Kun. Robertas Urbonavičius. Necenzūruota Evangelija

Viešpatie, tu mus teisingai baudi: mes nusikaltome tau,  įsakymų tavo neklausėm.  Tačiau būki mums gailestingas,  ir mes vėl šlovin...

Viešpatie, tu mus teisingai baudi: mes nusikaltome tau, 
įsakymų tavo neklausėm. 
Tačiau būki mums gailestingas, 
ir mes vėl šlovinsim tavąjį vardą.

(introitas)


Šiais Gailestingumo metais derėtų šio sekmadienio liturginius skaitinius pakeisti labiau politiškai korektiškais, ar bent pataisyti taip, kad atitiktų laiko dvasią. Juk pirmasis skaitinys skelbia Dievo grasinimus turtuoliams, o Evangelijoje Išganytojas kalba apie pragarą. Kur gailestingumas visiems? Kur atleidimas neklausiant, ką padarei? Reiktų „išmintingų“ egzegetų, kurie „teisingai“ paaiškintų Jėzaus žodžius. 

Žinoma, tai ironija. Nors, tokių, kurie „tinkamai“ perteiks Išganytojo mokymą tikrai atsiras. Palikime tai jų pačių sąžinei, o mes pasvarstykime liturgijoje pateikiamą Dievo Žodį, nesistengdami nei Jo perkeisti, nei išsemti.

Šio sekmadienio Evangelijos palyginimas apie turtuolį ir elgetą Lozorių iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, pateisina visus netikinčiųjų kaltinimus, kad tikėjimas nekeičia socialinių negerovių, bet įkalina žmones iliuzijose, nes teisingą atlygį nukelia į anapusinį gyvenimą – po mirties turtuolis atsiduria pragare, o elgeta mėgaujasi Rojaus džiaugsmais. Tačiau tokia naivi interpretacija tikriausiai tinka tik ateizmo vadovėliams, iš kurių daugumai teko mokytis „laimingu“ sovietmečiu. Tikroji Evangelijos žinia daug gilesnė. Tai ne nuraminimas, kad po šio gyvenimo kančių laukia laiminga amžinybė, o padrąsinanti žinia, kad yra galutinis teisingumas, kuris atitaisys viską, ką šioje žemėje padarė neteisingos santvarkos ar žmogaus godumas.

Žinia, kad Dievas vertina kitaip nei žmogaus akis, buvo ir lieka skatinimas elgtis kitaip nei įprasta. Antikiniame pasaulyje, o ir dabar, turtas bei galia buvo laikomi palaimos ženklu. Į tokius kaip elgeta Lozorius nežiūrėta kaip į žmones, o kaip į menkavertes būtybes, kurių skurdas ir kančios tėra jų nevertingumo tinkamas atlyginimas. Tačiau būtent Evangelijos palyginime elgeta, o ne turtuolis vadinamas vardu. Tas, kuris neturi vardo, nėra svarbus. Viešpats Jėzus neatėjo reformuoti socialinės sistemos, jis atėjo perkeisti žmogaus širdį. Perkeistos širdies žmogus nebegali į kitą žiūrėti kaip į išnaudoti tinkamą objektą ar daiktą, nes mato jame savo brolį, už kurį Kristus mirė ir prisikėlė. Visi socialiniai reformuotojai ir revoliucionieriai, siekę įvesti teisingumą žemėje, dažniausiai atnešdavo tik dar daugiau kančių ir sumaišties, nes jie norėjo keisti aplinkybes, bet ne patį žmogų. Iš vienų atėmus, o kitiems davus, teisingumo tikrai nepadaugėja. Su krikščionybe į antikinį pasaulį įžengė žinia, kad visi galime būti broliai ir seserys Kristuje, nebėra kastų, nebėra vertingų ir nevertingų asmenų: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Iš Laiško galatams). Tačiau ir šiomis dienomis nedaug kas yra pasikeitę – tai pasakę būsite teisūs. Daugybė šių laikų turtuolių ir toliau ištaigingai puotauja ir nieko neveikia. Daugybė Lozorių ir toliau kenčia nesulaukdami nei pagalbos, nei užuojautos. Ką gi – pradėkime nuo savo širdies reformos, visada pradėkime pasaulį keisti nuo savęs. 

Mes iš to pažinome Dievo meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. 
Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius.

(Komunijos antifona)



Susiję

Robertas Urbonavičius 2941311000622455351
item