Kun. Robertas Urbonavičius. Nesuprantamas gailestingumas

Pasigailėk manęs, Dieve:  tu didžiai gailestingas. Gerumas tavo beribis –  naikinki mano ka...

Pasigailėk manęs, Dieve: 
tu didžiai gailestingas.
Gerumas tavo beribis –
 naikinki mano kaltybę.
(atliepiamoji psalmė)

Šio sekmadienio šv. Mišių liturginiai skaitiniai kalba apie nesuprantamą Dievo logiką ir Jo veikimo būdą – ten, kur mes norėtume, kad Jis ateitų kaip policininkas ar bent griežtas dėdė, Jis nužengia su savo Gailestingumu. Šiais metais ir šiais laikais pavojinga kalbėti apie Gailestingumą, nes tai jau tampa nuvalkiota kliše ar paklode, kurią kiekvienas tempia į savo pusę bei pateisina, ką nori, tačiau kitaip neįmanoma paaiškinti keisto Jo veikimo būdo. 

Štai Senojo Testamento skaitinys pasakoja, kaip išrinktoji Tauta atmeta VIEŠPATĮ, garbindama stabą, o Jis leidžiasi perkalbamas Mozės. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius nesididžiuodamas rašo: „anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo.“ Evangelijoje sakoma, kad „danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.“ Pateikiamame palyginime apie sūnų palaidūną regime du netikusius vaikus, į kurių užgaidas tėvas atsako gailestingumu. Vienas yra savanaudis ir plevėsa – pasiėmęs iš tėvo palikimo dalį ir praūžęs jį, tėvą prisimena tik dėl duonos ir pastogės – o šis Jį apkabina ir iškelia vaišes. Kitas niekur nekelia kojos iš tėvo namų, tačiau pilnas yra pykčio ir nuoskaudų – tėvas guodžia ir jį. Jokia homilija ar teologinis traktatas neįstengs atskleisti šio Dievo slėpinio. Mes visada norėsime arba susiaurinti gailestingumą, arba jį išplėsti – tačiau nei vienas, nei kitas būdas nėra teisingas. Apaštalas Paulius teisingiausiai įžvelgė Dievo veikimo logiką: „Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš.“ 

Manęs buvo pasigailėta – šis nuostabos šūksnis turėtų lydėti mano gyvenimą. Nesvarbu, kiek ir kaip buvau nuklydęs, Jo Gailestingumas mane stiprina ir gydo. Nesu geresnis už kitus, tik Gailestingosios Dievo Meilės dėka esu, kas esu – juk nė vienam nėra pagrindo girtis bei didžiuotis, nes, kaip sako apaštalas Paulius, kas tarias stovįs, težiūri, kad nenupultų. „Ir ką aš su tuo darau?“, – toks klausimas turėtų kilti po šito suvokimo. Gailestingumas išliejamas tam, kad nusidėjėlis keistųsi, o ne liktų nusidėjėliu. Paklydusi avis parnešama į aptvarą, dingusi drachma surandama, sūnūs priima tėvo gailestingumą – tai visada yra nauja situacija. Jeigu niekas nesikeičia, jei mano gyvenimas lieka toks pats –  tai reiškia, kad aš į Dievą žiūriu nerimtai. Ar, tiksliau sakant, save laikau dievu, kuris žino, kas jam yra geriausia. Šventajame Rašte yra ir kitų Dievo žodžių: „Mėginome Babiloną gydyti, bet jis nepagydomas.“ Tegul mums nebūna taikomi šie žodžiai...

Dieve, visatos Kūrėjau ir Valdove! 
Maloniai pažvelk į mus ir išmokyk visa širdimi tau tarnauti, 
kad patirtume tavo gailestingumo vaisių.
(kolekta)



Susiję straipsniai

Robertas Urbonavičius 214357339470046037

Rašyti komentarą

  1. Šiaip jau, tas "nesuprantamas gailestingumas" yra dar ir kaip suprantamas ir kur kas labiau pagrįstas, nei įprotis daryti pikta kitam, vos tik pasitaiko proga likti nenubaustam už tai.
    Bausmė, yra ne kas kita, kaip tik blogio padauginimas. Taip teisiaisiais apsiskelbėliai gauna progą ir toliau daryti pikta, prisidengdami teisingumo palaikytojų kauke. Tuo tarpu, gailestingumas - yra blogio darymo grandinės nutraukimas. Prasmė gailestingumo ypatingai gerai išryškėja, kai atsiranda idėja veikti išvien - bendram tikslui. Kol tokios idėjos niekas neturėjo/nežinojo, kiekvienas veikė tik atskirai, pasikliaudamas vien tik savo jėgom; iš kitų pagalbos jokios net ir negalėjo tikėtis. Bet kuri idėja gimsta vienoje galvoje. Taigi, šiai tokiai - veikimo bendrai išvien - idėjai būtini bendrininkai. Todėl logiška, kad ją gali priimti tik reikalingi pagalbos ir pasigailėjimo. Čia parodytas gailestingumo pavyzdys ir prikelia puolusius naujam gyvenimui. Tokiu būdu atsiranda naujos kokybės kūnas iš kelių gyvavusių kūnų atskirai. Pagal tokį principą randasi bet kokia nauja būties forma. Ir nei pradžios, nei pabaigos tam procesui nematyti.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item