopauskas NESISTEBI Šimašiaus elgesiu ir NEKALTINA jo "idealų išdavimu" - jis AIŠKINA galimus motyvus, todėl klausti "Ko jūs tikėjotes?" kaip ir nėra ko.

      Panaikinti
    2. Bet, gerb. Pikc, pozicija mano nuosekli. Nereikia priekaištauti ir galvoti, kad "mūsų nuomonė - teisingiausia nuomonė". Aš neatmetu daug ko, kas čia buvo rašoma, bet tik atkreipsiu dėmesį į tai, kas MANO NUOMONE yra tikri perlenkimai. O L. Šopauskui nereikia aiškinti nieko apie galimus motyvus, nes jie yra akivaizdūs ir užprogramuoti. Net ir dėl tų kelių simbolinių (sic!) lentelių pavadinimų kilusi suirutė atrodo kiek groteskiškai. Galėtų L. Šopauskas tuomet ir parašyti taip pat sėkmingai apie "Užupio respublikos" mažąjį separatizmą Vilniaus mieste. O štai Užupio konstitucija parašyta ne tik lietuvių kalba! Apie ką aš? Apie tai, kad tai nei esminės, nei svarbios, nei kažkam reikalingos aiškinti problemos (juk tai akivazdu), kurios mums įtakos nedaro jokios. Aš neagituoju už Šimašių, nei už kažką kitą. Tiesiog atrodo, kad šita valstybė kiekvieną dieną smenga į bedugnę, iš kurios niekada neišlys, o mes skiriame jėgas absoliučiai niekiniams dalykams.

      Panaikinti
    3. Gerb. R.D., kalbėdamas (tiksliau, rašydamas) apie nenuoseklumą, aš turėjau omenyje, kad Jūs savo komentarą pradėjote "Su viskuo sutinku", bet toliau iš esmės dėstėte, kodėl NEsutinkate - bent jau man toks įspūdis susidarė. Juk pasakymas, kad kažkas perlenkia lazdą iš esmės nereiškia pritarimo tam kažkam. Bet čia detalės - ir mano pastaba tikrai nereiškia "mūsų nuomonė - teisingiausia nuomonė". Pvz., dėl užrašų autobusuose, važiuojančiuose į oro uostą, aš nebūčiau kategoriškos nuomonės, bet visame miesto transporte - jau akivaizdus "perlenkimas". Ir dar vienas dalykas - nebūčiau toks tikras, kad "nereikia aiškinti, nes tai akivaizdu". Tai JUMS akivaizdu - o kitam kaip tik reikia pirštu parodyti, kaip yra iš tikrųjų, nes priešingu atveju jis demagoginį aiškinimą praris nekramtęs. ;) Ir dėl "absoliučiai niekinių dalykų" nesu tikras - žinote pasakymą "velnias slypi smulkmenose"? Ir į jas juk atkreipiamas dėmesys NE rimtų problemų sąskaita - tiesiog apie jas nekalbama šiame konkrečiame straipsnyje, bet tai nereiškia, kad nekalbama apskritai.

      Panaikinti
  9. Anonimiškas2016-09-13 19:31

    Gerai pasakyta, bet galima ir plėtoti mintį toliau...

    pvz. biologija:
    visos lasteles multikulturiskos t.y. kamienines gali tapti bet kokio organo lastelemis (tai irodyta mokslo)... ir bet kokio organo lasteles gali atvirsti atgal i kamienines universalias...(privertus)...

    bet... realiai lasteliu gyvenimo prasme ir tikslas yra sudaryti vienalyti organa is vienodu lasteliu ir ji saugoti puoseleti... ir velniop kito organo multikuluriskos lasteles (pvz vezio) ir pan... tai puikiai atvaizduoja tautines valstybes vaizda gamtoje. Efektyvus organas yra tik is vienodai mastanciu, atrodanciu ir besielgianciu lasteliu.

    Bet velgi zmogaus organizme yra daug organu kurie bendradarbiauja kartu budami skirtingi savo funkcijomis, isvaizda, elgesiu ir mastymu...

    Ka tai reiskia? Reiskia kad kaip organai zmoguje gali tureti aukstesni tiksla ir prasme gyvenime palaikyti kuna gyva ir stipru... ir siekti geroves visiems organams juos jungiancio kuno ribose... (pvz zemes planeta ir daug organu-tautiniu valstybiu)...

    Lieka vienintelis klausimas t.y. mastelio klausimas... kas VALDO? ar gali organas valdyti kuna? (smegenys taip) ar gali uzpakalis valdyti kuna? (ne) tai reiskia kad VALDO IR VALDYS tik tautiskai grynos lasteles valstybe ar kuna... bet nevisos gali valdyti pasauli net budamos tautiskos! Nes reikia tureti daug proto... t.y. speciali savybe... Realiai ta ir turime... zydai(smegenu lasteles) valdo 50% jav senato t.y. valdo jav t.y. valdo pasauli...taip gudriai kad tuo nieks netiki (nes nera tokie protingi), nesupranta kaip, bet bijo jav!

    Dar klausimas tada prie kuriu lasteliu (tautu) mums prisideti ir kuriu klausyti ir kurios mums gero linki? putino-rusu-pasekeju tautines lasteles (gal is uzpakalio?) o gal kinu tautines lasteles (gal is pilvo?) ... ar visgi geriau butu jav-smegenu lasteles musu draugai net jei kartais ir nepadeda kada mums atrodo turetu...

    Lieka apsispresti ismintingai :)

    ps. Gyvenam organizme... nera zmogaus gryno! zmoguje 3 kg bakteriju gyvena ir be ju mirtume, jos itakoja musu nuotaika, mintis ir likima... taip pat nera grynos tautos, ir nera grynos zmonijos samones... bet gal viena diena ja tapsim ;)

    AtsakytiPanaikinti
  10. Anonimiškas2016-09-14 20:14

    joo,Šimašius pasakė-šūdžius...Tai matyt,ne veltu žmonės jį Šudašium vadina.O Linkevičius-nesuprantu kodėl patriotizmas pirma turi sietis su pakantumu ir tolerancija.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Šimašius tiesiog pademonstravo tipinę liberalo "kultūrą", ir tiek. Nieko čia stebėtino. O dėl Linkevičiaus - kadangi jis šneka apie dalykus, apie kuriuos "žalo supratimo" neturi, tai nieko nuostabaus, kad jo šnekos iš šalies keistokai skamba. :)

      Panaikinti
    2. Pikc - tamstos kultūra...

      Panaikinti
    3. Che, homjaunimo "kultūra", škia, nekliūva, bet štai fakto, kad tas veikėjas elgiasi chamiškai, konstatavimas - ū, baisuuu.. :D

      Panaikinti
  11. Vilnensis. Visiškai su jūsų pozicija sutinku.
    Nacionalizmas yra nauja "netradicinė" pasaulėžiūra gimusi 19-tame amžiuje. Lietuvos kunigaikštystė - ne tik Vilnius - buvo multikultūrinė. Gėda kad mes kovojame su lenkais lygioj vietoj - seniai reikėjo leist tas dvikalbes lenteles. Tautiškumui ar tautos savivertei tai niekaip nekenkia, o lenkakalbiams neleidžia jaustis, kad čia jo tėvynė.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Teip! Aš irgi skaitau, kad reikia atsisakyti tos "netradicinės" tautiškos pasaulėžiūros ir grįžti prie tradicinės - viduramžiškos bei dar labiau tradicinės - tarybinės, internacionalinės. Ta proga ir Konstituciją pakeisti reiktų - nes kitaip multi-kulti nėra kaip įvesti. Ir dar - būtina stengtis, kad lenkakalbiai pasijustų tėvynėje: lenkiški užrašai gatvėse, pasuose, dokumentuose, privaloma lenkų kalba valstybinėse įstaigose, kultūrinė (pradžiai) autonomija (žr. tomaševskinių "wannabe lugandon" pageidavimų sąrašą). Pala, bet juk rusų irgi negalima diskriminuoti - jiems irgi tokias pačias sąlygas reikia užtikrinti! Šiaip, ir apie valstybinę daugiakalbystę reiktų pagalvoti - juk LDK taip buvo (ir ANOJE sąjungoje, beje, irgi)! Tai džiaugsmo bus Latvijos ir Estijos rusams - irgi galės reikalauti, kad latviai jiems užtikrintų atitinkamą "jautimąsi kaip tėvynėje"! Ir bus sau gražus internacionalas - kaip senais gerais tarybiniais laikais. O "t]autiškumui ar tautos savivertei tai niekaip nekenkia" - tiesiog laikas lietuviams suprasti, kad jie - ne savo šalies šeimininkai, o paprasčiausiai viena iš čia gyvenančių etninių grupių, ir tiek. Vienžo - daloj buržuazinį nacionalizmą - dajoš internacionalizmą! Ura, tavaršči! :)

      Panaikinti
  12. Atsakymai
    1. Tikiuosi, adminai "nuleis vandenį", ir šitas "komentaras" nuplauks ten, kur jam ir vieta. :)

      Panaikinti

emo-but-icon

item